Daugailių bažnyčia

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (25 balsai)

Kada Daugailiuose buvo pastatyta pirmoji koplyčia ar bažnyčia, patikimų žinių parapijos archyve ir kitur nebuvo rasta. Istorikas V. Abramavičius 1963 m. Vilniuje išleistame „Feodalinių žemės valdų Lietuvoje inventorių aprašyme" (193 psl.), mini Daugailių bažnyčios inventorių (Invventarz košciola Daugielskiego). Jo originalas rašytas 1747.1.10 lenkų kalba, dviejuose lapuose, 34 x 20,5 cm. Ten esą aprašyti bažnyčios altoriai, liturginiai rakandai, aukso ir sidabro dirbiniai. Neturime tačiau galimybės patikrinti, ar ten minima vietovė (lenk. „Daugielskiego", liet. vertime V. Abramavičius rašo Daugeliai) iš tiesų yra čia aprašomi Daugailiai. Jeigu taip, tai pirmoji Daugailių bažnyčia būtų statyta prieš 1747 m. Istorikas Jan Kurczevvski savo knygoje „Biskupstvvo Wileriskie" (180 psl.) paskelbtame Vilniaus vyskupijos bažnyčių, filijų ir koplyčių, įsteigtų 1387—1744 m. laikotarpiu sąraše, mini Daugailių (Daugiele) bažnyčią, kuri tada priklausiusi Kupiškio dekanatui. Taigi bažnyčia ar koplyčia čia galėjo atsirasti XVIII a. pradžioje, o gal XVII a. gale. 1747 m. jau buvo filijinė bažnyčia.


Dusetų parapija, kuriai seniau priklausė Staškūniškis, Daugailiai ir daugybė kitų vietovių, XVIII a. buvo labai didelė. Žmonėms buvo sunku pasiekti bažnyčią. Taigi buvo pradėtos steigti filijos, statyti bažnyčios bei koplyčios.


Daugailių bažnyčiai aptarnauti buvo iš Gelvonų atkviestas vienuolis pranciškonas. Atrodo, kad kuriant bažnyčią Daugailiuose šios apylinkės gyventojai dar buvo labai prisirišę prie senosios lietuvių tikybos, laikėsi jos papročių, dar gerbę ir senąsias kulto vietas. Taigi pirmoji bažnyčia pastatyta piliakalnyje, kurį, matyt, daugailiškiai laikė šventa vieta.


1766 m. kunigaikštis Radvilas, tada valdęs Staškūniškio dvarą (žinoma, ir Daugailius), bažnyčią atstatė taip pat piliakalnyje ar jo šlaite. Ją aptarnavo mūsų jau minėtas pranciškonas. Piliakalnyje buvo ir pirmosios Daugailių katalikiškos kapinės: daugailiškiai mėgo savo mirusiuosius laidoti greta jų žemę ir pilį gynusių didvyrių...


Šią bažnyčią, kaip seni daugailiškiai pasakodavo, sudeginusi perkūnija. Dar mūsų laikais buvo rodomos jos pamatų liekanos. Buvo išlikusios ir nuo piliakalnio ligi vieškelio j Salaką ėjusios klevų alėjos liekanos ir senovinis kelias. Kalno viršūnėje ir šlaite buvusių kapinių vietą liudija dar nesupuvusių karstų ir žmonių griaučių radiniai. Nemaža jų dalis sunaikinta vokiečiams įsakius kasti iš piliakalnio žvyrą kelių taisymui. Kai jau dalis piliakalnio buvo nukasta, jo bei kapinių ardymas sustabdytas. Tačiau piliakalnis jau buvo netekęs savo pirmykščio grožio. Kaip minėta, padavimai sako, kad ant piliakalnio (jj žmonės vadina Senaisiais kapais) stovėjusi bažnyčia buvusi perkūnijos sudeginta; kiti teigia, kad ji nugrimzdusi j kalno gelmes. Tačiau vėjas jos didįjį altorių su Šventu paveikslu nunešęs j kalno papėdę; čia, Visagalio valia, turėjusi būti pastatyta nauja bažnyčia.


1883 m. bažnyčia buvo perstatyta, padaryta didesnė. Jos statyba rūpinosi Dusetų klebonas kun. Antanas Rumševičius (gim. 1848 m.). Parapijiečiai talkino darbo jėga, davė aukų, o bažnyčiai reikalingą miško medžiagą paaukojo Adomas Kviklys (šios knygos autoriaus senelis), iš savo miško Šavašų palivarke, kurį neseniai buvo nusipirkęs. Medžiaginėmis ir piniginėmis aukomis gausiai parėmė Reinių, Mališauskų. Čepėnų šeimos, Jablonskienė ir kiti daugiau ar mažiau pasiturintieji parapijiečiai. Tada, o gal kiek anksčiau, pastatyta ir klebonija.


Architektūra


1883 m. pastatyta medinė bažnyčia yra sukomponuota pagal baroko pavyzdžius. Trijų navų bazilikinės erdvės pastatas turi du kampinius fasadinius bokštus. Tarp jų priekin išsikiša centrinės navos ir nartekso fasadinė siena. Šešių pakopų laiptais pakylama j duris, kurios yra dvivėrės ir papuoštos išlenktu sandriku. Virš durų platus stačiakampis langas su panašiu sandriku. kokius matome ir ant kitų langų, visi su mažais kryželiais. Mažas trikampis frontonas turi langą su apvadais, panašų j lietuviškų pirkių langus. Bokštai keturių tarpsnių. Jie nežymiai laibėja palaipsniui ir jų aukščiai skirtingi. Bokštų langai stačiakampiai, kaip ir navų. Ant bokštų ir ant frontono uždėti ažūriniai kaltos geležies kryžiai su barokinė-mis bazėmis. Šoninių sienų ir transeptų langai sudėti poromis, kas yra reta bet kurio stiliaus bažnyčiose. Išorinės sienos apkaltos gulsčiomis lentomis ir nudažytos. Stogas cinkuotos skardos.


Bažnyčios planas kryžminis. Navos atskirtos pilioriais. Virš zakristijų abipus presbiterijos yra galerijos. J vargonų chorą, veda laiptai iš kampinio bokšto. Yra trys altoriai, visi barokiškai dekoruoti. Šventoriaus kampe stovi medinė trijų palaipsniui laibėjančių tarpsnių varpinė. Panašių randama Lietuvoje i daugiau, pvz., Rumšiškėse. Tarpsniai atskirti plačiais karnizais. Apkalta statmenomis lentelėmis. Ant piramidinio stogo uždėtas didokas rutulys — bazė kryžiui. Varpams skardenti yra keturios angos. Akmenų mūro šventoriaus sienoje yra puošnūs geležiniai vartai. Daugailių varpai


1915 m. klebonas kun. K. Kiršinas su parapijiečiais bažnyčią suremontavo. Tada jos vidus buvo išdažytas aliejiniais dažais. Bažnyčios vidaus įrengimo darbus, įvairius išpjaustymus bei išdrožinėjimus atliko Ignasius Mecelica iš Garnių kaimo. Tada jis buvo žymiausias stalius apylinkėje. Nors jie nėra aukšto meninio lygio, palyginti paprasti, tačiau darbas dailiai ir skoningai atliktas. Atrodo, kad I. Mecelica eilę metų dirbo be atlyginimo, ar tik labai mažai teatlyginamas (gal tiktai už maistą), nes šis meistras vėliau gyveno kaip beturtis; kai jau nebegalėjo staliaus amatu verstis, jo pajamos tebuvo gerų žmonių aukos už jo poteriavimą už mirusius.


XX a. pradžioje, kada plačioje apylinkėje buvo ,,ir tamsu, ir juoda", iš Daugailių apylinkės išėjo nemaža kunigų, turėjusių didelės reikšmės visos Lietuvos religiniame bei visuomeniniame gyvenime: Mečislovas Reinys, Juozapas Čepėnas, Mamertas Lumbė, Teofilius Matulionis, Petras Prunskis, Nenėnas, Janilionis, Pakalnis ir gal dar vienas kitas. Vėliau, jau nepriklausomybės metais, kunigais buvo pašvęsti daugailiškiai: Norber-tas Skurkis, Juozas Prunskis, Kazimieras Tamošiūnas, Antanas Rameikis, Juozas Čepėnas.


Iš Daugailių klebonų ypač minėtinas kun. Kazimieras Kiršinas. Jis buvo gimęs 1865 m. Šiaulių apskrityje.

Baigęs Žemaičių kunigų seminariją, kunigu pašvęstas 1888 m. 1897 m. paskirtas Daugailių filialistu, čia išbuvo ligi 1935 m., taigi ištisus 38 metus. Po to, netekęs sveikatos, buvo savo paties prašymu atleistas iš pareigų ir apsigyveno pačiuose Daugailiuose nusipirktame mažame namelyje mansijonariumi. Mirė 1940 m. Tai pirmasis kunigas, palaidotas Daugailių kapinėse.

Kun. Kiršino veikla Daugailiuose buvo tyli. bet gili ir plati, palikusi ryškių bruožų. Jis rūpinosi savo parapijiečių švietimu; kalėdodamas ir kitais būdais skatino tėvus leisti savo vaikus j mokslus. Globojo iš parapijos kilusius klierikus, reikalui esant, padėdavo jiems materiališkai. Taigi nenuostabu, kad JIS buvo visų parapijiečių mylimas bei gerbiamas. Jį gerbė net ir netikintieji, kurių tiesa pasakius, nebuvo daug. Nepriklausomybės metais, kai reiškėsi vyskupų konfliktas su vyriausybe, kun. Kiršinas mielai įsileisdavo ir kitaip politiškai galvojančių organizacijų narius, šventino jų vėliavas.


Tenka dar pažymėti, kad XIX—XX a. sąvartoje, pagal to laiko madą, ir Daugailių bažnyčioje buvo skaitoma evangelija lenkų kalba. Lenku nebuvo, bet buvo vienas lenkuojantis bajoras — Veriškių Varatinskas. Kun. Kiršinas kiekvieną sekmadienį skaitydavo evangeliją lenkiškai tik jam vienam. Pagaliau jam nusibodo tai daryti, tuo labiau kad žinojo, kad Varatinskas neblogai kalbėjo lietuviškai. Taigi vieną sekmadienio popietę pasišaukė į kleboniją ir jam pasakė: „Matai, pone, dėl tavęs vieno turiu varginti visą bažnyčią. Jei tu supranti lietuviškai, tai ir sek ją šia kalba, o jeigu nesupranti, po pamaldų užsuk i kleboniją — aš tau vienam specialiai perskaitysiu lenkiškai". Varatinskas, žinoma, suprato. Juk jis pats buvo lietuvis, duktė aktyvi pavasarininkė (anksti mirusi), o sūnus 1919 m. tėvo arkliu išjojo j Kauną, įstojo j Lietuvos kariuomenės savanorių eiles, kaip mokantis lenkiškai, buvo pasiųstas j lenkų pusę su specialiu uždaviniu ir ten žuvo.


1852 m. Žemaičių vyskupas M. Valančius, vizituodamas Daugailius, patvirtino ribas, padarė filija su cirkulu. Kuratui buvo pavestas tam tikras žmonių skaičius. Priklausė Dusetų parapijai. 1925 m. turėjo 2210, 1940 m. 2715 parapijiečių. Taigi buvo visos sąlygos filijai parapija tapti. Tačiau dėl nežinomų aplinkybių Daugailiai filija išbuvo beveik ligi II pasaulinio karo pradžios. Greičiausiai klebonas neprisirengė tų teisių paprašyti, o parapijiečiams Daugailiai ir šiaip jau buvo jų parapija — kitaip jos nevadino, o dažniausiai ir nežinojo, kad Daugailių bažnyčia yra Dusetų parapijos filija. Tik kun. Kiršinui mirus, jo įpėdinis kun. Kazimieras Mozūras pasirūpino reikalą sutvarkyti. 1939 m. Panevėžio vyskupas Daugailių filiją paskelbė parapija, o kuratą kun. Mozūrą paskyrė klebonu. Kun. Mozūras, atvykęs i Daugailius, rado bažnyčią ir parapijos trobesius kiek apleistus. Mat senasis klebonas, nenorėdamas medžiagiškai skriausti parapijiečių ir uždėti jiems mokesčių, būdamas senyvo amžiaus, nesiėmė remonto bei statybos darbų. Kun. Mozūras 1939 m. nudažė bažnyčią iš lauko pusės, 1940 m. išdekoravo jos vidų, arčiau bažnyčios, senosios špitolės vietoje, pastatė naują gražią medinę kleboniją, o senoji klebonija virto špitole bei bažnyčios tarnų gyvenamuoju namu. II pasaulinio karo išvakarėse parapija jungė 57 kaimus, miestelį bei atskiras viensėdijas ir 2214 parapijiečių. 1944.VII.10 Daugailius vėl užėmė bolševikai. Per miestelį vėl ritosi vokiečių ir rusų kariuomenių bangos, sudeginusios beveik visus pastatus, malūną; nukentėjo ir bažnyčia. Daugelis Daugailių ir apylinkės gyventojų buvo pokario metais suimta, kalinta, kankinta. Miestelyje prie plento kurį laiką gulėjo istrebitelių pamesti lietuvių partizanų lavonai. Sekė sunkios deportacijos. Prievartinio kochozinimo metu liko daug tuščių ūkininkų sodybų, nes jų savininkai buvo arba deportuoti, arba pasitraukė j kitas Lietuvos vietas. Kadangi rusai priartėjo labai staigiai, tik labai mažam daugailiškių skaičiui pavyko pasiekti užsienį.


II pasaulinio karo metu ir pokario metais Daugailių klebonu buvo kun. Adomas Višniauskas (aluntiškis, gim. 1887.11.10, kunigu pašvęstas 1911 m.). Karo meto aplinkybės jam buvo labai sunkios ir nedėkingos. Jis mirė pokario metais ir buvo palaidotas Daugailiuose. (1)


1959 m. liepos 27 d. Daugailių parapijos klebono pareigas pradėjo eiti kun. Gediminas Jonas Šukys, gimęs 1923 m. vasario 13 d. Inkūnų kaime, Vabalninko parapijoje. 1941-1946 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1946 m. vasario 17 d. Vikaravo Biržuose, Panevėžio katedroje, Šeduvoje, Saločiuose, Kupiškyje, Utenoje. Daugailiuose klebonavo nuo 1959 m. iki 1966 m. Vėliau buvo iškeltas į Zarasus. 1968-1978 m. -Zarasų klebonas ir dekanas. Po to dirbo Dusetose. Muzikas, kompozitorius. Mirė 2002 m. liepos 28 d. Palaidotas Utenos senosiose kapinėse šalia tėvų.


Nuo 1967 m. sausio 1 d. iki 1968 m. rugpjūčio 26 d. Daugailių parapijos klebonu buvo kunigas Bronislovas Simsonas, gimęs 1925 m. Į kunigus įšventintas 1949 m. Vikaravo Saločiuose, klebono pareigas ėjo Anciškių, Biliakiemio, Baltriškių, Imbrado, Ragelių bažnyčiose. 1993-2001 m. - Kamajų bažnyčios altarista. Mirė 2001 m. Palaidotas Kamajų bažnyčios šventoriuje.


Nuo 1968 m. rugsėjo 26 d. Daugailių klebonu buvo kunigas Gediminas Blynas, kilęs iš Pušaloto. Buvo du broliai kunigai - Gediminas ir Laimutis Feliksas. Abu gabūs, išsilavinę. Tačiau kun. Gediminas susirgo nervų liga, todėl daugiausia buvo globojamas brolio Laimučio. 1970 m. gegužės 21 d. kun. Gediminas Kun. B. Simsonas Blynas man perdavė Daugailių parapiją, dalyvaujant Zarasų dekanui kun. G. Šukiui ir bažnytinio komiteto nariams J. Taruliui, V. Seibučiui ir A. Vapsvai. Kun. G. Blynas išvyko pas brolį kun. Laimutį Blyną į Dusetas. Vėliau dar klebonavo Kupreliškyje, kur mirė. Ten ir palaidotas. (2)


Nuo 1970 m. gegužės 21 d. iki šių dienų - Daugailių parapijos klebonu paskirtas Petras Baltuška.Mons. Petras Baltuška

Nuotraukos

Centrinis altorius

Klausykla

Marijos Škaplierinės paveikslas

Šv. Petro skulptūra

Adoruojančių moterų figūros. Senojo barokinio altoriaus fragmentas, saugomas bažnyčios varpinėje

Šaltiniai

1. Kviklys B. Šv. Antano parapijos bažnyčia // Lietuvos bažnyčios.- 4 tomas.- Čikaga, 1984.- P. 131-139.


2. Baltuška P. Daugailiuose dirbę kunigai // Daugailių kraštas ir žmonės.- Utena: Indra, 2008.- P. 322.


3. R. Jurkevičienės nuotraukos, saugomos Daugailių krašto muziejaus skaitmeniniame archyve.