Esė. Iš teisininkų atsiminimų. Gal kulkosvaidžiais pagrokime?

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Sąjūdis 1988-1993


Gintautas Stankaitis


Buvo Atgimimo sąjūdžio pradžia. Ruošėmės mitingui Ukmergės stadione. Leidimą vietos valdžia davė. Kas parašys mitingo rezoliucijas? Žinoma, nutaria, kad aš: esi teisininkas - nesispyriok! Nesispyrioju – žinau, kad įklimpau į tą judėjimą link valstybinės nepriklausomybės iki kaklo. Koks skirtumas – vienerius ar dvejus antrankius uždės imperijos gynėjai ir saugotojai! Paruošiu rezoliucijas apie lietuvių jaunimo prievartinę tarnystę sovietų armijoje. Įrašiau ir tokį punktą, kuris skelbė, kad lietuvių jaunimas turi tarnauti tik Lietuvos teritorijoje. Toks reikalavimas viešai mitinge buvo Lietuvoje pareikštas pirmą kartą. Ir pasauliui Atgimimo sąjūdyje pirmą kartą pasakytas. Nežinau, bent taip man vėliau sakė ir teigė Vytautas Laugalis (tremtinys, politkalinys, prieškario karininkas), turėjęs kažkokių ryšių su užsienio balsais. Ką gi malonu laužti ledus, kai žmonės padeda. Mitingai buvo daugiašimtiniai. Minia entuziastingai pritarė. Tada pavojaus nejautėme.


Po pirmųjų mitingų euforijos atėjo ir sunkesnės dienos bei naktys. Aš ,,Aistuvoje“ dar 1990 04 05, nr.7(26), rašiau, kviesdamas turėti drąsos, kantrybės ir vilties... Kunigas Viktoras Aukštakalnis tame pat laikraštyje irgi kvietė šarvuotis kantrybe. Ateina dienos, kai Vilniuje okupuojamas pastatas po pastato. Lietuva verčiama desantininkų saugomu lageriu. Po sausio 13-sios atsiranda melo Kaspervizija. Taigi, prisiminė suplyšęs sijonas kelnes arba kitaip – sovietiniai kolaborantai prisiminė lagerinį internacionalą. Kai kurie buvę partizanai tada neišlaiko – klausia : ,,Gal kulkosvaidžiais pagrokime?“ Raminu, aiškinu, kad lazda turi du galu: kiti prieš mus irgi gros kulkosvaidžiais. Tų kitų keliasdešimtį kartų daugiau, negu mūsų. Jie ir bombų, ir raketų turi – ne tik kulkosvaidžių. Tad mūsų grojamos simfonijos greitai nutils. Mūsų kulkosvaidinių muzikantų neliks. O pasaulis atsikvošės dėl žudynių tik tada, kai mūsų jau nebus. Pasauliui dėl to galvelės neskaudės. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas pasauliui likti abejingam. Na, gal kiek patriukšmaus ir nutils.


Naudodamiesi dvigalės lazdos sindromu ir ištekliais, geriau sovietų kariams rodykime vėliavas, gėles, plakatus, saldainius pistoletų įdėkluose, eikime, kaip teatralai prie parlamento nuėjo, su viduramžių karių šarvuote, kalbėkimės su sovietų kariais. Jie irgi ne visi apakę ar(ir) apakinti valstybinės kompartinės ideologijos. Jie irgi nori pasikeitimų savo monotoniškame gyvenime. Jų šeimos irgi nori.


Prieš grodami kulkosvaidžių simfonijas, - sugrokime proto simfonijas: mūsų mitingai ir pareikšti juose reikalavimai yra tokių simfonijų pavyzdys. Kai kas laukė nesulaukė kraujo lašo praliejimo dėl mūsų savanorių, šaulių ir žaliaraiščių veiksmų... Tik pradžios reikėjo: išmaudę būtų mus visus ne tik iki kaklo, bet ir virš viršugalvio, kraujuje. Atlaikėme. Nepasidavėme gundymams.


Minios tada sąjūdininkus tobulai palaikė. Minios? Minia – greitai pamilsta, minia – greitai pamiršta arba net apspjaudo. Palyginkite sąjūdžio laikų minias ir jų beatodairiškus pritarimus ir šiandienos minios abejingumą. To paties likimo iš savo laiko minių sulaukė ir Žana de Ark, ir Emilija Pliaterytė, ir Janas Husas, ir Mikalojus Kopernikas, ir Galileo Galilėjas, ir... Tik istorija lieka objektyvi. Įdomu ar istorikai sugebės išlikti tokie, kaip ir jų motina istorija? Ar neiškraipys istorijos? Mes, to laiko dalyviai, nepretenduokime į objektyvumą: vis vien nepatikės mumis.