Didžiulis Stanislovas ir Didžiulienė Liudvika – Žmona

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (125 balsai)
 (Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai. Arūno Avižos nuotrauka)


Didžiulis Stanislovas – bibliotekininkas, bibliografas, knygnešys, kraštotyrininkas, tautosakininkas, švietėjas, tremtinys, visuomenininkas.
Gimė 1850 m. lapkričio 14 d. Griežionėlių k. (Anykščių r.) Gimimo data pagal naująjį kalendorių lapkričio 26 d.
1860-1863 m. mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, iš trečios klasės buvo tėvų parvežtas į namus ir privačiai mokėsi pas Andrioniškio filialistą kunigą A. Viskantą. Jo įkvėptas pradėjo kaupti biblioteką. Knygas pirko viešėdamas didesniuose miestuose, parsisiųsdavo iš Vilniaus, Varšuvos ir kitų knygynų. Knygas dailiai įrišdavo, antspauduodavo bibliotekos spaudu, įrašydavo katalogo kortelėje. Seniausia bibliotekos knyga buvo Konstantino Sirvydo „Punkty kozan do…”, išleista 1625 m. Vilniuje. Be to, joje buvo brolių Juškų dainų rinkiniai, net 18 knygelių vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų.
S. Didžiulis sudarė lietuviškos spaudos ir lituanistikos bibliografinių rodyklių, 1880 m. suregistravo Vilniaus viešosios bibliotekos lietuviškas knygas. 1883 m. sumanyto leisti lietuviško laikraščio "Rašliavos pačtas" prospekte jis pranešė, kad renka medžiagą lietuvių bibliografijos darbui ir prašė siųsti jam duomenų apie XVI-XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės leidinius ir Mažosios Lietuvos spaudą. Negalėdamas savo darbų išspausdinti, jis teikė bibliografijos žinių Karoliui Estreicheriui, Silvestrui Baltramaičiui, Mauricijui Mykolui Stankevičiui, Eduardui Volteriui, pats jas platino, perduodamas kitų bibliografų sudarytus bibliotekose esančių lietuviškų knygų sąrašus.
Nuo jaunystės rinko tautosaką. Dalis jo surinktos tautosakos tik po mirties buvo išspausdinta leidinyje "Tauta ir žodis" (1926 m.).
Spaudos draudimo metais S. Didžiulis sukomplektavo didžiausią Lietuvos provincijoje – apie 800 knygų – lituanistinę biblioteką, kuria naudojosi Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius, Vincas Mickevičius-Kapsukas ir kiti to meto inteligentai. Vertingiausia S. Didžiulio bibliotekos dalis vėliau buvo perduota Kauno Vytauto Didžiojo universitetui.
Pasak Nijolės Lietuvninkaitės, tyrinėjusios S. Didžiulio asmeninę biblioteką, joje „ daugiau kaip 400 knygų buvo lietuvių kalba, beveik 300 – lenkiškų, 30 rusiškų, 17 vokiškų, 3 prancūziškos ir 3 lotyniškos. Šiuo metu bibliotekos spaudiniai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje – 230, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje – 88, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje – 59, Kauno apskrities bibliotekoje – 18 bei Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejuje – 62. [LIETUVNINKAITĖ, Nijolė. Stanislovo Didžiulio asmeninė biblioteka: Katalogas. – Kaunas: Technologija, 2004 m.– 271 p.].


Didžiulių šeimos dvarelis – knygnešių centras


(L. ir S. Didžiulių dvarelis, Jono Junevičiaus nuotr., 2007 m.)


XIX a. 8-10 dešimtmečiais Didžiulių šeimos dvarelis Griežionėlėse tapo nelegalios lietuviškos spaudos ir knygnešių centru. S. Didžiulis artimai bendradarbiavo su knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kazimieru Ūdra, Anykščių krašto knygnešiais Jonu Šaučiūnu, Juozu Mickūnaičiu, Mažosios Lietuvos knygnešiais.
Jo namuose žandarai dažnai darė kratas, į Sankt Peterburgą (Rusija) cenzūrai buvo išsiųsta S. Didžiulio biblioteka, bet po dviejų mėnesių grąžinta. Stasys Jasevičius iš Grumbinų kaimo (Anykščių r.) buvo padaręs trijų skyrių spintą, kurioje buvo draudžiamų knygų slėptuvė, vienintelė Lietuvoje išlikusi iki mūsų dienų.

S. Didžiulis bendradarbiavo "Aušroje" (1884-1885 m.), rašė "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje" (1891-1895 m.). Jis pasirašinėjo P. Mažulio, J. Mažuolio slapyvardžiais.
1892-1896 m. S. Didžiulis įsijungė į varpininkų veiklą, rašė "Varpe".
Didžiulių šeima artimai bendravo su daugeliu XIX a. pabaigos šviesuomenės žmonių: su klieriku Antanu Karosu, vėliau tapusiu vyskupu, su vyskupu Antanu Baranausku, kuris buvo ir jų dukters Michalinos krikštatėvis, su Jonu Šliūpu, Jonu Jablonskiu ir kitais.
1905 m. S. Didžiulis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, paskui 1905-1906 m. dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, buvo įsirengęs pogrindinę spaustuvę, platino socialdemokratinę spaudą.
Už tai 1906 m. S. Didžiulis kartu su sūnumis Antanu ir Algirdu Severinu buvo kalinamas Ukmergės ir Kauno kalėjimuose, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir su sūnumi Antanu ištremtas visam laikui. 1907-1917 m. jis gyveno tremtyje Christoroždestvenskio kaime Kansko apskrityje (Jenisiejaus gubernija, Sibiras, Rusija). Ten jis taip pat bandė kaupti lituanistinę biblioteką, 1911-1913 m. siųsdinosi knygas iš Lietuvos, ypač domėjosi Antano Baranausko kūrybos leidimais bei moksliniais leidiniais apie jį.
1917-1924 m. S. Didžiulis buvo įsikūręs ir gyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina) kartu su ten dirbusia žmona.
1924 m. S. Didžiulis, jau sunkiai sirgdamas, su žmona grįžo į Lietuvą, trumpam buvo apsistojęs pas sūnų Antaną Panevėžyje, paskui iki gyvenimo pabaigos gyveno tėviškėje.


Prieiga per internetą:

 http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Anyk%C5%A1%C4%8Di%C5%B3_kra%C5%A1to_knygne%C5%A1iai_ir_daraktoriai


Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių šeima


Stanislovas Didžiulis vedė 1877 m. rugpjūčio 25 d. Liudviką Nitaitę. Šeimoje užaugo aštuoni vaikai: Ona Didžiulytė-Sketerienė (1878-1960) – akušerė, Emilija Didžiulytė (1879-1962) – šeimos globotinė po vaikystės traumos, Vytautas Didžiulis (1881-1956) – pedagogas, gamtininkas, Vanda Didžiulytė-Albrechtienė (1881-1941) – gydytoja ir rašytoja, Antanas Didžiulis (1883-1960) – gydytojas, Michalina Didžiulytė-Ševeliovienė (1884-1973) – pedagogė ir knygnešė, Algirdas Severinas Didžiulis (1887-1916) – spaustuvininkas, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1888-1968) – pedagogė ir rašytoja.
Mirė S. Didžiulis 1927 m. gegužės 19 d. Griežionėlių kaime. Palaidotas Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse. Ant kapo pastatytas paminklas, simbolizuojantis nulaužto ąžuolo kamieną, su įrašais "Karštas ir atkaklus kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę" ir kitais (autorius – skulptorius Bernardas Bučas, 1933 m.).
Didžiulių šeimos namuose Griežionėlių kaime buvo įrengtas ir nuo 1968 m. veikia memorialinis muziejus – Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialas.


Didžiulienė Liudvika – Žmona (Nitaitė) – rašytoja prozininkė, dramaturgė, visuomenininkė, knygnešių talkininkė.

Prieiga per internetą:

http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Did%C5%BEiulien%C4%97_Liudvika_-_%C5%BDmona

Gimė 1856 m. balandžio 21 d. Roblių k. (Rokiškio r.). Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1856 m. gegužės 3 d.
Nuo 1859 m. augo Vaitkūnuose (Rokiškio r.). Vaikystėje privačiai mokėsi skaityti ir rašyti, jaunystėje rinko tautosaką, į lietuvių kalbą mėgino išversti vokiečių ir lenkų poetų eilėraščius.
1874 m. šeima persikėlė į Karūnių palivarką netoli Viešintų (Anykščių r.). Čia L. Nitaitė toliau domėjosi lietuvių liaudies kultūra, 1875 m. iš liaudies dainų parašė operetę „Piršlės ir veselijos", tačiau šio kūrinio rankraštis neišliko.
1876 m. ištekėjo už senos lietuvių bajorų giminės palikuonio, bibliografo, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio. Jos namuose lankydavosi Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis ir kiti to meto šviesuoliai. Tai ir Didžiulienę paskatino imtis plunksnos, nors ji manė, jog svarbiausia jos gyvenime – moters, žmonos, motinos pašaukimas. Tai matyti ir iš jos pasirinkto slapyvardžio.
Pati platino caro draudžiamą lietuvišką spaudą, organizavo jos platinimą Aukštaitijoje. Rinko tautosaką, Antano Strazdo, Antano Vienažindžio ir kitų liaudies poetų kūrinius.
1896–1907 m. kartu su vaikais gyvendama Mintaujoje įkūrė lietuvių moksleivių bendrabutį – pensioną, globojo lietuvių moksleivius. Pensionate, mokydamiesi Mintaujoje, gyveno Antanas Smetona, Juozas Vaičkus, Juozas Tūbelis, Konstantinas Jasiukaitis, Justinas Vienožinskis ir kiti būsimi Lietuvos kultūros, visuomenės ir politikos veikėjai.
Nuteisus ir ištrėmus vyrą ir sūnus Antaną bei Vytautą, viena rūpinosi dvaru, o prasidėjus karui, išvyko pas dukterį, 1915–1924 m. gyveno Jaltoje. Ten 1917 m. atvyko ir vyras. 1924 m. su šeima grįžo į Griežionėlių dvarą.


L. Didžiulienės visuomeninė veikla


1905 m. L. Didžiulienė buvo aktyvi visuomenininkė, knygnešių rėmėja, slėpė nelegalią literatūrą. 1905 m. ji sukvietė moterų aktyvisčių susirinkimą V. Zubovo dvare prie Šiaulių, kur buvo svarstoma moterų vienijimosi į organizaciją perspektyva. 1905 m. gruodį L. Didžiulienė buvo Vilniaus Didžiojo Seimo atstovė, 1907 m. rugsėjį dalyvavo Lietuvos moterų pirmajame suvažiavime Kaune.
1907-1915 m. ji gyveno Griežionėlėse ir prižiūrėjo be ištremto šeimininko likusią sodybą, rinko tautosaką – užrašinėjo liaudies dainas ir papročius. Nuo 1907 m. ji buvo Lietuvos Mokslo Draugijos narė, dalyvavo šios draugijos suvažiavimuose.
1915-1924 m. L. Didžiulienė gyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina), iš pradžių dirbo karo ligoninėje, vėliau padėjo steigti lietuvių tuberkuliozinę sanatoriją ir buvo jos šeimininkė. Ji leido šapirografuotą laikraštėlį "Sanatorijos žvaigždutė", organizavo kultūrinę lietuvių veiklą, šelpė ir slaugė vaikus.
1924 m. L. Didžiulienė kartu su vyru grįžo į Lietuvą, iš pradžių gyveno Panevėžyje. Vėliau, pašlijus sveikatai, iki gyvenimo pabaigos liko Griežionėlėse. Prieš mirtį ją aplankęs Juozas Tumas-Vaižgantas perėmė paskutiniuosius L. Didžiulienės kūrinius rankraščiuose ir pasirūpino jų išlikimu bei publikavimu.


L. Didžiulienės-Žmonos kūrybinis palikimas


Nuo 1892 m. Žmonos slapyvardžiu L. Didžiulienė bendradarbiavo „Ūkininke", „Varpe", „Lietuvių laikraštyje", „Žvaigždėje" ir kituose leidiniuose, juose išspaudino ir dalį savo grožinių kūrinių. Lietuvių literatūros istorijoje ji laikoma pirmąja moterimi beletriste. Savo kūryboje ji propagavo tautinio atgimimo idėjas, smerkė nutautėjusius, žmonių tamsumą.
Didžiulienės L. kūrybinį palikimą sudaro:
1892 m. – „Tėvynės sūnus" (apsakymas). 1893 m. – „Dėl tėvynės!" (apsakymas), „Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip priguliančiai suvartoti Dievo dovanas" (kulinarijos knygelė).
1893-1896 m. – „Ne pagal Jurgio kepurė" (apysaka, likusi rankraščiuose ir pirmą kartą publikuota „Raštuose" 1996 m.), „Atgajėlė" (apysaka, išspausdinta 1904 m. JAV).



1899 m. – „Lietuvaitės" (pjesė, parašyta ir vaidinta 1899 m., išleista 1912 m.).



1899-1907 m. – „Vilkas" (scenos vaizdelis vaikams, pirmą kartą publikuotas "Raštuose" 1996 m.), „Pasiskubė" (pjesė, išleista 1915 m.), „Katei žertas – pelei smertis" (pjesė, pirmą kartą publikuota kaip „Katei juokai – pelei verksmai" 1957 m.), „Vakaruškos" (pjesė, publikuota 1957 m.), „Dėl žemės sklypo" (pjesės rankraštis dingo, atiduotas į spaustuvę, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui), „Juzuko vargai" (apsakymas, publikuotas 1917 m.).1901 m. – „Saldi meilė" (pjesė, pirmą kartą publikuota „Raštuose" 1996 m.).1905 m. – „Vagių veislė" (apsakymas), „Antra romano dalis" (apysaka), „Svetimi giminės" (apysaka, parašyta apie 1905-1907 m., dingus rankraščiui, atkurta apie 1915-1924 m., pirmą kartą publikuota „Raštuose" 1996 m.). 1907 m. – "Magaryčios" (apsakymas).
1915-1924 m. – "Vynuogyne" (apsakymas, pirmą kartą publikuotas 1957 m.), „Chamala", „Kunigas Juozapėlis", „Pietų saulelė visas ligas gydžia", „Apleista saklia" (apsakymai, pirmą kartą publikuoti „Raštuose" 1996 m.), „Duokite man laisvės!" (pjesė, parašyta rusų kalba, į lietuvių kalbą vertė Juozas Tumas-Vaižgantas, publikuota 1957 m.).



1919 m. – „Našlaičių eglutė" (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė), „Tremtinių vaikai" (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė).
1926 m. – „Ką aš beatmenu" (atsiminimai).




Jos dramos „Kelių taisytojas", pjesės „Bet tik aukščiau" ir dar kelių kūrinių rankraščiai buvo pavogti 1915 m. traukinyje pakeliui į Krymą. Yra žinoma, kad ji buvo parašiusi kelias dešimtis vaizdelių iš Krymo ir sanatorijos gyvenimo, bet jie nebuvo publikuoti, o rankraščiai neišlikę. Krymo spaudoje buvo publikuojami jos straipsniai, pasirašyti Graždankos slapyvardžiu.
Išliko keletas L. Didžiulienės-Žmonos publicistikos tekstų: apie Valerijoną Ažukalnį, Antaną Strazdą, latvių ir lietuvių tautinius santykius, Krymo sanatoriją. Visą gyvenimą tyrinėdama ir kaupdama A. Strazdo kūrybinį palikimą, ruošdama jį publikuoti, L. Didžiulienė priskyrė šiam kunigui ir poetui kelias dešimtis liaudies dainų, kurių autorystė iki šiol nėra patvirtinta.



Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis sudarė ir išleido L. Didžiulienės-Žmonos kūrybinio ir epistolinio palikimo dvitomį „Raštai" (1996-1998 m.).




Mirė L. Didžiulienė 1925 m. spalio 25 d. Griežionėlių kaime (Anykščių r.). Palaidota Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse. Ant kapo pastatytas 6,5 metro aukščio paminklas su bronziniu bareljefu ir užrašais, tarp kurių ir L. Didžiulienės laiškų ištraukos (autorius – skulptorius Bernardas Bučas, 1933 m.).
Didžiulių šeimos namuose Griežionėlių kaime buvo įrengtas ir veikia memorialinis muziejus – Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialas.
Išleista biografinė knyga apie L. Didžiulienę-Žmoną – M. Telksnytės ir V. Račkaičio „Kaip lašas mariose..." (2004 m.).



Anykščių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai 2007 m. suteiktas Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių vardas.


Bibliotekoje veikia paroda – ekspozicija „ Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai – lietuviško žodžio skleidėjai".


Prieiga per internetą:

http://nyksciai.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=5502&Itemid=1

Bibliografinių nuorodų sąrašas

1. DIDŽIULIS Stanislovas [interaktyvus], Anykščiai [žiūrėta 2009, lapkričio 12 d], Prieiga per internetą:
http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=87

2. DIDŽIULIENĖ Liudvika- Žmona [interaktyvus], Anykščiai [žiūrėta 2009, lapkričio 12 d], Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=85

3. DIDŽIULIS STANISLOVAS [interaktyvus], [žiūrėta 2009, lapkričio 12 d], Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Stanislovas_Did%C5%BEiulis

4. DIDŽIULIENĖ Liudvika [interaktyvus], [žiūrėta 2009, lapkričio 12 d], Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Liudvika_Did%C5%BEiulien%C4%97

5. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Raštai. I tomas. Vilnius: Pradai, 1996, 527 p.

6. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Ką aš beatmenu. Kaunas: Spaudos fondas,
1926, 182 p.:iliustr.

7. DIDŽIULIENĖ, Liudvika - Žmona. Atgajėlė. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, 366 p.

8. STANISLOVO DIDŽIULIO ASMENINĖ BIBLIOTEKA: Katalogas/Parengė Nijolė Lietuvninkaitė. Kaunas: Technologija, 2004, 271 p.:iliustr.

9. STANISLOVAS DIDŽIULIS [interaktyvus], [žiūrėta 2009, lapkričio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.spaudos.lt/Knygnesiai/Stanislovas_Didziulis.htm

10.. TELKSNYTĖ, Milda, RAČKAITIS, Vygandas. Kaip lašas mariose... Vilnius: Perto ofsetas, 2004, 212 p.:iliustr.


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ