Didžiulienė Liudvika - Žmona
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Milda TELKSNYTĖ ir Vygandas RAČKAITIS [[1]]
Liudvika Didžiulienė - Žmona [2] (1856 - 1925), rašytoja, publicistė,švietėja, knygnešių talkininkė. Ji gimė Roblių k., Panemunėlio vlsč. Ištekėjusi už Stanislovo Didžiulio nuo 1877 m, gyveno Griežionėlėse [[3]] (Anykščių r.), užaugino 8 vaikus. Padėjo vyrui platinti knygnešių atgabentą lietuvišką spaudą. 1893 m. "Varpe" paskelbė pirmąjį savo apsakymą ir į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip pirmoji moteris prozininkė. 1896 - 1907 m. gyveno Mintaujoje, laikė moksleivių bendrabutį, kad galėtų išmokslinti savo vaikus. Nuo 1915 m gyveno pas dukterį Vandą Jaltoje, ten dirbo karo ligoninėje, lietuvių sanatorijoje. Grįžusi į Lietuvą 1924 m. nebeilgai gyveno, po metų mirė. Palaidota Padvarninkuose [4] , netoli savo sodybos Griežionėlėse. Dabar ten Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba – memorialinis muziejus.[5]
Ji pramynė taką lietuvių beletristėms1856 metų pavasarį Roblių kaime, Panemunėlio valsčiuje Petronėlės ir Antano Nitų šeimoje gimusios dukters Liudvikos vaikystė ir jaunystė prabėgo Rokiškio krašte. Nors teko gyventi sulenkėjusių dvaro tarnų aplinkoje, tačiau ji nenutolo nuo kaimo papročių, tradicijų, lietuviškos kultūros, daug kas ją siejo su valstietija, jaunos merginos asmenybės formavimuisi turėjo įtakos Antano Strazdo, Antano Vienažindžio poezija. Tapusi pirmąja Lietuvių moterimi beletriste ji minima mūsų kultūros istorijoje kaip Liudvika Didžiulienė - Žmona. Į lietuvių prozą Liudvika Didžiulienė - Žmona atėjo XIX amžiaus pabaigoje, tuo sunkiu mūsų tautai laikotarpiu, kai buvo nuožmiai persekiojama lietuviška spauda, kai kova dėl nacionalinės kultūros reikalavo daug ryžto, aukų ir pasišventimo. 1892 m. „Varpe“ paskelbusi savo apsakymą „Tėvynės sūnūs“, o po pusmečio tame pačiame caro valdžios uždraustame leidinyje - apysaką „Dėl Tėvynės!“ ji tarsi pramynė taką kitoms moterims, lietuvių prozininkėms. Netrukus prabilo Gabrielė Petkevičaitė - Bitė, po metų kitų - Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda. Tačiau Liudvikai Didžiulienei, pirmajai lietuvių literatūroje beletristei, nebuvo lemta atsidėti rašytojos darbui. Kūrybai trukdė kaskart sunkėjanti šeimyninių rūpesčių našta (Didžiulių šeimoje užaugo aštuoni vaikai), vis skaudesni likimo išbandymai. Kūrybinis palikimasNėra turtingas L.Didžiulienės - Žmonos literatūrinis palikimas, daug niekur nespausdintų rankraščių dingo. 1915 metų pavasarį ji, važiuodama pas dukterį Vandą į Krymą prisikrovė pilną pintinę nebaigtų kūrinių rankraščių, tikėjosi juos sutvarkyti, parengti spaudai, tačiau kažkas traukinyje tą pintinę pavogė. Koks tai buvo skaudus smūgis rašytojai, liudija jos duktė Vanda Didžiulytė straipsnyje „Dingę Didžiulienės - Žmonos raštai“ („Lietuvos žinios“, 1937, Nr.244): „...išgulėjo apie du mėnesius ir dar ilgai po to, daugeliui metų prabėgus, prisiminusi negalėjo nurimti. „Nei man tų mano drabužių, nei atmintinų žiedų ir visų daiktų negaila taip... Betgi mano rankraščiai! Jų niekas nebesugrąžins, o taip svajojau juos čia išdailinti, išbaigti, su jumis pasiskaityti... Mano kelerių metų darbas!“ Mus pasiekusia vienur kitur publikuota ir negausia rankraščių juodraščiuose išlikusia kūryba L. Didžiulienė - Žmona nepakyla į klasikos aukštumas, nūdienos skaitytojas jos beletristikoje pasigestų meniškesnių išraiškos priemonių, bet gal neliktų abejingas aiškiai išsakytai to laikotarpio sociologinei ir kultūrinei minčiai, tautinės savimonės žadinimo idėjoms. Ne literatūrinės formos ieškojimai tuo metu buvo svarbiausia, o lietuvybės atgaivinimas, tautos dvasinis atgimimas. Šiam siekiui skirti visi jos, rašytojos ir publicistės, plunksnos darbai. Kaip ir daugelio to meto rašytojų, taip ir L.Didžiulienės - Žmonos kūrybinis palikimas sovietiniu laikotarpiu buvo vertinamas tik socialiniu požiūriu. Savaime suprantama, kad į 1957 m. išėjusią kūrybos rinktinę „Atgajėlė“ nepateko tie kūriniai, kurie rašytoją charakterizuoja kaip tautinio atgimimo šauklę, krikščioniškos moralės propaguotoją. Nepelnytai buvo primiršta L.Didžiulienė ne tik kaip pirmoji lietuvių moteris prozininkė, publicistė, bet ir kaip švietėja, knygnešių talkininkė, tautosakos rinkėja. Tiek literatūrinės, tiek visuomeninės jos veiklos pamatas buvo lietuvybės puoselėjimas, tautinės kultūros, dorovės, humanizmo ugdymas. L.Didžiulienė - Žmona paliko ryškius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje, ją drąsiai galima priskirti prie tautinio atgimimo varpininkių, prie pačių šviesiausių, pagarbos ir atminimo vertų to meto asmenybių, patraukiančių patriotizmu, altruizmu, atsidavimu lietuvybės labui. Tuo įsitikinome surinkę ir parengę spaudai po Respublikos bibliotekų rankraštynus, archyvus, muziejus išblaškytą rašytojos kūrybinį ir epistolinį palikimą. (Liudvika Didžiulienė - Žmona. Raštai, I tomas, 1996, II tomas, 1998). Publikacijos spaudoje, amžininkų prisiminimai, gausus Didžiulių archyvas padėjo atskleisti jau primirštus L.Didžiulienės biografijos faktus, pajausti jos asmenybės šviesą. Tai skatino parašyti ir biografinę apybraižą - knygą „Kaip lašas mariose...“ [[6]] Tarsi varpo aidas
Bibliografinių nuorodų sąrašas1. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Raštai. I tomas. Vilnius, Pradai, 1996, 527 p. 2. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Ką aš beatmenu. Kaunas, Spaudos fondas, 1926, 182 p. 3. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Atgajėlė. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla,1957, 366 p. 4. BUJOKAITĖ, V. Griežionėlių moteris // Kolektyvinis darbas, 1968, balandžio 18, p. 3, 4. |