Gintaras Ramonas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (130 balsai)


Gintaras Ramonas - jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras


Gintaras Ramonas

1962-1997


...Esu besiblaškantis žmogus, niekada nesigilinu į detales... Visada buvau plaukiojantis, visada užsispyręs, priešgina... Išėjimas turėjo būti ne toks. Plaukiau paviršiumi. Iki tam tikro momento man gyvenimas tai leido. Žiūrėdamas į savo situaciją: užsidirbau tai, ką turėjau užsidirbti. (Gintaras Ramonas)


Biografija


Gintaras gimė 1962 . lapkričio 6 d. Joniškio rajone, Bariūnų kaime. Mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėvas – Bariūnų kolūkio pirmininkas. Šeima devynerius metus gyveno tiesiai virs kolūkio kontoros esančioje mažoje palėpėje, į kurią vedė statūs laiptai. Vaikų žaidimų aikštelė buvo technikos pilnas kolūkio kiemas. Anksti pradėjęs lankyti darželį, sunkiai pritapo prie rėžimo. Jei supykdavo, tai iki širdies gelmių. Tačiau buvo drausmingas, punktualus, nevengdavo atsiprašyti. 1969 metais, jau gyvendamas Joniškyje, Gintaras pradėjo lankyti Joniškio 2-ąją vidurinę mokyklą. Buvo stropus, jautrus ir pareigingas. Mama prisimena, kad dėl jo rami buvo iki aštuntos klasės. Gintaras ne tik gerai mokėsi, bet visur aktyviai dalyvavo: lankė krepšinio treniruotes, estrados būrelį, baigė muzikos mokyklą, pats išmoko skambinti gitara. Jis nebuvo tylenis, dažnai su mokytojais įsitraukdavo į filosofinius ginčus. Kai kurie jo nemėgo už provokuojamus klausimus. Kai buvo pastatyta mokykla dabar tai Mato Slančiausko gimnazija), Gintaras Ramonas, jau būdamas dešimtokas, perėjo į ją. Kaip prisimena klasės auklėtoja Vlada Mačiulytė: „Gintaras nebuvo minios žmogus. Nebuvo atversta knyga, kurią galėtum imti ir skaityti. Mažai kam buvo pakeliui į jo dvasinį pasaulį. Jis turėjo savo požiūrį, subtilų suvokimą. Gražiame veide, mėlynose akyse ir visoje esybėje plazdėjo tikrumo, harmonijos, tiesos. Gėrio ir grožio alkstanti dvasia“. Kaip savo knygoje „Gintaras Ramonas“ pasakoja R. Montvilaitė- Staniulienė, Gintaras turėjo aiškią vertybinę orientaciją, kurios nuosekliai laikėsi. Gal ne visada jam sekėsi savo poziciją apginti ar dėl jos pakovoti. Kartais žmogus tiesio atsiduria netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Gintaras stojo į tuometinę Vilniaus konservatoriją. Nepasisekė. Mokėsi Kauno technikos mokykloje kino mechaniku. Po metų sėkmingai įstojo Į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Studijų metais lankė Stanislavo Rubinovo tetaro studiją. Teatras liko Gintarui stiprus pomėgis. Jis brangini teatrą. Mokydamasis akademijoje Gintaras vedė, susilaukė dukrelių. 1987 metais Gintaras Ramonas baigė Lietuvis žemės ūkio akademiją, įgijo ekonomisto organizatoriaus specialybę. Dirbo Joniškio melioracijos statybos valdybos vyriausiuoju buhalteriu. 1989 m. balandžio mėnesį Gintaras buvo išrinktas Daukšių kolūkio valdybos pirmininku. Be rajono komunistų partijos žinios. Tuo metu tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Tačiau Gintaras suprato, kad iš tikimasi, kad tęs savo tėvo Pranciškaus Ramono, nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo, turėjusio autoritetą ir pelniusio žmonių pagarbą, darbus. Prisiėmęs atsakomybę už save ir juo patikėjusius žmones, tapo jauniausiu rajono kolūkio pirmininku. Vėliau tie patys žmonės, kai Gintaras bus baigęs deputato kadenciją pirmieji atsuks nugarą. Keitėsi gyvenimas, keitėsi žmonės..


Lietuvos Aukščiausios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatas


1988 metais Joniškyje tarp patikimų žmonių pradedama kalbėti apie Atgimimą, šiauliečiai paragina kurti iniciatyvinę grupę. G. Ramonas rašė: „Iš visų Sąjūdžio grupių, besikuriančių šalyje, Joniškyje ji įsikūrė paskutinė. Netgi Žagarė mus aplenkė...“


Pirmasis Joniškyje Sąjūdžio organizuotas mitingas, 1988 m. spalio 21 d. Centre G. Ramonas (nuotrauka iš R. Montvilaitės-Staniulienės archyvo)


Gintaras Ramonas buvo išrinktas į sąjūdžio iniciatyvinės grupės tarybą. Grupė pavadinta „Žiemgalos“ vardu. Žmonės drąsėja, kuriasi kitos iniciatyvinės grupės. Rengiami piketai, gausiai dalyvaujama Baltijos kelio akcijoje.

Motinų piketas prie Joniškio karinio komisariato 1989 m. Kalba Joniškio Sąjūdžio tarybos pirmininkas Gintaras Ramonas (Elonos Janulytės-Limantienės nuotrauka)


1989 m. pabaigoje pradedama rengtis rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. 1990 metais sausio 13 d. LPS Joniškio rėmimo grupių įgaliotinių konferencijoje iškeliama tarybos pirmininko Gintaro Ramono kandidatūra. Joniškio sąjūdis remia du kandidatus – Kęstutį Čilinską ir Gintarą Ramoną. Gintaro kompanija kukli ir neįkyri, bet originali. Pagrindinės lėšos – negausios rėmėjų aukos. LTSR AT deputatu išrinktas GINTARAS RAMONAS. Už jį balsavo 7921 rinkėjas. Per savo kadenciją G. Ramonas kartu su kitais deputatais dalyvavo Italijoje tarptautiniame taikos kongrese, stebėjo Armėnijos Respublikos referendumą. Būdamas Savivaldybių reikalų komisijos narys dalyvavo Prahoje Helsinkio piliečių asamblėjos konferencijoje. Rusijos Federacijos Čeliabinsko srityje aiškino Lietuvos siekius, supažindino su ekonomine ir politine padėtimi. Deputatą Gintarą Ramoną kviečiasi rinkėjai. Vyksta susitikimai Jurdaičiuose, Rudiškiuose Skaistgiryje, Žagarėje. Gintaras politinę situaciją vertina kaip labai įtemtą. Gintaras pasisako už tai, kad valstybė būtų kuriama konstitucine tvarka. Gintaras susitinka su politinių partijų, visuomeninių organizacijų ir judėjimų vadovais. Atvirai reiškiamas nepasitenkinimas deputato darbu. Kaltinimas – posūkis į kairę, siūloma jam atsistatydinti. Jis pasirengęs atsistatydinti, jei prieš jį pasisakys tiek rinkėjų, kiek balsavo išrenkant. Sunkiomis akimirkomis Gintaras rašė : „Kartais visuomenė iš savo išrinktųjų reikalauja to, ko neturi ji pati“. „Visoje Lietuvoje dabar nėra aiškumo. Galvojama, kad prezidento institucijos įvedimas išspręs problemas... Kas tas Sąjūdis? Man atrodo, kad dabar kiekvienas rungiasi dėl savo vietos, kai sakoma kad ateis žmogus (prezidentas ) ir pasidarys tvarka...“ G. Ramonas.


Grįžimas į Joniškį


„Vilnius ir Kaunas man per dideli“ ,- sako Gintaras Ramonas, sugrįžęs į Joniškį. Alinantis, intensyvus darbas išsunkė jėgas, teko pagulėti ligoninėje. Jis troško tylos ir ramybės. Tačiau prasidėjo buitinės problemos. Kamuoja finansinės bėdos. Prasideda nesutarimai šeimoje. Būdamas uždaro būdo Gintaras viską laiko savyje, savo jausmus ir mintis pasilikdamas sau, taip alindamas save. Dar dirbdamas parlamente G. Ramoną pagalvodavo, kas bus, kai baigsis kadencija. Tikrovė jau prašė atsakymo. Pirmiausia ieškojo darbo Daukšių kolūkyje. Tačiau vietoje kolūkio jau atsiradę dešimt žemės ūkio bendrovių, o šios vėliau susijungė į vieną. Gintaro laukė žodinė agresija ir aklina siena. Laikas pakeitė žmones. Išliko nuoskaudos po kolūkio turto dalijimosi. Gintaras ieškojo išeities. Du mėnesius dirbo UAB „Magnolija“ juriskonsultantu. Iš ten išėjus – dvejų metų nesėkmės kelias. Finansinės problemos tampa svarbiausiu klausimu. Gintaras ieškojo darbo gal dvidešimtyje įstaigų, tačiau jam nesisekė. Svajojo įkurti informatikos centrą, prašė Darbo biržos, kad išsiųstų į kursus pramokti dirbti kompiuteriu. Galimybių nebuvo. Aukštąjį išsilavinimą turinčio ekonomisto Joniškyje niekam nereikėjo. Negalėdamas nusipirkti profesijos knygų dažnai lankydavosi Joniškio bibliotekos skaitykloje, studijavo naujausią ekonomikos literatūrą. Domėjosi krepšiniu, šachmatais. 1994-1995 m. dirbo Joniškio rajono valdybos finansų skyriaus vyriausiuoju ekonomistu. Pasikeitus vietos valdžiai buvo panaikintas tas etatas. Visuomeniniais pagrindais dirba Joniškio centristams. 1995 m. įsidarbina Šiaulių dramos teatro direktoriumi. Tačiau Gintarui nesiseka, jam sunku ieškoti finansinių rėmėjų. Nėra sutarimo su aktorių kolektyvu. Nepraėjus nė pusmečiui išeina iš teatro. Prasideda nesutarimai su šeima. Gintaras bando pradėti šeimos verslą. Paėmęs paskolą, nusiperka mezgimo mašiną, siūlų ir ima dirbti ir dieną, ir naktį. Po kelių mėnesių verslas žlunga. Nepažįstami žmonės, žadėję realizuoti gaminius, apgavo. Prasideda bedarbystės mėnesiai. Gintaras naudojasi kiekviena proga užsidirbti. Šienauja ir valo melioracijos griovius, pas gimines kaime dirba visus ūkio darbus. Dirba iki išsekimo. Signataras prisimenamas tik švenčių dienomis. Vietiniame laikraštyje spausdinamas prisiminimų skyrelis... Šventės praeina, lieka kasdienybė- vienoda, pilka, nieko naujo nebeatnešanti. Tokį nusivylusį jį sutiko buvusi klasės draugė, Joniškio kultūros namų suaugusių teatro režisierė Vanda Šalkauskienė. Ji ir pasiūlė Gintarui ateiti į teatrą. Čia jis atsigauna. Repetuoja atsidavęs, įsijautęs į vaidmenį. Kūrybinėje aplinkoje jis gerbiamas vertinamas, mylimas, tačiau gyventi nėra iš ko. 1997 m. įsidarbina garso juostelių pardavėju. „Pradėsiu nuo pačių smulkmenų, adatas pardavinėsiu“,- juokiasi Gintaras. Nieko kito joniškiečiai signatarui negalėjo pasiūlyti. Tas darbas jam pačiam nebuvo gėda, tik visuomenei taip atrodė. G. Ramonas aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Rinko parašus dėl Vlado Adamkaus kandidatavimo, dirba rinkimų apygardoje, ru ošiasi dalyvauti konkurse į administratoriaus vietą savivaldybėje.


Praeitis


1997 m. lapkričio 11 d. antradienis. Viskas kaip ir kasdien, tik Gintaras neįprastai pasipuošęs, su kostiumu. Šiandien jis dalyvaus konkurse. Dokumentai nepriimami, reikalaujama atsinešti biografiją ir medikų pažymą – kyla abejonių dėl tinkamumo šioms pareigoms. Dalyvauti konkurse nebėra vilčių. Apie penktą valandą grįžta į namus, nenusivilkęs palto užsidaro savo kambaryje. Netrukus pasigirsta šūvis. Gintaro Ramono nebėra. Kasdienybės naštos neišlaikęs jauniausias Nepriklausomybės akto signataras pasitraukė iš gyvenimo. Ryški asmenybė, kuriai niekas nenorėjo ar negalėjo ištiesti pagalbos rankos, kai jai jos labiausiai reikėjo, kai sprendėsi gyvybės ar mirties klausimas. Gintaras žinojo, kad Juo bus pasirūpinta tik po Jo mirties. Gintaro bendražygis teisininkas K. Čilinskas savo užuojautoje sakė, kad „ryžtingai pasitraukdamas kiton būtin Gintaras žengė svarbų žingsnį: paskatino mus susimąstyti, ar valstybė ir visuomenė pakankamai dėmesinga tiek piliečio, tiek tautos išrinktojo- kiekvieno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro – sielos išgyvenimams ir rūpesčiams“. Gintaras Ramonas palaidotas senosiose Joniškio kapinėse. Apie signatarą byloja kukli lenta Joniškio Mato Slančiausko gimnazijoje, prie gimnazijos ir Joniškio parke pasodinti ąžuoliukai. Joniškio rajono Bariūnų kaime memorialine lenta pažymėtas namas, kuriame prabėgo Gintaro vaikystė. Tragiško likimo signataro atminimas įamžintas Reginos Montvilaitės knyga „Gintaras Ramonas“. „...Mane labiausiai žeidžia žmonių požiūris, neva signataras, tai galėjai įsitaisyti kur nors tenai. Laikui einant signataras valstybėje įgis reikšmingesnį statusą. Kuo daugiau sėkmingų valstybės žingsnių, tuo signatarai bus prisimenami šviesesne spalva“ (G. Ramonas).


Bibliografijos nuorodų sąrašas:

Montvilaitė-Staniulienė, Regina. Gintaras Ramonas.- Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“. 2003.- 152 p., su iliustr.

Šiuparys, Gintaras. Kraštiečiai prisiminė sąjūdininką. Lietuvos rytas, 2005, kovo 10 d., p. 3.

Rudnickienė, Lina. Amžinybėn išlydėtas jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras. Sidabrė. - 1997, lapkričio 19 d.

Bačiulis, Andrius, Veršinskienė, Nijolė. Nusišovė Kovo 11-osios Akto signataras G. Ramonas. Respublika.- 1997, lapkričio 13 d.

Ozolas, Romualdas. Kraštovaizdis Gintaro Ramono portretui. Respublika.- 2002, lapkričio 6 d.

Jonaitienė, Angelė. Gimtadienis išėjusiam idealistui. Šiaulių kraštas.- 2002, lapkričio 9 d.

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (130 balsai)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (130 balsai)