Grafų Tiškevičių biblioteka

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3 / 5 (4 balsai)
Didikai Tiškevičiai, dar XVI a. gavę grafų titulą, garsėjo savo dvarais ir juose sukauptais turtais.

1819 m. viena šios giminės šakų pradėjo kurtis šalia Kauno, Raudondvaryje. Dvaro rūmus nusipirko Napoleono armijos 17-ojo lietuviškojo ulonų pulko vadas, Kauno gubernijos bajorų maršalka grafas Mykolas Tiškevičius (1761-1839). Vėliau rūmus atnaujino ir išgražino jo palikuonys – vyriausias sūnus Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801-1866) bei vaikaitis Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852-1935).

Neatsiejama dvaro kultūrinio gyvenimo dalis buvo biblioteka. Knygos tarnavo kasdieniams reikalams, savišvietai. Yra duomenų, kad prieš I pasaulinį karą Raudondvario rūmų bibliotekoje būta 10000 – 20000 egz leidinių: knygų, atlasų, žemėlapių, planų, natų ir pan. Dalį jų Tiškevičiai išsivežė į užsienį, tačiau kiti liko Lietuvoje ir buvo saugomi Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Po II pasaulinio karo Tiškevičių biblioteka išskaidyta, jos knygų pateko į Kauno technologijos universiteto, Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekas. 250 rinkinio knygų saugomos Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje. Tai XVI – XX a. leidiniai prancūzų (148 egz.), lenkų (79 egz.), lotynų (21 egz.), po vieną – rusų ir vokiečių kalbomis. Vyrauja XIX a. knygos (198 egz.). Raudondvario rūmų biblioteka – įdomi ir beveik netyrinėta dvaro kultūrinio gyvenimo dalis, atskleidžianti Tiškevičių požiūrį į knygą, jų skaitymo poreikius bei polinkius.

Turinys

XVI a. knygos

Tai du Krokuvoje leisti lenkų kunigo, jėzuito, pirmojo Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriaus Jokūbo Vujeko (1540-1597) veikalai: 1584 m.didžioji „Postilė“ (Postilla catholica, to iest kazania na ewangelie niedzielne i odswiętne przez caly rok... teraz z nowu przeyzrzana y poprawiona...) bei 1593 m. „Naujasis Testamentas“ (Nowy Testament Pana naszego Jezusa Christusa ... z nowu z łacinskiego y z greckiego na polskie przełožony ... przez Jakuba Wuyka...), verstas iš graikų ir lotynų kalbų, vėliau perleistas keliolika kartų.

Šie reikšmingi ir populiarūs leidiniai turėjo savo skaitytojus: abi knygos ženklintos įrašais. „Postilėje“, skirtoje mokytesniems skaitytojams, dvasininkams, rastas tik vienas įrašas lotynų k.: Joa. Chrizostomus Korsak Can Reg / comparavit. Jis priskiriamas XVII a. 1-osios pusės pamokslininkui, Laterano kanauninkui Joanui Chrizostomui Korsakui (Joannes Chrysostomus Korsak), 1621 m. Vilniuje išleidusiam Mikalojaus Volskio laidotuvėms skirtą pamokslą. „Naujajame Testamente“ palikti įrašai pasižymi gyvesne kalba: Ta Xięga Nowy testament Pana naszego Jezusa Chrystusa moia własna iest pawel Sawicz Presbyter [Odachowski]. Kitoje vietoje tas pats žmogus save vadina „nevertu tarnu“: .... własney Xięgi ... Niegodny sluga ... Pawiel Sawicz Presbyter [Odachowski]...” (įrašas apiblukęs ir sunkiai įskaitomas). Kas jis buvo ir kur gyveno, nustatyti nepavyko. Galima manyti, kad abu leidiniai priklausė ne vienam savininkui, nes mūsų laikus pasiekė stipriai apgadinti. Jie ženklinti Raudondvario bibliotekos antspaudu: Z duplikatów biblioteki Czerwonodworskiej.

XVII a. knygos

KAVB saugomi 24 šio laikotarpio leidiniai. Dauguma lenkiškų knygų (10 egz.) leistos Krokuvoje, po vieną – Vilniuje, Černigove (Ukraina), Bžege ir Kališe (Lenkija). Lotyniškos knygos (10 egz.) leistos Krokuvoje, Venecijoje, Romoje ir kt. Vyrauja religinės tematikos leidiniai, bet yra Lenkijos istorijai, teisei skirtų veikalų, keletas grožinės ir šviečiamosios literatūros darbų. Šių knygų autoriai – Baroko epochos kūrėjai, rašę aktualiomis to meto visuomenės gyvenimo temomis. Vienas jų – žymus oratorius ir pamokslininkas, pirmas Vilniaus akademijos rektorius Petras Skarga (1536-1612). Savo gausiuose raštuose, taip pat ir Tiškevičių kolekcijos „Kazania na niedziele y swięta całego roku..., Kraków, 1609“, jis diskutuoja su protestantais, gina Katalikų Bažnyčios idėjas. Kitas garsus teologas, jėzuitas, istorikas Albertas Vijūkas - Kojalavičius (1609-1677) aptaria pagrindinius katalikų ir protestantų nesutarimų klausimus („O rzeczach do wiary naležących rozmowy teologa..., Kraków, 1671“), o aprašydamas pagalbinius ūkio darbus dirbusius brolius koadjutorius („Pamiątka krótka braciey koadjutorów Societatis Jesu światobliwie zmarłych, Wilno, 1675“), pabrėžia dorai ir sąžiningai atliekamų kasdienių darbų vertę. Be gausybės teologinių raštų, Baroko epochoje buvo kuriama ir proginė literatūra. Šlovinamosios kalbos – panegirikos buvo rašomos svarbiems didikų gyvenimo įvykiams (vestuvėms, laidotuvėms ir kt.) įamžinti. Raudondvario bibliotekoje rastas Vilniaus kanclerio, karališkojo sekretoriaus Jono Kazimiero Vaišnoravičiaus (mirusio 1680 m.) veikalas „Orator polityczny materiam weselnym i pogrzebowym..., Kraków, 1677“ (3 dalys), kuriame mokoma, kaip rašyti iškilmingas kalbas. Kolekcijoje saugota ir Heronimo Vespazijono Kochovskio (Hieronim Wespazyjan Kochowski), rašiusio eilėraščius ir panegirines poemas lenkų ir lotynų kalbomis, knyga „Annalium Poloniae climacter..., Cracoviae, 1688“ (2-oji dalis).

Vienas įdomesnių Tiškevičių kolekcijos leidinių – LDK didiko Kristupo Dorohostaiskio (1562-1615) „Hipika, arba knygos apie žirgus“ („Hippika, to jest o koniach księgi“). Tiškevičiai įsigijo 1647 m. laidos egzempliorių, kuriame kartu su pagrindiniu spausdintu tekstu įrišti trys rankraščio lapai: traktatas „Apie kumeliukų auginimą“ (Sposob chowania zrzebcow...)ir du humoristiniai eilėraščiai apie arklius (viename jų paminėtas ir Lietuvos žemaitukas). Tekstai rašyti 1652 m. Kodenyje (Lenkija), išlavinta ranka, kaligrafiškai: paryškintos pirmosios žodžio raidės ar reikšmingesni žodžiai, gale – papuošimai. Kas šių tekstų autorius, išsiaiškinti nepavyko – yra tik pavardės santrumpa: pisał An: Lub: (rašė An. Lub.). Knygoje būta ir savininko įrašo, tik vėliau jis buvo užtušuotas ir dabar neįskaitomas. Spėjama, kad šis „Hipikos“ egzempliorius galėjo priklausyti Kodenio Sapiegų bibliotekai.

XVII a. knygų ženklai

Kiekvienos bibliotekos knygas iš gausybės kitų tarpo išskiria savininkų palikti ženklai. Asmeninė knygų kolekcija turėdama savo ekslibrisą, antspaudą ar ženklinta įrašais tampa išskirtine, reikšmingesne ir net gražesne. Tuo pasižymėjo ir Raudondvario rūmų biblioteka. Jai skirtingu metu buvo sukurti keli knygų ženklai. V. Kisarauskas knygoje “Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918” aprašė keturis Raudondvario bibliotekai priklausiusius knygos ženklus, iš kurių trys antspaudai ir vienas ekslibrisas. Visos XVII a. Tiškevičių kolekcijos knygos, saugomos KAVB ženklintos dviem antspaudais, sukurtais XIX a. II-je pusėje: “Biblioteka Czerwonodworska” ir “Z duplikatów biblioteki Czerwonodworskiej”.


Knygos, ypač senosios, keliaudavo iš rankų į rankas, iš vienos bibliotekos į kitą. Tiškevičių kolekcijos knygos, prieš patekdamos į Raudondvarį, taip pat priklausė keliems savininkams. Jos ženklintos Vilniaus kolegijos, Vilniaus karmelitų vienuolyno, Česlovo Lasockio ir Vladislovo Jablonovskio bibliotekų antspaudais. Neretai knygos savininkas stengdavosi panaikinti ankstesniojo paliktus ženklus. Įspūdingas Adomo Gdacijaus traktato „Dyszkurs o pijanstwie...“, išleisto 1681 m. Bžege, kelias. Iš likusios dalies įrašo herbiniame ekslibrise (nepavykus jo išpjauti, bandyta nuplėšti) pavyko nustatyti, kad jis priklausė kunigui Kristupui Henrikui Andriui Geretui (1686–1757), kuris po teologijos studijų Vitenbergo universitete 1713 m. apsigyveno Torunėje, kaupė knygas teologijos ir filosofijos tematika. Po K. H. A. Gereto mirties biblioteką perėmė jo sūnus Samuelis, vėliau – J. A. Zaluskis. Tolesnį A. Gdacijaus knygos kelią nusako antraštiniame lape išlikę antspaudai: Biblioteka Czerwonodworska ir Ex bibl. / Joach. Com. / Chreptowicz. Pastarąjį paliko žymus LDK valstybės veikėjas Joakimas Liutauras Chreptavičius (1729-1812), savo dvare Ščorsuose (dab. Baltarusija) sukaupęs didelę ir vertingą biblioteką (apie 10000 tomų). Be šios A. Gdacijaus knygos, į Raudondvario kolekciją pateko dar viena knyga su J. L. Chreptavičiaus ženklu. Tiškevičiai prie savo bibliotekos turėjo nemažą archyvą, kuriame buvo saugomi su jais susigiminiavusių šeimų dokumentai. Kartu su rankraščiais patekdavo ir knygos. Greičiausiai taip atkeliavo Chreptavičių ir kitų asmeninių bibliotekų egzemplioriai.

Raudondvario rūmų biblioteka buvo nuolat papildoma. Knygų ieškodavo samdomi prekybos agentai ir patys Tiškevičiai. Tai rodo jose palikti įrašai: Kupione 9/4 07 u Tafeta w Krakowie za 15 koron / B. J. T. (Pirkta 1907 09 04 iš Tafeto Krokuvoje už 15 kronų / B. J. T.) – Benedikto Jono Tiškevičiaus įrašas lenkų pamokslininko Francišeko Rychlovskio (Franciszek Rychłowski) knygos „Kazania na niedziele całego roku..., Kraków, 1664“ priešlapyje; Kupila Roza Tyszk / wKrakowie (Pirko Rožė Tišk[evičienė] / Krokuvoje) – B. J. Tiškevičiaus žmonos Rozalijos Branickaitės-Tiškevičienės įrašas Abrahamo Bzovskio knygoje „Sacrum pancarpium quadragesimale..., Venetii, 1611“ ir kt.Traukia dėmesį ir kolekcijos knygų paraštėse paliktos pastabos, teksto komentarai. Pavyzdžiui, įdomus nežinomo skaitytojo įrašas paliktas 1680 m. išleistoje Černigovo (Ukraina) arkivyskupo ir spaustuvininko Lazario Baranovičiaus knygoje „Notiy pięć ran Chrystusowych“: Кто имеет веселье и веселиться не / может тот болен или отдаётся / мыслям своим в угнетение / Кто не лжёт того всякой речи / люди верят Пословица говорит / век живи век учись (Kas turi progą linksmintis, bet linksmintis negali, tas serga arba leidžiasi savo minčių gniuždomas. Kas nemeluoja, to visomis kalbomis žmonės tiki. Patarlė sako: diena dieną moko). Linksmas jo tonas sunkiai pritampa prie religinės knygos turinio. Tačiau atrodo, kad knyga domėtasi, ji skaityta, nes teksto paraštėse palikta trumpų pastabų, komentarų.

Literatūros sąrašas

1. Bartkus K. Senosios Raudondvario bibliotekos pėdsakais // Bibliotekų darbas. 1968, nr. 6, p. 39.

2. Kisarauskas V. Lietuvos knygos ženklai, 1518 – 1918. Vilnius, 1984. 221 p.

3. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001. 563, [1] p.

4. Lietuvninkaitė N. Asmeniniai knygų rinkiniai Kauno universiteto bibliotekoje 1923 – 1950 metais // Knygotyra. 1991, t. 18 (25), p. 57 – 64.

5. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001. 859 p.: iliustr.

6. Senosios Lietuvos raštija. Kaunas, 2006. 118p.: iliustr.

7. Snitkuvienė A. Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Vilnius, 1998. 219 p.: iliustr.

8. XV – XVI amžių knygos Kauno bibliotekose: katalogas. Vilnius, 2006. XXXIII, 437 p.: faks.

9. Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija, XIII – XVIII amžius. Vilnius, 2003. 524 p.: iliustr.

10. Słownik pracowników ksiąžki polskiej. Warszawa; Łódź, 1972. XIX, 1043 p.


Straipsnio autorė Vilma Mačiulaitytė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus specialistė