Dubičių kaimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Kaimas yra Varėnos rajone, priklauso Kaniavos seniūnijai.

 Užrašinėta naudojantis Lietuvos liaudies kultūros centro siųstomis anketomis. 
Pateikėja: SKAMARAKIENĖ MARIJONA, ANTANO. 
Gimė: 1932 metais, DUBIČIŲ KAIMAS, KANIAVOS SENIŪNIJA, VARĖNOS RAJONAS.
Užrašyta 2004 m. gruodžio 10 d.  – 2005 m. vasario 27 d.
Užrašė: REGINA LUKOŠEVIČIENĖ, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė.  

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (191 balsai)


Mūsų kaimas vadinasi DUBIČIAI.

Kažkada čia buvo tik raistai. Kartą žemę nupirko du turtingi žmonės. Jie vertėsi ir gyveno kaip geri bičiuliai. Taip atsirado kaimas. Ir nuo to kilo kaimo pavadinimas. Kaimas yra gatvinis. Iš karto buvo apie 50 trobų. Jos stovėjo į gatvę priekine dalimi. Dabar nauji namai sustatyti šonine namo dalimi į gatvę.

Kaimo pagrindinė gatvė (mes ją vadiname ūlyčia) buvo tiesi, dabar jau išsikreivojusi, nes namai ir toliau statėsi, ūlyčia ilgėjo. Šalutinių gatvelių seniau nebuvo, dabar yra trys, nes kolūkio laikais kaimas plėtėsi, kūrėsi naujos šeimos.

Kiekviena sodyba buvo aptverta tvora (būtinai palei gatvę). Gatvių pakraščiai buvo aptverti vienodai - štankietėliais. Kita tvoros dalis buvo paprasta – iš lotų arba išpinta iš eglės šakų. Prie gatvės tvoros buvo vienodo dydžio ir jas žmonės tvėrė lygiai, kaip vieną ištisinę tvorą. Kaimas nebuvo apželdintas. Retai kur buvo alyvų krūmas, kai kur – uosis. Obelys ir kriaušės bei slyvos augo soduose.

Kiekvieną šeštadienį kas nors (dažniausiai merginos), iš kiekvieno namo nusišluodavo ir susitvarkydavo ne tik prie namų, bet ir gatvėje. Buvo didelė negarbė būti apsileidusiam. Ūlyčią puošdavo per devintinių atlaidus. Tai išliko iki šių dienų.

Atlaidų dieną, anksti ryte prie kiekvieno namo, į ūlyčios pusę kabindavo tamsų dirvoną ir ant jo kabindavo šventą paveikslą – kas kokį turėjo.

Šventus paveikslu puošdavo – apkaišydavo gėlėmis, dažniausiai jurginais. Gale kaimo prie kryžiaus darėme altorėlius – nuo viso kaimo, kaip pagarbą Dievui. Visi žmonės susirinkdavo krūvon, kas ką gali susineša ir puošia. Altorėliai panašūs į bažnyčioje esantį altorių. Atlaidų metu procesija ėjo per kaimą. Gražiai papuoštos jaunos mergaitės procesijos metu iš kašelių barstydavo gėles. Kašelės nupintos iš balanų, apvilktos medžiaga iš papuoštos mezginėliais, apkaišytos rūtų šakelėmis. Į kašeles pylė susmulkintas darželio gėles. Kašeles pritvirtina prie austinės juostos, ją kabina ant kaklo, o dar 2 juostelėm perriša apie juosmenį. Juosteles audė trijų spalvų: geltona, žalia, raudona.


Atskiros Dubičių kaimo dalys turėjo savo pavadinimus: Kunigiškės (nes čia buvo bažnyčia) ir Dubičiai. Kaimo dalis skyrė griovys. Karčemos kaime nebuvo. Kaimas turėjo savo seniūną. Juo buvo Antanas Švedas. Mes jį vadinome „soltyšiumi“. Dar buvo kaimo komitetas. Mes juos vadinome „komitečikais“. Jie rinkdavosi klebonijoje ir spręsdavo įvairius klausimus: ar reikia bažnyčiai remonto, kiek pinigų surinkti ir pan. Dėl bažnyčios reikalų jie važiuodavo į Vilnių (vežimu su 2 arkliais).

Komitečikai buvo: Stasio Antoska, Švedas Antanas, Zalanskas Jonas, Zalanskas Mikas, Švedas Adomas, Švedas Vincas, Raginis Vladas. Pavasarį, kai prasidėdavo atolydis ir imdavo plaukti ledai, soltyšius sukviesdavo kaimo vyrus prie Ūlos upės saugoti tilto. Kadangi tilto štampoliai buvo mediniai, tai plaukiantys upe ledai gali juos nukirsti. Vyrai su busokais praleisdinėjo ledus po tiltu. Taip tiltą saugojo daugelį metų. Prie Ūlos upės buvo labai graži salaitė. Ten augo gražūs žolynėliai bei ąžuolai. Vaikai ir jaunimas ten mėgo rinktis bei leisti laiką.

Dubičių parapijos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia 

Kaime prie kiekvieno namo buvo ilgi suoliukai. Žmonės mėgo vakarais po darbų ant jų susėsti, pasikalbėti. Jaunimas būdavo apsėdę kelis suolus ir taip dainuodavo, kad visas kaimas skambėjo. Švenčių ir šventadienių dienomis visi eidavo į bažnyčią. O paskui jaunimas pasisamdo muzikantus ir kieno nors geresniame ir didesniame kieme šokdavo, dainuodavo. Per atlaidus (Sekmines, Devintinę) kiekvienoj troboj buvo svečių. Net nepažįstami žmonės iš kitur ateidavo į atlaidus ir Dubičiuose nakvodavo. Žmonės net svetimus apnakvindindavo kluone ant šieno, jei troboje nebuvo vietos.

Dubičių gyventojai turėjo tokius ežerus: Stojų – ten gaudė žuvį, dabar jis užaugęs ir virtęs pelke; Grikis, Grikutis, Samaninis, Bedugnis, Požerių, Tabalis, Dumblis, Katiušis, Kajutis, Tabalukas, Dūbo (dabar ten pieva).


Yra tokia legenda :

Vieno ežero gylį vyrai norėjo išmatuoti. Bematuojant balsas ežere atsiliepė „Nematuok, nes susimatuosi savo galvą“. Ir niekas to ežero po šiai dienai neišmatavo. Jis vadinasi ,,Bedugnis“.

Šaltinių pačiame Dubičių kaime nebuvo, bet jis buvo už kaimo, prie Stojų ežero. Jį vadino Stasiūlio šaltiniu. Kai tuose laukuose dirbdavom įvairius darbus, tai iš to šaltinio gerdavome - jo vanduo buvo labai skanus. Juo prausdavomės norėdami atsigaivinti.

Turtingesni žmonės turėjo šulinius. Kaimynai jais naudojosi. Šuliniai buvo suręsti iš alksninių rąstelių, perpjautų pusiau. Prie šulinio buvo svirtis, medinis kibiras su geležiniais lankais. Šuliniai buvo apdengti, bet nebuvo aptverti.

Šalia Dubičių kaimo yra Podubičių kaimas. Jame gyveno 10 šeimų. Jos naudojosi vienu šuliniu. Visi 10 šeimų gaspadoriai tą šulinį valė, remontavo ir prižiūrėjo. Šulinys stovėjo ant šaltinio ir vanduo buvo labai geras ir sveikas gerti.

Kaimas gyvulius ganė bendrai, laisvuose plotuose. Gyvulių suvarymo vieta, vadinama vyganu, buvo gale kaimo. Arčiausiai kaimo ganydavo kiaules, o toliau - karves ir avis. Jas ganė atskirai. Teliukus ir kiaules ganydavo vaikai. Tais laikais miškuose buvo daug vilkų, todėl karves ganė 2 piemenys ir avis ganė 2 piemenys.

Naktigonių mėgstama vieta buvo Barštis. Čia iš vienos pusės Ūla, iš kitos miškas. Ten buvo pono pievos. Dar naktigoniai jojo Stojuose, Grūtkuose (ant Karvelio kalno), Agulnoj – neišdalinta žmonėms žemė, ji pelkėtoje vietoje.

Bendros ganyklos: Grūtkai, Karaviškės, Paūlė, Barštis, Pelasa, Perekopas.

Bendrų pievų, laukų ar miškų nebuvo, nes viskas buvo atmatuota ir išdalinta žmonėms.

Kaime buvo kapinės. Jos buvo dabartiniame kaimo parkelyje. Čia palaidotas Narbutas ir visi jo sukilėliai. Čia pat buvo ir bažnyčia, po to ji sudegė. Kapinės buvo kaimo gale, (dabar jau viduryje, nes kaimas išsiplėtė) ant kalnelio.

Šiuo metu kapinių vietoje – parkas. Jame – paminklas Narbutui, 2 medinės skulptūros ir medinis kryžius. Prie jo ir dabar per devintines rengiami altorėliai, sodinamos gėles.

Kapinės nebuvo nutolusios nuo gyvenamųjų namų, buvo aptvertos medine tvora, vartai – vieneri, kaimo kryptimi.

Laidojama buvo kelio atžvilgiu. Savo artimųjų kapus tvarkė kiekviena šeima. Pavasarį anksti išplėšdavo dirvono dernas ir apdėdavo aplink kapą. Sodino gėles. Neprižiūrėtų kapų nebuvo. Tvorą ir vartus prižiūrėjo kaimo vyrai, nuspręsdavo komitečikai.

Atskiros laidojimo vietos nekrikštams ir savižudžiams kapinėse nebuvo. Labiausiai nevertus kapinėse laidoti laidojo prie tvoros. Bet tai buvo labai labai retai.

Kaime buvo trys bendri kryžiai - koplytėlės. Du kryžiai buvo kaimo galuose ir vienas – kaimo viduryje. Juos statyti nutarė kaimo taryba - komitetas. Jie atrodė taip: iš medžio išdrožtas kryžius, jo viršuje namelis (koplytėlė). Ten stovi Kristaus atvaizdas. Žemai prie kryžiaus padarytas slankstelis, prie jo rišdavosi drobinis žiurstelis. Niekas kaime nepalikdavo kryžiaus be žiurstelio. Betkuri, mokanti siūti, moteris pasiūdavo naują žiurstelį, kai senas atrodė negražus. Ne vieną kryžių padarė Dubičių kaimo meistrai Antanas ir Vincas Švedai.

Prie kryžių kaimo žmonės rinkosi švenčių ir atlaidų metu. Per Sekmines kryžius puošė žolynais.

Daugiausia žmonių susirinkdavo prie kryžiaus kaimo gale. Gal todėl, kad jis pastatytas buvo prie namo, gėlių daržely. Prikaltų prie pastatų koplytėlių kaime nebuvo.

Kaimo salaitėje ąžuolai buvo laikomi išskirtiniais, garbingais medžiais. Ąžuolai buvo labai seni, niekas jų nelietė. Taip pat Dubičiuose, prie Ūlos upės stūkso Karalienės Bonos piliakalnis. Ten jaunimo mėgiama vieta. Artimiausias buvo Čivilio dvaras Kalviuose. Kas buvo bežemiai, eidavo į tą dvarą dirbti.

Kaimo laukų ribose augo vaistažolės. Prisimenu, rinkome „batonikus“ – nuo plaučių ligų. Kaimo dirbamos žemės plotai buvo išsidėstę rėžiais. Tų laikų ribos žymėtos ežiomis.

Laukų, pievų, miškų pavadinimai: laukai (kiekvienas šniūrelis turėjo savo pavadinimą) – dzidzialaukis, siauruika, Margių pirma dirva, Margių antra dirva, požeriai, dugnai, pagobė, čverciai, kreivinės, pagirys; pievos – grūtkai, prie salaitės, kupstyna, ant paguobės, Bomo dadotkos; miškų – žemakelės, dugnų, kraliauščyzna, požeminių, prie bedugnės, ant Margių, ant Acio pievos, pamatarin (čia vienas galas buvo pieva, kitas – miškas), revės, nudzelaicis, Junagalys, Brado.

Kaimui priklausė tokie vandens telkiniai: balos – dėlynas, kupstynas; ežerai - Bedugnis, Kaciušis, Kajucis, Grikis, Grikutis, Samaninis, Stojų, Požerių, Tabalis, Tabalukas, Dumblio, Dūbo.

Upeliai: Dracyliškių, Bomo, Brado, Katros, Gribašos, Lakštutis. Upė – Ūla. Kaimo ribas žymėjo stulpeliai.

Kaimo užribis įsivaizduojamas taip: menki miškai, brūzgynai. Žmonės vengė pelkių, kemsynų. Brado miške buvo didelis kalnas, o nuo jo nusileidus tekėjo mažas upelis iš Tabaluko ežero. Per jį buvo tiltelis. Šios vietos žmonės vengė, nes čia įvykdavo keistų dalykų: žmonės pasiklysdavo, arkliai išsikinkydavo, vežimo ratai nuvirsdavo, drobynos sulūždavo. Taip daugiausia atsitikdavo vyrams, kai jie grįždavo iš Rodunės į Dubičius. Jei turguje nusipirkę avį veždavo namo, tai Brado miške tą avį pamaino kažkas į kelmą ir į namus parsiveža tik kelmą. Su vaiduokliais tekdavo susidurti išgeriantiems vyrams, aršaus būdo žmonėms.

Kryžkelę kaime žymėjo ir žymi kryžius. Prie kryžiaus kryžkelėje kalbėjome tokią maldelę: Garbiname Tave Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave, jog per šventą kryžių savo atpirkai pasaulį. Arba praeidami paprasčiausiai pasakome „Garbė Jėzui Kristui“ ir vyrai nusiima kepurę.

Apie Dubičių kaimą yra išleista monografija :
Dubičiai: [monografija].- Vilnius: Mintis, 1989, 1989.- 319 p.: iliustr.
Leidinys supažindina su Vilniaus kraštotyrininkų kompleksinės ekspedicijos, įvykusios 1971 m. Dubičių apylinkėje, medžiaga. Daugiausia straipsnių iš etnografijos. Pateikiami įdomesni tautosakos (dainuojamosios, pasakojamosios ir smulkiosios) kūriniai, užrašyti ekspedicijos metu.

Plačiau apie kaimą: [1] [2]