Gyvosios Gulbiniškių gyvenimo atvertys

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (48 balsai)

Justas JASĖNAS


Anykštėnas rašytojas Vygandas Račkaitis šiais metais skaitytojus vėl pradžiugino nauja knyga „Mano Gulbiniškiai. Iš vaikystės atsiminimų“. Knygon suguldytieji prisiminimai skirti Močiutei – mylėjusiai, auginusiai, į gyvenimą išleidusiai. Autorius dar pridės: „Už daug ką aš jai dėkingas. Ačiū, brangi sengalvėle, už meilę ir globą, už rūpinimąsi mano ateitimi ir persergėjimus nuo blogio... Manau, kad Močiutės meilė mane lydi ir iš Anapus“. Prisimenant, prisiliečiant, atkuriant vėl prie bendrystės stalo pakviečiami tie, kurių jau seniai nebėra, pasakojimai atkuria mažo Gulbiniškių kaimo kasdienybę ir vaikelio gyvenimą. Vygandas savo knygoje įrašys: „Rūsti, bet šviesi buvo toji pokarinės kartos vaikystė, į kurią grįžtama tik prisiminimais...“ Šia knyga ir atminties galia dėkojama laikui, sutiktiesiems, upei už buvimą ir lydėjimą. Dar norisi pasakyti, kad šios knygos leidimą parėmė V. Račkaičio anūkė Indrė. Gal ji po daugelio metų taip pat parašys prisiminimus apie vaikystę Latavoje, apie savuosius žingsnius Anykščiuose. Taip kartos per atmintį susitinka, gal ir vėluodamos, gal ilgokai užtrukę, bet susitinka trokšdamos pasakyti esmingai apie gyvenimą. Prisiminimai kaip karoliai veriami, nieko tuščio ir nereikalingo nėra. Autorius atsidūsta: „Daug, jau gana daug manyje praeities“. Žinoma, gelia todėl, kad galima grįžti į savo žemę, prie savo eglės tik prisiminimais. Grįžtama jau kitaip, nei vaikystėje – su gyvenimiška patirtimi, kitokiu žvilgsniu, kitais tikslais. Tinka čia ir posakis – du kartus į tą pačią upę nebeįbrisi. Gaivu, kad toji praeitis subrandino žmogų, užaugo dvasios sparnai, kitaip žvelgiama, kitaip įsižiūrima, kitaip vertinama prabėganti diena. Autoriui likimiškai svarbu grįžti į pradžią, nepalikti, neužmiršti to, kas taip vaiskiai švytėjo vaikystėje. Ateina vaikelis į gyvenimą, ir iš karto paveldi tuos, o ne kitus žmones, sodą, kiemą, kalbą, papročius, vertybes, vertinimus. Tai duodama iš karto. Tik vėliau, po dešimtmečių imama vertinti, branginti, suprasti tai, kas sielon su kasdieniniais darbais ir šventadieniais įkrenta. Skaitydamas lyg ir atseku prigimtinį žmogaus troškulį – švaros, tikrumo, ramybės. Anot V. Račkaičio, „Daug tų į atmintį ateinančių pradžių“ – pirmieji žodžiai, maudynės kubile, durpynas, duona („Nerandu skanesnės duonos už tą močiutės keptą duonelę. Ji būdavo nepaprastai gardi gal dar ir todėl, kad kepta iš savo žemėje derėjusių grūdas į grūdą rugių“), medžiai („Ir ypač mums, vaikams, kažkaip instinktyviai reikėjo sąlyčio su medžiu, su pieva, su upe... Net ir tada, kai būdavo dargana, rūpėdavo išeiti iš trobos laukan, pasidairyti po kiemą“), sūpynės, radijas, šunelis Liustikas („Ir vaikščiojo jis negrabiai, apvirsdavo susipainiojęs žolėje. Tuo savo bejėgiškumu žadino gailestį ir meilę“), žaislai, kelias į mokyklą, knygos, traukiniai, vienijanti darbo kankynė ir talkos, sesė Laimutė, dėdė Andrius, kaimynai, moterys ant lieptelių įsitaisę, žlugtą velėjančios, įsižiūrėjimas į daiktus, įsiklausymas į žodžius – ką jie reiškia, kaip pasakomi... Knygelė praturtinta tarmiškais žodžiais, tais, kuriuos taria tikri kapsai, ne vien taria, bet išdainuoja. Kalba mus jungia, o tie žodžiai autoriaus čia suguldyti ne todėl, kad minime tarmės metus. Tiesiog jie yra, bandai ištarti ir junti, kad saldu, kad gali susikalbėti, kad prisišauki protėvius, kurie taip pat tardavo.


Dar vaikelis prisimena upę – gyvasties, atsinaujinimo ženklą: „Svarbiausia ir įspūdingiausia Gulbiniškių peizaže – Šešupė. Visu savo šiauriniu pakraščiu kaimas glaudžiasi prie karklais ir gervuogienojais apsikaišiusios upės vingių. Saulėlydžių pusėn genanti savo vandenis Šešupė teka pro likimus, pro datas. Seklumose pasraunėjusioje tėkmėje it laumių plaukai plaikstosi rudai žali maurai, užtakiuose žiburiuoja iš gelmių prasimušusios ugnelės – lūgnių žiedai. Neįsivaizduoju Gulbiniškių be Šešupės, ne tik dabinančios, bet, man regis, ir įdvasinančios mano vaikystės kaimą“. Kaip atviruke jauku ir išbaigta: „Išvykos valtimi man įsimintinos it šventės. Nusiplūkdavau irkluodamas ir norėdamas kuo toliau nuplaukti, atsirasdavo ir pūslės delnuose, bet grįždavau pakiliai nusiteikęs, nužvalintas upės artumo“. Čia žvilgsnis susišaukia su Česlovo Milošo „Įsos slėniu“ – Tomo žiūrėjimas į Nevėžio vandenis. Per kitus žmones ateina išmintis, kai regi juos dirbančius, verkiančius, besimeldžiančius, supranti, kad ir tau panašiai reikia kartoti. Kasdieniniai darbai – nuobodūs, bet kokia palaima būti kartu paprastai. Prisilieti prie kasdien regimų gamtovaizdžių, jauti, kad jie artimesni už patį kraują, įsismelkia, ir jau nebepaleidžia. Knygos žmonės neatitolę nuo savęs, prie žemės pasilenkę, su Žeme ir Dangumi draugaujantys, visada turintys laiko, tik savo rankomis kuriantys, besidžiaugiantys gimimu, derliumi, sekmadieniu, rudeniu, veršeliu. Autorius dar prisipažins: „Iš tiesų domėjimasis savo šaknimis ateina kur kas vėliau, kai jau nebėra ko paklausti...“ Gal ir tas skaudėjimas skatina ieškoti, prisiliesti prie sielos kontūrų, atkurti tai, kas kėlė, ugdė, žadino, statė, kas leido per buities kultūrą pažvelgti aukščiau, pažvelgti ten, kur nesimato, bet jauti esant... Tad ir sakoma dėliojant prisiminimus, kad dar ir dar sykį suprastume ką paveldėjome, suprastume save. Skaitau knygelę ir jaučiu, kad ir aš norėčiau į tokį kaimą, jau skaitydamas palaimingai esu ten. Ne pasakų idilė, ne saugumo salelė, bet prigimtinis žmonių gerumas traukia, masina, erzina, greičiau – švelnumu užkalbina. Reikia tik prisiminti – sterilaus saugumo nebuvo. Karas, pokaris, sumaištys ir suirutės, kolūkių kūrimas, gerbūvio nusavinimas, nežinia dėl rytojaus, kareiviai, grobimai, tremtys, vokiečiai, rusai, trofeičikai, klaidžiojančios po kaimus ir badmiriaujančios vokietės su mažomis mergytėmis... Močiutė randa ką įdėti, atjaučia, kąsneliu dalinasi. Vargo patirtis irgi sutelkiančiai formuoja. Vėl paliudijimas: „Ir man, ir močiutei pasidarė nesmagu, nesušelpėm atėjusių pavargėlių. <...>. Mergaitė nusišypsojo ne tik lūpomis, bet ir savo didelėmis akimis. Šypsojosi ir motina. Abi kažką sakė, supratau tik tiek, kad dėkoja. Stovėjau išraudęs, laukiau, kad greičiau pasiimtų kiaušinius. Nežinau, kodėl aš taip susidrovėjau. Gal todėl, kad pirmą kartą daviau išmaldą. Ir dar savo bendraamžei mergaitei. Bet kai parbėgau namo, krūtinėje buvo lengva, kaip visada, kada padarai gerą darbą“. Tai kas liko atmintyje – jau amžina. Dar apie namus: „Mūsų pirkia nebuvo didelė, ne dviem galais ir dengta ne čerpėmis ar skarda, kaip stambių Suvalkijos ūkininkų, tačiau joje buvo jauku ir gera gyventi. Tų namų vaizdas ir kas kur buvo po skiedriniu stogu visam laikui liko mano atmintyje, tai galiu ir šiandien išvardinti. <...>. Smagu būdavo gulėti ant šiltų plytų, pasidėjus po galva pagalvę, mėgautis į tave sklindančia šiluma. Ten gulėdamas aš dažnai nukreipdavau akis į lentelėmis iškaltas lubas, kur medienos raštai, buvusių šakų žymės pavirsdavo upių deltomis, kaukų akimis, keistais rašmenimis...“ Vaikas grožisi, stengiasi rūpintis kiekvienu kampeliu be jokio egoizmo: „ateidavau tik pasidairyti, pajausti šios vietos slėpiningumą, išgirsti švendrų kuždesį, pasigrožėti geltonai žiburiuojančiais vilkdalgių žiedais ir vaivorykštiniais laumžirgių skrydžiais“ („Durpkasis“). Vaikelis girdi visus garsus, sugeba juos atskirti. Jie dar nenustelbti dirbtinio triukšmo, kurį šiandien pasitelkiam norėdami pabėgti. Ar pabėgame ten, kur saugiau? Ne, tik dar klaikiau pavargstame. Vygando Račkaičio kaime nieko atliekamo nėra, buitis paprasta, bet jauki ir tvarkinga, jokių šiukšlių, jokio apsunkinančio bereikalingo laužo nerasime. Čia laukiamas keliaujantis siuvėjas Jonas Vaitkevičius, kas vasarą užklystantis ir mielai ūkio darbuose talkinantis Karolis Gutauskas, aklasis muzikantas Sutkus – žmonės, truputį keistoki, gyvenę iš Dievo malonės, gerumu pasikliovę. Užteko jiems duonos ir gyvenimo. Šių dienų kaime taip jau neberasime, niekas nebeužklysta taip paprastai. Nesinori priimti dabarties, ji jau nebe tokia, kažkada gaiviai patirtoji, nesinori susitaikyti, dabartis skaudi ir niekur nebeveda. Yra kaip yra... Skaudu ir tiek, nepaslėpsi, nenurysi, esam pasmerkti išbuvimui, išlaukimui, iškentėjimui... „Seniai nebėra tų senųjų kriaušių, sodintų mano prosenelio. Vargu ar kas belikę iš senojo sodo, pati sodyba pavirtusi laužyne. Geriau nematyti to nykaus vaizdo. Tebūnie močiutės tėvonija Smilgiuose tokia, kokią ją išsaugojo atmintis. Su baltomis langinėmis, su aukštūnėmis dūlėmis ir į erdvų kiemą atbėgančiu kaimo keliuku“ („Kelionė į Smilgius“). Graudulingas atsisveikinimas su Gulbiniškiais, sparnai pakelti į Vilnių studijoms, paskutinės Kūčios kaime, dabar „reikės turėti tik save patį“. Neliks namų, iškeliaus taip labai mylėję, liks atsimintas, vis lydintis nuoširdus rūpestingumas: „ – Kaip tu, vaikeliuk, ten maitinsiesi, kas tau duos pietus? – plaudama indus rypavo močiutė. – Įdėsim tau lašinių, dešros, tris džiovintus sūrius gintis nuo bado“.



„Didelės ir šviesios vaikystės akys. Jos mato tai, ko nemato suaugusieji“, - sako knygos autorius. Po skiedriniu vaikystės gryčios stogu – jokio noro bėgti iš kaimo, susivilioti pažadu, apgaulėmis, tuštybe. Svarbiausia – išgyventi – įsižiūrint, stebint, taikant, vertinant. Knygos vaikelis sugeba pamatyti ir dvasią pajusti. Dėl šio pajutimo jis laimingas, palaimintas. Jis džiaugiasi tuo, ką randa, tuo, kas yra, ir visai nenori siekti nepasiekiamo, to, kas lemties nepaskirta, nelenktyniauja, nesistengia pergudrauti, nesiplėšo be reikalo. Toli esantis kaimelis, o dabar turbūt besunykstąs, žmonių gyvenimais stiprus. Kartus likimas, žingsniai nelengvi, bet – taip mums paskirta. Grįžimas į vaikystę ne tuščias. Grįžtant dar sykį atsimenama, prisimenama, išgirstama, priimama. Grįžtama į pradžių pradžią ir vėl kelyje mokomasi.