Guronys

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (198 balsai)

Guronių kaimas nepaminėtas jokioje lig šiol Lietuvoje išleistoje enciklopedijoje – toks jis mažas ir nežymus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų. O dabar negėda ir nusilenkti prieš Jų Didenybę Guronis. Tasai kaimas – tai ne vien seniūnijos, rajono, bet ir Lietuvos pasididžiavimas. Tai kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė.

Guronys yra Kaišiadorių rajone, 3 km. į pietus nuo Žaslių, 9 km. į rytus nuo Kaišiadorių, ant Žaslių ežero kranto, kurio rytiniame krante esanti kalva Meilės kalnu vadinama. Per Guronis teka Guronių ir Dumsių upeliai. Kaimą į dvi dalis dalina Vilniaus – Kauno geležinkelis. Vietovardis kilęs iš lenkiško žodžio gura – kalnas. 1744 kaimo vardas užrašytas Gurance, 1851 – rusiškai „Подгуранцы“. Guronys (rus. Кгуранцы) minimi 1580, kai buvo priskirti Navasodų kuopinio susirinkimo centrui. 1795 kaimas (lenk. Gurancow) su keturiomis sodybomis ir 36 gyventojais priklausė Rasavos palivarkui. 1820 kaime gyveno 5 šeimos (keturios Sladkevičių, viena Šumskų) – iš viso 41 gyventojas. Po 30 metų, 1850, minimos jau 6 šeimos – 5 Sladkevičių ir 1 Šumskų. 1881 – 6 sodybos ir 63 gyventojai (59 katalikai ir 4 žydai). 1897 – 100 gyventojų ir 105 dešimtinės žemės. XX a. pradžioje įsteigta slapta lietuviška mokykla. M. Karnilaitės namuose Guronių ir aplinkinių kaimų vaikus mokė daraktorė Rozalija Petkevičiūtė, kilusi iš Eiriogalos kaimo. Į šią mokyklą susirinkdavo po 20 – 30 vaikų, daugiausia 12 – 15 metų mergaičių. Per pamokas vienas iš mokinių, kol kiti mokydavosi skaityti, rašyti, deklamuoti, dainuoti bei įvairių žaidimų, stovėdavo sargyboje. Už mokymą mokinių tėvai daraktorei atsilygindavo maisto produktais.

1919 Sausį Guronis užėmė Raudonosios armijos daliniai, o jau 1919 IV 03 kaimą išvadavo Lietuvos kariuomenės savanoriai. Atsitraukę rusai iš artilerijos smarkiai apšaudė Guronis ir Dalinonių kaimus. Vėliau Guronyse ilgai stovėjo Lietuvos kariuomenės dalinys, saugojęs Žaslių geležinkelio stotį. 1923 – 15 sodybų, 90 gyventojų. 1931 kaime buvo 127,6 ha žemės. Guronys į vienkiemius išskirstyti 1938 metais. Pagal išskirstymo planą dviejuose kaimo sklypuose buvo 146,27 ha žemės: I sklype – Guronyse – 131,74 ha, II sklype, nuo kaimo nutolusiame per 4 km. dešinėje geležinkelio Vilnius – Kaunas pusėje, – 14,53 ha žemės. Šalia II sklypo pažymėtas į Žaslių ežerą įtekantis upelis Brastelis. Didžiausio sklypo savininkas tuo metu buvo M. Slatkevičius. Labiausiai paplitusios Slatkevičiaus, Karnilos, Červoko pavardės. 1947 metais Guronių kaime –15 sodybų, 79 gyventojai. 2000 metais – 20 sodybų, 36 gyventojai. Guronyse yra du alkakalniai, kaimo kapinės. Guronys – kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinė, iš Guronių kilęs kunigas Zigmas Červokas.

Turinys

GURONIŲ ALKAKALNIAI

Guronyse yra du alkakalniai. Pirmasis vadinamas Kiškio bažnyčia arba Pajautos kapu. Yra apie 0,5 km. į vakarus nuo Žaslių geležinkelio stoties. Tai apie 3,5 metrų aukščio ir apie 28 metrų skersmens kalvelė, primenanti didelį pilkapį. Apie 1986 metus už keliolikos metrų nuo alkakalnio buvo surastos trinamosios girnos. Alkakalnis - respublikinės reikšmės archeologinis paminklas.

Bibliotekininkė Lina Pavilionienė 1974 m. užrašė Jadvygos Zeleniakienės, gimusios Guronių kaime (1906 m.) pasakojimą apie Guronių alkakalnį: „Vaikystėje bėgiodavome, žaisdavome prie aukšto stataus kalno. Dažnai piemenys, senas kaimynas Martynas Karnila pasakodavo apie šį nuostabų kalną. Mums drausdavo bėgioti. Nes bažnyčia šventa ir kalnas šventas, ir tame kalne palaidotas kunigaikštis Pajautas. Piemenys geležiniais strypais badė kalno viršūnę, tačiau niekas nepaaiškėjo – strypas neatsimušė į geležinį karstą. Kai mirė kunigaikštis, kareiviai gailiai verkė, kepurėmis nešė smėlį ir supylė didelį kalną. Kai kas naktimis kasinėjo kalną, ieškojo brangakmenių, bet jų nerado“. Apie 150 metrų nuo nuo pirmojo alkakalnio yra antrasis alkakalnis, vadinamas Zvaninyčia.

Lietuvių mitologijoje yra žinomas Zuikių dievas. 1252 rusų metraštininkas, aprašydamas Mindaugo krikštą, pabrėžė, kad jo krikštas buvęs apgaulingas, nes jis slapčiomis tebeaukojo savo dievams, tarp jų ir Zuikių dievui.

KARDINOLAS VINCENTAS SLADKEVIČIUS

Sladkevičius Vincentas (1920 08 20 Guronių k., Žaslių sen. - 2000 05 28 Kaune) - kardinolas.

Mažažemio valstiečio vaikas. Būdamas devynerių liko be tėvo, skurdo, vargo, ganė gyvulius. Nuostabaus gerumo buvo motina Uršulė Kavaliauskaitė-Sladkevičienė, auginusi penkis vaikus. Tai buvo pamaldi, kantri, tyli moteris. Su Vinceliu ir kitais vaikais kiekvieną šventadienį eidavo į Žaslių bažnyčią; giedojo chore. Kaimo moterys pas ją rinkdavosi gegužinėms pamaldoms.

Jau Pajautiškių pradžios mokykloje išryškėjo neeiliniai Vincelio gabumai. Buvę bendraklasiai prisimena, kad jam puikiai sekėsi aritmetika, vaikai prašydavo padėti spręsti uždavinius. Mokykloje buvo paklusnus, ramus moksleivis.

1932 m. pradėjo lankyti Kaišiadorių gimnaziją. Kai Švietimo ministerija nesutiko jai skirti vysk. J. Kuktos siūlomo kapeliono, su grupe kitų mokinių metus mokėsi alternatyvinėje Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Vėliau įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją ir ją baigė 1939 m. Tais pačiais metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją (TKS). Ją baigė teologijos licenciato laipsniu 1944 m. Kunigu įšventintas kovo 25-ąją - per Viešpaties Apreiškimo šventę.

Vyko karas, iš Rytų link Lietuvos artėjo frontas. Po primicijų Žaslių bažnyčioje jaunas kunigėlis turėjo vykti į paskyrimo vietą - į Kietaviškes. Su apšiurusiu lagaminėliu, motinos lydimas, išvyko... pėsčiomis. Kietaviškėse vikaravo neilgai - tik kelis mėnesius, trumpai vikaravo ar klebonavo ir kitose parapijose - Aukštadvaryje, Kaišiadoryse, Stakliškėse, Šešuoliuose, Kuktiškėse, tik Inturkėje ilgiau užsibuvo - klebonavo nuo 1948 m. rugsėjo mėn. iki 1952 m. rugpjūčio mėn. Prasidėjus mokslo metams, kun. V. Sladkevičius buvo Kauno TKS dėstytojas, prefektas (klierikų bendrabučio vedėjas), kurį laiką - ir dvasios tėvas. Jaunasis dėstytojas buvo didžiai gerbiamas klierikų, nes buvo geraširdis, nuolatinis patarėjas, bičiulis. 1956 m. Kaišiadorių vysk. T. Matulionis kun. V. Sladkevičių pakėlė kanauninku. Tačiau apie tai daugiau niekas nežinojo, nes bijota valdžios represijų. Vysk. T. Matulionis išsirūpino, kad Šv. Tėvas Pijus XII kan. V. Sladkevičių paskirtų vyskupo padėjėju. 1957 m. per šv. Kalėdas Birštone vysk. T. Matulionis slaptai V. Sladkevičių konsekravo vyskupu. Tai užtraukė didelę valdžios nemalonę - valdžia nepripažino šios konsekracijos ir vysk. V. Sladkevičiui neleido eiti naujųjų pareigų. Pareikalavo, kad jis ir seminarijoje nebedėstytų, o 1959 m. pavasarį vysk. V. Sladkevičių ištrėmė Latvijos pasienin - į Nemunėlio Radviliškį, kur 17 metų buvo altaristas rezidentas, vėliau tame pačiame Biržų rajone buvo Pabiržės bažnyčios altaristas rezidentas. Gyveno bakūžėse kartu su savo motina. 1978 m. mirusi vysk. V.Sladkevičiaus motina buvo atvežta ir palaidota Žaslių bažnyčios šventoriuje, nors valdžia tam ir trukdė. Kun. V. Aliulis, MIC, tremtyje aplankęs vysk. V. Sladkevičių, vėliau rašė: „Šventosios apeigos ir Dievo žodžio skelbimas, ir klausyklos tarnyba bažnyčioje. Ir daug skaitybos, studijų. Toliau gilinosi į gimnazijoje bei Seminarijoje studijuotas lotynų, vokiečių, prancūzų kalbas. Išmokta ar bent gerai pramokta anglų, italų, lenkų ir latvių kalbos. Kaskart randa ką nauja teologijoje, Šv. Rašte, bažnytinėje teisėje, psichologijoje, istorijoje, asketikoje. Ir labai daug maldos - už Bažnyčią, Tėvynę, dieceziją, aplinkos žmones... Dosniai dalytasi dvasine paguoda, pastiprinimu, patarimu su apsilankančiais kunigais, dvasinio tobulumo siekiančiais asmenimis, įvairiais varguoliais ir tiesos ieškančiais žmonėmis" („Katalikų pasaulis", 1989, Nr. 6).

Kai arkivysk. L. Povilionis dėl pablogėjusios sveikatos turėjo palikti Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko postą, popiežius Jonas Paulius II 1988 04 26 šias pareigas pavedė vysk. V. Sladkevičiui. Netrukus (1988 05 29) Šv. Tėvas vysk. V. Sladkevičių pakėlė kardinolu ir 1988 06 28 iškilmingai įvedė į kardinolų kolegiją. Per iškilmes Šv. Tėvas pasakė: „Tegu Lietuva priima kardinolą kaip Marijos metų dovaną". 1989 03 31 kard. V. Sladkevičius Kaišiadorių katedroje laikė atsisveikinimo šv. Mišias: jis persikėlė į Kauną, nes buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. Atgimimo metais kardinolas buvo viena šviesiausių Lietuvos asmenybių. Programiniais tapo jo žodžiai: „Mokėkime augti ir laukti", „Nelipkime vieni kitiems ant kulnų", „Laisvė nedalijama", „Abejingumas - tai bejėgiškumas". Kardinolo susitikimai su Respublikos vadovais žymi ryškų posūkį Bažnyčios ir Valstybės santykiuose.

1993 m. priėmė apaštališkojo vizito Lietuvoje besilankantį popiežių Joną Paulių II. Tais pačiais metais JE suteiktas Kauno m. Garbės piliečio vardas. 1994 m. iškilmingai buvo paminėtas kardinolo kunigystės 50-metis. Kardinolą pasveikino Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivysk. A. J. Bačkis, Šv. Sosto nuncijus arkivysk. Justo Mullor Garcia (beje, perdavęs Jo Eminencijai ir popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimus). Kardinolą aplankė ir su garbingu jubiliejumi pasveikino LR Prezidentas A. Brazauskas.

1995 m., laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, kardinolas V. Sladkevičius atsistatydino iš Kauno arkivyskupo metropolito pareigų. Liko gyventi Kaune kaip emeritas. 1999 m. kardinolui įteikta Santarvės premija, kurią Jo Eminencija išdalino Bažnyčios reikmėms.

Mirė 2000 05 28. Palaidotas Arkikatedros Bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje. Minint kardinolo pirmąsias mirties metines (2001 06 02), šioje koplyčioje pašventinta antkapinė plokštė (skulpt. A. Šlapikas), prie buv. Vyskupų rūmų fasado atidengta memorialinė lenta su kardinolo bareljefu (skulpt. A. Sakalauskas), o bute (M. Valančiaus g. 6), kur 1990-2000 m. gyveno kardinolas, įkurtas memorialinis muziejus (direktorė I. Petraitienė). Muziejus rengia literatūrines, muzikines, prisiminimų valandėles kardinolui atminti. Pirmoji buvo surengta 2001 08 20. Jo svečiai buvo kardinolo kraštiečiai - Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija" nariai.

Viena Kauno gatvių (prie Arkikatedros Bazilikos) 2001 m. pavadinta kard. V. Sladkevičiaus vardu. 2000 im. šleista I. Petraitienės knyga „Kardinolas. Jo Eminencijos Vincento Sladkevičiaus laikas ir asmenybė". Knygos pristatyme Taikomosios dailės muziejuje (2000 03 21) Vilniuje dalyvavo LR Prezidentas V. Adamkus, Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis, poetas Just. Marcinkevičius, knygos autorė ir kt.

Kardinolo kraštiečiai taip pat įamžino Jo Eminenciją. 1995 išleista šių eilučių autoriaus ir B. Petkevičiaus knygelė „Guronys. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė", kardinolo minčių rinkinys „Laimėkime gerumu", (I laida - 2000 m., II - 2001 m.), „Padaryk mane gerumo ženklu“ (2003). 2003 m. išleistas pašto ženklas. 2006 m. Lietuvos bankas išleido proginę monetą.

Kardinolo tėviškėje Guronių k. 2001 08 21 iškilmingai pašventintas kryžius (autorius - tautodailininkas A. Šalkauskas). Tai memorialinio ansamblio dalis. Kardinolas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu.

ROŽINIO SLĖPINIŲ KELIAS IR PARKAS BEI REKOLEKCIJŲ NAMAI GURONYSE

Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio iniciatyva ir sprendimu, Žaslių seniūnijos Guronių kaime kuriamas sakralinis Rožinio slėpinių parkas „Tėviškės šviesa“. Šiam itin originaliam parkui parinkta kardinolo Vincento Sladkevičiaus sodybos žemė.


Žaslių seniūnijos Guronių kaimo pakraštyje, V.Sladkevičiaus gimtinėje, stovi didžiulis kryžius.


Kai būsimajam kardinolui buvo maždaug 18 metų, jo tėvai įsikūrė naujoje vietoje, kurioje dabar ir kuriamas Rožinio slėpinių parkas. Anot Kaišiadorių vyskupo J.Matulaičio, šiam parkui V.Sladkevičiaus tėviškė parinkta neatsitiktinai. Mat tokiu būdu siekiama įamžinti ne tik kardinolo, bet ir jo labai brangintą rožinio maldą, kurią laikė gražiausiu pasveikinimu Dievo Motinai.

Kardinolo V.Sladkevičiaus sodybos žemėje (beveik 10 ha) yra du pilkapiai, gilus melioracijos griovys, kuriuo teka vanduo. Sodybai priklausiusios žemės pakraštyje jau pastatytas akmuo kardinolo tėviškei atminti, įrengta erdvi aikštelė automobiliams, išasfaltuotas įvažas prie būsimo sakralinio parko, pastatyta Šv.Mergelės Marijos statula ir penkios koplyčios, rekolekcijų namai. Pradėta statyti centrinė koplyčia – bažnyčia. Šio sakralinio parko projekto autorius - architektas Stasys Petrauskas.


Rožinio slėpinių kelias ir parkas bei rekolekcijų namai Guronyse.


Parke stovi memorialinis lauko akmuo, žymintis kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškės vietą.


Įeinančiuosius į parką pasitinka skulptoriaus A.Kmieliausko Švč. M.Marijos statula.


Stabtelėjimas prie pirmosios koplyčios „Džiaugsmo slėpiniai“.


2006 m., minint Kaišiadorių vyskupijos 80-mečio sukaktį, koplyčias pašventino Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis.


Penkių koplytėlių paveiksluose norima parodyti visą rožinį, nes Popiežius Jonas Paulius II papildė jį ketvirtąja dalimi. Paveikslai nutapyti ketursienių gelžbetoninių koplytėlių išorinėse sienose. Dvidešimtyje paveikslų - jų dydis 3,5x2,5 m - rožinio slėpiniai menine forma sujungti su Bažnyčios gyvenimo istorija. Tokie diptichai (dviejų dalių paveikslai) leidžia įtaigia menine kalba prabilti apie svarbius religinius ir istorinius Lietuvos valstybei momentus.


Visų dvidešimties paveikslų (kiekviename yra ir paaiškinamieji tekstai) autorius - profesorius Antanas Kmieliauskas.


REKOLEKCIJŲ NAMAI

Parko pietinėje pusėje 2007 m. duris atvėrė rekolekcijų namai (du statiniai), kuriuos administruoja seserys vienuolės (eucharistietės); čia taip pat įrengta – veikia kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinė bei rožinių ekspozicija.

KADA GALIMA LANKYTIS ŠIOJE VIETOJE?

Piligrimai čia gali lankytis jiems patogiu laiku. Organizuotos rožinio pamaldos, einant Rožinio slėpinių kelią, vyksta kiekvieną spalio mėnesio sekmadienį 15.30 val. Tikslesnė informacija: Kaišiadorių vyskupijos kurija, tel. (346) 52208 arba el. paštu: kurija@ks.lcn.lt

KAIP PASIEKTI GURONIS?

Traukiniu: išlipama stotelėje „Žasliai“ ir einama apie 2 km pėsčiomis Kauno kryptimi iki geležinkelio pervažos; prieš ją yra kelio ženklas "Kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškė", ten pasukama į kairę. Rožinio slėpinių kelias nuo šios pervažos nutolęs apie 800 metrų.


Automobiliu: nuo autostrados Vilnius-Kaunas prie Elektrėnų sukama Jonavos kryptimi; ten kryptį nurodo kelio ženklas "Kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškė". Pravažiavus „Žaslių geležinkelio stoties“ gyvenvietę, prieš geležinkelio pervažą sukama į kairę (yra kelio ženklas).

KAIP MELSTIS ROŽINĮ GURONYSE?

Rožinio maldą pradėti kalbėti ir apmąstyti slėpinius dera prie Švč. M. Marijos statulos:


persižegnojama ir kalbama „Tikiu į Dievą Tėvą“; po to pasisukama į kairę ir einama I Rožinio koplytėlės link kalbant „Tėve mūsų“ ir 3 kartus „Sveika, Marija“;


prie koplytėlės sustojama: apmąstomas Rožinio slėpinį vaizduojantis paveikslas, (gali būti skaitomos mintys iš maldyno), sukalbama „Tėve mūsų“ malda ir kalbant 10 k. „Sveika, Marija“ einama prie kitos koplytėlės;


tokia pačia tvarka apvaikštomos visos koplytėlės; sugrįžus prie Marijos statulos dera sukalbėti „Marijos litaniją“ ar bent maldą „Atsimink maloningoji“.

ŠALTINIAI

www.kaisiadorys.lcn.lt/izymybes

www.kaisiadorys.lcn.lt/izymybes/rozinio-parkas/

Gustaitis R. KAIŠIADORIŲ RAJONO GYVENVIEČIŲ ŽINYNAS. – Kaišiadorys, 2001.

Laurinavičius J. KAIŠIADORIŲ KRAŠTO ŽMONĖS: 100 BIOGRAFIJŲ. - Kaišiadorys, 2002.

Laurinavičius J., Petkevičius B. GURONYS. – Kaišiadorys, 1995.

PADARYK MANE GERUMO ŽENKLU. Prisiminimai apie kardinolą Vincentą Sladkevičių / Sud. Irena Petraitienė. – Kaunas, 2003.

Petraitienė I. KARDINOLAS. – Kaunas, 2000.