Daugailių šnekta

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,2 / 5 (33 balsai)

Daugailių šnekta priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmei. Daugailiai - vienas iš uteniškių tarmės punktų, daugelyje dialektologijos (dialektologija - tai mokslas, tyrinėjantis lietuvių kalbos tarmes) mokslo darbų žymimas santrumpa Dgl. Daugailių šnektos faktų yra daug pateikta ir didžiajame dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyne". Daugailių šnektai, kaip ir visiems rytų aukštaičiams uteniškiams, būdingi panašūs požymiai. Yra dvi svarbiausios fonetikos ypatybės (susijusios su garsų tarimu), kurios neabejotinai rodo, kad ši šnekta priklauso būtent rytų aukštaičiams (beje, visi aukštaičiai yra skirstomi į rytų, pietų ir vakarų patarmes). Pirmoji ypatybė: vietoj nosinių garsų ą ir ę šnektoje yra balsiai u ir i (jų ilgumas priklauso nuo kirčio: kirčiuoti jie būna ilgieji, o nekirčiuoti pusilgiai), pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius šąla, tęsia, žąsis, kęsti ir pan. šnektoje atlieps šūla, tįsia, žūsis, kįst ir t.t. Antroji ypatybė: vietoj bendrinės kalbos dvigarsių an, am, en, em šnektoje yra un, um, in, im, pavyzdžiui: bendrinės kalbos žodžiai kanda, kampas, lenkia, tempia čia bus tariami kunda, kumpas, linkia, timpia. Be šių bendrųjų visiems rytų aukštaičiams būdingų ypatybių, uteniškai nuo kitų rytų aukštaičių (vilniškių, anykštėnų, kupiškėnų, širvintiškių ir panevėžiškių) skiriasi tuo, kad vietoj nekirčiuotų dvibalsio ie ir balsio ė turi balsį e. Vadinasi, bendrinės kalbos žodžiai dienelė, vėjelis šnektoje turės tokius atliepimus: denela, vejalys. Daugailių šnekta pasižymi dar daugeliu kitų ypatybių. Čia yra kietai tariami tokie junginiai kaip le, lė, re, rė, se, sė. Vadinasi, vietoj le, re, se bus tariama la, ra, sa, o junginių lė, rė, sė balsis ė bus panašus į rusų kalbos kietąjį э. Vietoj bendrinės kalbos žodžių lekia, lėkė, retas, rėkia, senas, sėdi čia bus tariama lakia, lэke, ratas, rэke, sanas, sэdi. Nors dalis uteniškių tarmės punktų dažnai nekirčiuotą dvibalsį uo pakeičia į a, Daugailių šnektai tai nėra būdinga. Čia dvibalsis uo išlaikomas ir kirčiuotas, ir nekirčiuotas; antruoju atveju žodis tarsi turi du kirčius, pavyzdžiui: gyvenu Daugailiuos (tikrasis žodžio kirtis paryškintas, o šalutinis - pasviras). Balsis o šioje šnektoje, kaip ir visoje uteniškių tarmėje, yra išlaikomas tik kirčiuotas, bet tariamas labai atviras, o vietoj nekirčiuoto tariamas balsis a: bendrinės kalbos žodžius sodelis, ožys, vokiečiai čia atlieps žodžiai sadelys, ažys, vakečiai ir t.t. Tokį balsio o tarimą labai gerai iliustruoja pokalbis: Kakias spalvas Utenas bažnytėla? Raudanas. A va Daugailių tai geltanas. Minėtosios Daugailių šnektos ypatybės yra susijusios su garsų tarimu, tačiau yra nemažai ir kitokių šnektos įdomybių. Reikia paminėti labai dažnai vartojamą senąjį vietininko linksnį iliatyvą, arba kryptininką, kurio bendrinėje kalboje beveik nėra. Kaip ir visi uteniškiai, Daugailių šnektos atstovai sakys einu miškan, važiuoju Utenon, inlinda maišan ir pan. vietoj bendrinei kalbai įprastų pasakymų einu į mišką, važiuoju į Uteną, įlindo į maišą ir t.t. Labai įdomios vyriškosios giminės būdvardžių daugiskaitos vardininko galūnės. Šnektoje visai nėra tokios galūnės kaip -i, pvz., geri, linksmi, pikti ir t.t. Visi daugailiškiai sakys gerūs žmones, linksmūs vaikai, piktūs šunes, apskritūs veideliai ir t.t. Tik jaunesni šnektos atstovai, jau paveikti bendrinės kalbos, gali pasakyti kitaip. Vietoj įvardžių jis, ji, jie, jos daugailiškiai vartoja visai kitas formas, tai yra anas, ana, anys, anas, pavyzdžiui, anas geras žmogus, anas geras drauges ir pan. O įvardžius aš, tu vartoja gerokai ilgesnius ašei, ašenai, tujei, tujenai. Yra visai kitokių veiksmažodžio formų, kurios būtų neįprastos bendrinės kalbos vartotojui, pavyzdžiui: plaudžia rūbus (plauna rūbus), lipe liesvam aukštyn (lipo kopėčiomis aukštyn), supe vaikų visų naktį (supo vaiką visą naktį), prisikute bulbų vakarienei (prisiskuto bulvių vakarienei) ir t.t. Daug sutrumpėjusių veiksmažodžio formų, pavyzdžiui: imč in žmonas (imčiau į žmonas), kad atait in man (kad ateitų pas mane), raikia nuveit ir pranešt (reikia nueiti ir pranešti). Daugailių šnektoje yra kitokių prielinksnių nei bendrinėje kalboje, kartais jie vartojami su kitais linksniais, pavyzdžiui, gyvena par sasarį (gyvena pas seserį), nuveja in vyrų (nuėjo pas vyrą), saula laidžias ažu mišką (saulė leidžiasi už miško), ažulipe in stalą (užlipo ant stalo), lig šiai dienai negaliu pamiršt (ligi šios dienos negaliu pamiršti), pririše pre tvorai (pririšo prie tvoros), inbrida valig smakra (įbrido iki smakro). Netekėjusių merginų ir nevedusių vyrų pavardės labai dažnai vartojamos su priesagomis -yčia, -okas, pavyzdžiui: Kavaliukyčia (Kavaliukaitė), Lukašiūnyčia (Lukošiūnaitė), Taukelyčia (Taukelytė), Bačiokas (Bočys), Taruliokas (Tarulis), Vasyliokas (Vosylis) ir t. t. Daugailių šnektoje labai dažnai vartojamos veiksmažodžio konstrukcijos su vardininko linksniu vietoj galininko, pavyzdžiui: galva sopa (galvą skauda), alus gert sveika (alų gerti sveika), arkliai rišt draudžiama (arklius rišti draudžiama), raikia gyvuliai perkelt (reikia gyvulius perkelti) ir t.t. Daugailių šnektoje yra įdomių žodžių, kurie bendrinės kalbos ar kitos tarmės atstovui būtų nesuprantami, pavyzdžiui, ačlaimas (kiemas), dunktys (stogas), gurbas (tvartas), kleva boba (karkvabalis), liesvas (kopėčios), markatnas (liūdnas), bovytis (žaisti), kavatynes (slėpynės), abuozas (būrys, pulkas), paversmys (šaltinis), natūras (būdas), pilniavat (saugoti), pakusa (baidyklė), vigada (malonumas), liuika (pypkė), bakanas (kepalas), panuovalys (pievos pakraštys) ir t. t.

Tautosakos pavyzdžiai

Kaip atsiranda vėjas

Vėjas inkištas bačkon, a šito bačka abizatelnai ( visiškai – L.G.) špunku (vole – L.G.) ažkišta. Šitų bačkų saugo žabalas senis. Kai anas grabaliodamas atakiša špunkų, vėjas ištrūksta ir tadu pučia kaip pasiutis. Kožnų rozų tolai pučia, kolai žabalas senis jieška špunkas. Kai špunkų randa, ažukiša bačkų ir vėjas prapuola.


Pasakojo Juozapas Gineitis, gyv. Kruminių k., 70 m.,analfabetas, ūkininkas, niekur nekeliavęs. Visa žino iš tėvų pasakojimų. LTR 2281.Taip aiškinama vėjo kilmė Daugailių Antalieptės apylinkėse (Utenos ir Zarasų apskričių riba). Pasakojimas, kaip atrodo iš sakytojo kalbos būdo, tono, yra ne realaus, bet pasakinio pobūdžio.


Dangaus akmenys

Dievas velnių labai nekinčia. Nu, tai kai velniai dara kakį brudnų (bjaurų - L.G.) labai darbų, tai Dievas ažkamandija (įsako – L.G.) aniuolam mest velniam akmeniu. Kad palaidžia aniuolai akmenį, tai, bra, kaip klaimų (klojimą – L.G.)... Ale paki (kol – L. G.) par tokių aukštybį akmuo nulakia, tai ir sudega, a velnių peklaj teip ir nepakūšina. Tai matai, mum ragis, kad ti žvaigždes lakia.


Taip nusakoma apie krintančias žvaigždes (meteorus). Papasakojo Juozapas Gineitis, 70 m., gyv. Kruminių k., analfabetas, viengungis, ūkininkas, niekur nekeliavęs. Užrašė Leonas Gineitis 1938 05 10. LTR 2281.


Vaivorykštė – Adomo ir Ievos juosta

Kai Dievas išvare Adomų ir Jievų iš Rojaus, tai atajeme iš jų rūbus ir juostas, katrom persijuosį nešiodava. A patam, kai buva patapas (tvanas, patapyti – užlieti, – L. G.), tai visi žmones prigėra, a lika tik vienas Nuojus. Dievui paiškadija žmanių ir nurakavoja daugiau takias karones (bausmės – L.G.) nebedaryt. Kad natranti (įkyrūs – L. G.) žmones vierytų ja žodžiam, pakabina un Dungaus Adoma ir Jievas juostas, katras ir pasroda kai kadu svietui. Pa. Čia nusakomas vaivorykštės atsiradimas. Adoma ir Jievas juosta (reiškia: vaivorykštė – L.G.) traukia debesin undenį. Pa lietui, kai debesys pristenga undenia, tai nulaidžia kur ažeran takių dryžų (pailgai margą – L.G.) triūbų ir traukia undenį... Prauda, susied... Rozų boba velėja rūbus ažeri. Tuo čėsu nuslaide kaip narakiai (lyg tyčia – L. G.) tokia triūba iš Dungaus ir tik vurrr... ir sutrauke bobų debesin su visu žlugčiu. A baisybe undenia debesy, kaip ažeras. Kai nugrimzda un dugnia, tai dugnys nedaturėja ir trūka, a boba išlake žemyn. Lėke, lėke, lėke, lėke ir kaip laks stačiai kaminan, kaminu – gryčian, grįčiaj – lovan (dūminių senų gryčių kaminas yra skylė lubose ir stoge – L.G.). ir randa diedas bobų lovaj, matai sava grįčian patropija (pataikė – L.G.) nulėkte.


Senieji šių vietų (Daugailių ir Antalieptės) neduoda ir kalbėti, kad debesys – rūkas. Jie mano, kad debesys yra lyg koks tai patiestas daiktas (lyg paklodė), kurio įdubimuose „Adomo ir Ievos juostos“ pritrauktas susirenka vanduo. Debesys didelio vandens kiekio neatlaiko: plyšta ir tuomet pradeda lyti. Ot, tai traumas (protingas – L.G.) atsirado, kaipgi rūkas lis – sako. Papasakojo Juozapas Gineitis, 70 m., gyv. Kruminių k., analfabetas, viengungis, ūkininkas, niekur nekeliavęs. Užrašė Leonas Gineitis 1938 05 10. LTR 2281


Pakaruokliai pereina į akmenis

Pakaruoklių dūšias peraina akmenys. Akmuo, kur pakaruoklio dūšia gyvena, nuo kitų muožna atskirt: znočnas tuo, kad samanas unt ja neauga ir taks kaip ir aprūkįs, tumsus. Jag pastropėtų prieš gaidžiagystį naktį ait pra takį akmenį, tai ima bliaut kas ožia balsu, a nuo ta akmenia pradeda svaidyt nugaran akmeniokais, plytgaliais, velėnom ar grumtais (grumstais – L.G.). Vienąroz (kartą – L.G.) venoj ulyčioj paskora gaspadorius kamaraj. Pakaruoklia dūšia, nerasdama artie akmenia, ėmė ir inlinda viršutinėn girnapusėn. Išlindus kad prades bliaut ožiu, kad ims mekent... A, matai, buva naktis. Šeimyna šoka iš miegų ožia išgundinti. Ir rada kamaraj gaspadorių kabuntį. Kad dūšia išeit iš girnų ir nustat bliovus balsu ožia, močia sujieškaja švintą undenia ir apkrapija girnas. Tai, kad žinotum, kai ėme girnapusia suktes, kad ėmia švilpt, net vėjas pazdirba. Ir tolai sukias, kolai iš akmenia tik pelanai lika. Tadu ir ažys naktim nustoja bliaut.


Pasakojo Agota Blažytė, 81 m, (užrašyta 1938 11 03). Jai pačiai nieko panašaus neatsitikę, ir būtų linkusi į visa tai netikėti, jei ne jos motina, kurią kartą toks „su dūšia“ akmuo gerokai grumstais ir velėnomis apdaužęs..., bet iš išgąsčio visa pamiršusi kaip buvę ir net negalėjusi tą dieną namiškiams papasakoti, lyg protą būtų kas atėmę... LTR 2281


Oracija išleidžiant jaunuosius vinčiun

Tegul bus pagarbintas vardas Jezusa Kristusa. Duodamas vardų Jezaus Kristaus, skloniajuos ne kam kitam, kaip Dievui tikram, Traicei švintai, vienai dievystei ir tų namų gadniem fundatoriam, tam stalui baltam, kaip ir altoriui švintam, tam susirinkimui čielam: saniem, jauniem, dideliem, mažiem, visadu gražybėj lelijai žydžiunčiai. Ar atameni, kas tavi šindei krikštasuolan pasadina, kas tau gailias ašaras apšluoste? Išlaisdami šion kelionėn tėvas ir motina bagaslavija. Bagaslavija tėvas ir motina, broliai ir saserys ir visas jaunimas, dideli, maži ir aš tavi bagaslaviju in trumpa kelia, un ilga gyvenima. Ar prisimeni motinas žodžius: „gana pavargau, gana pailsau, kolai tavi, dukryt, užauginau, naktį unt runkelių, dienų unt akelių – pražiūrėjau šviesias akutes ir nuvarginau baltas rankutes“. Matut, mes tava vaikai, visadu širdy mus laikai, ir mes tavy neužmiršma, garbes vainikų nupinsma. Užaugai, sasyte, pre viena bralalia, kuris tau užtvėre rūtų darželį. Bent kelias naktis jau nemiegojai, kolai tų darželį ištaksavojai. Ažaugs takeliai, tava praminti, nuvys gėlalas, tava sadintas. Šiandienų rūtas nuskintas, vainikas nupintas del nauja gyvenima jūsų. Ad majorum dangliorum


Oraciją sako jauniesiems nedėlios ryti išlaisdami in vinčiaus. Pasakė Klemas Gaidelis, g. 1911 m., gyv. Juknėnų k. Užrašė Antanas Gasperaitis. 1971.06.24. Saugoma Utenos kraštotyros muziejaus fonduose 129 A juosta.

Šaltiniai

Rinkauskienė R. Daugailių šnekta // Daugailių kraštas ir žmonės. - Utena: Indra, 2008.- P. 226 - 227.

Kadžytė G. Daugailių krašto tautosaka // Daugailių kraštas ir žmonės.- Utena; Indra, 2008.- P. 235, 247.