Girulių giria

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (96 balsai)

Žmogaus gyvenimas yra glaudžiai susijęs su mišku. Miškas - ne tik patikimas žmogaus prieglobstis, pragyvenimo šaltinis, bet ir sudėtingas negyvosios gamtos, augalų bei gyvūnų sąveikos derinys. Klaipėdiečiams labiau reikia miško, nei vidurinių Lietuvos sričių žmonėms. Gyvendami žydrų vandens tolių ir vėjų pagairėje, nuolat turėdami reikalo su krantu, jūra, jie labiau ilgisi medžio kaimynystės, paunksmės.

Kaip atsirado Girulių giria

Per Septynerių metų karą (1756-1763) iškirtus Melnragės miškelį, saugojusį miestą nuo audrų ir smėlio, smėlis, pakeliui naikindamas visą augmeniją, grėsmingai artėjo prie Danės krantų. XVIII a. viduryje Prūsijos valdovai pradeda leisti potvarkius, skatinančius smėlingus plotus apsėti, apsodinti medžiais. Tačiau Klaipėda iki pat XIX amžiaus pradžios jokios pagalbos nesulaukia.

1811 metais vyriausybės įgaliotas Klaipėdos miesto magistratas pradeda sodinti karklus, smėlio rugius, statyti iš nendrių tvoras-užtūras. Šios priemonės davė užuomazgas kopoms, šiek tiek pažabojo smėlio stichiją. 1817 metais pirkliams buvo perduotas kalnas už Girulių, vadintas Olando kepure. Kaip svarbus laivybos orientyras, jis buvo apsodintas medžiais. Tačiau tik nuo 1834 metų, vyriausybei didelį pajūrio ruožą (nuo uosto iki Olando kepurės kalno) perdavus Klaipėdos pirklių organizacijai, kopų tvarkymas, miško sodinimas jau vyko nuosekliai, sistemingai.

Buvo sodinami labai įvairūs medžiai: karklai, raudonieji ąžuolai, kaštonai, klevai, skroblai, maumedžiai, beržai, eglės, baltosios eglės, bengališkosios pušys. Spygliuočių ir lapuočių mišinys greitino juodžemio sluoksnio susidarymą, įvairi lapija teikė miškui grožio, spalvingumo. Tai buvo ilgas, atkaklus ir sunkus darbas. Neretai audros viską paversdavo niekais. Ne visi medžiai smėlynuose norėjo augti. Teko gaminti ir kompostą, ir tręšti cheminėmis trąšomis. Mišką naikino ir nesąžiningi žmonės, tempę iš jo medžius malkoms. Tačiau, laikui bėgant, Klaipėdos užmiesčio miškas sutvirtėjo ir buvo pritaikytas miesto gyventojų bei svečių poilsiui [4].

Girios sandara

Šiuo metu Girulių giria tęsiasi apie 8 kilometrus siauru (2-3 km) pajūrio ruožu nuo Klaipėdos miesto šiaurinio pakraščio iki Karklės kaimo. Geografiniu požiūriu giria priskiriama Baltijos pakrantės lygumų rajono Klaipėdos-Girulių mikrorajonui, jaučiančiam betarpišką Baltijos jūros įtaką, sąlygojančią ir ilgą augalų vegetacijos periodą. Iš 1620 ha girios net 1050 ha priklauso Klaipėdos miestui. 535 ha plote įkurtas Girulių botaninis-zoologinis draustinis. Dirvožemio struktūra apsprendė Girulių miško medynų sudėtį. Vyrauja pušų kultūros - 1000 ha. Beržynams tenka apie 250, juodalksnynams - 100 ha. Vyrauja velėniniai-jauriniai glėjiniai ir glėjiški priesmėliai ir smėliai ant smėlių. Žymi girios dalis turi aukštą gruntinio vandens lygį [3].

Girulių girioje yra introdukuotų (įveistų) retų medžių. Jie daugiausia auga draustinio teritorijoje. Tai - veimutinė pušis, dygioji eglė, baltoji eglė, europinis maumedis, bukas, šiaurinis (raudonasis) ąžuolas, europinis kėnis ir kt. Taip pat čia sutinkami tokie reti ir saugotini augalai: miškinė glindė, pajūrinis pelėžirnis, veronika gebenelapė, skėstalapis papartis, nariuotoji ilgalūpė, pelkinis pataisas, smulkialapis vikis [1]. Girioje laikosi briedžiai, stirnos, kiškiai, voverės ir kiti laukiniai žvėrys.


Pajūrinis pelėžirnis.


Ne kiekvienas žino, jog ši giria yra įdomi ir savo hidrografine sistema. Ją sudaro natūralūs upeliai, Kalotės bei Aulaukio ežerėliai ir miško melioracijos kanalai. Ypač įdomūs Girulių girios upeliai. Jie drenuoja lygumą ir, nepatekdami į didesniųjų upių baseinus, vaizdžiai tariant - ryžtasi pavieniui įtekėti į jūrą. Žinoma, mažai kuriems pakanka galios ją pasiekti. Todėl jie ir "dingsta" smėlio kopų papėdėje. Iš esmės, jie požeminiu keliu prasisunkia į jūrą [2].


Taigi, nelengvomis pastangomis, sunkiu darbu beveik per visą devynioliktąjį šimtmetį judraus smėlio pakrantė, grėsusi pasėlių laukams, gyvenvietėms, pagaliau miestui, buvo sodinama mišku, kuris rūpestingai buvo prižiūrimas. Ši giria, kaip ir kaimyninės Kuršių nerijos miškai, brangia kaina pelnyti pirmtakų, dabar džiugina tiek klaipėdiečių, tiek miesto svečių akis ir širdis.


Olandų kepurės kalno skardis.

Šaltiniai

1. Aukštaitis, P. Botaninio-zoologinio draustinio kvartaluose//Tarybinė Klaipėda, 1981 lapkr. 29 d..

2. Kudaba, Č. Dar apie Girulių girią//Tarybinė Klaipėda, 1981 saus. 1 d.

3. Olšauskas, A. Dar kartą apie Girulių žaliąjį rūbą//Tarybinė Klaipėda, 1989 saus. 27 d.

4. Tatoris, J. Žaliasis Klaipėdos skydas//Girios, 1983 liepos mėn. Psl.: 5-7.

Nuotraukos autorės.