Didžiulienė Liudvika - Žmona

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (482 balsai)

Milda TELKSNYTĖ ir Vygandas RAČKAITIS [[1]]

Liudvika Didžiulienė - Žmona [2] (1856 - 1925), rašytoja, publicistė,švietėja, knygnešių talkininkė. Ji gimė Roblių k., Panemunėlio vlsč. Ištekėjusi už Stanislovo Didžiulio nuo 1877 m, gyveno Griežionėlėse [[3]] (Anykščių r.), užaugino 8 vaikus. Padėjo vyrui platinti knygnešių atgabentą lietuvišką spaudą. 1893 m. "Varpe" paskelbė pirmąjį savo apsakymą ir į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip pirmoji moteris prozininkė. 1896 - 1907 m. gyveno Mintaujoje, laikė moksleivių bendrabutį, kad galėtų išmokslinti savo vaikus. Nuo 1915 m gyveno pas dukterį Vandą Jaltoje, ten dirbo karo ligoninėje, lietuvių sanatorijoje. Grįžusi į Lietuvą 1924 m. nebeilgai gyveno, po metų mirė.

Palaidota Padvarninkuose [4] , netoli savo sodybos Griežionėlėse.

Dabar ten Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba – memorialinis muziejus.[5]

Turinys 1 Ji pramynė taką lietuvių beletristėms 2 Kūrybinis palikimas 3 Tarsi varpo aidas 4 Bibliografinių nuorodų sąrašas

Ji pramynė taką lietuvių beletristėms

1856 metų pavasarį Roblių kaime, Panemunėlio valsčiuje Petronėlės ir Antano Nitų šeimoje gimusios dukters Liudvikos vaikystė ir jaunystė prabėgo Rokiškio krašte. Nors teko gyventi sulenkėjusių dvaro tarnų aplinkoje, tačiau ji nenutolo nuo kaimo papročių, tradicijų, lietuviškos kultūros, daug kas ją siejo su valstietija, jaunos merginos asmenybės formavimuisi turėjo įtakos Antano Strazdo, Antano Vienažindžio poezija. Tapusi pirmąja Lietuvių moterimi beletriste ji minima mūsų kultūros istorijoje kaip Liudvika Didžiulienė - Žmona.

Į lietuvių prozą Liudvika Didžiulienė - Žmona atėjo XIX amžiaus pabaigoje, tuo sunkiu mūsų tautai laikotarpiu, kai buvo nuožmiai persekiojama lietuviška spauda, kai kova dėl nacionalinės kultūros reikalavo daug ryžto, aukų ir pasišventimo. 1892 m. „Varpe“ paskelbusi savo apsakymą „Tėvynės sūnūs“, o po pusmečio tame pačiame caro valdžios uždraustame leidinyje - apysaką „Dėl Tėvynės!“ ji tarsi pramynė taką kitoms moterims, lietuvių prozininkėms. Netrukus prabilo Gabrielė Petkevičaitė - Bitė, po metų kitų - Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda. Tačiau Liudvikai Didžiulienei, pirmajai lietuvių literatūroje beletristei, nebuvo lemta atsidėti rašytojos darbui. Kūrybai trukdė kaskart sunkėjanti šeimyninių rūpesčių našta (Didžiulių šeimoje užaugo aštuoni vaikai), vis skaudesni likimo išbandymai.

Kūrybinis palikimas

Nėra turtingas L.Didžiulienės - Žmonos literatūrinis palikimas, daug niekur nespausdintų rankraščių dingo. 1915 metų pavasarį ji, važiuodama pas dukterį Vandą į Krymą prisikrovė pilną pintinę nebaigtų kūrinių rankraščių, tikėjosi juos sutvarkyti, parengti spaudai, tačiau kažkas traukinyje tą pintinę pavogė. Koks tai buvo skaudus smūgis rašytojai, liudija jos duktė Vanda Didžiulytė straipsnyje „Dingę Didžiulienės - Žmonos raštai“ („Lietuvos žinios“, 1937, Nr.244): „...išgulėjo apie du mėnesius ir dar ilgai po to, daugeliui metų prabėgus, prisiminusi negalėjo nurimti. „Nei man tų mano drabužių, nei atmintinų žiedų ir visų daiktų negaila taip... Betgi mano rankraščiai! Jų niekas nebesugrąžins, o taip svajojau juos čia išdailinti, išbaigti, su jumis pasiskaityti... Mano kelerių metų darbas!“

Mus pasiekusia vienur kitur publikuota ir negausia rankraščių juodraščiuose išlikusia kūryba L. Didžiulienė - Žmona nepakyla į klasikos aukštumas, nūdienos skaitytojas jos beletristikoje pasigestų meniškesnių išraiškos priemonių, bet gal neliktų abejingas aiškiai išsakytai to laikotarpio sociologinei ir kultūrinei minčiai, tautinės savimonės žadinimo idėjoms. Ne literatūrinės formos ieškojimai tuo metu buvo svarbiausia, o lietuvybės atgaivinimas, tautos dvasinis atgimimas. Šiam siekiui skirti visi jos, rašytojos ir publicistės, plunksnos darbai.

Kaip ir daugelio to meto rašytojų, taip ir L.Didžiulienės - Žmonos kūrybinis palikimas sovietiniu laikotarpiu buvo vertinamas tik socialiniu požiūriu. Savaime suprantama, kad į 1957 m. išėjusią kūrybos rinktinę „Atgajėlė“ nepateko tie kūriniai, kurie rašytoją charakterizuoja kaip tautinio atgimimo šauklę, krikščioniškos moralės propaguotoją.

Nepelnytai buvo primiršta L.Didžiulienė ne tik kaip pirmoji lietuvių moteris prozininkė, publicistė, bet ir kaip švietėja, knygnešių talkininkė, tautosakos rinkėja. Tiek literatūrinės, tiek visuomeninės jos veiklos pamatas buvo lietuvybės puoselėjimas, tautinės kultūros, dorovės, humanizmo ugdymas. L.Didžiulienė - Žmona paliko ryškius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje, ją drąsiai galima priskirti prie tautinio atgimimo varpininkių, prie pačių šviesiausių, pagarbos ir atminimo vertų to meto asmenybių, patraukiančių patriotizmu, altruizmu, atsidavimu lietuvybės labui. Tuo įsitikinome surinkę ir parengę spaudai po Respublikos bibliotekų rankraštynus, archyvus, muziejus išblaškytą rašytojos kūrybinį ir epistolinį palikimą. (Liudvika Didžiulienė - Žmona. Raštai, I tomas, 1996, II tomas, 1998). Publikacijos spaudoje, amžininkų prisiminimai, gausus Didžiulių archyvas padėjo atskleisti jau primirštus L.Didžiulienės biografijos faktus, pajausti jos asmenybės šviesą. Tai skatino parašyti ir biografinę apybraižą - knygą „Kaip lašas mariose...“ [[6]]

Tarsi varpo aidas

Kaip Vincas Kudirka savo publikacijose, prozoje ir eilėse, taip ir L.Didžiulienė - Žmona savo beletristiniuose kūriniuose, pjesėse, parašytose XIX šimtmečio pabaigoje ir XX -ojo pradžioje, kėlė tokius pat tautiškumo tikslus, tas pačias lietuvybės ugdymo idėjas. Ji pirmoji lietuvių prozoje nagrinėjo nacionalinės inteligentijos pašaukimo, moterų lygiateisiškumo ir švietimo klausimus, atkreipė dėmesį ir į lietuvių inteligentijos nutautėjimo priežastis. „Pavinastis kiekvienam žmogui gyventi ne tik pačiam dėl savęs, bet ir dėl savųjų, tai yra dėl savo tautos. Nenaudėlis panašus tai erkei, kuri minta ir auga krauju tūlų gyvulių. Ir galima sakyti drąsiai, toks žmogus ne daug už erkę vertesnis“, - šie apysakos „Ne pagal Jurgio kepurė“ veikėjo ištarti žodžiai tai ir pačios rašytojos kūrybos ir gyvenimo nuostata. Kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka yra neatsiejami nuo tautos, J.Lindės - Dobilo žodžiais tariant „Be tautos jie nesuprantami, be tautos jų nėra“, taip ir L.Didžiulienės veikla, jos kūrybinis palikimas visų pirma vertinami tautos - to paties brangiausio, aukščiausio idealo šviesoje, nes rašytojai svarbiausias ir pagrindinis žmogaus vertės matas - tai, ką jis gero yra nuveikęs savo Tėvynei, savo tautiečiams, juk „irtis ir veržtis pirmyn prie šviesos, prie laisvės - tai ir yra svarbiausia gyvenimo užduotė“ („Svetimi giminės“). Nuo kiekvieno pastangų siekti aukštesnės kultūros, saugoti dvasines vertybes priklausys tolimesnis Lietuvos likimas... „Tautystės pamatų užlaikymas“ - tai ne tik sąžiningas triūsas, bet ir gimtosios kalbos, papročių, istorinės atminties išsaugojimas, meilė viskam, kas sava, lietuviška. Tokie tautiškieji tikslai, sekant rašytojos mintimis, yra kiekvieno žmogaus būties prasmė, nepraranda savo aktualumo ir šiandien. Nevalia tuščiai, be prasmės praleisti savo gyvenimo, nes, kaip ji sako, „gyvenimas ne vien mūsų savastis, bet ir visuomenės, kurią privalom sergėt, ir dorai jį suvartoti. Gyvenimas - tai paskola, iš kurios turim ataduot ataskaitą“ („Svetimi giminės“). Kaip ir dauguma tautiniam sąjūdžiui pažadintų aušrininkų ir varpininkų, taip ir L.Didžiulienė buvo tvirtai įsitikinusi, jog lietuviai inteligentai privalo būti tautinio susipratimo reiškėjai, jie turi prisiimti atsakomybę dėl tolesnio tautos likimo, savo dvasios ir proto galias skirti bundančiai, iš priespaudos besivaduojančiai Lietuvai. Su tokiu inteligentijos vaidmeniu tautos atgimimo idėją siejančią rašytoją piktino tie, kurie, anot V.Kudirkos, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ išsižada kilnių siekių, netgi savo tautos. L.Didžiulienė kritiškai vaizduoja savo pirmųjų kūrinių „Tėvynės sūnūs“ ir „Dėl Tėvynės!“ herojus - jauną gydytoją, vedusį sulenkėjusią plikbajoraitę ir nusigręžusį nuo savo tautiečių, net pačių artimiausių žmonių, buvusius studentus, kurie prisiekė tarnauti tėvynei, bet, deja, jų pasiryžimas - tik tušti žodžiai... Vienas vedė rusę ir ėmė uoliai tarnauti svetimiesiems, kitas, grįžęs į Lietuvą, susigundė linksmu ir palaidu gyvenimu, trečias tapo lupikautoju ir savo tautiečių skriaudėju... Todėl neigiamus L.Didžiulienės apsakymų veikėjus galima charakterizuoti šiais po kelerių metų išsakytais V.Kudirkos žodžiais: „Štai mūsų inteligentai, visuomenės viltis, taip gražiai pasirodžiusieji akyse savo tautos, ėmė mainyti tautiškus idealus ant ragaišiaus. Vieni beragaišiaudami išbėginėjo į Maskoliją auginti maskoliukus ir šviesti visokias prispaudėjų pakampes spinduliais, pavogtais nuo savo tikros tėvynės, kiti, neva užsilaikę, tapo tokiais minkštakūniais, jog nuo tėvynės balso slepiasi po pačios sijonu arba vinto triukšme apsimeta negirdį“. Aktualiai ir šiems laikams temai L.Didžiulienė paskiria savo apysaką „Svetimi giminės“, deja, neišbaigtą, likusią tik juodraščiuose. Apysakoje pavaizduotų personažų paveikslais autorė bando apeliuoti į sąžinę lietuvių inteligentų, pamiršusių savo pareigą tėvynei, atitrūkusių nuo gyvybiškai svarbių tautos reikalų, net nuo savo artimųjų. „Jeigu jūs visi mokytieji taip elgsitės, nelaiminga, per amžius bus nelaiminga Lietuva“, - persergi rašytoja. Taigi Liudvika Didžiulienė - Žmona savo kūrybiniu palikimu, veikla ir savo gyvenimo imperatyvu yra tarsi Vinco Kudirkos įsiūbuoto varpo aidas.

Bibliografinių nuorodų sąrašas

1. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Raštai. I tomas. Vilnius, Pradai, 1996, 527 p.

2. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Ką aš beatmenu. Kaunas, Spaudos fondas, 1926, 182 p.

3. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Atgajėlė. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla,1957, 366 p.

4. BUJOKAITĖ, V. Griežionėlių moteris // Kolektyvinis darbas, 1968, balandžio 18, p. 3, 4.