Eugenijus Ronne

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Eugenijus Karolis Antanas Teofilis, baronų Ronne, Felikso ir grafaitės Franciškos iš Zaluskių, sūnus, gimė 1830 m. sausio 13 (1) d. Gargžduose. Sausio 27 (15) d. jį krikštijo. Krikštatėviais buvo įrašyta valstietis Pranas Gedvilas ir valstiečio Ignaco Pakamorės žmona. Mirė Berlyne 1895 m. gruodžio 25 (13) d. Po trijų dienų, gruodžio 28 (16) d. jis buvo palaidotas baltoje Gargždų dvaro koplyčioje šalia bažnyčios. Kur ir kaip mokėsi E. Ronne, nežinoma. Po 1831 m. sukilimo Vilniaus aukštosios mokyklos buvo uždarytos. Prasidėjus sukilimui 1863 m. sausį visi trys Ronne vyrai - Antanas, Feliksas ir Eugenijus - atsidūrė Drezdene. Kunigas M. Vaitkus labai šiltai minėjo Eugenijaus žmoną baronienę Gabrielę Ronne (1831 - 1912) - kunigaikštytę Oginską, grafo Edvardo Krasickio našlę. Ji buvo Tadeušo (Ireniejaus Oginskio brolio) ir Marijos (Antano ir Felikso Ronne sesers) Oginskių duktė. Ji padėjo įkurti Gargžduose pirmą lietuvišką mokyklą. E. Ronne knyga "Poezija ir dramos kūriniai" - 400 puslapių. Joje yra 43 eilėraščiai, poemos žanro siekiantys "Žemaičių vaizdeliai" ir trys pjesės, pavadintos operomis, XVIII a. Lenkijos ir Ukrainos tematika, nieko bendra su Lietuva neturinčios. E. Ronne K. Praniauskaitei paskyrė tik vieną eilėraštį "Do K... P...", parašytą Gargžduose 1856 m. Eilėraštį tikriausiai išprovokavo K. Praniauskaitės knygelė "Didžiosios Kalvarijos Žemaitijoje atlaidai" sukėlė visuotinį dėmesį Žemaitijoje, pasiekė spaudą. Tada jos lankytasi ir E. Ronne namuose. E. Ronne dviejų veiksmų operos "Vienkiemis ir dvaras" veiksmas vyksta XVIII a. Lenkijoje. Bajoro sodyboje - medinis namas su priebučiu. Dvare - puošni salė. Veikia seniūnas, senas bajoras, dvariškiai, medžiotojai. Eiliuotas tekstas, skirtas chorui, kavatinoms, tercetams, kvintetams, duetams. Operoje "Termolama" - seno magnato rezidencija, pilies sodas, persų kilimai. Zaporožės kazokų plėšikų atamanas, Kijevo vaivada, Žitomiro stalininkas dainuoja dumkas, akomponuoja teorboms (XVI-XVIII a. styginis instrumentas, bosinė liutnia). Svarbiausią E. Ronne vertybių orientaciją - jo dvasinį imperatyvą didžiuotis tėvyne, įkvėptą Šventosios Žemaitijos adoraciją liudija poema "Žemaičių vaizdeliai". Apibūdindamas poemos paskirtį, jis pažymėjo parašymo 1852 metus. Dvidešimtmetis poetas nusakė kilnų tikslą - kurti "broliams žemaičiams" ir savo eiles "apvilkti naminiu audeklu". Jis suvokė, kad šitaip jo eilės, autentiškų realijų prisodrintos, "daug prarado kaip meno kūriniai, tuo labiau kaip poezija". Vakarietiškosios elitinės kultūros akimis, E. Ronne vertina ir aukština kaimiškąją kultūrą, apgaubia ją romantizuota atmosfera, estetizuota idilės erdve, pripildo emocinio išgyvenimo. Jis kuria dvasingąją krašto aurą. "Žemaičių vaizdeliai" pasižymi tvirtai suręsta epizodų pyne, anaiptol ne primityvia eiliavimo kultūra, ne banaliu ir ne egzaltuotu vaizdingu žodžiu. Juose - to meto žemaičių elitinio pasaulio mąstysena ir kūrybos paskatos. E. Ronne - vienas iš tų autorių, kurie Lietuvoje gimė ir gyveno, skyrė savo kūrinius Lietuvai, varijavo lietuviška tematika. E. Ronne nusipelno būti įtrauktas į lietuvių literatūros istoriją. Viena iš dvaso kutlūros dalių - biblioteka. Biblioteką turėjo ir baronai Ronne. Pats ryškiausias, labiausiai krintantis į akis ir bendras visoms knygoms nuosavybės ženklas yra Eugenijaus Ronne lipdė. Ji yra visose knygose, išskyrus keletą, kurių tuo metu, kai buvo klijuojamos lipdės, matyt, nebuvo vietoje. Ši lipdė yra svarbiausias atpažinimo ženklas, kartu įamžinantis žmogų, kuris labiausiai prisidėjo prie bibliotekų sutvarkymo. Tik todėl, kad išliko lipdės, praėjus daugiau kaip šimtui metų po savininko mirties, galima atpažinti Ronne knygas. Kadangi Eugenijus Ronne (1830-1895) kurį laiką buvo ir Gargždų, ir Renavo dvaro savininkas, jis savo nuosavybės ženklą - lipdę - klijavo ant abiejų dvarų bibliotekų knygų.. Vienodos lipdės dabar šiek tiek klaidina ir ne visada galima pasakyti, iš katro dvaro yra knyga. Be to, knygos keliavo su savininku iš vieno dvaro į kitą. Be lipdės, Eugenijus Ronne dar turėjo ir antspaudą su savo pavarde: E. Ronne. Šis ženklas tik atsitiktinai pastebėtas vienoje knygoje, nes jį slepia lipdė. Paties Eugenijaus Ronne parašo variantų yra keletas. Dažniausiai vartotas parašas "E.Ronne", kartais - pilnas vardas lenkiškai "Eugeniusz" arba prancūziškai - "Eugene". Gargždų bibliotekos dydį nurodo J. Valančiūtė, tyrinėjusi Gargždų miesto ir parapijos istoriją: "E. Ronne pastangomis biblioteka buvo papildyta iki 4000 knygų ir garsėjo tarp aplinkinių dvarų vertingais ir retais meno ir mokslo spaudiniais" (Valančiūtė J. 1998. P. 87). GAila, nenurodytas šių duomenų šaltinis. Gargždų dvaro knygos ne visos įrištos, neįrištų knygų čia kur kas daugiau negu Renavo bibliotekoje. Kadangi daug neįrištų knygų, Eugenijui Ronne teko ranka rašyti autorių pavardes ir knygų antraštes, kartais ir tomo numerius ant paprasto balto popieriaus lapelių ir klijuoti juos ant knygų nugarėlių. Darbo, tvarkant Gargždų dvaro biblioteką, buvo įdėta daug ir atlikta sumaniai. Matyt neatsitiktinai čia būta ir vieno bibliografijos veikalo - bibliotekos katalogo. Išlikę ir kai kurių Gargždų dvaro bibliotekos periodinių leidinių. Jų metiniai ar pusmetiniai komplektai įrišti, ant pirmo laikraščio numerio užklijuotos Eugenijaus Ronne lipdės ir kai kur įspaustas užrašas "GORŽDY" (Renavas. Žemaičių praeitis. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2001.)