IR PRIENŲ KRAŠTAS PRABUDO IR KĖLĖSI!

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,4 / 5 (507 balsai)

Prienų rajono savivaldybė yra Lietuvos pietuose nuostabios gamtos prieglobstyje, abipus didžiujų Birštono Nemuno kilpų vingių ir tarp šimtamečių girių. Žvėrinčiaus miške (tarp Birštono ir Prienų) prieš 600 metų medžiojęs ir poilsiavęs pats Vytautas Didysis! Prienų kraštą puošia Nemuno intakai: Jiesia, Peršėkė ir Verknė. Prienų vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1502 m. Miestas įsikūręs abipus Nemuno mažosios Birštono kilpos pietryčių kampe. Dvi miesto dalis jungia tiltas per Nemuną. Rajono savivaldybėje – 10 seniūnijų. Iki Kauno plentu – 30 km. Plaukiant Nemunu – 80 km. Iki Vilniaus – 80km.

                                                                 MES BUVOME PIRMIEJI

Prienų „Žiburio“ gimnaziją 1918 m. įkūrė, išaugino ir subrandino kunigas Feliksas Martišius. Šios vidurinės mokyklos (jau ne gimnazijos) šviesaus atminimo mokytoja Genovaitė Andrašiūnienė 1968 m. pasiekė Vilnių, norėdama „suderinti“ gimnazijos – mokyklos įkūrimo 50- mečio minėjimą. Grįžo džiugi: leido! Tačiau po kelių dienų kai kuriems artimiausiems kolegoms pasiguodė: minėjimą uždraudė vietinės „partinės viršūnės“, nes gimnazijos įkūrėjas – bažnytininkas, kunigas. Tik po 20 metų nuo ano – neįvykusio 50 – mečio minėjimo ir po 11 metų nuo mokyt. G. Andrašiūnienės mirties (mirė 1977 m.) jos buvę mokiniai ir auklėtiniai, šiandien save įvardijantys senaisiais žiburiečiais, neatsiklausę nei komunistų partijos, nei tarybinės vyriausybės, susirinko paminėti „Žiburio“ gimnazijos įkūrimo 70 - metį. Šio, tada dar nelegalaus, paminėjimo organizatoriai – mokyt. G.Andrašiūnienės auklėtiniai, 1949 m. laidos gimnazistai. Kas jie? Jų klasės draugo Justino Marcinkevičiaus eilėmis tariant: „Šešiolikmečiai. Šešiolikmečiai. / Trisdešimtųjų metų gimimo. / Jauni ir gražūs. /Liekni kaip medžiai / Vaikiškom rankom šautuvus ima.“ Šioje laidoje Prienų „Žiburio“ gimnaziją baigė jau šviesaus atminimo kalbininkas Jonas Kazlauskas, rašytojas, dramaturgas Antanas Bieliauskas... Minėjimo įkvėpėja ir organizatorė – klasės seniūnė Gražina Starkauskaitė –Kavaliauskienė prisimena: -Mes susitarėmė su mokytojais Juozu Eidukevičium ir Antanina Kazlauskiene, kad jie užsakys šv. Mišias Prienų bažnyčioje už direktorių kanauninką F.Martišių ir visus žiburiečius. Tą ankstyvą 1988 m. pavasarį, gegužės pradžioje, keliom savaitėm anksčiau nei Prienuose susikūrė Kultūros fondo rėmimo grupė, susirinko gražus būrys jau tikrai senų ir dar jaunesnių žiburiečių. Išklausę šv.Mišias aplankėme direktoriaus kapą (žinoma – dar senose kapinėse), paskui susibūrėme ant „Žiburio“ kalnelio – senosios, sudegusios, medinukės gimnazijos „kapavietėje“ prie išlikusių mums tokių atmintinų ilgokų laiptų į Nemuno pakrantę. Draugiškai ir atvirai bendravome, jau nieko nebijodami. Štai tada pirmą kartą beveik po 50 metų ant mums švento kalnelio sugiedojome Lietuvos himną ir Maironio „Lietuva brangi“. Mūsų laidoje beveik visi buvome balsingi ir geri dainininkai ( ypač vaikinai! ). Giedojome džiugiai ir ... kuo garsiau! Po kurio laiko sužinojome, kad mūsų balsai labai suneramino Prienų saugumiečius, kurie „ant ausų statė“ ir Švietimo skyriaus, ir vykdomojo komiteto, ir milicijos pareigūnus, tačiau Atgimimo aušra jau pradėjo įsidienoti. Aš ir dabar drąsiai tvirtinu: mes, senieji žiburiečiai, esame patys pirmieji sąjūdininkai Prienuose! Nedaug mūsų beliko, nors tada buvome „ ... jauni ir gražūs, liekni kaip medžiai ...“

                                                  KULTŪROS FONDO RĖMIMO GRUPĖ

Prienuose pirmą kartą apie Kultūros fondo veiklos plėtojimą prabilo raj. laikraštis „Naujas Gyvenimas“ ( 1988 05 17 ) klausdamas „Ar yra poreikis?“ Poreikis kultūrai. Atsakymas aiškus - poreikis kultūrai Prienų krašte dar gyvas: pradedama garsiai piktintis liūdna Prienų šilo padėtimi ( T.Murauskaitė ); G.Abraitienė baisisi užterštu Nemunu, upeliais, jų pakrantėmis; žurnalistas V.Masikonis apgailestauja dėl nemažos dalies pradangintos Prienų kraštotyrinės medžiagos; dirba pirmųjų entuziastų talkelės prie Mačiūnų piliakalnio, Jundeliškių dvare, Prienų parke. Miškininkė T.Murauskaitė ir žurnalistė A.Aleksėjūnienė stoja į atvirą mūšį prieš Jiezno kolūkio pirmininką P.Aleknavičių, užsimojusį Paverknių eroziniame cirke (Nemuno kilpų landšaftiniame draustinyje) įrengti autodromą! Ir šiandien miškininkė juokiasi: „Tikrai būtume žuvusios nelygioje kovoje, jei ne vis stiprėjantys Atgimimo vėjai Lietuvoje!“ Žurnalistės A.Aleksėjūnienės iniciatyva prie „Naujo gyvenimo“ redakcijos susibūrė entuziastų būrelis – Lietuvos kultūros fondo rėmimo Prienų grupė. Oficialus šios grupės gimtadienis – 1988 gegužės 20 d. Po mėnesio ( birželio 26 d. ) Prienų miesto gyventojų susitikime su rajono vykdomojo komiteto pirmininku V. Maruškevičiumi A. Aleksėjūnienė išsakė grupės pasiūlymus dėl kultūrinio palikimo išsaugojimo Prienų krašte. Pirmininkas šiems darbams pritarė, nors po žurnalistės kalbos iš salės pasigirdo replika: „O kam to reikia?“ Į šį anoniminį klausimą buvo plačiai atsakyta „Naujo gyvenimo“ straipsnyje „Juodam aidui – ne!”( 1988 07 26 ). Reikia tam, kad prabiltume apie V.Kudirką, J.Basanavičių ir Maironį. Apie Kęstutį ir Vytautą. Apie S.Darių ir S.Girėną, kurių palaikus iš Kauno centre esančios kapavietės Sniečkus įsakė perkelti į priemiestį. Apie jo įsakymu išsprogdintus Tris Kryžius Vilniuje. Apie nugriautą knygnešių sienelę prie istorijos muziejaus Kaune.Ir t. t. Ir taip toliau. O svarbiausia - reikėjo išdrįsti paklausti, ar mes esame tik „jaunesnioji sesuo“ „vyriausiosios sesers“ pašonėje, ar sena, tūkstantmetę istoriją pragyvenusi baltų tauta? Lietuviai – kokie buvome? Lietuviai – kuo mus pavertė? Ir – kuo žadame būti? Rugpjūčio viduryje „Naujame gyvenime“ buvo pradėtas naujas skyrius –„Atmintis“. Čia spausdintos Kultūros fondo rėmimo grupės publikacijos tarytum pramušė Prienų gatvių tarybinių pavadinimų sieną. Grįžo S.Dariaus ir S.Girėno, F.Vaitkaus, M.Valančiaus, J.Basanavičiaus, Kęstučio ir kiti senieji gatvių vardai. Ligi šiol Prienuose Atgimimo metu veikusią Kultūros fondo rėmimo grupei atstovauja iškilus Kęstučio paminklas ant aukšto kairiojo Nemuno kranto prie tilto bei atminimo lenta ant netoliese esančio namo, kuriame gyveno ir kūrė dailininkas, Peterburgo dailės akademijos akademikas Nikodemas Silvanavičius. Kaip visuomeninė organizacija Kultūros fondo rėmimo Prienų grupė oficialiai egzistavo tik keturis mėnesius – iki LPS Prienų iniciatyvinės grupės susirinkimo. Beveik visi kultūros rėmėjai tapo pirmaisiais Prienų iniciatyvinės grupės tarybos nariais.

                                                                 JAU NE UŽMARŠTIS

Beveik kartu su Kęstučio paminklo atstatymo reikalais Kultūros fondo rėmimo Prienų grupė straipsnyje „Nepelnyta užmarštis“ ( „Naujas gyvenimas“, 1988 11 22 ) kelia dar vieną kultūrinio palikimo išsaugojimo būtinumą. Tai nepelnytai, ilgiems metams buvęs pamirštas tapytojas, mozaikininkas, Peterburgo dailės akademijos akademikas Nikodemas Silvanavičius ( 1834 - 1919 ) ir jo darbai.

Būsimasis akademikas gimė Cincevičių km., Vileikos apskrityje. Dabar sakytum, kad jis buvo vunderkindas, talento grynuolis, nežinia iš kokios jų giminės šakos išsiskleidęs visomis Vaivos juostos spalvomis. Remiamas Molodečno dvarininko įstojo į Peterburgo dailės akademiją, o paskui beveik 20 metų dirbo jos mozaikos dirbtuvėje. Akademiko vardas jam suteiktas 1876 m. už mozaikas Isakijaus soborui „Paskutinė vakarienė“ ir „Judo pabučiavimas“. Peterburge prabėgo kūrybingiausi metai. Vasaromis atvykdavo į Lietuvą – Jiezną ir Birštoną. Čia jis tapė portretus, liaudies tipus ir bažnytinius paveikslus. Apie 1880 metus Birštone pradėjo statytis namą. Sulaukęs 65 m. išėjo į pensiją. Mirus žmonai nuo 1902 m. gyveno ir kūrė Vilniuje, Birštone ir Prienuose ( čia sūnui Juozui nupirko buvusio arklinio pašto stoties pastatus ir aplink esančią dvaro žemę – majoratą ( dabartinė Vytauto g. 1, Prienuose). Prasidėjus I pasauliniam karui Silvanavičiai pasitraukė į Rusiją. Jam pasibaigus, grįždamas atgal užsuka į gimtąją Vileiką. Čia ir miršta sulaukęs 85 m. amžiaus. Prienų rajono bažnyčiose yra 5 jo paveikslai. Jiezne – „Šventas archangelas Mykolas“ didžiajame altoriuje ir „Šventas Morkus“ šoniniame. Birštone – „ Šv. apaštalas Simonas“ ( prototipas – sūnus Juozas ). Nemajūnuose – „Šv. Petras ir Povilas“. Stakliškėse – „Rožinio Švč. Mergelė Marija“. ( Palangos gintaro muziejuje – „Lietuvaitė iš Jiezno“, pavadintas „Mergaitė su gintaro karoliais“ ). Teigiama, kad paveikslas „Madona su knyga“ ( prototipas – tapytojo žmona ) saugomas J. Skaudžiaus šeimoje Prienų rajono, Kalvių kaime. Prienų kultūrininkais sekdami dailininko atminimo įamžinimo ėmėsi ir Birštono muziejininkai ( direktorius V.Puskunigis ). Prienuose prie akademiko namo buvo pritvirtinta memorialinė lenta, o Birštone surengta nuostabi 18-kos N.Silvanavičiaus paveikslų ( originalų! ), gautų iš Lietuvos dailės muziejaus, paroda. Po kurio laiko – dar viena paroda, kuriai autentiškus N. Silvanavičiaus daiktus paskolino taip pat Vilniaus muziejininkai. Birštoniškiai N. Silvanavičiaus gyvenimo ir darbų temomis surengė mažiausiai 4 parodas. Viena Birštono gatvė pavadinta akademiko vardu. 2006 m. Birštono kurorto 160 - osioms metinėms miesto savivaldybės tarybos iniciatyva buvo išleista puošni ir dalykiška eseisto Juliaus Pastarnoko beletrizuota biografinė apybraiža (ese) – albumas „Akademikas“ – štrichai mozaikininko, tapytojo N. Silvanavičiaus portretui. 2007 m. Valstybinis turizmo departamentas specialiu ‚Sėkmės angelo“ prizu apdovanojo Birštono turizmo informacijos centro leidinį „Dailininko Nikodemo Silvanavičiaus pėdomis“, kurio tikslas – pristatyti dailininko religinės tematikos tapybą. Tai gausiai iliustruotas ir puošnus „vadovėlis“ žmonėms, besidomintiems akademiko gyvenimu bei kūryba Prienų krašte ir panorusiems atsekti jo pėdsakus Prienų – Nemajūnų – Punios – Stakliškių – Jiezno – Birštono keliais ... Birštono muziejaus darbuotojai dėkojo ir dėkoja Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkei D.Tarandaitei už visokeriopą paramą įamžinant daugiau nei prieš šimtą metų šiuose kraštuose gyvenusio ir kūrusio akademiko N. Silvanavičiaus atminimą.

                                                       PRIKELTAS SENASIS PAMINKLAS

1933 m. Prienuose pradėjo statyti kareivines. Po dvejų metų dar nebaigtose patalpose įsikūrė Lietuvos kariuomenės Prienų įgula – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio V pėstininkų pulko II batalionas ir III artilerijos grupė. Galutinis įsikūrimas būdavo užbaigiamas būsto pašventinimu. Kęstutėnų iniciatyva, igulos karių ir prieniškių aukomis prie įėjimo į kareivinių rajoną, ant aukštoko Nemuno kranto buvo pastatytas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio paminklas. Projekto autorius – atsargos grandinis Ausiejus. Paminklo pastatymo darbai buvo vykdomi ūkio būdu. Paminklas – gelžbetoninis, paviršius imituotas granitu. Aukštis – 9 m 90 cm. Jo statybai išleista 2 290 Lt 95 ct. Ir naujos kareivinės, ir įspūdingas paminklas buvo pašventinti 1937 m. lapkričio 17 d. Tikslios paminklo nuvertimo datos Kultūros fondo rėmimo Prienų grupės nariams nustatyti nepavyko. Didžiausia tikimybė ta, kad „šlovingosios“ komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės“ įsakymas jį nuversti buvo duotas 1954 m. rudenį (po didžiojo Prienų gaisro). Kęstučio paminklą nuvertė traktorium „Staliniec“, užkabinę lynu. Jis atitrūko nuo gana aukšto postamento, ir jį kūjais sudaužė tiek, kiek pajėgė, – kalaviją, rankas, galvą. Postamento suniokoti nepajėgė. Jį ir visas paminklo duženas užvertė žemėmis čia pat iškastame griovyje.

Rašinyje „Prikelkime senąjį paminklą“ („Naujas gyvenimas“, 1988 08 16 ) Kultūros fondo rėmimo Prienų grupė pakvietė gyventojus prikelti Kęstutį. Buvo prašoma gyventojus pareikšti savo nuomonę ir pasiūlymus šiais klausimais: 1.Ar verta atkasti senąjį paminklą? 2.Atkastąjį restauruoti ar užsakyti naują? 3.Kur statyti būsimąjį paminklą? Čia pat straipsnyje už suteiktas žinias apie paminklo nuvertimą ir tikslią užkasimo vietą buvo dėkojama seniesiems prieniškiams: I. Lapatai, P. Laukaičiui, S. Padelskui, A. Seiliui, V. Solnyškinui, J. Šadzevičiui, P. Vyšniauskui. Gauta labai daug pasiūlymų. Nutarta: 1. Atkasti būtina. 2. Užsakyti naują ir jį atstatyti pagal nuotrauką iš Lietuvos karininkų laikraščio "Kardas" (1937 m., Nr, 23) Daug svarstyta dėl naujo paminklo „apgyvendinimo“ vietos. Nutarta statyti ant kairiojo Nemuno kranto prie tilto. Atkasimo darbai prasidėjo 1988 09 15. Tuo rūpinosi ir rajono vykdomojo komiteto pirmininkas V. Maruškevičius, ir miesto vykdomojo komiteto pirmininkas A. Matulevičius. Technika talkino Prienų komunalinių įmonių kombinatas. Visais atstatymo darbais ir finansiniais klausimais rūpinosi žurnalistė A.Aleksėjūnienė ir jos suburtas vienuolikos žmonių komitetas. Buvo atidaryta speciali sąskaita žmonių suaukotiems pinigams kaupti. Pirmiausiai buvo surastas postamentas ir į jį vedantys laiptai. Darbai tęsėsi tris savaites. Tik spalio 7 d. buvo galutinai sutvarkyta Kęstučio paminklo kapavietė. Talkininkai ją papuošė iš šaligatvio plokščių sudėliotais Gedimino stulpais. Atkastas senojo paminklo dalis iškilminga palyda nuvežė į buvusį Paprienės malūną laikinam saugojimui. Atmintin įstrigo tarybinės armijos karininkų vaikų, nuo aukštos kareivinių tvoros stebinčių atkasimo darbus, pokalbis – „ politinė informacija“: „Ką jie čia kasa? Ko ieško? O kas yra šitie žmonės?“ Kažkuris iš būsimųjų „politrukų“ paaiškino: „Durniau! Nejaugi nesupranti? Tai – fašistai!“

Paminklo atstatymo darbai truko 5 mėnesius. A. Aleksiejūnienė apie tai rašė „Naujame gyvenime“ ( 1988 m. ): „Štai taip: nuo žmogaus prie žmogaus, iš įstaigos į įstaigą, nuo vieno rūpesčio prie kito. ( ... ) Nors stengėmės kur tik įmanoma taupyti, bet jau gruodžio pabaigoje tapo aišku – paminklas kainuos apie 40 tūkstančių rublių, o turime – 33 tūkstančius rublių. Tada kreipėmės pagalbos ir buvome išgirsti. Dėkojame Mauručių respublikinės chemijos produktų tiekimo bazės kolektyvui, įnešusiam 4 000 rublių, Melioracijos statybos montavimo valdybos kolektyvui, paaukojusiam 2000 rublių, Jiestrakio kolūkiui - už 1000 rublių, Sviesto gamyklai ir Agrocheminiam susivienijimui, į Kęstučio paminklo atstatymo sąskaitą pervedusiems po 500 rublių“ Pagal skulptoriaus G. Kamarausko idėją ir modelį (remiantis senojo Kęstučio nuotraukomis) naująją skulptūrą liejo „Centrolito“ gamyklos meistras J.Valiūnas. Postamentą betonavo meistras K. Olbutas. Apdailos darbus atliko A. Laukaitis, L. Liaudanskis ir B. Trakymas.

Paminklo atidengimo iškilmės ir Vasario 16 dienos minėjimas vyko 1990 m. vasario 16 d. Į šį renginį po šv.Mišių bažnyčioje patraukė įspūdinga žmonių procesija, o ant kalnelio ir prie jo šiapus tilto kita minia jų jau laukė. Į šventę atvyko garbūs svečiai: prof. Č.Kudaba, Prienuose rinktas TSRS AT deputatas A.Buračas, rašytojai V.Bubnys, Just.Marcinkevičius,V.Petkevičius. Paminklą atidengė V – ojo Kęstutėnų pulko puskarininkis V.Mačiulis, o trumpą savo kalbą užbaigė pulko obalsiu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“. Tuojau pat pasigirdo komanda: „Rikiuotis! Linijon! Klausyt mano komandos! Lygiuot! Ramiai! Pagarba Kęstučiui!“ Tai IX – to Vytenio pulko vyr. puskarininkis J.Žemaitis išrikiuoja buvusius Nepriklausomybės laikų karius: V.Mikulskį, K.Labutį, A.Paulauską, A. Sadikauską ir kitus – pėstininkus, artileristus, kulkosvaidininkus. Paminklą pašventino Prienų parapijos klebonas monsinjoras J.Užupis, primindamas: „Mes prie savo tautos , prie jos kultūros ir istorijos esame pririšti ir negalime vergais numirti“. Visiems įsimintoje kalboje Prienų kraštietis poetas Just.Marcinkevičius karštai antrino monsinjorui: -Jūs, mieli mano žemiečiai, atkasėte daugiau negu Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio paminklą. Jūs atkasėte savo nepriklausomybę, laisvę, atmintį, iškėlėte jas ant Nemuno kranto, kad visi, kas važiuos ar eis pro šalį, matytų ir žinotų, jog čia gyvena žmonės, kurie iš savo tautos garbingos praeities semiasi jėgų ir stiprybės. ( ... ) Pagrindinė mūsų istorijos pamoka ir perspėjimas yra šis: LIETUVA KŪRĖSI VIENYDAMASI, O IRO IR MERDĖJO SKALDYDAMASI. ( ... ) TEGUL TAI BŪNA PAMINKLAS NE PYKČIUI, NE KERŠTUI IR PAVYDUI, O SUSIKLAUSYMUI, SUSITAIKYMUI IR BROLIŠKAI MEILEI. Kęstutį priimkite į savo tarpą, eikite prie jo pažiūrėti į amžinąją mūsų upę Nemuną, į amžinąją mūsų žemę Lietuvą, į save, nes KIEK RASIME TOS LIETUVOS SAVYJE, TIEK JOS BUS IR PASAULYJE. Prof. Č.Kudaba savo kalboje šį Kęstutį susiejo su Perlojoje apgintu ir išlikusiu Vytautu: -Stovi mūsų Kęstutis – Žemaitijos ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštis, Vytauto tėvas – ir žvelgia gražia linija į Nemuną. Ir jeigu nutiestume dabar tiesę, ar ne per Perloją būtų ta linija ... Deputatas A.Buračas kalbėjo „atviru tekstu“: -Artėja ta diena, kai prasidės derybos dėl okupacinės kariuomenės išvedimo, kad prasidėtų derybos su kitomis pasaulio tautomis dėl Lietuvos pripažinimo. Rašytojas V.Petkevičius priminė, ką Kęstutis Krėvos pilyje pasakė sūnui Vytautui: “Sūnau, ką sugadina žodis, to negali pataisyti ir kalavijas“. V.Bubnys: -Šiandien mums labai rūpi Lietuvos dvasinė vienybė. Evangelijoje yra tokia eilutė: „Medį pažinsi iš jo vaisių.“ Mes auginame Atgimimo medį. Visi būkime broliais prie bendro Atgimimo altoriaus, prie mūsų namų židinio. Tremtinių tarybos pirmininkė D.Raslavičienė pro ašaras: -Reabilitavaisi, Kęstuti, kartu su mumis – tremtiniais. Prikeltas gyventi pačioje gražiausioje Prienų vietoje. Pakilkite ir ateikite šiandien čia visi tie, kurie žuvote Balbieriškio miškuose, Prienų šile, užkasti apkasų grioviuose, aikštės grindinio kankiniai, žuvę Sibiro lageriuose, etapuose, amžino įšalo žemėje ... Sąjūdžio Prienų iniciatyvinės grupės tarybos pirmininkė D. Šaltienė tęsė tautos vienybės temą: -Nelaiminga ta tauta , kurios žmonės to paties gyvenimo kelyje vieni kitus stumdo, kur nėra pasitikėjimo ir solidarumo ...

                                                                             x x x x x x x x x

Vakare Vilniaus senamiesčio teatro studijos aktoriai, Kultūros namuose suvaidinę „Kęstučio mirtį“, visas gautas gėles suklojo prie Kęstučio. O dar vėliau prie Kęstučio atėjo trys vyrai Tarybų Lietuvoje nematytomis uniformomis. Tai buvo vasario 15 dienos Kaune įvykusios Lietuvos Šaulių sąjungos atkuriamosios konferencijos dalyviai. Šios sąjungos pirmininkas išeivijoje M.Abarius tarytum apibendrino: „Šventas paminklas, šventi jį atstatę žmonės ...“

Meistras K. Olbutas, kalbėdamas prie paminklo jį atidengus, įprasmino visą ir visų čia įdėtą triūsą: Mes paminklą statėme ne šiai dienai, o tūkstantmečiams.


                                          LPS PRIENŲ INICIATYVINĖS GRUPĖS GIMTADIENIS

Pirmosios oficialios „kregždės“ Prienuose apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį ( LPS ) buvo straipsniai „Naujame gyvenime“: B.Jonelienės „Ar buvai Vingio parke?“, A.Aleksėjūnienės „Juodi kaspinai Vingyje“, A.Matulaičio „Ar reikia demokratijai žąslų?“ 1988 m. rugsėjo 8 d. Birštono kultūros namuose įvyko LPS Birštono iniciatyvinės grupės steigiamasis susirinkimas. Po savaitės ( rugsėjo 14 d. ) buvo įkurta ir LPS Prienų rajono iniciatyvinė grupė. Steigiamasis susirinkimas vyko sausakimšoje III vid. mokyklos salėje. Jame dalyvavo svečiai: ekonomikos mokslų daktarė K. Prunskienė, Kauno miesto iniciatyvinės grupės atstovai A. Patackas ir A. Saudargas, žurnalistė A. Aukštikalnienė.

Svečiai kalbėjo tiesiai šviesiai: socializmas ir tarybinio valdymo sistema išsigimė, Lietuva neturi ekonominio suvereniteto, negali išeiti į užsienio rinką. Sąjūdis – už draugystę su visomis tautomis. Jį pagimdė Gorbačiovo paskelbtas Persitvarkymas, kurio veiklos pagrindas – viešumas ir demokratija. Jau rugsėjo 23 d. Prienų raj. liaudies teisme buvo svarstoma administracinė byla už viešo susirinkimo rengimą valstybinėje įstaigoje be leidimo. Bylą iškėlė Prienų VR skyrius, vadovaujamas milicijos majoro K.Zubricko. ( Po 6 metų jis buvo atleistas iš pareigų už girtavimą ). Šioje byloje piliečiai P.Norvaiša ( RSO vairuotojas ) ir III vidurinės mokyklos direktorius S.Taišerskis buvo nubausti pagal LTSR ATPK 138 str. 1 ir 2 dalis: P.Norvaiša – 50 rublių administracine bauda, S. Taišerskis – įspėjimu. LPS Prienų iniciatyvinės grupės metraštyje išlikę abiejų „nusikaltėlių“ pasiaiškinimų nuorašai, parašyti 1988 09 29 Prienų rajajono prokurorui. P. Norvaiša aiškino tiesiai šviesiai: taip, dar prieš susirinkimą jis nupiešė ir išplatino skelbimus pats vienas savo iniciatyva kaip privatus asmuo; taip, neturėdamas leidimo susirinkimą vedė ir jam vadovavo. Direktorius S. Taišerskis teisininkams išaiškino: susirinkimas vyko uždarose patalpose, leidimo jam vesti nereikia pagal TSRS AT 1988 07 08 įsaką. Susirinkimo teisėtumą liudija ir tai, kad jame dalyvavo atsakingi darbuotojai: Prienų m. LDT VK pirmininkas A.Matulevičius, rajono LDT VK pirmininko pavaduotojai ir kt. Labai greitai ir prok. A.Besusparis, ir VR sk. viršininkas K. Zubrickas, ir liaudies teismo pirmininkas A.Gailiūnas nuobaudas panaikino teisindamiesi, kad buvę tik ... „įrankiai“.

                                         PRAEJĘS PRAGARĄ – SUGRĄŽINTAS Į TĖVIŠKĖS ŽEMELĘ

1914 m. Prienų raj. Vartų km. valstiečių Marijos ir Martyno Šapalų šeimoje gimė sūnus Antanas. Tėvas negrįžo iš I - ojo pasaulinio karo. Jau po II - ojo pasaulinio karo našlė su Antanuku įsikūrė Prienuose. A.Šapalas Prienų „Žiburio“ gimnazija baigė 1934 m. Jis buvo aktyvus ateitininkų organizacijos narys ir veikėjas, nes jos keliami reikalavimai lietuviui jaunuoliui atitiko jo dvasinio pasaulio nuostatą: buvo giliai religingas, karštas Lietuvos patriotas, negėrė, nerūkė, pasiryžęs, kiek jėgos leis, dirbti Lietuvos gerovei. Santykių su draugais nuoširdumu ir draugiškumu pateisino malonybinį savo vardą – Antanukas. Baigė Kauno universitetą. Įgijo chemijos inžinieriaus – technologo vardą. Visais studijų metais dirbo: gamykloje „Guma“, „Rūtos“ viešbutyje pasiuntiniu, laboratorijos asistentu, prieš pat areštą – Aukštesnėje prekybos mokykloje dėstė fiziką ir prekių mokslą. Laisvą laiką skyrė visuomeniniam darbui. Aktyviai veikė studentų ateitininkų korporacijoje „Grandis“. 1940 m. nebalsavo Seimo rinkimuose, todėl pase neturėjo reikiamos pažymos. Už tai buvo netgi sulaikytas, tačiau kaip beturtis paleistas. Vokiečių okupacijos metais leido ir platino nedidelį ( sąsiuvinio formos ) antifašistinį laikraštėlį „Laisvas žvalgas“. Kartu su draugais entuziastingai traukdavo kupletus :“ Dvi birbinės – vienas tonas. / Kur Berlynas, kur Maskva. /Viens raudonas kaip šėtonas, / Kitas rudas kaip šuva. Lai gyvuoja sausos normos/ Ir nesaldinta kava! / Neatskirsi net iš formos, / Kur Berlynas, kur Maskva.“ Platino nelegalią literatūrą, laikraštėlius ir proklamacijas. Savo kambaryje slėpė spausdinimo aparatūrą. Vokiečiai visa tai rado per kratą. Pradžioje A.Šapalą laikė Kauno saugume. Tardymų metu laikėsi nenuolankiai ir net agresyviai. Jau daug vėliau aplinkiniais keliais artimieji sužinojo, kad jis buvo Štuthoto koncentracijos stovykloje, kurios kaliniai, artėjant frontui, buvo išvaryti į vakarus. Frontas jau tik pusę kalinių pasivijo Lenkijoje. Čia, Pucko mieste, A. Šapalas ir mirė, užsikrėtęs dėmėtąja šiltine ...

                                                                      x x x x x x x x x

1989 m. rugpjūčio mėn. pradžioje „Atgimimo banga“ paskelbė: ruošiamasi perkelti Panevėžio kunigo Alfonso Lipniūno ir inžinieriaus Antano Šapalo palaikus iš Pucko kapinių Lenkijoje į Lietuvą. Jie abu – Štuthofo stovyklos kaliniai. Per Lietuvos radiją žurnalistė Aldona Kudžmaitė kvietė atsiliepti jų gimines ar artimuosius. Jau sekančią dieną į Prienų Sąjūdžio tautinio atgimimo grupę kreipėsi tolima A.Šapalo giminaitė Kazimiera Skinkienė, prašydama padėti užmegzti ryšį su palaikų perkėlimo organizatoriais. Tuojau susisiekėme su A.Kudžmaite, išsiaiškinome, kur ir su kokiais dokumentais reikia kreiptis. Buvo sudarytas komitetas A.Šapalo palaikams perkelti. Jame sutiko dalyvauti Prienų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja R. Vintienė, LKP Prienų rajono komiteto ideologinio skyriaus vedėjas A. Kaminskas, kunigas S. Matulevičius, gyd. S. Belickienė, miesto gyventojų atstovai A. Grinkevičius, K. Skinkienė. Komiteto pirmininku buvo išrinktas Mindaugas Polekauskas. Buvo gauti leidimai palaikus palaidoti Prienų civilinėse kapinėse. Pucko bažnyčios kunigams padedant ir užtariant gauti leidimai palaikus išsikasti. Sudaryta jungtinė Panevėžio – Vilniaus – Prienų delegacija. Iš Prienų į Lenkiją vyko komiteto pirmininkas M. Polekauskas, lenkiškai kalbanti gydytoja S. Belickienė ir vairuotojas J. Karpavičius. 1989 m. rugpjūčio 24 d. 13 val. nuo Prienų bažnyčios šventoriaus į Pucką kunigo A. Lipniūno ir inžinieriaus A.Šapalo palaikų parvežti pajudėjo Panevėžio – Vilniaus – Prienų delegacija. Prie jų prisijungė dar vienas ekipažas – kunigo A. Lipniūno sesuo su sūnum. Pirmieji Lenkijos pasienio kryptimi pajudėjo Prienų laidojimo namų mašina, kurioje buvo vežami du karstai, o juose – du cinkuoti karsteliai, padaryti pagal specialų užsakymą Panevėžyje. Paskui juos – dvi lengvosios mašinos iš Panevėžio. Delegacija vežėsi keletą Lietuvos žemelės saujų. Jas supils į tuščias kapų duobes Pucko kapinėse vietoje Lietuvon sugrąžinamų Jos sūnų ...

                                                                               x x x x x x x x x

Po 11 dienų (rugsėjo 4) Vilniaus Arkikatedra Bazilika iškilmingai sutiko delegaciją, parvežusią du nedidelius karstelius su dviejų kankinių palaikais. Tarp tų karstelių buvo prigludusi dar mažesnė dėžutė su simboliškais Lietuvos kariuomenės generolo J. Juodišiaus palaikais – žemele iš tos vietos, kur pagal tenykščių žmonių liudijimus buvo užkastas generolas. Po iškilmingų gedulingų Šv. Mišių, šimtams žmonių dainuojant „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus ...“, trys mašinos pasuko skirtingomis kryptimis: į Panevėžį, į Prienus ir į Vilniaus kapines.

                                                                             x x x x x x x x x

Rugsėjo 8 d., kaip ir buvo planuota, inž. A.Šapalo palaikai buvo pašarvoti Prienų laidotuvių namuose. Pirmą kartą laidotuvių namuose karstas buvo uždengtas mūsų trispalve, o jo galvūgalyje – religinio turinio paveikslas, specialiai laidotuvių namams tapytas dailininko J.Kasčio, – „Kristus alyvų darželyje“. Šarvonės priekyje – baltų chrizantemų vainikas su užrašu „Pro Deo et Patriae“ ( „Už Dievą ir Tėvynę“ ). Rugsėjo 9 d. pirmieji į Garbės sargybą stojo Prienų II- osios vidurinės mokyklos mokiniai tautiniais drabužiais. Pirmą kartą Lietuvoje (didelė tikimybė, kad ir visame Pabaltijyje) prie Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinio palaikų graudžiai pravirko kanklių stygos, užgautos taip pat buvusio Štuthofo stovyklos kalinio Leono Puskunigio pirštų. Stebuklu išlikęs gyvas kalinys raudote išraudojo savo paties sukurtą giesmę, skirtą Štuthofo kankiniams:

                „Viens po kito vyrai krito
                 Žardyje spygliuotam.
                 Veltui dairės laisvės ryto
                  Klaikena dryžuotas.
                                     Virš tų pušų ir vėl dūmai
                                     Juodi tirštai rangos.
                                      Mirties krosny raivos kūnai
                                      Ruošdamies į dangų ...“

Sąjūdžio ir Tremtinių klubo vyrai išneša karstą, ir A.Šapalas grįžta į Prienų bažnyčią, kurioje prieš 75 metus buvo pakrikštytas ... Trys kunigai laiko gedulingas šv. Mišias už visus žuvusius ir mirusius „Žiburio“ gimnazijos mokytojus ir mokinius. Išimties tvarka A.Šapalo palaikai laidojami šalia kun. F.Martišiaus, „Žiburio“ įkūrėjo ir Antanuko kapeliono. Ir Pucke lenkų kunigai sutiko jį laidoti šalia kun.A.Lipniūno už neaprėpiamą A.Šapalo pasiaukojimą, globojant nelaimingus, sergančius ir kenčiančius stovyklos – lagerio draugus: lenkus, lietuvius, žydus, rusus.Prie kapo duobės bažnyčios vardu atsisveikina Plutiškių klebonas Juškevičius, Garliavos klebonas (taip pat F.Martišiaus mokinys) monsinjoras A.Gustaitis, buvę bendraklasiai ir studijų draugai. Žurnalistė A.Kudžmaitė primena, kad palaikų perkėlimo idėją iškėlė Vilniaus Arkikatedros Bazilikos klebonas K.Vasiliauskas. Prieš 44 metus Pucko kapinėse prie jo kapo duobės stovėjo nedidelis būrelis išvargusių, sunykusių, ligų, bado ir nelaimių iškankintų įvairių tautybių žmonių. Kelios moterys ypač graudžiai verkė. Tai buvo žydės, kurias Antanukas, pats būdamas visai nusilpęs, išslaugė ir išgelbėjo nuo mirties. Ir kun. A.Lipniūnas, ir A.Šapalas mirė nuo stovykloje siautusios dėmėtosios šiltinės. A.Kudžmaitė dėkojo Prienų A.Šapalo palaikams perkelti komitetui, ypač pirmininkui Mindaugui Polekauskui, kuris Pucke atkastų kapų duobėse rankomis surinko abiejų kankinių palaikus. Su grauduliu balse žurnalistė dėkojo Prienų sąjūdininkams, visiems žmonėms, kurie prisidėjo prie tokio sunkaus, bet kilnaus darbo. Nuo gelsvo A.Šapalo karsto, kurio viduje – cinkuotas karstelis su jo palaikais, nuimama trispalvė. Ant į duobę įleisto karsto krinta gimtosios Prienų žemelės smiltys ... Su šiuo kraupiu bilsmu susilieja lietuviškos giesmės melodija ...

A.Šapalo studijų draugai, jo bendraminčiai paskelbia rinkliavą paminklui. Dabar Prienų kapinėse netoli įėjimo A.Šapalo kapavietę puošia aukštas lietuviškas koplytstulpis ir žema juodo marmuro plokštė su įrašu „Pro Deo et Patriae“ Antanas Šapalas 1914- 1945“. Šis memorialas nuteikia susimąstymui apie žmogaus nuveiktus darbus TAUTAI, TĖVYNEI IR ARTIMUI.

                                                          PIRMASIS MITINGAS PRIENUOSE

Kad nereikėtų vėl turėti reikalų su prokuratūra, LPS Prienų iniciatyvinė grupė kreipėsi pareiškimu į Prienų raj. LDT Vykdomąjį komitetą dėl leidimo mitingui organizuoti. Šiame sename dokumente, ant kurio – Prienų rajono vykdomojo komiteto antspaudas „Gauta 1988 m. rugsėjo 29 d.“, sąjūdininkai praneša, kad spalio 16 d. Prienuose, III vidurinės mokyklos aikštyne, planuojamas mitingas tema „ TSKP XIX konferencijos nutarimų įgyvendinimas Prienų rajone.“ Dienotvarkėje: rajono ekonominių, viešumo, demokratijos, ekologinių klausimų aptarimas. Numatoma pasisakantieji: klebonas J.Užupis, miškininkė T.Murauskaitė, žurnalistė A.Aleksėjūnienė, direktorius S. Taišerskis, gydytojas A. Jočbalis. Kalbėti šiomis temomis bus kviečiami rajono tarybiniai ir partiniai darbuotojai bei atstovai iš respublikos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. Pareiškimo pabaigoje informuojama: „Vidaus reikalų skyriaus pagalbos neprašoma. Už mitingo – susirinkimo vedimą ir viešąją tvarką atsakingi iniciatyvinės grupės nariai.“ Jau tą pačią dieną vykdomojo komiteto pirmininkas V. Maruškevičius ir sekretorė N. Stankevičienė pranešė, kad mitingą vesti nurodyta tema leidžiama. Mitinge be savų – prieniškių, pritarančių Lietuvos Atgimimui, kalbėjo svečiai: prof. filosof. m.dr. B.Kuzmickas, „Tremtinio“ klubo atsakingas sekretorius J.Banevičius, Stakliškių midaus gamyklos direktorius A. Sinkevičius, sklandytoja J. Leonavičienė, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja R. Vintienė, komunistų partijos Prienų rajono komiteto pirmasis sekretorius J. Mintaučkis. Žurnalistė A. Aleksėjūnienė, B. Jonelienė ir N.Ulozaitė šį mitingą smulkiai aprašė straipsnyje „Vienybei, šviesai, tiesai“ ( „Naujas gyvenimas“, 1988 10 22 ).

                                                       PRIENIŠKIAI - LPS STEIGIAMAJAME SUVAŽIAVIME

1988 M. spalio 10 d. Prienų iniciatyvinės grupės susirinkime buvo išrinkti delegatai į LPS steigiamąjį suvažiavimą (1988 10 22 – 23). Buvo pasiūlyta 11 kandidatų. Delegatais išrinkti S. Taišerskis, J. Pekarskas, T. Murauskaitė, B. Jonelienė, N. Ulozaitė, P. Norvaiša. Gavus nurodymą, kad rajonui skirta 5 delegatų vietos N. Ulozaitė atsisakė delegato mandato. Suvažiavimo dalyviais išrinkti: A. Sakalauskas, A. Mockapetris, J. Montvila. Grįžę iš suvažiavimo jie „Naujame gyvenime“ ( 1988 10 27 ) rašė: „Mes parvežėme Lietuvą. Džiaugiamės, kad jūs Jos laukėte žvarbiam nakties lietuje iškėlę trispalves vėliavas prie mūsų rajono ribos. Mes parvežėme Ją, bet reikės visų mūsų rankomis tvirtai susikibus nešti Ją toliau. Saugoti ir ginti Ją nuo žmonių, parsiduodančių ir išduodančių už minkštą kėdę ar kaupiną šaukštą“. Jau kitą dieną po suvažiavimo „Ažuolo“ vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai su gėlėmis laukė sugrįžusio direktoriaus ir mokytojo S. Taišerskio. Kartu su jaunimu Stanislovą sveikino ir išbučiavo specialiai iš Garliavos su anūkėliu Luku atvažiavusi 1949 metų laidos abiturientė G. Starkauskaitė – Kavaliauskienė (žiūr. str. „Mes buvome pirmieji“). Ji direktoriui įteikė simbolinį žiburiečių ženkliuką, tuo suteikdama jam žiburiečio „statusą“.

                                                             TAUTINĖ VĖLIAVA PRIENUOSE

LPS iniciatyva 1988 m. spalio 7 d. 10 val. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta tautinė vėliava. Prienuose ji buvo iškelta po mėnesio – lapkričio 6 d. Tarybų aikštėje. Vėliava, pašventinta Prienų bažnyčioje, minios žmonių lydima, Sąjūdžio laikų dainų „Balnokit, broliai, žirgus!“, „Oi ko nusižvengei, bėrasai žirgeli?“ siūbuojama buvo atnešta į pakėlimo vietą. Skambėjo daug gražių žodžių apie Lietuvą, apie trispalves, tarybiniais laikais naktimis iškeltas ant Šachovo bravoro kamino ir aukščiausio medžio viršūnėje miesto parke, išsaugotas giliose senelių kraičių skryniose. Kadangi aikštėje dar nebuvo spėta įrengti tvirtos pakylos ir stiebo, tai vakare vėliava buvo nuleista ir nunešta saugoti į Prienų bažnyčią. Vėliau pakyla buvo įrengta.

                                                    SU SĄJŪDŽIŲ REIKIA BENDRADARBIAUTI

1988 m. gruodžio 5 d. tarybos posėdyje buvo priimta Sąjūdžio Prienų iniciatyvinės grupės veiklos programa: 1.Socialinis teisingumas 2.Tautiškumas ir kultūra 3.Ekologija Su šia programa nuėjo dvi dešimtys sąjūdininkų į susitikimą su Prienų komunistų partijos raj. komiteto biuro nariais, instruktoriais, skyrių vedėjais. Susitikime dalyvavo ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ideologinio skyriaus instruktoriai Ž.Verbilaitė ir Z.Sadauskas! Situacija buvo „normali“, kol buvo aptariama našlaičių ir senelių globa, labdara, girtavimas, valymo įrenginių problema, vietinės radijo laidos, ryšiai su „Caritas“ sambūriu. Atmosfera pradėjo kaisti, kai pirmasis sekretorius buvo kategoriškas dėl „Naujo gyvenimo“ : laikraštis turįs platinti komunistų partijos liniją, o ne virsti Sąjūdžio idėjų skelbėju. Jam pritarė instruktorė iš Vilniaus: laikraštis turi formuoti masių nuomonę, o ne masės suteikti laikraščiui APOLITINĘ kryptį. Čia jau neiškentė santūrusis J.Križinauskas: „ Masės nieko nereiškia?! Juk tai prieštarauja visiems tarybinių vadų mokymams: tik į mases! tik iš masių! tik su masėmis!“ Žodžiu, CK atstovė „susimaustė“ iš pašaknų! Sąjūdininkai leido sau vos vos šypsotis, o vėliau Juozas nusipelnė visų padėkos už „politinį sąmoningumą“... Dar labiau „pakilo slėgis“, kai A.Mockapetris, pacitavęs „Ogonioko“ ištrauką, paklausė, ar ir Prienuose, kaip visoje TSRS, veikia mafija. Pirmasis sekretorius atsakė nesuprantąs, ką reiktų Prienuose priskirti prie mafijos. Tada buvo pateiktas pavyzdys – klausimas: „Kodėl Jiezno kolūkio pirmininkui Aleknavičiui nekeliama baudžiamoji byla už žmogaus sumušimą? Ar ne todėl, kad jis yra vienas iš „neliečiamųjų“, prieniškių „mafijos“ grupės narių?“ Atsakyta, kad laukiama teisminės ekspertizės rezultatų iš Vilniaus. Buvo užsiminta apie galimybę „Naujame gyvenime“ suteikti puslapį Sąjūdžio žinioms. Kategoriško „ne!” nebuvo. Instruktorius Z.Sadauskas pasiūlė švietėjišką darbą dirbti visiems kartu. „Naujame gyvenime“ savo poziciją turėtų dažniau išsakyti komunistų partijos rajono komiteto darbuotojai. O su Sąjūdžiu reikia bendradarbiauti, nes jis tvirtas ir reikalingas.

                                     LPS INICIATYVINĖS GRUPĖS PRIENŲ RAJONE 1988 – 1990 M.

Jau 1988 m. spalio 3 d. Prienų miesto pakraštyje sučiulbo antroji Sąjūdžio kregždė: Eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje ( ESAG ) susikūrė Sąjūdžio rėmimo iniciatyvinė grupė. Jos sąraše – 26 nariai. Koordinatorius – Algimantas Sakalauskas. Algimantas su Jurgiu Montvila jau nuo 1988 m. vidurvasario buvo patys pirmieji mūsiškiai, palaikantys ryšius su Kauno ir Vilniaus sąjūdininkais ir informuojantys apie centro veiklą bei numatomus renginius. Lapkričio mėnesį rajone susikūrė dar trys Sąjūdžio rėmimo iniciatyvinės grupės: 1.Skriaudžių apylinkėje „Dainavos“ kolūkyje, koordinatoriai S.Zalys ir V.Liorenta 2.Naujos Ūtos apylinkėje Žemaitkiemo kolūkyje, koordinatorius V.Degutis 3.Prienų miško pramonės ūkyje, koordinatorius Arvydas Lekavičius 1988 m. gruodį Prienų rajone susikūrė dešimt iniciatyvinių grupių, o 1989 m. sausį – dar penkios. Prienų Sąjūdžio dokumentuose nėra žinių apie veikusias iniciatyvines grupes miesto vidurinėse mokyklose. Išlikęs 1989 03 10 sudarytas Prienų rajono mokytojų iniciatyvinės grupės sąrašas. Jame – 20 narių: 4 iš I vid. mokyklos , 6 iš II vid. mokyklos ir 5 iš III vid. mokyklos. Net 22 nariai yra Prienų spec. mokyklos internato darbuotojų LPS rėmimo iniciatyvinės grupės sąraše. Koordinatorius – gydyt. Arnoldas Bubnys. Sąraše – 15 mokytojų ir auklėtojų ir 5 medikai. 1989 m. kovo mėn. 17 d. Prienuose susikūrė paskutinė LPS rėmimo grupė Prienų pensionate – senelių globos namuose. Joje – 15 narių. Grupės koordinatorius – buvęs Lietuvos savanoris, aktyvus sąjūdininkas, visų labai gerbiamas ir mylimas J.Žemaitis. 1989 – 1990 m. Prienų rajone veikė 11 rėmimo iniciatyvinių grupių. Jose dirbo beveik 400 Sąjūdžio entuziastų. Aktyviausiai veikė, buvo gausiausios Skriaudžiuose, Veiveriuose, Jiezne, Balbieriškyje, Šilavote.

                                                           PIRMĄ KARTĄ - MOTINOS DIENA

Ilgametė Balbieriškio Mykolo Jeronimo Krupavičiaus žemės ūkio mokyklos mokytoja Janina Grigutienė pasakoja ... 1988 m. nauji vėjai padvelkė ir Balbieriškio vidurinėje profesinėje technikos mokykloje Nr.86 ( Balbieriškio PTM ). Tai buvo tikri tautinio Atgimimo metai ir mūsų miestelyje. 1988 m. gruodžio 15 d. čia susikūrė LPS iniciatyvinė grupė. Joje – 19 narių, iš jų – 3 moksleiviai. Pagrindinės veiklos kryptys buvo dvi: socialinis teisingumas ir dorovingumo bei tautiškumo ugdymas. Sąjūdžio grupė rūpinosi konkrečias miestelio reikalais, liečiančiais socialinį teisingumą. Kartu stengėmės prisiminti tai, kas per metų metus buvo užmiršta, gal net sugriauta mūsų protuose ir sielose. 1989 m. sausio mėn. paminėjome literatūros ąžuolo K.Donelaičio 275 – ąsias gimimo metines. Renginio metu buvo plačiai atskleistas poeto gyvenimas ir asmenybė. Buvo skaitomos ištraukos iš „Metų“, suvaidinta pasakėčia. Pabaigoje jau drąsiai nuskambėjo „Oi neverk, motušėle“, „Lietuva brangi“ ir „Tautiška giesmė“. Pirmąkart laisvai mokykloje minėjome Vasario 16 – ąją. Scenoje – mūsų didžiavyrių S.Daukanto, J.Basanavičiaus, V.Kudirkos portretai. Iš moksleivių lūpų skambėjo tiesos žodžiai apie Lietuvos praeitį, gimtąją kalbą, Tėvynę, nepamirštamas V.Kudirkos „Varpo“ raginimas „Kelkite! Kelkite!“ ir jo tautiška giesmė.

1989 m. vasario 16 d. dalyvavome Vasario 16 – osios minėjime miestelyje. Vasario mėnesį taip pat įvyko susitikimas su buvusiu Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniu, Skriaudžių kanklininku, didelės erudicijos žmogum Leonu Puskunigiu. Jis kalėjo kartu su rašytoju B.Sruoga. Ta proga prisiminėme ir šį tragiško likimo žmogų. Sunku buvo patikėti, kiek dvasios stiprybės turėjo žmonės, praėję tokį pragarą, o iš jo ištrūkę – dar ir tremtį Sibire. 1989 m. pavasarį Sąjūdžio grupė dirbo konkretų darbą pirmų demokratinių rinkimų metu. Suorganizavome susitikimus su kandidatais į TSRS Aukščiausios Tarybos deputatus B.Buraču ir A.Smailiu. Kai kurie Sąjūdžio nariai dalyvavo rinkiminėje komisijoje, buvo patikėtiniai, stebėtojai. Kartu su miestelio Sąjūdžiu organizavome susitikimą su miestelio ir rajono vykdomųjų komitetų vadovais. Jie atsakė į gyventojams rūpimus klausimus. Pirmąkart mokykloje paminėjome Motinos dieną. Visi negalėjo atitraukti akių nuo balbieriškietės M.Jančiauskienės audinių ir mezginių parodos. Pamatėme ir mūsų mokinių rankdarbius. Prisiminimais apie nueitus gyvenimus pasidalino D.Akelaitienė, M.Jančiauskienė, Rudnickienė. Supratome, kiek daug gerų ir įdomių žmonių gyvena šalia mūsų, tik kartais mes skubėdami jų nepastebime. Smagu, kad „šiandieną tarp laukų pilkųjų vėl keliasi manoji Lietuva!“

                                                                      PIRMASIS FERMERIS

Sąjūdžio sukelta Atgimimo banga plūstelėjo ir į kolūkinį Prienų rajono kaimą. Jau 1988 m. pabaigoje į Sąjūdžio rėmimo iniciatyvines grupes susibūrė Dainavos, Žemaitkiemio ir Balbieriškio kolūkių žmonės. 1989 m. sausio 19 d. vyko Prienų iniciatyvinės grupės ir rajono iniciatyvinės grupių atstovų susirinkimas. Jame buvo tariamasi pagalbos besikuriančioms grupėms. A.Sakalauskas pasiūlė sudaryti organizacinę grupę, kuri rūpintųsi žemdirbių grupių reikalais. T.Murauskaitės nuomone šiam darbui galėtų vadovauti „Naujo gyvenimo“ redaktorius A.Matulaitis. Šis pranešė, kad laikraštis paskelbs apie būsimą rajono žemdirbių – sąjūdininkų konferenciją, o dabar reikia išrinkti delegatus į ją. D.Norvaiša supažindino su instrukcija apie organizuojamą visos Lietuvos žemdirbių – sąjūdininkų suvažiavimą. Po savaitės vykusiame susirinkime A.Matulaitis primena, kad tikrai reikia talkos organizuojant iniciatyvines grupes kolūkiuose, ir praneša, kad į respublikinį suvažiavimą kviečia 13 delegatų iš Prienų raj. A. Mockapetris informavo, kad jau turimas sąrašas kolūkiuose vykstančių susirinkimų, o kur ir kas važiuos – bus susitarta. Jau vasario 29 d. Kunigiškių kultūros namuose buvo sušaukta rajono žemdirbių – sąjūdininkių konferencija. Pirmoje rezoliucijoje – net 14 punktų. Siūloma, kad kolūkiai dalį pelno išmokėtų kolūkiečiams. Reikalaujama, kad – kolūkių pirmininkai būtų renkami iš kelių kandidatų slaptu balsavimu. Pasmerkiamas faktų iškraipymas ir prirašinėjimas. Ūkiams turi būti suteikta laisvė pasirenkant ūkininkavimo formas. Ir t. t. Į respublikinį žemdirbių – sąjūdininkių suvažiavimą išrinkta 13 delegatų. Jauniausias – 27- erių metų Žemaitkiemio kolūkio veterinarijos gydytojas G.Navickas. Vyriausias – 58 – erių metų Kunigiškių kolūkio pirmininkas. A.Vilkas. Vienas delegatas pareigų sąraše buvo įvardintas tais laikas nevartojamu tarptautiniu žodžiu – fermeris. Mūsiškai tariant – vienkiemo tipo ūkio savininkas, ūkininkas. Tai – Jonas Liaudagis. Jis buvo pasiėmęs 20 ha žemės Daukšiagiryje, o konferencijoje juokavo: „ Jaučiuosi lyg išlipęs iš kosminio laivo. Galiu ramiai, laisvai ir pagal save darbuotis. Nesinori nė užeiti į kolūkio kontorą.“ Tik ... vienas delegatas į Respublikinį suvažiavimą nenuvyko. Matyt, negavo palaiminimo iš Prienų raj. komunistų partijos komiteto. Ypač drąsiai už kaimo žmonių teises kovojo Jiezno kolūkio sąjūdininkai, vadovaujami V.Jaruševičiaus. Tuomet Jiezno kolūkiečiai turėjo mažai teisių, už atvirai reiškiamą kritiką buvo persekiojami „Jiezno Stalino“ – kolūkio pirmininko P.Aleknavičiaus, todėl į Sąjūdžio mitingą Jiezne atvyko LPS Seimo nariai Z.Vaišvila ir A.Juozaitis. Mitinge buvo renkami parašai po reikalavimu demokratinių rinkimų visuotiniame ataskaitiniame susirinkime. 1990 m. gegužės 27 d. vykusioje Sąjūdžio rajono konferencijoje iš trijų pasiūlytų kandidatų į LPS SEIMĄ buvo išrinktas žemdirbių atstovas A.Vilkas.

                                                        MŪSIŠKIS SIGNATARAS 1990 M. KOVO 11 D .

1990 m. vasario 24 d. rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą didele persvara laimėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Prienų rinkiminėje apygardoje Nr. 132 buvo iškelti trys kandidatai: Aldona Aleksėjūnienė („Naujo gyvenimo“ žurnalistė), Aleksandras Jonušas (Sportinės aviacijos gamyklos direktorius) ir Jonas Prapiestis (Vilniaus universiteto Teisės fak. prodekanas, docentas). Jį iškėlė LPS Prienų raj. iniciatyvinė grupė, kuri būsimo deputato kompetencijos ir išsilavinimo klausimu buvo vieninga: deputatas turi išmanyti įstatymų leidybą arba ekonomiką. Tinkamo iš vietinių nebuvo ... Ir tada Jurgis Montvila su Juozu Križinausku nėrė į Sąjūdžio štabą Vilniuje. Ten susitiko su A.Juozaičiu, V.Radžvilu, Angonita Rupšyte, kuri koordinavo Sąjūdžio veiklą rinkimuose visoje Lietuvoje. Prieniškiams jie pasiūlė teisininkus J.Prapiestį ir K.Lapinską bei ekonomistą A.Rudį. Rajoninėje sąjūdžio konferencijoje buvo pasirinktas J.Prapiestis. Nenuginčijamas anų laikų visų rinkimų organizavimo „variklis“ buvo J.Montvila: reiklus ir griežtas koordinatorius, „imdavęs“ trumpai, drūtai – tiek ir tiek, ten ir ten susitikimų su rinkėjais, atsisakyti griežtai draudžiama! Tai buvo „juodas“ rinkiminės kompanijos darbas – visi tarybos nariai turėjo po „gabalą“ apygardos – apylinkę, kurioje buvo vedama agitacija už Sąjūdžio iškeltą kandidatą. R. Kalinauskas ir dabar šypsosi: „Kabinu Strielčiuose plakatą apie susitikimą su J.Prapiesčiu. Matau: šalia susiraukęs pats kolūkio pirmininkas. Kažką rašosi. Nesikuklinu – pažvelgiu: juodu ant balto – mano mašinos numeris! Važiuoju atgal ir svarstau: nakvot namuose ar ne? Išgraužk, pirmininke! Ne tie laikai!“ Rinkimų klausimais pas I – ajį komunistų partijos sekretorių išsiruošė trys mūsų „asai“: J.Montvila, J.Križinauskas ir visokių radijų specialistas A.Mockapetris, kuris ant stalo pasidėjo magnetofoną. Supraskit, sekretoriau:: ir jūsų, ir mūsų kalbas įrašysim, kad paskui nebūtų „aš taip nesakiau“. Ir! O bernužėlių įžūlumas! Susitikimo pabaigoje, pasiimdami „įrašinėtoją“, vyrai prisipažino: jis – neveikiantis! Prienuose tuose rinkimuose dalyvavo 70,3% rinkėjų: 15,4% - už A.Aleksėjūnienę, 15,4% - už A.Jonušą ir 58,6% - už J.Prapiestį. Kovo 11 d. 22 val. 44 min. buvo paskelbtas Aktas dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo. Po šiuo aktu – ir signataro J.Prapiesčio parašas.


                                                                          BALTIJOS KELYJE
                                                                         1989 m. rugpjūčio 23 d.
                                                                                                  Mes dar niekad nebuvom tokie dideli, 
                                                                                                  Niekada mumyse dar nebuvo tiek laisvės                
                                                                                                                Just. Marcinkevičius

Neturime tikslių duomenų apie tai, kiek Baltijos kelyje dalyvavo Prienų rajono ir Birštono miesto žmonių. Mūsų rajone nemažai organizacijų ir įmonių, kurių nesaistė gamybinis būtinumas, tą dieną nedirbo ir Baltijos kelyje dalyvavo su savo autotransportu. Numatytą autostrados atkarpą ( 222 – 224 km ) pasiekė tik tie, kurie išvažiavo anksčiau nei bendra kolona, arba tie, kurie skubėjo nesilaikydami eismo taisyklių. Bene didžiausia mašinų grūstis ir kamštis susidarė Vievyje, 30 km. nuo Vilniaus prie Kauno – Vilniaus kelio. Čia įstrigo Baltijos kelio dalyviai, važiuojantys iš pietvakarių Lietuvos ir nuo Kauno. Vytautas Šulinskas juokdamasis prisimena: -Kai aš „Zapuku“ su savo šeima prasmukau iki Vievio, ten jau radau įstrigusį Prienų autobusiuką. Ant plento – jokių reguliuotojų! Mašinų niekas ir niekur nenukreipia. Buvo aišku: išsiveržti iš Vievio aplenkiant Vilnių – neįmanoma. Visa laimė, kad turėjau megafoną. Dar prieš Vievį pasitikdavome atvažiuojančius ir įspėdavome: toliau nepravažiuosit, užkimštas visas kelias. „Įstrigėliai“ ir miestelio žmonės būriavosi aikštėje. Mums kilo mintis: „Pasisveikinkime! Šnektelkime! Padainuokime! Kaip per anuos Sąjūdžio mitingus Prienuose, Jiezne ar Vilniuje!“ Tačiau – kas išgirs tuos sveikinimus ir raginimus: aplinkui jūra žmonių! Būtina šiokia tokia „aukštumėlė“ – tribūna. Vytautas pripažįsta: -Aš dabar tiksliai neprisimenu, kaip mes kažkokią „platformą“ užkėlėme ar ant šiukšlių dėžės, ar ant bačkos, visai kaip senieji leniniečiai versdami carą – tėvelį. O kad būtų kas nusifilmavęs, kaip aš mokytoją Danutę ant tos žaibiškai suręstos „tribūnos“ kėliau! O tada aš – su megafonu, mokytoja – savo oratorės balsu! Skambėjo visa aikštė! Trumpai drūtai: „Būkite pasveikinti Baltijos kelyje! Kelyje į laive! Neverkime ir nedejuokime! Nesislapstykime pakampėmis! Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės! O mus dabar mato ir girdi visas pasaulis!“ Paskui mūsų balsingieji iš visos širdies ir iš visų plaučių užtraukė „Balnokit, broliai, žirgus!“ Iki šiol nežinom, kas mus iš už kitų žmonių nugarų šio antitarybinio mitingo metu nufotografavo. Šią nuotrauką vadiname „iš KGB archyvų“...

Tada tvirtai susikibę rankomis „... prie kelio mes stovėjome, nors buvome dar kalėjime“. ...ach kodėl mes paleidome vieni kitų rankas...

                                                          ATGIMIMAS ĮAMŽINTAS ATMINIMO KOPLYTSTULPIU

2009 m. Birštono ir Prienų sąjūdininkai pritarė LPS raginimui sutvarkyti ir Atminimo koplytstulpiu įamžinti tą Baltijos kelio vietą, kurioje jie stovėjo 1989 m. rugpjūčio 23 d. 2004 m. rugpjūtį minėdami Baltijos kelio 15 –metį toje vietoje rado naują kavinę ir mašinų stovėjimo aikštelę. Kai po penkių metų apie koplytstulpio pastatymą pradėjo kalbėtis su kavinės savininku, išgirdo kategorišką ne. Tada buvo kreiptasi į Ukmergės miškininkus, nes šalia kavinės teritorijos yra valstybinio miško teritorija. Buvo gautas trumpas urėdo K. Grybausko atsakymas: „Ukmergės miškų urėdija pritaria Birštono savivaldybės iniciatyvai magistralinio kelio Vilnius – Panevėžys 38,5 kilometre pastatyti Baltijos kelio 20 –mečio atminimui skirtą koplytstulpį“. Automobilių kelių direkcija koplytstulpį, kaip ir visus reklaminius ženklus, leido statyti ne arčiau kaip 70 metrų nuo kelio briaunos. Prasidėjo derinimo maratonas. Buvo kreiptasi į Baltijos kelio 20 - mečio paminėjimo komisijos pirmininkę I. Degutienę, kad išimties tvarka leisti atminimo koplytstulpį pastatyti arčiau kelio. Leidimas nebuvo gautas. Tada buvo nutarta koplytstulpį statyti valstybinio miško žemėje už apsauginės kelio tvoros.

Paminklo fundatoriumi sutiko būti Prienų miškų urėdija (urėdas R. Judickas). Medžio drožėjas tautodailininkas A.Sakalauskas per savaitę paruošė eskizą. Ypač aktyvi šiame pramušinėjimo fronte buvo miškininkė T. Murauskaitė, daug pasidarbavo Birštono savivaldybės urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė A. Daubarienė ir muziejaus direktoriaus pavaduotojas V. Šeškevičius. Pirmieji į 38-ajį kilometrą nuo Vilniaus paminklu vežini atvyko jo kūrėjai ir statytojai. Išsikrovė šiapus tvoros ir jį, ilgų karčių prilaikomą, laikinai pastatė ant kojų. Buvo įdomu patiems pirmiesiems pamatyti, kaip čia jis, toks šviesus ir tarytum pasiruošęs skristi, atrodys tamsžalio šilo fone? Ir ką gi? Paminklas aiškiai matomas nuo pat kelio. Jo aukštis keturi metrai. Viršuje įrašas: „Lietuva Baltijos kelyje 1989“. Apačioje: „ Prienų ir Birštono krašto žmonės 2009“ . Kairiajame šone: „Fundatorius Prienų miškų urėdija“. Truputį žemiau autoriaus asmeniškas ženklas ir įrašas – Algimantas Sakalauskas. Dešniajame paminklo šone: „Projekto sumanytoja Teresė Murauskaitė, kūrėjai Z.Kuzminskienė, A.Andriekus, N.Laukaitis, I. ir V. Sakalauskai“ Visai netikėtai į susirinkusiųjų ratą įsijungė seimo narė Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė ir kartu su visais pasidžiaugė tokiu gražiu Baltijos kelio atminimo įamžinimu. Baltijos kelio ugnį atvežė LPS metraštininkė Angonita Rupšytė su dviem jaunuoliais. Tuojau suliepsnojo 38 – ojo kilometro laužas. Koplytstulpio papėdėje sumirgėjo žvakutės, švietė gėlių žiedai. Lygiai devynioliktą valandą pakelėje susikabinome rankomis. Silpnas lietus merkė visą dieną ir tik į pavakarę dangus pradėjo šviesėti. Paskui jau visai nušvitusiame danguje virš kelio nuo Panevėžio pusės pasirodė du lėktuvai. Vienas pabėrė gėlių, kitas mus pasveikino pamojuodamas sparnais...

                                                                       ATGIMIMO DVASINIS VADOVAS

LPS Prienų iniciatyvinės grupės vadovas buvo Prienų parapijos klebonas monsinjoras Juozapas UŽUPIS. Su juo visada tardavosi ir sulaukdavo prasmingų patarimų tautinio ir dvasinio Atgimimo grupės nariai.

Paminėtas LPS dešimtmetis. Monsinjoras J. Užupis sėdi trečias iš kairės.


Parengė Lietuvos Sąjūdžio Prienų skyriaus

iniciatyvinės grupės narė Danutė Dvilinskaitė-Laukienė,

Prienų globos namų gyventoja