Esė. Iš teisininkų atsiminimų. Laikraštis ir laikraštiena

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (6 balsai)

Sąjūdis 1988-1993


Gintautas Stankaitis


Permiegojo šiaudas su ežiu meilės guolyje. Šiaudas rytą Dievui skundžiasi perdurta koja. Ežys dėkoja Dievui už suteiktą minkštą guolį. Skundą ir dėkavonę išgirdęs žurnalistas plačiai išgarsina sensaciją. Kokią? Paklauskite išgarsinusiojo. Tai laisvos spaudos sindromas arba būsena.


O užguitos, pro cenzūros grotus žvelgiančios ir nepralendančios pro virbus spaudos dalia kitokia: karalius, diktatorius, uzurpatorius, valdžios galias įgijęs fanatikas arba kitas koks nors svieto lygintojas, rojaus žadėtojas... paspalvintu, pasaldintu ar pasūdytu (pagal reikalą) idėjiniu vandenėliu stengiasi praplauti smegenėles. Praplauti dideliausiais tiražais. Kad pavaldiniai ir apgautieji patys nesumanytų mąstyti. Todėl sovietmečiu spauda (tada nevadinta žiniasklaida) – buvo įvairiai vienoda ir nuobodoka bei cenzūriškai siekė savo tikslų... Tai buvo savotiška, neobjektyvi laikraštiena. O pamėgink ją pavadinti laikraštiena – pajusi baudžiančią ranką ir šviesinančią mintį!


Kompartijai lyg žaibas iš giedro dangaus, lyg netikėtas kardo kirtis per praplautas ir praplaunamas smegenėles buvo atsiradusi sąjūdžio spauda: savilaidos laikraščiai, žurnalai, lapeliai, vieši sienlaikraščiai... Draudžiamo, bet geidžiamo vaisiaus prinokimas ir bumbtelėjimas tiesiai į išalkusių necenzūruotų žinių necenzūruojamų piliečių lėkštę.


Ukmergėje 1989 03 16 pasirodo savilaidinė dviejų lapų, smulkiaraidė ,,Aistuva“. Kodėl ,,Aistuva“? Ar ne romėnų istorikas, rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas istorijos vingiuose apie 98 metus yra rašęs, kad mes aisčiai? ,,Aistuvos“ 2-me numeryje 1989 03 30 apie tai paaiškinome. Oi šnairavo į tą laikraštuką vietinė kompartija su savo vadais ir vadukais! Kaip nešnairuos – spaudos monopolis žlugo, cenzūra subyrėjo. Prieš tai ir po to Lietuvoje pasipylė daugybė įvairiausių pavadinimų savilaidos leidinių: visoje Lietuvoje Lietuvos sąjūdžio seimo laikraštis ,,Sąjūdžio žinios“ ir informacinis leidinys ,,Apie mus“, ,,Tremtinys“, Vilniaus moksleivių tarybos leidinys ,,Jaunoji Lietuva“, gediminaičių leidinys ,,Geležinis Vilkas“, moterų sąjūdžio leidinys ,,Moterų balsas“, Kauno darbininkų sąjungos informacinis biuletenis ,,Darbininkų balsas‘, rajonuose: Vilkaviškio ,,Sąjūdžio balsas“ ir ,,Dobilas“, ,,Alytaus sąjūdis“, Tauragės ,,Mūsų žinios“ ir daugybė kitų. Savilaida ėjo ir Ukmergėje viešas sienlaikraštis ,,Sąjūdis ir mes“ Kęstučio aikštėje ant pastato sienos specialiame stende. Dabar toje vietoje puikuojasi ir gundo žmones Vilniaus banko bankomatas.


Leidžiant laikraščius ir savilaidos leidinius, pasitaikė ir nejaukių dalykų: trys milicininkai kažkodėl stovėjo prie pastato Vilniuje, iš kurio reikėjo pasiimti ,,Aistuvos“ eilinį numerį. Pralaukėme su Juliumi Z. gerą pusvalandį, kol jie nuėjo. Arba vėl – raštas iš Sąjūdžio būstinės užsisakyti ,,Respubliką“ ir ją platinti, o vėliau?.. Vėliau tos ,,Respublikos“ nešvari privatizacija. Dar ir dabar prieš mano akis buvusiose Profsąjungų rūmuose stovi stalas kupeta apkrautas rubliais, skirtais savilaidos leidinius remti. Rubliai buvo visų sąjūdininkų, o laikraštis tapo žmonių trijulės nuosavybe. Su trimis raidelėmis – TTL!


Kompartija ir penktoji kolona nesnaudė. Pasirodė purvasklaidos, pašaipų, ironijos, užgauliojimų, nepriklausomybės dergimo ir niekinimo laikraštis ,,Kranklys“. Niekas nepasirašinėjo jo redaktoriumi, bet jį leido nepagirtinos reputacijos asmuo, buvęs ir likęs KGB, nevengęs taurelės ir dar kai ko palaidesnio, ištikimybės sovietijai, nuolat bendravęs sovietinėje ,,Šluotoje“. Tada apie tai nežinojau ir tik iš rašymo stiliaus nuspėjau jį tokiu esant. Likimo ironija - šiam leidiniui antrino ,,Opozicija“, užsidėdavusi lietuvių ir Lietuvos šmeižimo skraistę, kurią vadino laisvąja mintimi. Iš panašių leidinių šaknų išaugo laikraštienos šakos. Laikraštiena išsiugdė liūdną savybę: vaikytis sensacijų, godžiai aprašinėti moralinį purvą, nusikaltimus, siaubus, žudynes, neapykantą, iškrypėlišką seksą, nuopuolius, nelaimes, žmogiškuosius juodulius ir geltonų bulvarų nuotykius su visomis grubiomis smulkmenomis ir dideliu pasigardžiavimu, neregėtu įsijautimu, kaip į didžiausią gyvenimo gėrį. Liūdniausia, kad tas daroma, užsidengus demokratijos ir laisvės vardais. Visų liūdniausia, kad laikraštiena užmiršta, jog pasaulyje dar yra atsakomybė, pareiga, grožis ir žmogiškumas.


Ar matėte purve besivoliojančią kriuksiukę? Matėte! Gražu?.. Ar matote laikraštieną, besivoliojančią...


Nieko nėra baisiau, kai reikia išsivadavimo kovose nukreipti savo energiją ir kovos būdus prieš savos šalies žmones, savo tautiečius! Yra pasakyta – ir ne Dievo namuose galima Dievui melstis. Kartais, ir Dievo namuose besimeldžiant, galima į sandėrius su šėtonu sueiti. Taip ir su ta laikraštiena! Daugybę amžių Žemėje šviesiausieji protai dažnai tarnavo ir tebetarnauja fanatizmui. Ar verta tuo džiaugtis, - kai dėl to matai, kokia lemtis šios planetos laukia?!. Tuo pačiu ir mano tėvynės...