Esė. Iš teisininkų atsiminimų. Iškapotos kartos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (3 balsai)

Sąjūdis 1988-1993


Gintautas Stankaitis


Nežinau ar skurdžiai lietuviai gyveno tarpukariu. Turbūt ne prabangiai. O sugyveno? Taikiai ir be kraujo liejimo iki raudonosios, rudosios ir vėl raudonosios okupacijų. Kas nuginčys? Pradžią padarė trėmimai. Birželio trėmimai į Sibirą iškapojo pasiturinčius, mąstančius, pasipriešinusius ir visai niekuo dėtus bei be kaltės kaltus - be tautybės, rasės, religijos skirtumų. Toji karta užmigo amžinuoju miegu prie Laptevų jūros amžinojo įšalo žemėje ir didžiulėje gausybėje sovietinių Sibiro konclagerių. Pakilęs Mirties Kirvis virš Lietuvos nepaliovė mosuoti ir vėliau. Karo, rasizmo, nacionalsocializmo idėjos pirmiausia iškapojo mūsų krašte prisiglaudusius litvakus – dėl tautinės, rasinės ir religinės priklausomybės. Dešimtimis tūkstančių nukirto. Ar mūsų kaltė, kad mes jų ginklu negynėme ir nesirinkome lietuvių tautos žūties?


Rudąjį okupantą vėl keitė raudonasis. Prievarta mobilizuoti lietuvių vyrai sveikatą, kojas, rankas ir gyvybę turėjo atiduoti išlaisvintojo-okupanto duoklei karo laukuose. Sugrįžo dalis invalidais ir luošiais (kaip Vincas Milašauskas iš Dūdlaukio). Dalis miega išsibarsčiusiose po Europą karių kapuose.


Pasibaigus karui ir raudonajam okupantui įsitvirtinant Lietuvos žemėje, Mirties Kirvis dar labiau įsismarkavo ir nesiliovė mosikuoti. Žūva partizanai miškuose ir kautynėse. Žūva stribai miesteliuose ir pasalose. Žūva kitų tautų sūnūs, prievarta atsiųsti kovoti prieš partizanus. Žūva niekuo nekalti kaimų gyventojai. Visu pajėgumu Mirties Kirviui padeda gerai apgalvota, prižiūrima ir krauju bei ašaromis tepama tremčių mašina. Padeda stribai – tai mankurtai, zombiai, o gal ir bedaliai tarpukario Lietuvoje: pilni neapykantos viskam, kas lietuviška, tautiška, sava... Dažnai jie pokariu iš nevilties prasigėrę valkiojosi... Stribai pasidavę tai užkrečiančiai internacionalo ideologijai: ,,pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo – naujai pasaulį pastatysim...“ Mėgo šį himną traukti kompartijos suvažiavimuose ir konferencijose. Ūkininkai himną komentuodavo taip: ,,Ponai taps elgetomis, o elgetos – ponais. Po to vėl viskas keisis iš pradžių“. O kaip? Viena karta iškapos kitą kartą, po to vėl naujoji karta kapos senąją kartą.


Ar visko, ką per amžius kūrė žmonija sudaužymu ir suardymu galima sukurti žemėję rojų?


Mirties Kirvis mosavo vis arčiau ir arčiau mano kartos. Jis pakibo areštų, tardymų, prievartinių šaukimų į sovietinę armiją, lagerių grėsme pavidalu - virš vyresniųjų Vadžgirio mokyklos klasių moksleivių (E.Ignatavičiaus, A.Stankaičio, A. Stoškaus...).


O manąją kartą išgelbėjo nuo Mirties Kirvio ūsuoto diktatoriaus mirtis 1953 metų kovą. Tokia malda, tokia kalba, - ne! nežinojau dar tada, kad mus visus juk kažkada praretins ir senatvė.