Išnykę Vidiškių parapijos kaimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)
Išnykę Vidiškių parapijos kaimai

GELUČIŲ kaimo pavadinimo kilmė neaiški. Gelučių kaimas priklausė Vidiškių parapijai. Šalia kaimo driekėsi Gelučių miškas. Vietos buvo labai šlapios.

  Anksčiau gyveno Bugeniškių ponas. Bet dvaras sudegė ir ponas išvyko.
  Kaime gyveno kelios Kiškių šeimos, Pupeliai, Alksniai, Veršeliai, Žibučiai, Širveliai. Visos sodybos buvo gražios, tačiau kaimo gyventojai kuo nors ypatingu nepasižymėjo. Kaimo gyventojai labai mėgo lošti kortomis. Pas A. Kiškienę rinkdavosi viso kaimo vaikai, čia jie šokdavo, dainuodavo, žaisdavo. Šeimininkė mėgo bendrauti su jais. 
  Kai kūrėsi kolūkiai, pusė kaimo įstojo, o pusė – ne. Tie, kurie neįstojo, materialiai nukentėjo daugiau, kadangi jiems buvo uždėti labai dideli mokesčiai. Kolūkis buvo pavadintas ,,Kirovo” vardu. Pirmininku buvo paskirtas beraštis to kaimo gyventojas Veršelis.
  Prieš karą Gezevičių namuose veikė pradinė mokykla (mokytoja Čeponytė).
  Pas Gezevičių sodyboje ir kapinėse stovėjo mediniai kryžiai. Kaimas dar savo lėšomis buvo pasistatęs cementinį paminklą.
  Vykdant melioracijos darbus, Gelučių kaimo gyventojai išsikėlė į kitas gyvenvietes. ,,Dabar kaime likę tik medžiai ir laukai. Užžėlė visi takeliai, vedę kaimyną pas kaimyną” – 

pasakojo buvusi Gelučių kaimo gyventoja Akvilina Kiškienė.

SELKAVOS viensėdis įsikūręs tarp Riaubinės ir Baraučiznos, netoli Anykščių rajono ribos. Pavadinimo kilmė nežinoma, viensėdis priklausė Vidiškių parapijai.

  Selkavos dvaras kažkada priklausė ponui Čiuorniui. Žmonės mano, kad jis buvęs vokiečių kilmės. Dvarą ponas pardavė Graužiniui. Šis buvo lietuvis. Visi Graužinį laikė labai stipriu ūkininku. Jis sugebėjo gerai tvarkyti ūkį, vienintelis visoje parapijoje turėjo traktorių.
  Graužinis vaikų neturėjo. Jo žmona buvo kunigo sesuo. Ji buvo labai inteligentiška, darbų nedirbdavo, mėgdavo pasivaikščioti su šuneliu. Buvo švelni, lėta. Kadangi ponas turėjo ,,centrifūgą“ grietinei sukti, tai ponia Graužinienė važiuodavo į Ukmergę parduoti grietinės. Grįžtančios ponios pasitikti visada išeidavo ponas ir pabučiuodavo jai į ranką.
  Pas poną būdavo sunku dirbti. Bet mokėdavo samdiniams daugiau, negu kiti – po 1,5 lito. Duodavo ir valgyti. Graužinis samdydavo darbininkus,taip pat pas jį dirbdavo ,,undinarščikai“ (padieniai darbininkai). Dirbti visi turėdavo gerai. Jeigu kuris nesuspėdavo, ponia švelniai sakydavo: ,,Aš matau, kad pavargot, tai neateikite rytoj“. Nastazija Petrikaitė pasakojo: ,,Buvau labai vikri, tai ponas vis kviesdavo mane iš po dalgio imti. Ponas, patenkintas mano darbu, vis ištraukdavo iš kišenės bundytę ir vaišindavo”.
  Žemės Graužinis turėjo apie 4 valakus. Namas buvo naujas, stogas dengtas raudonais kokliais (čerpėm). Buvo labai geras rūsys, didelis sodas. Laikė apie 30 karvių.
  Graužiniai švęsdavo visas katalikiškas šventes. Į bažnyčią važiuodavo ir visi tarnai.
  Ponas mirė maždaug 50 – ies metų. Kalbėjo, kad mirė nuo vėžio. Mat, buvęs labai stambaus sudėjimo, mirė labai sulįsęs.
  Graužinienė irgi ūkyje ilgai nebegyveno. Ji išvyko į Panevėžį, kur turėjo namą. Turėjo namus ir Ukmergėje, kuriuos paliko tetai.
  Po karo žemė perėjo tarybinio ūkio žinion. Dvaro pastatuose įsikūrė ūkio kontora. Ūkio direktoriumi buvo paskirtas Vaclovas Padolskas. Vėliau tarybiniai ūkiai jungėsi su kolūkiais. Visa Graužinių žemė perėjo P. Cvirkos kolūkio žinion. Yra išlikęs tvartas, kluonas, tvenkinys.

STRAZDIŠKIŲ VIENSĖDIS buvo apie 15km. nuo Ukmergės į šiaurės vakarus. Netoli yra Kirveliškių kaimas, Pamūšio dvaras, Pastrazdė, Pakalniai, Naujasodis.

  Vieni žmonės vadino Strazdiškiais tik Strazdų dvarą, kiti – ir aplinkinius kaimelius, ir viensėdžius.
  Strazdiškiai priklausė Vidiškių parapijai. Netoli driekėsi Gelučių miškas, Strazdo krūmai, tekėjo Mūšios upelis. Aplinkui buvo lygios, šlapios žemės. Anot žmonių, ,,tikras varlynas, pravažiuot nemažnėja”.
  Strazdai buvo ūkininkai, turėjo apie 70ha žemės. Žmonės ūkį vadino Strazdo dvareliu, nes šalia buvo Pamūšės dvaras, kur ūkininkavo Narkevičius, turėjęs apie 200ha žemės. Kitas kaimynas, V. Buteikis, turėjo 12ha, Alksnys – 10ha, visi kiti – 4 – 5ha žemės.
  Strazdų dvare gyveno penkios seserys: Rachelė, Masė (Marija), Helė (Elena), Valesė (Valė), Ancė (Ona). Jos turėjo keturis brolius: Petrą, Vytą, Balį ir Joną. Broliai neūkininkavo – visi buvo mokyti. Dvare gyveno ir tėvo brolis Jokūbas, psichinis ligonis.
  Visą ūkį tvarkė Helė ir Masė. Kitos seserys tik padėdavo. Žmonės Strazdų šeimą prisimena kaip keistoką. Anot Stasės Mikulkienės: ,,Jie buvę turtingi, ale nušiurusiais arkliais važinėja. Podurni buva”. O Eugenija Mikelienė prisiminė ir tokį posakį: ,,Ko čia aini, kaip Strazdo Rachelė su parasonu (kvailai, išdidžiai)“.
  Dvaro pastatai buvo prasti, tik vėliau pastatė naują gyvenamą namą. Buvo nemažas sodas. Sodyba apsodinta liepomis.
  Visas keturias ūkininkavusias seseris į Sibirą išvežė jau po karo. Daug turto jos paliko saugoti kaimynams Kiauliams. Kai grįžo, nieko nerado. Kiauliai sakė, kad viską išvogė svetimi. O Helė verkė, kad ,,visas jų ir jų mamutės turtas dingo“. Grįžusios seserys nusipirko gražią sodybą už Vilniaus.
  Ir Strazdai, ir visi kiti aplinkiniai ūkininkai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Marazauskas ir Buteikis turėjo kalves. Dar žmonės mini, kad šalia Strazdiškio, Kirveliškiuose, lyg ir buvusi plytinė, durpynas.
  Pakalnėj stovėjo kaimo kryžius. Savų kapinių nebuvo. Laidodavo Vidiškiuose arba Riaubinės kapeliuose. 
  Išskirtinių švenčių kaime nebūdavo. Buvo rengiami vakarėliai, gegužinės, pabaigtuvių, rugiapjūtės šventės.
  Mokyklos nebuvo. Mokiniai eidavo į Gudelius (pas Gezevičių), vėliau į Laukagalį (pas Uselį). Po karo Strazdiškiuose buvo M. Melnikaitės kolūkio kontora. Pirmininkavo Remeikis. Tame pat pastate buvo ir klubas – skaitykla. Joje apie 1950 metus dirbo Polis, jam išėjus – E. Mikelienė. Vėliau namas buvo rekonstruotas, pristatytas antrasis aukštas ir įrengti 9 butai. Jame gyveno Aleknai, Karalius, Darulis, B. Jakubonis, St. Jakubonis, M. Mikelis, M. Mikelytė, Cibulskis. Mikulkai ir Čekauskai gyveno savo sodybose.
  Kolūkis naudojosi nuo dvaro laikų likusiomis molinėmis karvidėmis ir arklidėmis.
  Dabar dvaro pastatų nebelikę, tik sodas. Daugelis gyventojų išsikėlė į Vidiškius.
                                                       
                                                   Užrašė Šventupės filialo vyr.bibliotekininkė Genė Vaitkūnienė