Gimimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Buvo tamsus netikėjimo metas. Kai savaitraštyje „Gimtasis kraštas” perskaičiau apie partijos XIX-tosios konferencijos delegatų palydėtuves Vilniuje, dar negalėjau patikėti, kad jau švinta. Norėjau pats savo akimis pamatyti, kas yra tas Sąjūdis. Bet negi lauksi, kol atgimimo banga atsiris iki Šakių. „Komjaunimo tiesoje” perskaitęs Vytauto Petkevičiaus kvietimą gelbėti „Myžupį” (Nemuną), susikroviau kuprinę, pasiėmiau palapinę ir per atostogas išvažiavau į „Atgajos” klubo organizuojamą ekologinio protesto žygį. Ten pirmą kartą pamačiau trispalvę. Kažkaip gėda buvo, kai ant visų palapinių plazdėjo mažos vėliavėlės, o aš tokios neturėjau. Bet greitai tapau savas tarp savų. Įgijau naujus draugus sąjūdiečius. Po ugningos Vytauto Petkevičiaus kalbos mitinge prie Jonavos supratau, kad jau galima drąsiai reikšti savo mintis, kad jau nebėra ko bijoti. Per savaitę teko dalyvauti dešimtyje mitingų. Man tapo gėda, kad anksčiau nepradėjau priešintis sistemai, nors visada žavėjausi laisve Vakaruose ir Lietuvos praeitimi. Atėjo tiesos sakymo metas.

Grįžęs į Šakius pasakojau draugams, kas Lietuvoje vyksta. Draugai mane išklausydavo, bet mačiau, kad jie nesupranta mano šnekų. Tai reikėjo pamatyti. Šakiuose nebuvo inteligentų. Todėl toks Sąjūdis, koks prasidėjo Vilniuje, čia iš pricipo negalėjo būti. Jau buvau nustojęs vilties, kad Šakiuose rasiu bendraminčių. Tuo metu man paskambino žurnalistikos studentas Renaldas Gabartas (dabar „Kauno dienos“ korespondentas). Susitikome, išsikalbėjome. Patarė susipažinti su vienu fotografu, kuris visus mitingus aplanko. Iš tiesų, fotografas Vidas Venslovaitis Sąjūdžio tikslus suprato geriau už mane. Taip tapau ne vienas. Vidas pirmasis Šakiuose savo darbovietėje įrengė Sąjūdžio spaudos stendą. Deja, kitą dieną jo viršininkas, BGAK (Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato) direktorius, liepė jį nuimti. Iš Vido gavau į ritinį susuktą iš skaičiavimo mašinos ištrauktą Arvydo Juozaičio paskaitą „Politinė kultūra ir Lietuva”, skaitytą 1988 m. balandžio 25 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tada man tapo aiški suvereniteto esmė ir prasmė. Tapo aišku kokios Lietuvos mums reikia.

Kultūros skyrius organizavo liaudies meistrų ekskursiją į Tolminkiemį ir Vinco Kudirkos gimtinę Paežeriuose. Prie klėtelės turėjo vykti Kapsuko (Marijampolės) dramos teatro aktorių pasirodymas. Žiūrovai plojo ateinantiems aktoriams. Plojo ir šakiečiai, kol nematė atnešamos trispalvės, o pamatę - išsigando. (Kapsuko dramos teatro aktoriai, keliaudami po Šakių rajoną, gal pirmieji rajone išskleidė trispalvę.) Po vaidinimo Elena Kubilienė rinko aukas tremtiniams. Dauguma šakiečių bei Vilniuje gyvenantis kraštietis Stasys Povilaitis pabijojo atsidurti aukotojų sąrašuose. Renaldas ir Aidas Gabartai ir dar pora jaunuolių pinigų su savimi neturėjo. Todėl mano turėtus 5 rublius išsidalinome po rublį. Mums buvo svarbu parodyti, kad nebijome prisidėti.

Kelionėje kultūros skyriaus vedėja Janina Martišienė prasitarė, kad jai reikės kurti rajone Kultūros fondo rėmimo grupę. Man kilo naivi dabar atrodanti mintis, kad tą grupę reikia sukurti labai sąjūdietišką. Kad rajono valdžia nesutrukdytų mano planams, reikėjo kokiu nors būdu išgauti jos pritarimą. Sąjūdis labiausiai turėjo rūpėti partijos propagandos ir agitacijos skyriui. Skyriaus vedėją Vytą Širvaitį mano žmona apibūdino kaip principingą komunistą. Tokiam žmogui turėjo būti nesvetimos persitvarkymo idėjos. Apsilankiau jo namuose. Tikėjausi Širvaičio supratimo, bet visai nesitikėjau, kad Vytas paprašys laikyti jį Sąjūdžio rėmėju. Aprūpinau jį Sąjūdžio spauda.

„Sąjūdžio žinių” dauginimas ir platinimas buvo vienas svarbiausių mano rūpesčių. Tikėjausi pasinaudoti architektų gamybinio personalo darbuotojų paslaugomis. Deja, ten jie nesutiko mums padėti, o „Sąjūdžio žinios” jų visiškai nedomino, nenorėjo net į rankas paimti. (Keista, bet tas pats darbuotojas po poros metų tapo aršiausiu antikomunistu, Tautininkų sąjungos Šakių skyriaus vadovu, o dar vėliau tapo konservatoriumi ir Šakių tremtinių ir politinių kalinių bendrijos vadovu.) Apie savo darbovietės MSMV (Melioracijos statybos montavimo valdyba) „Erą” negalėjau nei svajoti. Viršininkas uždraudė padauginti net anketą parašams rinkti dėl Ignalinos III-ojo bloko statybos uždraudimo. Tik po mūsų kelionės prie Baltijos (rugsėjo 3-čią visa Lietuva važiavo „apkabinti” Baltijos) Vrubliauskas paprašė savo kaimyno, dirbančio RTAĮ „Era”, pagalbos. Tokiu būdu rugsėjo pradžioje išsisprendė Sąjūdžio spaudos dauginimo problema. O tas kaimynas (Vytas Brazaitis) vėliau tapo aktyviu sąjūdiečiu, net mūsų delegatu Sąjūdžio suvažiavime.

Pabandžiau paieškoti Sąjūdžiu besidominčių žmonių mokytojų tarpe. Kartu su Renaldu ir abitūriantu gydytojų Dailidžių sūnumi įsibrovėme į prieš mokslo metų pradžią vykusią rajoninę mokytojų konferenciją. Per pertrauką kultūros namų vestibiulyje ant rūbinės stalo išdėstėme „Sąjūdžio žinių” numerius. Tik keletas mokytojų, tarp jų ir Antanas Burkšaitis iš Lukšių, išdrįso prieiti ir pačiupinėti laikraštukus. Vienintelis mokytojas Albinas Patašius iš Gelgaudiškio bandė dar ir paskaityti. (Vėliau Dailidžių sūnus pasakojo, kaip vienas mokytojas, greitai priėjęs prie stalo, pagriebė 3 laikraštukus ir dar greičiau pasišalino.) Norinčių rimčiau susipažinti su Sąjūdžio veikla tuo metu neatsirado. Po pertraukos kažkas parašė raštelį su klausimu apie Sąjūdį partijos rajono komiteto pirmajam sekretoriui. Sekretorius atsakė:„Kai kur miestuose kuriasi tokios grupės, bet mes Šakiuose LPS grupės steigti neplanuojame”.

Kitą dieną už šį išsišokimą buvau įspėtas savo viršininko. Gerai, kad konferencijos pertrauka vyko pietų metu, tai neturėjo kaip prie manęs prisikabinti. Viršininkas paprašė jam parodyti tą „pogrindinę spaudą”. O į darbo pabaigą į MSMV, kur tata dirbau, kažkodėl atvyko pirmasis sekretorius. Tuo tarpu Renaldo motina buvo pakviesta „ant kilimo”. Iš jos sužinojau, kad Renaldui nereikia turėti su manimi ryšių, nes mano pavardė jau įrašyta saugumo sąrašuose. Todėl jos sūnų gali išmesti iš universiteto. Žmonos paklausiau, ar tikrai esu saugumo akiratyje. Ji atsakė, kad saugumas domisi kitais. Kas tie kiti?

Sunkiai sekėsi bendrauti ir su rajoniniu laikraščiu. Grįžę iš Paežerių mes su Renaldu aprašėme savo įspūdžius. Bet perskaitę „Draugo” laikraštyje atspausdintą savo rašinį labai pasipiktinome. Sakiniai, kur buvo užsiminta apie „Varpo” šimtmetį ir Tautišką giesmę, buvo išimti. Daugiau nenorėjau turėti reikalų su „Draugu”. Tačiau, kai Janina Martišienė nusiskundė, kad „Draugas” nenori spausdinti jos straipsnio apie besikuriančią Šakiuose kultūros fondo rėmimo grupę, aš negalėjau patikėti. Grįždamas iš rugpjūčio 23-osios mitingo, užėjau į redakciją savo akimis įsitikinti Janinos žodžių teisingumu. Vos tik reaktoriui užsiminiau apie kultūros fondą, jis tuoj pradėjo mosuoti rankomis, duodamas suprasti, kad ta tema jis nenori kalbėti. Ant redaktoriaus stalo pastebėjau naujausius „Sąjūdžio žinių” numerius.


Link mitingo


Malonu sulaukti netikėtos paramos. Mano darbovietės etatinis partijos sekretorius (Sinušas) man pašnibždėjo, kad įvyks mitingas Vilkaviškyje. Vidas tai jau žinojo.

Tik atvykę į Vilkaviškį, išlipdami iš Vido mašinos, pamatėme mūsų rajono VK pirmininką (dabar būtų savivaldybės administracijos direktorius) Henriką Zarembą, apsuptą vietinės valdžios. Aš nepasidrovėjau prieiti prie pirmininko ir pasiūliau jam pakviesti kolegas į mitingą Šakiuose. Pirmininkas pasidomėjo kada tas mitingas įvyks. Atsakiau, kad rugsėjo pabaigoje.

Pagal vilkaviškiečių scenarijų buvo galima pradėti daryti mitingą Šakiuose. Buvo aišku, kad, jeigu mitingo nepadarysime šį rudenį, tai kitais metais eiti į mitingus bus jau niekam neįdomu. Reikėjo surasti pakankamai autoritetingus kalbėtojus. Kadangi H. Zaremba jau matė vilkaviškiečių mitingą, tai man užteko drąsos pasibelsti į jo kabinetą. Paprašiau gerbiamo pirmininko kalbėti rajono valdžios vardu mūsų mitinge. Jis mielai sutiko. Dėl leidimo surengti mitingą patarė kreiptis į miesto VK (vykdomąjį komitetą). Dalijomės įspūdžiais iš vilkaviškiečių mitingo. Kaip pavyzdį H. Zaremba nurodė kultūringą klebono Gražulio kalbą. Nemalonų įspūdį jam paliko V. Čepaičio kalboje paminėtas šunuodegavimas. „Kas gi bus jeigu pavaldiniai savo viršininko neklausys?“ – sakė rajono VK pirmininkas. Tada abu netikėjome, kad Žaliųjų ruošiamas pieno produktų boikotas gali duoti gerų rezultatų. Vidas nebuvo sužavėtas mano vizitu pas rajono valdžią, patarė daug reikalų su ja neturėti. Tačiau, kaip be jos apsieiti organizuojant mitingą, negalėjo pasakyti.

Kartu su Renaldu aplankėme Vytą Širvaitį. Renaldas buvo grįžęs iš Pasandravio, kur vyko Maironiui skirtas renginys su Arvydu Juozaičiu, o aš papasakojau įspūdžius iš mitingo Vilkaviškyje. Kalbėjomės, kaip rugsėjo pabaigoje suruošti mitingą Šakiuose.

Mano mama supažindino mane su medike Terese Šnipiene, kuri labai palaikė Sąjūdį. Ji nusistebėjo, kad didelį darbą imasi daryti toks nežymus žmogus, ir patarė paprašyti mitinge kalbėti chirurgą Eugenijų Šiurkų. Apsilankiau Šiurkų bute. Eugenijus daug neklausinėdamas sutiko kalbėti mitinge. Sutikau ir daugiau prijaučiančių žmonių. Tačiau jie tik domėjosi naujienomis, bet prie organizacinio darbo neprisidėjo.

Su Vidu mes supratome, kad dviese mitingo nesuorganizuosime. Vidui dar buvo sunkiau, nes jis tuo metu gyveno ne Šakiuose. Jis patarė man kreiptis į Gintą Bendoraitį, kurį per rugsėjo 23-sios mitingą Vingio parke stambiu planu parodė televizija. Apsilankiau jo namuose. Pasirodo ir Bendoraičių šeima galvoja apie mitingą Šakiuose. Jie sakė, kad mitingą reikia padaryti iki spalio 15-os dienos, t.y. iki rajoninės partinės konferencijos. Kitaip vėl bus išrinktas tas pats partijos sekretorius. Pagal pertvarkos planus aukščiausia valdžia rajonuose turėjo tapti meras, kuris kartu būtų ir partijos pirmasis sekretorius. Manau, kad mero kėdė rūpėjo ne vien tik tuometiniam sekretoriui.

Vieną dieną, į darbo pabaigą, viršininkas pakvietė mane pokalbiui. Prašė atidėti mitingą Šakiuose. Sakė, kad rajono valdžia nori, kad mes neskubėtume. Patarė, kad taip bus visiems geriau. Man buvo keista girdėti, kad viršininkas manęs to prašo. Aš ir pats tada dar nebuvau tikras, kad mes su Vidu sugebėsime suruošti mitingą. Atsakiau, kad nuo manęs niekas nepriklauso.

Vieną vakarą atnešiau Vytui Širvaičiui naujus „Sąjūdžio žinių” numerius. Tą kartą Vytas buvo keistai malonus. Pakvietė mane į kambarį ir pasiskundė, kad darbe jį apkaltino mitingo organizavimu. Prašė niekur daugiau jo pavardės neminėti. Jis neatsisakė mums padėti, bet tik kaip rėmėjas, o ne kaip aktyvus Sąjūdžio narys. Toks valdžios spaudimas veikė mane psichologiškai. Kartais atrodė, kad nieko nepavyks padaryti. Gerai, kad Gintas Bendoraitis neužsikrėtė mano liūdnom abejonėm. Jis buvo tvirtesnio charakterio. Sakė, kad mitingą padaryti galima.

Vakare prajuokino mane žmona, kuri dirbo rajono valdžios rūmuose. Ji pasakė, kad Sąjūdžiui aš daugiau nevadovausiu, kad Sąjūdžiui vadovauti paskirtas kitas žmogus. Tai man atrodė nerimta, nes dar nebuvo kam vadovauti. Be to Sąjūdyje tada dar nebuvo hierarchijos, jo veikla rėmėsi privačia jo dalyvių iniciatyva.


Pagalba iš Vilniaus


Mano EPŽ (ekologinio protesto žygio) draugai kvietė apkabinti rankomis Baltijos jūrą. Belaukdamas Šakių autobusų stotyje sugalvojau nusipirkti laikraštį. Ties spaudos kiosku mane užkalbino Taikos kolūkio statybos inžinierius Vrubliauskas, kurio iki tol nepažinojau. Jis pastebėjo mano šturmuotės atlape Sąjūdžio ženklą ir paklausė, ar nepalaikyčiau jam kompanijos nuvažiuoti prie Baltijos. Aš įsiverčiau savo kuprinę į jo mašiną ir išvažiavom. Kelionė buvo įspūdinga. Tai buvo „Baltijos kelio” repeticija.

Palangoje susitikau su draugais. Vienas draugas, kaip stulbinančią naujieną pasakojo, kad Utenos siuvimo fabriko direktorius, kuris buvo laikomas dideliu stagnatoriumi, įsakė pasiruošti tautinių vėliavų gamybai. Mane labai domino, kaip kituose rajonuose pavyko suruošti mitingus. Draugas papasakojo, kaip Utenoje tam pasitarnavo rašytojo Stasio Kašausko knygos „Netiesos sakymas” aptarimas. Jo metu buvo išrinkta iniciatyvinė grupė, kuri vėliau surengė mitingą. Paprašiau draugų sužinoti, kas LPS iniciatyvinėje grupėje užsiima rajonų reikalais, o grįžęs į Šakius puoliau rašyti laiško savo EPŽ draugei, kuri Vilniuje priklausė LPS koordinacinei grupei. Maldavau, kad pakviestų ką nors į Šakius.

Gavęs Arvydo Medalinsko telefono numerį tuojau jam paskambinau. Jis man patarė kreiptis į Vytautą Radžvilą ir davė jo telefoną. Deja lektorius V. Radžvilas buvo išvykęs iš Vilniaus. Sutarėm, kad paskambinsiu pirmadienį iš ryto. Su Janina Martišiene sutarėme, kad į Vilnių paskambinti bus patogu iš jos kabineto.

Tada man nelabai rūpėjo, kodėl ji taip gyrė Gintą Bendoraitį. Sakė, kad Gintas labai lietuviškos išvaizdos, kad jo charakteris labai lietuviškas, kad Gintas yra tikras lietuvis. Kad Gintas yra tikras lietuvis, Janina pakartojo net kelis kartus. Matyt, ji jau tada žinojo, koks sprendimas priimtas valdžios kabinetuose. O man tik, praėjus daugiau kaip 10 metų Gintas Lenkas, kuris tuo metu dirbo kartu su Gintu Bendoraičiu, papasakojo, Gintas jam juokais pasigyrė, kad H. Zaremba jam liepė vadovauti Sąjūdžiui, nes kitaip Augustaitis gali viską sugadinti.

Su Gintu Bendoraičiu jau pradėjome derinti mitingo scenarijų. Aš siūliau mitinge užkabinti Kostą Gliką. Gintas pasakė, kad tada mūsų mitingas bus pirmas ir paskutinis. K. Glikas buvo galingiausias Šakių rajono žmogus, turintis draugų Maskvoje. Gintas tada dar buvo labai atsargus. Jis išdėstė, kad dabar turime veikti nesipykstant su valdžia, o kada nors ateityje gal galėsime šį tą daugiau pasiekti. Aš jau buvau toliau pažengęs laisvėjimo keliu. Todėl Ginto pozicija man nepatiko. Aš jam dar labiau nepatikau, atrodžiau įtartinas. Šakiuose aš nebuvau žinomas žmogus. Neturėjau autoriteto. Todėl nekėliau pasitikėjimo, buvau neprognozuojamas, savo veiksmais galintis pridaryti bėdos. Be to jau tuo metu sprendėsi lyderio klausimas. Gal Gintas įžvelgė manyje išsišokėlį, nepripažįstantį jo autoriteto? (Vėliau paaiškėjo, kad su Gintu mes esame panašių pažiūrų ir panašaus, lietuviškai atsargaus, charakterio. Tuo metu skyrėsi mūsų startinės pozicijos. Tapęs Sąjūdžio seimo nariu Gintas po kiekvieno seimo posėdžio iš Vilniaus grįždavo vis drąsesnis. Viršūnę Gintas pasiekė savo absurdiška, bet labai naudinga “bado akcija” prieš pat rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą. Vėliau pasirodė, kad dėl K. Gliko Gintas buvo teisus. Glikas gerbė Sąjūdį.) Tačiau tuomet nebuvo laikas rinktis draugus. Buvo svarbus kiekvienas, remiantis Sąjūdį, žmogus. Mūsų bendras tikslas turėjo būti pasiektas. Sutarėm, kad Gintas aplankys gydytoją Norvydą Vitkauskienę, kuri poliklinikoje, suderinusi su vyr. gydytoju, buvo iškabinusi „Sąjūdžio žinių” laikraštuką. Gintas pasakojo, kad norą dalyvauti Sąjūdžio veikloje jam jau pareiškė „Paryžiaus komunos” ekonomistas Algirdas Endriukaitis.

Tuo metu po Šakius jau sklandė gandas, kad Sąjūdžio mitingas įvyks rugsėjo 15-tą. Mums abiem su Gintu rūpėjo, kas dar be mūsų ruošia mitingą, nes jau buvo aišku, kad mes iki rugsėjo 15-tos tiktai nespėsime. Nenorėjome, kad gandas pasitvirtintų.

Sekmadienio rytą man paskambino kraštietis Stasys Povilaitis. Jis daug klausinėjo, o baigdamas kažkodėl palinkėjo man nepalūžti vadovaujant Sąjūdžiui Šakiuose. Tą pačią dieną gavau savo draugės laišką, kuriame rašė, kad į Šakius mielai sutiko atvažiuoti Virgilijus Čepaitis. Aš tuojau pat paskambinau į Vilnių V. Čepaičiui. Sutarėme padaryti susitikimą ketvirtadienį, rugsėjo 15-tą dieną.

Su tokiomis žiniomis tą patį vakarą nuėjau pas Gintą. Jis papasakojo, kaip N. Vitkauskienė iš pradžių jį palaikė saugumiečiu. Tik, kai Gintas pasakė, kad mūsų tikslas yra mitingas, ji pradėjo su juo šnekėti. Sutarėm, kad rytoj aš aplankysiu Šakių kleboną prelatą Juozą Žemaitį, o Gintas bandys pašnekinti savo draugą Šakių Zigmo Angariečio vardo mokyklos direktorių Edmundą Malskį. Pasiūliau surengti mitingą rugsėjo 25-tą dieną. Gintas šiam pasiūlymui pritarė. Jis dar žadėjo pakalbėti su Taikos kolūkio partinės organizacijos sekretoriumi Antanu Vaitiekaičiu. Gal tas sutiktų pasirašyti po pareiškimu dėl mitingo. Taip būtų solidžiau.

Pirmadienį 9 val. jau sėdėjau Janinos Martišienės kabinete. Ji kaip tik buvo grįžusi iš kursų Nidoje. Šį kartą Janina nebijojo parodyti simpatijų Sąjūdžiui. Sakė, kad kitaip ir negali būti, nes jos viršininku, t.y. kultūros ministro pirmuoju pavaduotoju tapo sąjūdietis Giedrius Kuprevičius, o jos motina vis klausia, kada trispalvę iš skrynios ištraukti. Todėl man lengva buvo susitarti, kad būtų parašytas skelbimas, kviečiantis šakiečius į susitikimą su rašytoju ir vertėju Virgilijum Čepaičiu. Vyto Širvaičio paprašiau informuoti apie būsimą susitikimą rajono valdžią. Tikėjausi, kad viskas bus gerai.

Apie penktą valandą pasidomėjau, ar parašyti jau skelbimai. J. Martišienė atsakė, kad sekretorius neleido daryti susitikimo, o ji nenorinti prarasti darbą. Norėdamas sužinoti draudimo priežastį paskambinau sekretoriui. Man atsakė tokiais žodžiais: „Mes dar nepasiruošę. Šitaip apsijuoksim prieš respubliką. Kultūros namai - ne tavo namai, kad galėtum juose šeimininkauti. Jūs nežinote tvarkos, lakstote kaip kvaileliai”. Po tokių sekretoriaus žodžių neturėjau ką pridurti. Vėl paskambinau Janinai. Pas ją jau buvo Gintas. Tuo aš labai apsidžiaugiau ir atbėgau pasitarti, ką toliau darysim.

Dar niekad nemačiau taip įpykusio Ginto. Mane užsipuolė, kad elgiuosi kaip kvailelis, kad nežinau tvarkos, kad viską sugadinau. (Ką aš sugadinau ir po šiai dienai nesuprantu o, kokia tvarka buvo stagnacijos metais, tai geriau nežinoti.) Janina prisipažino, kad jai neleido pasikviesti Algimanto Čekuolio, tai man nėra ko tikėtis, kad sekretorius įsileis į savo valdas Virgilijų Čepaitį. Tuo metu Gintą iškvietė į partijos komitetą. Aš likau „už borto”.

Po darbo paskambinau į namus Vytui Širvaičiui. Norėjau sužinoti, kodėl sekretorius uždraudė susitikimą. Pasirodo, kad Virgilijus Čepaitis yra labiausiai nepageidautinas asmuo iš visos LPS iniciatyvinės grupės. Nenorėtų, kad į Šakius atvažiuotų ir Vytautas Petkevičius. Kad nepasirodyti tikru stalinistu, sekretorius užsiminė, kad neprieštarautų jeigu į Šakius atvažiuotų A. Buračas, R. Ozolas, V. Landsbergis (V. Landsbergis tuo metu komunistams atrodė teigiamas todėl, kad išdrįso pakritikuoti rugsėjo 23-ios mitinge kalbėjusį kunigą Atkočiūną). Vytas guodė mane, kad iš CK laukiamas naujas raštas, kuriame bus nurodyta palankiai žiūrėti į Sąjūdį. Vakare nuėjau pas Gintą. Suvaidinau atgailaujantį už savo nuodėmes. Gintas jau taip labai nepyko, tik prašė nieko daugiau nedaryti be jo žinios. Pasakiau, kad esu pasižadėjęs rytoj ryte paskambinti V. Čepaičiui. Gintas nenorėjo man to leisti. Bet aš atsakiau, kad pradėjęs reikalą turiu jį užbaigti.

Antradienį iš ryto informavau V. Čepaitį apie padėtį Šakiuose. Dar padejavau, kad vargu ar rūpi vilniečiams provincijos bėdos. Jis atsakė, kad rajonai yra LPS atrama. V. Čepaitis užsirašė sekretoriaus pavardę ir pažadėjo padėti. Aš dar perdaviau, ką sekretorius neprieštarautų iš LPS iniciatyvinės grupės matyti Šakiuose. Ypač Virgilijui patiko, kad sekretorius nenorėtų matyti Vytauto Petkevičiaus. (Dėl to kitą dieną juokėsi visa LPS iniciatyvinė grupė.) Kas tomis karštomis dienomis dėjosi partijos komitete man nėra žinoma. Žinau tik tiek, kad antradienį Janina Martišienė iš sekretoriaus kabineto skambino Vytautui Landsbergiui. Ką jie šnekėjo taip pat nežinau.

Trečiadienį į „Draugo” redakciją pagal partijos komitete sudarytą sąrašą buvo sukviesti būsimieji sąjūdiečiai. Darbe man pranešė, kad esu kviečiamas į redakciją. Mano viršininkas nusistebėjo, kodėl mane kviečia, kai jam prisakyta darbo metu manęs niekur neleisti. Tačiau ir pats nenorėjau šokti pagal partijos dūdelę. Todėl į redakciją nevažiavau. Vis dėlto gerai, kad redakcijoje buvo parašytas pareiškimas į miesto VK, kad rugsėjo 25-tą dieną leistų stadione surengti mitingą. Kai vakare Vytui Širvaičiui pranešiau telefonu, kad redaktorius organizuoja Sąjūdžio grupę, tai jis net supyko. Jam taip pat tai pasirodė įtartina. Aš nustebau, kad Vytas apie tai nieko nežinojo.

Dar antradienį, vėlai vakare, po LPS iniciatyvinės grupės posėdžio, Šakius pasiekė žinios, kad V. Čepaitis atvažiuos. Apie tai aš sužinojau tik trečiadienį po darbo iš savo tėvo. Buvau visas apimtas depresijos tačiau ta žinia man suteikė jėgų. Ketvirtadienį apskambinau visas rajono vidurines mokyklas, kviesdamas mokytojus atvykti į susitikimą su LPS iniciatyvinės grupės nariu. Stengiausi, kad į salę susirinktų kuo daugiau žmonių, nes skelbimų, kviečiančių į susitikimą, nebuvo. Medikai savo iniciatyva parašė šiokį tokį skelbimą, bet jis buvo greitai nuplėštas. Manau, kad medikai, o gal ir bažnyčios žmonės taip pat rūpinosi, kad salė būtų pilna žmonių. Tik esant viešumui buvo galima sutrukdyti prasidėjusiam vadovavimui iš viršaus.

Į susitikimą ėjau neramia širdimi, nes nežinojau, kas buvo suplanuota partijos kabinetuose, nežinojau, ar iš viso pateksiu į rajoninę LPS iniciatyvinę grupę. Pakeliui pavijau vieną bažnyčios choristą (kaimyną Puloką). Jis pasakė, kad aš nesijaudinčiau, kad jie mane pasiūlys išrinkti.

Kultūros namų salė buvo pilna pilnutėlė. Visi laukė atvykstant svečių. Lygiai 19-tą valandą į kultūros namus atvyko Virgilijus Čepaitis, filosofas Mečislovas Laurinkus ir gydytojas Gintaras Songaila.

Gintas Bendoraitis susitikimą pradėjo trumpai papasakodamas apie Sąjūdžio atsiradimą Šakiuose. Svečiai taip pat ilgų kalbų nesakė. Daugiau jiems teko atsakinėti į klausimus. Anoniminius, užgauliojančius rajono valdžią, raštelius garsiai skaitė Gintaras Songaila ir į juos drąsiai atsakinėjo. Tai darė šakiečiam didžiulį įspūdį. Ypač daug klausimų lietė „Draugo” laikraštį. Svečiai stebėjosi, kad rajono laikraštis yra toks populiarus. Redaktoriui neliko vilties tapti išrinktam. Man patiko Mečislovo Laurinkaus atsakymas, kad nei jis, nei jo motina kompensacijos už tremtį neprašys.

Pagaliau klausimai išseko. Ginto rankose buvo raštelis su partijos komitete numatytomis kandidatų į LPS Šakių iniciatyvinę grupę pavardėmis. Tačiau jis neskubėjo jo skaityti. Žmonės iš salės patys siūlė kandidatus į grupę, o pritarimą išreikšdavo plojimais. Buvo ir atsisakančių dalyvauti grupės veikloje dėl didelio užimtumo. Pabaigoje Gintas negarsiai, greitai perskaitė iš raštelio dar kelias pavardes, tačiau niekas nebandė joms pritarti. Taip į grupę pateko dalis nenumatytų žmonių, o partijos rekomenduoti žmonės liko neišrinkti.

Brangūs atsiminimai išliko iš vakarienės su gerbiamais svečiais restorane „Gulbė”. Labai įdomu buvo klausytis V. Čepaičio įspūdžių iš susitikimo su Aleksandru Jakovlevu. Jau tada V. Čepaitis užsiminė, kad nenorėtų būti išrinktas į būsimą Sąjūdžio Tarybą. Tada tai man atrodė labai keista.


Rajoninėje LPS iniciatyvinėje grupėje


Pirmas iniciatyvinės grupės susirinkimas buvo labai triukšmingas. Visi norėjo kalbėti, o klausytis nebuvo kam. Povilas Stakionis pasiūlė išsirinkti vadą. Aš tam iš pricipo paprieštaravau, nes Sąjūdyje visi lygūs. Vis tik didžiausią autoritetą turėjo Gintas. Jis faktiškai vedė susirinkimus. Nuo pat pradžių mūsų susirinkimai buvo skirti pasiruošti mitingui, paruošti mitingo rezoliuciją. Dar pasiskirstėme pareigomis. Aš tapau atsakingas už parašų rinkimą, kad būtų padidinti mūsų rajonui skirti mėsos fondai. Man tos pareigos atrodė kvailos. Todėl, gavęs surinktus gyventojų parašų lapus, kišau juos į apatinį rašomojo stalo stalčių, iš kur jie, tikriausiai, nukeliavo į šiukšlinę.

Vėliau pradėjome pažinti vieni kitus. Tačiau niekam nereikalingų įtarinėjimų taip ir nepavyko išgyvendinti. Teoriškai kažkas turėjo būti infiltruotas saugumo. Kartą nuėjau į namus pas Vytą Brazaitį, norėdamas atsišviesti „Sietyno” žurnalą, kurį gavau iš savo draugų Vilniuje. Jis suko galvą, kas iš iniciatyvinės grupės narių dirba saugumui. Surašęs grupės narių sąrašą, padėjo paukščiuką ties Janina Martišiene.

Pirmas rimtesnis grupės darbas buvo parašų prieš TSRS konstitucijos pataisas rinkimas. Darbas vyko sklandžiai. Žmonės aktyviai dalyvavo akcijoje. Surinkome palyginti daug parašų. Todėl labai nustebau, kai vieną rytą mane iš lovos prikėlė pagyvenusi aktyvistė iš Kauno. (Pasirodo jau tada Kauno Sąjūdis turėjo mano adresą.) Ji, vos įžengusi pro duris, pareiškė, kad Šakiuose silpnai renkami parašai. Toks mūsų nuoširdaus darbo įvertinimas mane supykdė. Su kauniete bendros kalbos neradom.

Per Šakių Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo platinamas „Atgimimas”. Tikriausiai dėl šio laikraščio susipažinau su Gelgaudiškio vidurinės mokyklos matematikos mokytoju Albinu Patašium. Man rūpėjo Gelgaudiškyje įkurti LPS rėmimo grupę. MSMV salėje turėjo įvykti kažkoks renginys. Tikėjausi išnaudoti tą progą. Tam pritarė ir mokytojas. Apie savo planus pasigyriau Gintui Bendoraičiui. Deja renginyje mokytojas Albinas Patašius negalėjo dalyvauti, nes tuo metu jis turėjo pamoką mokykloje. Daugiau norinčių viešai ir aktyviai paremti Sąjūdį salėje nebuvo. Išeidamas iš salės nustebau pamatęs atvažiavusį Antaną Vaitiekaitį. Man buvo nepatogu prieš jį, kad per anksti pasigyriau. Tačiau vargu ar jis atvažiavo manęs paremti. Greičiau jį atginė baimė, kad aš savo radikaliais išsišokimais nepakenkčiau Sąjūdžiui.

Darbe kažkas man pasakė, kad tekintojas Benas Damušis renka parašus dėl Ignalinos AT III-čio bloko statybos uždraudimo. Nuskubėjau su juo susipažinti. Buvo malonu matyti tokį drąsų žmogų, kuris pats savo iniciatyva, perskaitęs laikraštyje apie tokių parašų rinkimą, imasi veiklos. Pradėjau jį aprūpinti Sąjūdžio spauda. (Tarp kitko „Atgimimas” išspausdino jo laišką.) Greitai jis tapo tikruoju LPS nariu, o vėliau buvo išrinktas net rajono tarybos deputatu nuo Sąjūdžio.

Nors tuo metu jau nebuvau komjaunuolis, bet pasistengiau dalyvauti savo darbovietės komjaunimo susirinkime. Man tai buvo proga propaguoti Sąjūdžio ir Žaliųjų idėjas. Įdomiai pakalbėjo valdybos viršininkas. Jo žodžiais Lietuvoje iš esmės niekas nesikeis. Kaip anksčiau statėme komunizmą, taip dabar dirbsime Lietuvai. Patriotiškumas pakeis komunistinę ideologiją. Dirbti vis vien reikės. Vagys, veltėdžiai ir girtuokliai bus ne tarybų valdžios, o tautos priešai. (Matyt tokia tuomet buvo neoficiali LKP pozicija pagal šūkį „laisvė jūsų - valdžia mūsų”.) Todėl viršininkas tame susirinkime pasisakė, kad jis yra už Sąjūdį. Tokie buvo tautiniai komunistai.

Buvo svarbu pakviesti į mitingą autoritetingą svečią. Sužinojau, kad į Kudirkos Naumiesčio mokyklos renginį, skirtą Vincui Kudirkai, žada atvykti Vytautas Landsbergis. Mokyklos muziejuje mes su Edmundu Malskiu paprašėme profesoriaus dalyvauti Šakių mitinge (su profesoriumi kalbėjo Edmundas). Profesorius susirūpinęs išklausė ir suabejojo ar galės atvažiuoti, nes tą dieną turės kalbėti „Gaublio” klube, bet pažadėjo ką nors sugalvoti. Vytautas Landsbergis mūsų neužmiršo. Greitai gavome žinią, kad į Šakių mitingą atvyks profesorius Vaidotas Antanaitis iš Kauno. Tai mus nuliūdino, nes tada Vaidoto Antanaičio niekas nepažinojo.


Mitinge


Mitingo dieną susirinkome iš ryto sutvarkyti stadiono. Tribūnas jau šlavė smulki moteriškė su kelnėmis ir skarele. Tai buvo kultūros skyriaus vedėja Janina Martišienė. Ji dirbo taip uoliai tarytum norėjų nugramdyti visus praeities „griekus”.

Nuo estrados stogo nuėmėme didžiulį šūkį „Mūsų darbas tau Tėvyne”. Vietoje jo pakabinome šūkį „Viešumas, demokratija, suverenitetas”. Sugalvojau prie futbolininkų persirengimo namelio prikalti seno šūkio plokštes atvirkščia puse ir prie jų prisegti „Sąjūdžio žinių” numerius. Povilas Stakionis man pritarė ir padėjo prikalti plokštes. Kadangi pritrūkome smeigių (knopkių), tai nubėgau namo jų atsinešti.

Į namus tuo metu man paskambino profesorius Vaidotas Antanaitis. Jis pasakė, kad V. Landsbergis jo paprašė pakalbėti mūsų mitinge ir paprašė ateiti jo pasitikti.

Grįžęs į stadioną radau Povilą nusiminusį. Pasirodo, Gintas liepė jam nuimti plokštes nuo namelio, nes jos negražiai atrodo. Nekreipdamas į tai dėmesio su Povilu ir Teresės-Norvydos Vitkauskienės pagalba prisagstėme pilnas plokštes „S.Ž” laikraštukų. Ant namelio stogo prikaliau tautinę vėliavėlę, kurią dar prieš kelionę prie Baltijos man pasiuvo kaimynė Pulokienė iš LTSR vėliavos. Iki mitingo pradžios prie namelio labiausiai būriavosi žmonės ir skaitė laisvą spaudą.

Išskubėjau pasitikti profesoriaus. Atėjau kaip tik tuo metu kai jo automobilis suko į stovėjimo aikštelę prie muzikos mokyklos. Pasisveikinęs su profesoriumi ir jo bendradarbiu, pamačiau, kad prie kultūros namų laukia Milda Bendoraitienė ir Janina Martišienė. Jos buvo nustebusios mano netikėtu ir labai nepageidautinu pasirodymu. Vėliau už šį savo „išsišokimą” buvau apskųstas Gintui.

Dar buvo likę pusvalandis iki mitingo, tai profesorius kultūros namuose spėjo išgerti termose atsivežtą kavą. Aš parbėgau namo pasiimti vėliavos. Norėjau, kad mitinge būtų kuo daugiau vėliavų. Kadangi pats turėjau stovėti prie tribūnos kartu su iniciatyvine grupe, tai savo vėliavą įdaviau laikyti klasės draugui Rimui Žemaitaičiui. Visi žino koks mitingo metu lijo lietus. Po mitingo radau draugą sulytą ir pamėlusį iš šalčio. Vėliavą jis išlaikė iki galo.

Didžiausia įspūdį mitinge man padarė Algirdo Endriukaičio kalba. Buvau sujaudintas džiaugsmo, kad šakietis gali taip aiškiai ir drąsiai kalbėti. Nuo to momento Algirdas Endriukaitis mano akyse tapo aiškiu lyderiu. Man, deja, mitinge kalbėti neteko. Gintas sakė, kad leis man kalbėti, jeigu liks laiko. Laiko man neliko, nors ilgai kalbėti gavo net nepažįstama dama. O mano pasirašytą kalbą apie išsivadavimą iš baimės Egidija Sepetkienė jau buvo pripažinusi labai teisinga.

Po mitingo labai naudinga mums buvo vakarienė restorano banketinėje salėje kartu su svečiais. Vakarienėje dalyvavo ir Stasys Povilaitis. Profesorius Vaidotas Antanaitis paklausė, kiek Šakiuose yra Sąjūdžio narių. Atsakėme, kad penkiolika. „Tai kiek jūs tikitės gauti vietų suvažiavime?“ – paklausė profesorius. Supratau, kad reikia forsuoti rėmimo grupių kūrimą.


Augimas į plotį


Rytojaus dieną savo darbovietėje pakabinau skelbimą kviečiantį į Sąjūdžio rėmimo grupės steigiamąjį susirinkimą. Susirinko apie 15 moteriškių iš administracijos. Nutarėme įrengti Sąjūdžio stendą.

Darbovietės vestibiulyje, nieko neatsiklausę, pakabinome gražų Sąjūdžio stendą. Jį padarėme kartu su MSMV staliumi Černiausku. Trafaretą „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis” gavau iš „Paryžiaus Komūnos” kolūkio dailininko Ginto Žulio, o trūkstamų raudonų dažų trispalvei įpylė „Girėnų” kolūkio stalius Gintas Lenkas, kurio iki tol nebuvau matęs. Iš pradžių stendą užpildydavau Sąjūdžio spauda. Vėliau stende dar pakabinau ir „auksines” žinomų rajono žmonių mintis apie Sąjūdį. Pavyzdžiui: „Mūsų kolektyve nacionalizmo apraiškų nėra, bet tai nereiškia, kad mes neturime su jomis kovoti”- Sinušas, „Aš pritariu Sąjūdžiui”- Alfredas Vigelis, „Prieš Sąjūdį gali būti tik beprotis”- Kostas Glikas ir t.t. Pakabinau MSMV Sąjūdžio rėmimo grupės narių sąrašą. (Panašius „Solidarumo” narių sąrašus teko matyti Lenkijoje 1981- iais.) Deja be manęs savo pavardes sąraše sutiko matyti tik dar 4 paprasti darbininkai. Po LTSR AT lapkričio sesijos viešai paremti Sąjūdį visi bijojo).

Siūliau ir kitiems iniciatyvinė grupės nariams pasekti mano pavyzdžiu. Deja priemiestiniame „Taikos “ kolūkyje partiniame susirinkime kolūkio pirmininkas Zigmas Povilaitis užsipuolė sąjūdiečius. Todėl rėmimo grupės kūrimas buvo atidėtas. Susikūrė rėmimo grupė Šakių inventorizacijos biure. Pagaliau užsiregistravo gydytojai ir „Taikos” kolūkio grupė. Tokie negausūs pasitikome suvažiavimą.

Po mitingo rajono valdžiai buvo svarbu glaudžiai bendradarbiauti su LPS rajono iniciatyvine grupe. Todėl pakvietė mus visus į partijos komitetą pasikalbėti. Tai mums atrodė didžiulis įvykis. Vytas Brazaitis net diktofoną iš prelato Juozo Žemaičio pasiskolino. Nors mes kalbėjomės taikiai, daugiau tokių susitikimų nebuvo. Pasikeitus politinei situacijai po LTSR AT lapkričio sesijos mes rajono valdžiai tapome nereikalingi.

Mano EPŽ draugai pakvietė mane atvažiuoti į LPS mitingą Šeduvoje. Tame mitinge kalbėjo daug kviestinių svečių (Liudas Truska ir Federykas Jansonas nuo LPS, Enšeris nuo Kauno tremtinių klubo, „Atgajos” klubo atstovai. Tačiau reikia pripažinti, kad mūsų mitingas Šakiuose buvo geriau organizuotas. Mitingas Šeduvoje baigėsi jau tamsoje.

Prieš LPS suvažiavimą gavome instrukcijas, kaip rinkti delegatus ir LPS seimo narį. Todėl rajono LPS rėmimo grupėse turėjome išrinkti po 3 atstovus, turinčius balso teisę. Į Gelgaudiškio MSMV saliukę susirinko per 30 žmonių, ne vien MSMV darbuotojų. Man sunkiai sekėsi skaičiuoti balsus. Žmonės karštai reagavo į mano klaidas. Jiems atrodė labai svarbu išsirinkti tinkamus atstovus. Buvo net ašarų.

Rinkiminiame susirinkime dalyvavo atstovai iš „Girėnų” kolūkio, ligoninės, inventorizacijos biuro, MSMV ir Šakių kultūros namų LPS rėmimo grupių. Svarbiausia buvo išsirinkti gerą LPS seimo narį. Neabejojau, kad juo taps Algirdas Endriukaitis. Tačiau paskutiniame susirinkime kažkas pasiūlė Mildą Bendoraitienę, Editą Petrikaitę ir Vytą Brazaitį patvirtinti tikraisiais Šakių LPS iniciatyvinės grupės nariais, kadangi faktiškai jie dalyvavo grupės veikloje. Visi buvome už. Tai buvo mano klaida. Iš principo Milda neturėjo dalyvauti renkant savo vyrą LPS seimo nariu. Tokiu būdu Gintas vieno balso persvara nugalėjo Algirdą Endriukaitį.

Dar labiau nustebau kai sužinojau, kad už mane balsavo tik 9 žmonės. Buvau geresnės nuomonės apie save. Todėl savo balsą, nesitikėdamas tapti LPS seimo nariu, buvau atdavęs Vytui Brazaičiui, kuris taip pat gavo 9 balsus. Tada Vytas Širvaitis pasiūlė atviru balsavimu išspręsti problemą ir pakėlė ranką už Brazaitį. Iš inercijos pakilo rankų miškas. Balsavo ir gelgaudiškiečiai. Širvaitis pasveikino Vytą su pergale. Po to kažkas pasiūlė balsuoti už mane. Buvo malonu matyti, kad už mane balsuoja radikalusis grupės sparnas su Algirdu Endriukaičiu priešakyje. Vėl balsavo ir gelgaudiškiečiai. Gerai dar, kad po to MSMV LPS rėmimo grupė man patikėjo jai atstovauti LPS suvažiavimo svečiu.

Prieš LPS suvažiavimą Šakių LPS iniciatyvinė grupė iš Kauno gavo pasiūtų tautinių vėliavų po 15 rublių. Man pavyko Gelgaudiškyje išplatinti keliolika vėliavų. Dažniausiai pirko paprasti darbininkai. Tos vėliavos prie jų namų buvo iškeltos Sąjūdžio suvažiavimo metu. Siūliau vėliavas ir savo gatvės kaimynams Šakiuose. Tačiau dauguma dar nebuvo apsisprendę, o viena kaimynė tiesiai pasakė, kad dar neaišku, kaip bus. Mat, tuo metu tarp paprastų žmonių sklandė gandas, kad Sąjūdį saugumas tyčia leidžia tam, kad išaiškėtų nepaklusnūs tarybų valdžiai žmonės, o vėliau žinos ką su jais reikės daryti. Kitas kaimynas, nepanorėjęs pikti trispalvės, prieš pat suvažiavimą pats manęs jau paprašė vėliavos. Deja, visos vėliavos jau buvo parduotos.


SUVAŽIAVIME


Suvažiavime vėl sutikau ekologinio žygio draugus. Vėl buvau savas tarp savų. Nuotykių taip pat netrūko. Šalia manęs atsisėdo keistokos išvaizdos vyriškis. Viršutinėje švarko kišenėje jis buvo užsikišęs tautinę vėliavėlę, o rankose laikė nedidelę rožytę. Po Vytauto Petkevičiaus kalbos jis ištarė: „Aš rožytę Petkevičui dovanosiu”. Iš tiesų, nulipęs laiptais, jis įteikė Petkevičiui rožytę ir dar pakalbėjo su juo. Draugai man pasakė, kad čia yra Algimantas Andreika iš Laisvės Lygos. Jį Petkevičius iš milicijos areštinės ištraukė.

Per pertrauką Vytui Širvaičiui nusišypsojo laimė. Jis gavo Algirdo Brazausko autografą, kurį tas pasirašė ant Lietuvos TSR konstitucijos projekto. Paskui dar ilgai, kaip relikviją jį laikė savo namų garbingiausioje vietoje. Algirdas Endriukaitis padovanojo Šakių ženkliuką Bronislovui Genzeliui, kurį tas nešiojo savo švarko atlape dar ir kitą dieną.

Man rūpėjo greičiau atsikratyti tais 50 USD, kuriuos per mane Sąjūdžiui įdavė viena pagyvenusi gelgaudiškietė. Tada tai buvo dideli pinigai. Draugė privedė mane prie Sąjūdžio iždininko Kęstučio Urbos. Šis, nė nepasižiūrėjęs į banknotą, įsikišo jį į švarko kišenę. Nuoširdi moteriškės auka jam nepadarė jokio įspūdžio.

Vakare apsvaigę nuo įspūdžių ėjome sodinti „Atgimimo ąžuolyno“ ant Tauro kalno, šokome Katedros aikštėje, žiūrėjome, kaip su deglais žmonės lipa į Gedimino pilies kalną. O, kai sušalę sustabdėme lengvą mašinėlę, kad parvežtų namo, vairuotojas parvežė mus su drauge į skirtingus mikrorajonus ir nepaėmė pinigų, paaiškinęs, kad šiandien dirba už dyką. Toks buvo dvasinis pakilimas.

Rytojaus dieną jau nebuvo taip įdomu. Buvau bufete ir tik per televizorių stebėjau Rolando Paulausko kalbą. Man ji pasirodė destruktyvi. Tuo metu į bufetą atėjo Gintautas Lenkas. Sužinojęs mano nuomonę, jis man pritarė ir pasigailėjo, kad dar pašokęs plojo R. Paulauskui.

Puikiai surežisuota buvo suvažiavimo pabaiga. Buvo demonstruojami prieškariniai dokumentiniai filmai ir skambėjo tų laikų patriotinės dainos. Visa salė atsistojusi dainavo kartu. Aš taip pat bandžiau dainuoti. Kažką staugiau nežinodamas žodžių. O žodžiai patys veržėsi savaime. Tokia įelektrinta salėje buvo atmosfera. Į pabaigą „koncerto” žvilgtelėjau, kas čia šalia manęs taip gerai dainuoja ir susigėdau. Šalia linksmas stovėjo „koncerto” režisierius Giedrius Kuprevičius.

Vakare mane suneramino Aidas Gabartas, kuris su žaliu raiščiu ant rankovės tada budėjo Sporto rūmuose. Jis tualete atsitiktinai nugirdo kauniečių pokalbį, kuriame jie žadėjo taip nepalikti, o keisti Sąjūdžio tarybos rinkimų tvarką. Papasakojau apie tai Gintui Bendoraičiui, o toliau nežinojau, kaip sustabdyti kauniečių ruošiamą perversmą. Mane užkalbino buvęs šakietis, Alytuje išrinktas LPS seimo narys Ledas. Ir jam išsakiau savo nerimą. Jam tai įspūdžio nepadarė. Jis sakė, kad visi Alytuje išrinkti seimo nariai nusprendę balsuoti už LPS iniciatyvinės grupės narius. Deja, iš tiesų, Sąjūdžio tarybos rinkimo mechanizmas sutriko. Visa Lietuva prie televizorių ekranų iki nakties laukė kol bus išrinkta taryba. Veronika Pavilionienė ir Laimonas Noreika užkimo, todėl į baltą suvažiavimo tribūną lipo kalbėti kas tik norėjo. Net ir Stasys Povilaitis.

Mes su drauge vaikščiojom po užkulisius, kur už uždarų durų sprendėsi Lietuvos likimas. Mačiau, kaip išsitiesęs kėdėje apatiškai rūko Vitas Tomkus, kaip visai graži moteris masažuoja Romualdui Ozolo smegenis, kaip palinkusi snaudžia Veronika Pavilionienė.

Tik švintant rajono valdžios atsiųstas mikroautobusas „Latvija” parvežė mus į Šakius. Nuotaika buvo sugadinta. Eugenijus Šiurkus juokaudamas paprašė manę, kad priimčiau jį į Laisvės Lygą. Per vieną naktį Sąjūdis prarado didelę dalį autoriteto.


Augimas į plotį


Po suvažiavimo rėmimo grupės pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Vytas širvaitis pasakojo, kaip jį klausė vieno kolūkio partijos sekretorius, ar būtinai reikia kurti rėmimo grupę. Toks buvo Sąjūdžio ir partijos „medaus mėnuo”. Suvažiavimo delegatai ir kiti iniciatyvinės grupės nariai vos spėjo važinėti į steigiamuosius susirinkimus, kuriuose dalyvaudavo šimtai žmonių. Ypač populiarus buvo Sąjūdžio seimo narys Gintas Bendoraitis ir suvažiavimo delegatas Edmundas Malskis.

Man teko laimė atstovauti Sąjūdžiui steigiant grupes Šakių „susivienijime” su Vytu Brazaičiu, ir Edmu Malskiu, „Didžiojo Spalio” kolūkyje Daukantiškiuoe kartu su Gintu Bendoraičiu ir Kiduliuose kartu su Antanu Vaitiekaičiu. Kiduliuose net pavyko išprovokuoti spontanišką žmonių iniciatyvą važiuoti pas savo deputatą Kutką į „Aušrą” Voveriuose, kad įteikti rinkėjų priesakus, kaip balsuoti LTRS AT sesijoje.

Jaučiausi skolingas gelgaudiškiečiams už tai, kad mane išleido į suvažiavimą kaip savo atstovą. Planavome padaryti susitikimą su Gintu Bendoraičiu ir Edmundu Malskiu, kartu įkuriant viso Gelgaudiškio rėmimo grupę. Gražiai pasiruošėme susitikimui. Pasirūpinome gera reklama. Todėl į salę susirinko apie 200 žmonių. Tačiau svečių gelgaudiškiečiai taip ir nesulaukė, o jų labai reikėjo miestelio žmonėms. (Aš nesugebėjau svečius tinkamai pakviesti. Maniau, kad užteks tik išankstinio žodinio pakvietimo, bet pasirodo reikėjo dar išgauti jų sutikimą atvažiuoti, nes jie visur buvo kviečiami. Tai buvo mano klaida. Apie tai, kad svečių nebus, sužinojau tik numatyto susitikimo dieną, kai nieko pakeisti jau nebuvo galima. Ta žinia mane pritrenkė.) Liūdnai skambėjo bažnyčios choristų giedama „Lietuva brangi” nedrąsiai žmonės lipo į sceną sakyti pasiruoštų kalbų. Dar pakalbėjo ligoninės vadovas, prapijos klebonas. Užmiršom net himną pabaigoje sugiedoti. Pagaliau pasiūlėm sudaryti miestelio Sąjūdžio tarybą. Tam reikėjo išrinkti atstovus nuo darbo kolektyvų rėmimo grupių. Todėl per kitą savaitę susikūrė grupės ambulatorijoje, gelžbetonio ceche, pagalbinėje ir vidurinėje mokyklose.

Kitą dieną girdėjau šnekas, kad Augustaitis sužlugdė Sąjūdį. O vienas pagyvenęs bendradarbis pasakė, kad jis nori kovoti už tikrą Lietuvą, o ne už tokia, kokios siekia Sąjūdis. Jam buvo artimesnės Laisvės Lygos idėjos. Įvyko tik vienas LPS Gelgaudiškio tarybos susirinkimas. Daugiau rinktis nebuvo prasmės. Pritrūko idėjų, kurias taryba būtų pajėgi įgyvendinti. Užtat paprasčiau per grupes tapo platinti Sąjūdžio spaudą. Į Gelgaudiškį atveždavau apie 50 „Atgimimų”, „Kauno aidą”, “Tremtinį”.

Dauguma tuo metu rajone susikūrusių grupių buvo formalios. Pavyzdžiui, keliant kandidatus į TSRS AT delegatus Didžiojo Spalio kolūkyje niekas neišdrįso pasiūlyti Sąjūdžio remiamo Juozo Oleko kandidatūros. Visi vieningai balsavo už LTSR aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininką Vytautą Astrauską. O juk šiame kolūkyje Sąjūdžio dalyviais į grupę užsirašė apie 60 žmonių su pirmininku priešakyje. Tuo tarpu, keliuose kolektyvuose, kur nebuvo rėmimo grupių, Vytauto Astrausko kandidatūrai buvo nepritarta.


Sunku rašyti apie nesutarimus. Deja, jų buvo. Neįtiko Janina Martišienė, nes ji nepasidavė Mildos Bendoraitenės reikalavimui nubausti kultūros namų direktorę Laimą Mockevičienę, kuri nepritarė mūsų susirinkimams. Pagaliau atėjo mano eilė.

Neįtikau, kai Edmui Malskiui pasiūliau į būsimą mokyklos jubiliejaus šventę pakviesti mūsų mokyklą baigusį poetą Gintautą Iešmantą, kuris tuo metu dar kalėjo politinių kalinių „lageryje”. Apie Gintautą Iešmantą pirmą kartą sužinojau perskaitęs jo eilėraštį „Dabar arba niekad” „Sąjūdžio žiniose”, o iš tėvo sužinojau, kad jis mokėsi Šakiuose.

Didžiausia savo „nusikaltimą“ padariau visai netyčia. Vieną vakarą man paskambino iš Vilniaus kažkoks Gediminas Treideris ir pasakė, kad reikia įteikti savo deputatams rinkėjų priesakus, kaip balsuoti būsimoje LTSR AT sesijoje. Mūsų rajone rinktas deputatas tada buvo ir LTSR AT prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas. G. Treideris patarė pasikviesti V. Astrauską susitikti su rinkėjais. Aš atsakiau, kad nežinau, kaip tai padaryti. Tada G. Treideris pasakė, kad pats pabandys jį pakviesti. Tikimybė, kad toks svarbus asmuo, kaip pats AT prezidiumo pirmininkas (formalus LTSR prezidentas), teiktųsi reaguoti į kažkokio Treiderio kvietimą tuomet man atrodė labai maža. Todėl nepuoliau skambinti dėl to Gintui Bendoraičiui.

Po kelių dienų į iniciatyvinės grupės susirinkimą pavėlavę ir rūsčiai nusiteikę atėjo Edmas su Gintu. Dar tarpduryje susirūpinęs Edmas pasakė, kad į Šakius rytoj atvažiuoja Vytautas Astrauskas, kad dėl to sukeltas ant kojų visas partkomas, nes niekas nežino kas tą V. Astrauską pakvietė. Jau buvo pasigavę Kudirkos Naumiesčio vidurinės mokyklos mokytoją Gediminą Teiderį. Klausė, dėl ko jis pakvietė V. Astrauską. Tačiau tas neigė, kad kvietė. Kas pakvietė V. Astrauską?

Tik tada aš prisiminiau savo telefoninį pokalbį su nepažįstamu vilniečiu. Pasakiau, kad aš paprašiau pakviesti V. Astrauską. Edmas su Gintu apstulbę taip ir liko stovėti prie durų. Iš Edmo burnos tik išsiveržė suspaustas „augustaitįįį”. Gintas man prikišo, kad aš vėl jį pavedžiau, kad būtinai reikėjo jį informuoti. Aš bandžiau teisintis. Tačiau mane pasmerkė visa grupė. Man tai buvo smūgis.

Negana to Gintas pasakė, kad kažkokiu būdu LPS Tarybos sekretoriatas mane paskyrė koordinatoriumi Šakiams, nors jie (t.y. Gintas) mano adreso niekam nepristatė. Taip tapau dar pavojingesnis ir nepatikimesnis.

Vytauto Astrausko atvykimo proga kitos dienos pavakare į kultūros namų salę buvo sukviesti visi mūsų rajone rinkti AT deputatai. Salė buvo pilna. Aš gavau atsisėsti tik pirmoje eilėje. Deputatai jau sėdėjo ant scenos. Šalia manęs pavėlavęs atsisėdo toks nedidelis pagyvenęs linksmai nusiteikęs žmogelis panašus į V. Astrauską. Pasiūliau jam lipti ant scenos. Jis kukliai atsisakė. Tik vėliau jį pastebėjo pirmasis sekretorius ir užprašė ant scenos, kur žymusis deputatas gerai nusiteikęs maloniai bendravo su publika. Matyt, V. Astrauskas jau tada ruošėsi savo būsimai rinkiminei kompanijai į TSRS Liaudies Deputatus.

Vidas Venslovaitis uždavė nemalonų klausimą deputatei Juškaitytei iš Jankų, kodėl ji pasirašė laišką Ronaldui Reiganui, raginantį nesikišti jį į tarybinių žmonių gyvenimą. Melžėja Juškaitė negalėjo paaiškinti, kodėl pasirašė tą laišką ir sakė, kad dabar to laiško nepasirašytų.

Pabaigoje Edmas Malskis iš salės perskaitė, Ginto iš Vilniaus parvežtus, rinkėjų priesakus. Susitikimas baigėsi taikiai.

Mane slėgė iniciatyvinės grupės lyderių priešiškumas ir grupės draugų abejingumas mano atžvilgiu. Atrodė, kad, jeigu manęs nebūtų, grupei būtų tik geriau. Atidaviau Gintui, kuris buvo įpareigotas tvarkyti archyvą, pirmuosius „Sąjūdžio Žinių” numerius ir pasakiau, kad išeinu pas Žaliuosius. Niekas į mano pareiškimą rimtai nepažiūrėjo, bet aš nemačiau kitos išeities.

Sekmadienį, po LTSR AT lapkričio sesijos, į mano tėvų namų duris prieš pat pietus pasibeldė teisės fakulteto studentas iš Gelgaudiškio. Jis atvežė pilną sakvojažą lapų rinkėjų parašams rinkti, kad būtų atšauktas mūsų rajono deputatas, LTSR AT prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas. Aš iš karto paskambinau Gintui. Kol Bendoraitis surinks iniciatyvinės grupės narius mama pakvietė jaunuolį pietų. Atrodė, kad jis seniai buvo kąsnį burnoje turėjęs, apetitu nesiskundė. Iki tol ne valgis jam rūpėjo. Buvo labai susijaudinęs dėl nepatenkinamų sesijos rezultatų. Aš nesupratau dėl ko reikia jaudintis. Man nepriimtinas buvo toks draskymasis.

Susirinkusi dalis iniciatyvinės grupės narių balsavo prieš parašų dėl Vytauto Astrausko rinkimą. Vienintelė Teresė Vitkauskienė paklausė jaunuolio, kaip į tą reikalą žiūri V. Landsbergis, ir balsavo už.

Iš Vilniaus jau prašė rajonų surinkti deputatų parašus dėl LTSR AT sesijos pratęsimo. Protingiausia buvo pradėti nuo Kosto Gliko. Pas K. Gliką išvažiavo Gintas su Antanu, o mes likome laukti. Išvargęs jaunuolis užmigo. Pralaukėme iki tamsos. Užtat draugai grįžo su geromis naujienomis. Glikas ne tik pasirašė, bet pakvietė juos prie stalo ir ilgai pasakojo apie savo jaunystę. Tada Glikas pasakė, kad prieš Sąjūdį gali būti tik bepročiai.

Mes su jaunuoliu išėjome į stotį, iš kur su taksi nuvažiavome „Aušros“ kolūkį pas deputatą Kutką. Nuvažiavome prieš pat Algirdo Brazausko kalbą per televiziją. Kutka pasiūlė ją paklausyti. Po Brazausko kalbos Kutkai abejonių neliko. Jaunuolis dar bandė su juo šnekėti, tačiau be rezultatų. Grįžtant namo jaunuolis dar žadėjo eiti per kaimus ir rinkti vienas parašus prieš Astrauską. (Jaunuolio mama dabar dainuoja Gelgaudiškio folkloriniame ansamblyje.) Sugrįžęs į Šakius be parašų dar sulaukiau priekaištų, kad nemokėjom šnekėti. Tačiau ir jie nieko nepešė pas pirmąjį sekretorių. Po Brazausko kalbos trenktis į tolimus Jankus pas deputatę Juškaitę jau nebuvo prasmės. Mes savo pareigą Sąjūdžiui jautėmės atlikę.


Tremtinių susirinkimas


Prisimenu, kaip su Milda Bendoraitiene dviese ruošėme pirmąjį tremtinių susirinkimą. Vos spėjome iki susirinkimo pradžios papuošti sceną. Salė prisirinko sausakimša. Milda su svečiais iš Kauno tremtinių klubo sėdėjo ant scenos, o aš tryniausi vestibiulyje. Viena apkūni moteriškė su ramentais stovėjo vestibiulyje prie lango ir nė nebandė brautis į salę. Aš pasisiūliau ją įvesti ir pasodinti, bet ji visai ten eiti nenorėjo, o manęs klausė tik vieno: „Ar žemę atiduos?”. Man keistai skambėjo jos klausimas, nes aš kovojau už laisvesnę Lietuvą, o ne už žemę.

Pavėlavęs į susirinkimą atėjo prelatas Juozas Žemaitis. Nebuvo vilties sveiką žmogų pravesti pro susigrūdusius žmones į salę. Sugalvojau jį įvesti pro sceną. Artistų kambaryje dar radau vieną kėdę, todėl galėjau prelatą visai neblogai pasodinti salėje prie pat scenos.

Susirinkimas tęsėsi kraupiai ilgai. Žmonės buvo šlapi nuo prakaito. Ilgos buvo pagyvenusių oratorių kalbos. Pagaliau galėjome vestis svečius vakarienės į restoraną „Gulbė”. Čia svečiai jau bandė tildyti vieni kitus. Juokavo, kad neduotume jiem valgyti, tik duotume šnekėti. Keistos man atrodė svečių mintys, kad reikia tremtinių sąjungos skyrius kurti mokyklose, kad reikia orientuotis į jaunimą. Gal todėl jie savo sąjungos pirmininku vėliau išsirinko Audrių Butkevičių.


Vilniuje, Gedimino aikštėje, LPS organizavo TSRS Liaudies deputatų palydėtuves į Maskvą. Po liūdnos LTSR AT lapkričio sesijos pabaigos, tai buvo pirmas LPS mitingas, turėjęs pademonstruoti Sąjūdžio vienybę. Dalyvavo ir Vytautas Petkevičius, kuris po lapkričio sesijos buvo pasitraukęs iš Tarybos. Čia pirmą kartą buvo viešai pasveikintas naujai išrinktas LPS Seimo Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir vicepirmininkas Romualdas Ozolas.

Po pietų ten pat įvyko Laisvės Lygos mitingas, bet aš jame ilgai neužsibuvau. mano širdis buvo su Sąjūdžiu.


KONFERENCIJA


LPS Šakių iniciatyvinė grupė savo veiklą turėjo baigti suruošdama LPS Šakių konferenciją, kuri turėjo išrinkti LPS Šakių tarybą. Prisimenu, kaip Arvydas Vaičiūnas pasiūlė grupių atstovų tarybą pavadinti seimeliu. 5 tarybos narius turėjo išrinkti mūsų iniciatyvinė grupė, o likusius turėjo išrinkti seimelis.

Niekas nepyko, kad paskutiniame iniciatyvinės grupės susirinkime jau nedalyvavo Vytas Širvaitis. Atrodė visai suprantama, kai jis per Gintą paprašė nerinkti jo į tarybą, nes pirmasis sekretorius jo paprašė „nesėdėti ant dviejų kėdžių” Vytas pasirinko minkštesnę, t.y. partijos ideologinio skyriaus vedėjo kėdę. Šeima būtų jo nesupratus, jeigu jis išeitų iš gerai apmokamo „darbo”. Taip Vytas antrą kartą išsižadėjo. Beliko laukti trečio karto.

O aš dar gyvenau Atgimimo idėjomis. Atrodė visai nesvarbu būti išrinktuoju, kad galėtum dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Ypač, kai dėl manęs kolektyve atsiranda įtampa. Todėl aš taip pat paprašiau manęs nerinkti. Kitiems buvo labai svarbu tapti išrinktaisiais. Janina Martišienė, sužinojusi, kad „liko už borto”, pradėjo raudoti. Raudodama ir besiskųsdama ji išbėgo iš susirinkimo. „Už borto” pasijuto ir Povilas Stakionis.

Grupės protai paruošė visai neblogą konferencijos rezoliuciją. Pakvietėme valdžios atstovus, kolūkių pirmininkus, mokyklų direktorius. Rėmimo grupės galėjo atsiųsti į konferenciją po 5 delegatus ir dar tik pat svečių teisėmis. Tada nebuvo auditorijos trūkumo problemos. Salė buvo pilna. Dalyvavo net kolūkių ir apylinkių tarybų pirmininkai. Ateidamas į konferenciją prie durų pamačiau Donatą Šlapiką tikrinantį ateinančiųjų pakvietimus. Man tai nepatiko. Aš visuomet buvau už viešumą. Paprašiau įleisti visus norinčius. Donatas Šlapikas nuėjo atsiklausti Ginto Lenko, kuris, buvo atsakingas už tvarką. Gintas nematė prasmės ginčytis ir įėjimas į konferenciją tapo laisvas.

Konferenciją pradėjo garbingiausias svečias Valentinas Dėdinas, knygos „Vytautas Didysis” vienas iš autorių. (Gal tik aš vienas žinojau, koks jisai „garbingas”. Jo žmona gyvendama mano tėvų name rado ant aukšto po spaliais prie lubų užkastus mano mamos pokario laikų dienoraščius su partizanų dainomis. Todėl jam buvo lengva mano tėvus šantažuoti, kad jį Janina, t.y. jo žmona, jau seniai ragina nunešti juos į saugumą.) Savo karštoje kalboje V. Dėdinas kaltino lenkus, kad jie kalti dėl visų Lietuvos bėdų.

Man taip pat leido pakalbėti iš konferencijos tribūnos. Janina Martišienė po to priėjusi pagyrė mano kalbą. Tapau savas tarp tų, kurie liko „už borto”.

Konferencijos metu Gintas Žulys, kai reikėjo tvirtinti jau išrinktus tarybos narius, garsiai suabejojo dėl Edmo Malskio kandidatūros, nes ponas direktorius prieš kelis metus dar gaudė mokinius einančius į bažnyčią. Edmas nepasimetė ir pripažino tokią dėmę savo praeityje. Situaciją išgelbėjo Sintautų klebonas Antanas Maskeliūnas. Jis teigiamai įvertino Malskio prisipažinimą.


LPS Šakių seimelio taryboje


Norėdamas ir toliau aktyviai dalyvauti Sąjūdyje, nuėjau į pirmąjį tarybos posėdį. Mano pasirodymas nepatiko daliai tarybos narių. Todėl pasiūliau balsuoti, kad tarybos posėdžiai nebūtų uždari. Visi vienbalsiai balsavo prieš. Paklausiau, kaip aš galėsiu atsakyti į telefono skambučius, jeigu neturėsiu informacijos. Mokytojas Valunta man dar paaiškino, kad reikia bijoti saugumo. Gintas pasakė, kad mane pasikvies, kai tarybai to reikės. Apgailestaudamas ruošiausi išeiti iš susirinkimo, kuriame būti neturėjau teisės. Tada mane užstojo vienintelė Onutė Liutkevičienė, pasiūliusi leisti man dalyvauti tame susirinkime. Toliau ramiai vyko pasiruošimas žemdirbių Sąjūdžio Šakių konferencijai.

Rajoninė žemdirbių Sąjūdžio konferencija vyko pilnoje tarybų rūmų salėje. Buvo daug gražių kalbų, o didžiausią įspūdį padarė kolūkio pirmininko Romo Basčio kalba. Todėl, kai tėvų namuose viešėdamas kraštietis rašytojas Albinas Bernotas prakalbo, kad reikia keisti kolūkių pavadinimus, aš paskambinau LKP XIX suvažiavimo vardo kolūkio pirmininkui Romui Basčiui ir paprašiau pakalbėti su rašytoju. Romas Bastys iš karto sutiko ir jo vadovaujamas kolūkis tapo „Kriūkų“ kolūkiu.

Algirdas Endriukaitis surengė gražią blaivybės konferenciją. Tą pačią dieną viešbučio kavinėje komjaunimas steigė Žaliųjų judėjimo skyrių. Pakeliui pavijau Povilą Stakionį. Povilas juokavo, kad iš Sąjūdžio jį išmetė, tai nors žalieji gal priims.

Dar įvyko mokytojų Sąjūdžio konferencija „Taikos” kolūkio kultūros namuose. Prisimenu, kaip švietimo skyriaus vedėjas Eivydas Pauliukėnas neprieštaravo mano pasiūlymui, kad mokyklose veiktų religijotyros fakultatyvai.

Mane domino padėtis LPS Seime. Todėl bandydavau eiti į tarybos posėdžius žinių. Sykį man pavyko. Vos tik aš atėjau į kambarį, kur posėdžiavo taryba, pirmininkaujantis Gintas gavo raštelį: „Ką čia veikia Augustaitis?”. Tačiau Gintas, perskaitęs raštelį, pasakė: „Tegul pasilieka, nes yra įdomios informacijos”. Tą vakarą Gintas visiems garsiai paskaitė iš kažkokios brošiūros apie Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo politiką pasaulyje. Visi labai rimtai klausė. Daugumai tai buvo naujiena. Ir Gintas prisipažino, kad anksčiau to nežinojo.


Rinkimai į TSRS AT Liaudies Deputatus


Į namus man paskambino kažkoks Burinskas iš melioracijos ministerijos ir pasakė, kad reikia mikrochirurgą Juozą Oleką iškelti Sąjūdžio kandidatu rinkimuose į TSRS AT Liaudies Deputatus. Tikėjausi tai padaryti Gelgaudiškio ambulatorijos ir ligoninės kolektyve, kurios vadovas vadovavo ir LPS rėmimo grupei ligoninėje. Tačiau sužinojau, kad melioracijos statybos valdyboje organizuojamas darbo kolektyvo susirinkimas, kur kandidatu į TSRS AT Liaudies Deputatus bus iškeltas mano viršininkas. Dėl vykdomos viešumo politikos jau buvo iškabinti skelbimai. Apie tai paskubėjau pranešti Burinskui. Vakare vėl man paskambino Burinskas ir pasakė, kad atveš į susirinkimą Juozą Oleką. Darbe aš stengiausi paskleisti šią gerą žinią. Deja, pasakiau apie tai ir etatiniam partijos sekretoriui. Jam tai padarė didžiausią įspūdį. Manau, kad jis paskubėjo pranešti tą žinią mano viršininkui. Į darbo pabaigą vienas partijos narys su liūdesiu man pasakė, kad valdžia sugalvojo pakeisti susirinkimo laiką, kad susirinkimas įvyks ne po darbo, kaip parašyta skelbimuose, o iš ryto. Vakare aš vėl tai pranešu Burinskui. Jis man patarė susirinkime vis tiek kelti Juozo Olekos kandidatūrą, o į darbo pabaigą vis tiek atveš Juozą Oleką bent į ambulatoriją.

Iš ryto žmonės buvo nevežami į darbą, o turėjo eiti į salę. Prasidėjus susirinkimui iš karto buvo pasiūlyta iškelti mano viršininką kandidatu rinkimuose į TSRS AT Liaudies Deputatus. Jis pasakė pagyrūnišką kalbą, kad, kai jį išrinks visiem bus gerai. Kaip pavyzdį nurodė vieną Kėdainių rajono „Rytų aušros“ kolūkio pirmininką, kuris būdamas deputatu pakėlė savo kolūkį. Aš pasiūliau Juozo Oleko kandidatūrą ir, išėjęs į priekį prieš žmones, trumpai pristačiau Sąjūdžio kandidatą. Prašiau balsuojant galvoti ne vien apie savo miestelio, bet ir apie visos Lietuvos interesus. Viršininkas sukritikavo mano kalbą, sakė, kad jūsų tas chirurgas vis tiek negydys, kad geriau rinkti vietinį žmogų.

Už viršininką balsavo virš 200 žmonių, o už Juozą Oleką pakilo keliolika rankų. Kol skaičiavo balsus, aš atsisukęs žiūrėjau į Sąjūdžio gerbėjus. Darbininkai šypsodamiesi, didžiuodamiesi aukštai kėlė rankas. Nustebęs žiūrėjau į vieną karštą Sąjūdžio gerbėją iš kontoros. Jis neatlaikė mano žvilgsnio ir sulenkęs prispaudė ranką prie krūtinės, kad kuo mažiau žmonių matytų, jog ir jis balsuoja už Sąjūdį. Beje, balsų skaičiuotojai jau buvo praėję pro jo eilę. Susirinkime pasyviu stebėtoju dalyvavo ir partijos komiteto instruktorius Dabryla.

Į darbo pabaigą atvyko Burinskas su Juozu Oleka. Gelgaudiškio poliklinikoje medikai iškėlė jo kandidatūrą į rinkimams į TSRS AT Liaudies Deputatus. Į susirinkimą atvyko ir LPS Šakių Seimelio tarybos atstovas Arvydas Vaičiūnas, kuris buvo atsakingas už rinkimų kompaniją Šakių rajone.

Po susirinkimo su svečiais dar pavalgėme vakarienę restorane „Gulbė“. Mane domino, kodėl pasitraukė Vytautas Petkevičius. Juozas Oleka nebuvo kalbus, tačiau atsisveikindamas jis man davė Laisvės Lygos laikraštį „Laisvės šauklys“.

Po savaitės LPS savaitraštis „Atgimimas" išspausdino mano pateiktą informaciją apie melioracijos statybos valdybos darbo kolektyvo kandidato į TSRS AT Liaudies Deputatus iškėlimo aplinkybes.


Tarybos darbe jau nuo pat pradžių nedalyvavo Edmas Malskis. Greitai pasišalino iš tarybos ir Antanas Vaitiekaitis. Kartą gatvėje mane užkalbino Vytas Brazaitis. Jis buvo labai nusiminęs, skundėsi paralyžiuotu tarybos darbu ir žadėjo taip pat pasitraukti iš tarybos. Patariau jam to nedaryti ir pasakiau, kad aš ruošiuosi grįžti į Sąjūdį. Tada Vytas paprašė, kad aš per savo draugus praneščiau Sąjūdžio vadovybei apie padėtį Šakiuose. (Šakių sąjūdininkai galvojo, kad aš turiu kažkokius ypatingus ryšius Vilniuje. Gal todėl manimi nepasitikėjo.)

Netrukus buvo perrinkta Tarybos vadovybė. Jos pirmininku tapo Algirdas Endriukaitis. Jis mielai sutiko, kad dalyvaučiau tarybos susirinkimuose.


Vykintas Augustaitis

Šakiai, 1989 m.


Mano tarnyba Lietuvos Sąjūdyje


Tautų atgimimo ir paskutinės kolonijinės imperijos žlugimo sulaukiau baigdamas 5-tąją gyvenimo dešimtį, kai iš jaunystės patriotizmo bebuvo likę apgailėtini nuodėguliai, geriausi metai bergždžiai nugyventi, o viltys ką nors prasmingesnio nuveikti beveik palaidotos. Todėl mano įsijungimas į atgimimo sąjūdį 1988m. pagrindinis motyvas bene bus greičiau noras nors kiek reabilituotis prieš savo vaikystės idealus ir svajones, dėl tuščiai nugyvento gyvenimo, nei turėti iš to kokios naudos.

Į praktinę LPS veiklą įsijungiau ruošiant ir pravedant Šakiuose pirmąjį masinį mitingą miesto stadijone1988m. rugsėjo 25d. (Rugpjūčio mėn. dalyvavau įspūdingame mitinge Santakoje Kaune, netrukus kartu su Algr. Endriukaičiu stebėjome „kaip tas daroma” Vilkaviškyje.) Spalio mėn. A.E. iniciatyva įsteigėm „Paryžiaus Komunos” kol., kuriame abu dirbome, LPS rėmimo grupę.

Per žiemą toliau dirbau kolchozo dailininku, o vasara, matydamas, kad šis „darbas” jau tikrai nereikalingas, lioviausi, taip ir neparašęs pareiškimo dėl atleidimo iš kol. narių. Vėlyvą 1989 m. rudenį iš slogios bedarbio būsenos išvadavo pas mane užėjęs A.E., siūlydamas užimti LPS Šakių r-no tarybos ats. sekretoriaus pareigas, kurias, laimėjęs formalų konkursą, pradėjau eiti 1989m. gruodžio 11d. Buvo pats rinkimų į LTSR AT vajaus įkarštis, sakyčiau Sąjūdžio politinės veiklos kulminacija: kas laimės - Sąjūdis ar LKP nomenklatūra - priklausė - būti ar nebūti Lietuvai nepriklausomai. Šūkiu „Su Sąjūdžiu už Lietuvą!” nesunkiai laimėjo naujieji signatarai, tarp jų ir mūsiškis Algr. Endriukaitis. Išeidamas atkurti valstybės, jis paliko rajone apie 30 LPS grupių su netoliese 300 narių, su reguliariai kas savaitę susirenkančia taryba ir seimeliu kas 2 mėn.

1990m. pavasarį įvykę vietiniai rinkimai parodė, kad Sąjūdžio protams „sutekėjus” į AT, rajoninėse struktūrose neliko lygiavertės pamainos ir vakarykščiai komunistai, persikrikštija į LDDP, ima rimtai revanšuotis. Iš 75 Šakių RT deputatų Sąjūdis turėjo 3 vietų persvarą, kuri netruko „ištirpti” ir „dešinieji” sunkiai įstengdavo priimti norimus sprendimus. Viena iš pagrindinių įstatinių Sąjūdžio funkcijų kontroliuoti valdžios struktūrų veiklą nebuvo pakankama dėl kompetencijos ir patirties stokos, teisinių ir finansinių svertų neturėjimo. Bet savo darbe kaip įmanydamas stengiausi išvengti visagalio, visažinio, visame teisiojo pokario partorgo ar stribuko vaidmens... Iš nuveiktų su LS darbų po nepriklausomybės atkūrimo reikšmingiausiais laikau gynybos 1991m. organizavimą ir dalyvavimą, pagalbą maistu streikuojantiems Donbaso šachtininkams (džiugino šakiečių dosnumas) tais pačiais metais, aukas pinigais nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems gruzinams ir nuo karo - kroatams.

Organizacinio darbo rezultatai: 29 LS grupės su 282 nariais 1994m.pradžioje, sušaukta 10 rajoninių konferencijų (iš viso įvykę 12), dalyvauta trijuose Sąjūdžio suvažiavimuose (iš viso 4), kas 2-3 mėn. važinėta į LS Seimo posėdžius, dalyvauta eilėje zoninių konferencijų ir pasitarimų.

Po A.Endriukaičio Šakių RT pirmininkais buvo G.Lenkas, E.Nekraševičius, o paskutinėje 12-toje 1994.1.23 vykusioje konferencijoje išrinkta L. Tamašauskienė. Iš tarybos narių didžiausią „įdirbį” pasiekė: V. Venslovaitis - 5 kadencijos (tiek pat ir veiklos metų), E. Nekaševičius -4, E. Guoga, P. Stakionis, E. Šiurkus - po 3. Pinigus visą laiką tvarkė Vytautas Tutlys, o banko dokumentus - B.Lekavičiūtė.

Paskutinė mano sąjūdietiška akcija buvo budėjimas su grupe šakiečių KGB kalėjime Vilniuje 1994 m. vasario mėn., po ko patyliukais tarnybą apleidau, - nustojau ėjęs tuštiems sėdėjimams į mūsų būstinę. Ir niekas nepasigedo. Mat jau nuo 1992m. daliai Lietuvos gyventojų (kokiam trečdaliui) žodis „sąjūdietis” ėmė virsti kone keiksmažodžiu...

Juridiškai LS Šakių raj. skyrius šiuo metu neegzistuoja, banko sąskaita uždaryta, patalpa atiduota TS(LK) rajono skyriui. Bet prireikus dauguma buvusių sąjūdiečių kol gyvi pasiryžę stoti Tėvynės sargybon. Geriausiai šį nusiteikimą apibūdina Pranc. Gudiškio iš Degutinės žodžiai: „Aš sąjūdietis nuo 1940m.”


Gintas Žulys

Giedručiai, 1999.04.15