Igliauka

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (510 balsai)
Igliaukos seniūnija išsidėsčiusi rytinėje savivaldybės dalyje, abipus kelio Marijampolė – Prienai. Igliauka yra šio kelio pusiaukelėje, ant Iglės(Yglos) ežero kranto. Seniūnijoje esantys trys piliakalniai: Varnupių, Šakališkių ir Pašlavančio sudarė gynybinę juostą. Juos jungė kūlgrindos (per pelkes išgrįstas akmenimis ir rąstais kelias). Netoli Igliaukos yra Katiliuko, Pavasakės, (užpelkėjęs) Akelės ežerai. Igliauką supa trijų rašytojų gimtinės: A.Matučio, R.Gudaičio ir V.Mykolaičio-Putino. Poeto A.Matučio vardu pavadinta Igliaukos vidurinė mokykla. Seniūnijoje gimė vyskupas V.Brizgys, kunigas ir visuomenės veikėjas L.Vaicekauskas.

Poeto A. Matučio gimtinė Zomčinės kaime – istorijos paminklas. Seniūnijoje esanti M.Bazevičiaus sodyba pripažinta architektūros, o Varnupių ir Šakališkių piliakalniai – archeologijos paminklai. Labiausiai lankoma seniūnijos vieta – poilsiavietė prie ežero. Daug metų Igliauką garsina Igliaukos kultūros namų šokėjai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (vadovė M. Venskūnienė). Vyraujantis verslas – žemės ūkis, durpių gamyba. Palių durpyne kasamos durpės kraikui. Presuotos durpės eksportuojamos į Vokietiją bei Italiją.


Igliauka amžių glūdumoj

Geologai atskleidžia nuostabių dalykų Igliaukos žemės sluoksniuose. Čia randama buvus ledynų gadynių, čia pėdsakai arti prislinkusios jūros, ir Igliauka su savo aukštumėle vos laikėsi prieš bangas mažo pusiasalio formoje, o Gudelių ir Plutiškių kryptimi jūra buvo nuliūliavusi gerokai pro Igliauką.Suprantama, kad ir Palios, ir Marijampolė su savo Šešupe buvo gilokame jūros dugne.Tie laikai datuojami 14000 metų. Per tiek metų Igliaukos aukštumėlė daug ko matė.Vėliausias priešistorinis laikotarpis turi ne mažiau 2000 metų, tad jos formavosi tada, kai jau aisčių padermės tvirtai stovėjo ant Baltijos jūros kranto ir Sūduvos krašte jau įsigyveno. Taigi durpių perijodas ir Sūduvos apgyvendinimas aisčių genčių ėjo vienu laiku. Ar aukštumos, ar žemumos pirmiausia buvo apgyventos, sunku pasakyti; priklausė nuo to, kokia gentis ir kokioj aplinkoj įsikūrė. Dėl to randama iš to pat laikotarpio piliakalnių ir žemumose , ir aukštumose.Šešupės vaga ties Marijampole yra 61 m virš jūros lygio, Amalvos ežeras randasi 87, Iglio ežeras 98, Igliauka 106, o netolimas Menštrakis – jau 118 m. Piliakalnių visur randame:ties Marijampole – Kumelionių, Paliose – gynybinį Varnupių, ties Riečiais – pilkapių, o Pilotiškėje – Putino aprašytąjį Aušrakalnį.Menštrakio kryptimi, kur aukštumos vis kyla, piliakalnių nerandama. Išeina, kad pirmiausia buvo apgyvenamos žemesnės, tų laikųvandeningesnės vietos, o aukštumos buvo naudojamos kaipo medžioklės vietos. Tad Igliauka su savo durpynu bene bus daug vėliau apgyventa kaip Palios.


Pirmieji gyventojai

Kai Baltijos jūra nuslinko iki dabartinių krantų, juos apgyveno aisčių gentis./Ties Karaliaučiumi (jūra – Red.)vadinama Aistmarėmis/ Tai ir yra visų lietuvių genčių protėviai, kurios įsigyveno Nemuno – Dauguvos baseinuose.Igliaukos apylinkėse, ginant mokslinikų tvirtinimais /ypač dr.M.Toepen ir kitų/, įsigyveno Prūsų gentis. Ji prasidėjo nuo jūrų kranto, kur Visla įteka į jūrą . Gardino apylinkėse gyveno Jotvingiai iki Knišino, Drohičino ir siekė visą Dzūkiją. Tuo atsitikimu, Igliaukos apylinkėse turėjo baigtis Jotvingių gentis. Kai kurie mokslininkai aiškina, kad jotvingiai nesudarė atskiros genties nuo prūsų, bet buvusi ta pati išsiplėtusi prūsų gentis ir kalbėjusi tik skirtingu dialektu. Kai kurie mokslininkai ir vadina Igliaukos apylinkes prūsų – jotvingių gyventomis vietomis.


Igliauka

Sūduva apaugo giriomis, ir ją kryžiuočiai savinosi kaipo užkariautą kraštą. Kai Vytautas darė su kryžiuočiais Salyno sutartį 1398 m. Sūduvą pasidalino pusiau.Riba buvo Šešupė.Dešinėji pusė iki Višakio ir Višakių į Nevėžį liko Vytautui, o kairioji – kryžiuočiams.Girioms tada ne ką veikė, tad Vytautui ir kryžiuočiams Sūduva buvo tik medžioklės vieta, na, ir šiokia tokia užtvara. Igliauka teko Vytautui, ir, jei buvo kur kokis užsilikęs gyventojas prie raistų, dabar galėjo atsikvėpti, nes jis slepiasi Vytautui priklausomoj Sūduvos dalyje. Po Žalgirio mūšio Vytautas atgavo visą Sūduvą, bet su ja nuveikti nieko negalėjo ir likosi toliau tik medžioklės vieta su tokiu skirtumu, kad iki Žalgirio galėjo medžioti iki Šešupės ir Višakio, o po mūšio – iki Sudargo. Vytauto brolis Zigmantas irgi nieko neveikė su Sūduva, ir tik jo įpėdinis Kazimieras susiskirstė Sūduvą girininkijomis – siauromis ir ilgomis juostomis, pradedant nuo Nemuno ir baigiant Paprūsės rubežiumi.Igliauka atsidūrė Birštono girininkijoj, kuri netrukus vadinta Prienų giria /Birštono, nes Birštono dvarui tasai ruožas priskirtas prižiūrėti/. Pietuose ši giria rubežiavosi su Punios giria. Igliauka buvo arti Punios ribos, nes ji ėjo: Nuo Nemuno Balos upeliu, Ringe, girių keliu, pro Pilotiškę, palių pakrantės keleliu, pro Panausupį ir ties Vaitiškių kaimu į Dovinę ir ja į Šešupę./Kiti veda girininkijos – vėliau seniunijos rubežių Šlavantos upe į Amalvos ežerą, kur pusė ežero kliuvo Birštono giriai, kita – Punios (paties ežero valdymas priklausė Balbieriškio dvarui) ir Šlavanta į Dovinę. Tikriau, kad rubežius ėjo Palių krantu, nes Panausupys priklausė Puniai bet ne Prienams/.


Pirmieji gyventojai Birštono girioj

Kai Vytautas atgavo visą Sūduvą iš kryžiuočių, prasidėjo lėtinis apsigyvenimas, nes ir pats Vytautas jau apgyvendino sargų ir vadovų medžioklėms, pašaro gamintojų dėl medžiotojų ir jų svečių, bet kur buvo tokios gyvenamos vietos, žinių neliko /jų yra Lietuvos Merikoj, bet ją išvežė Katrė II į Peterburgą, o iš ten ji randasi Maskvoje/. Ar Igliaukoj, ar bent jos apylinkėse tada apsigyveno kas nors – nežinia. Kiek tikriau, kad Igliauką galėjo apgyventi po valakų įstatymo paskelbimo 1557 m. Buvo išmatuotos žemės po valaką /nuo 30-34, o prastos iki 44 margų ūkiai/. Kaimai buvo sodžiai kaimavietėse ir ėjo kolonizacija į valakinius sodžius. Kaip greit Igliauka buvo užgyventa ir iš kur buvo ateiviai, kol kas nežinia.Kolonizacijos pakitėjimas įvyko laike caro Aleksiejaus antplūdžio 1655 metų. Tada rusai užėmė Vilnių ir slinko dviem kryptim: į Kauną ir panemune į Gardiną ir Dzūkiją. Gyventojai blaškėsi ir įvyko jų kilnojimasis, ir po to antplūdžio vietomis viskas pasikeitė: kur buvo kaimų, ten virto tyrai, o kur buvo girios, ten išdygo kaimų.Jei tuo laiku Igliauka buvo apgyventa, tai po 50-ies metų vėl viskas pasikeitė, nes užėjo paskutinysis švedmetis – šiaurės karas, o su juo – didysis maras 1709 – 11 m. Tada išmirė vietomis ištisi kaimai, o kai kur likosi tik pusė ar ketvirtadalis gyventojų. Igliauka tada turėjo būti nušluota nuo gyvenimo, nes darytas 1738 m. gyventojų mokesčio išrinkimo inventorius / apyskaita/ ir visoj apylinkėj rasta tik Igliškėliuose /tada vadintuose Igliškėnais/ du gyventojai : Straigis ir Aleksynas, Šlavantuose 9 gyventojai: Jonas ir Tomas Gumauskai, Gruštas, Piečiulis, Laur.Palionis, Marčiulionis, Kutyglis, Juodgudis, Griginas. Jie turėjo būti labai neturtingi arba dar neseniai apsigyvenę, nes žemės valdė vos po kelintą dalį valako, o ir už tą pačią nepažymėta, kad yra atsimokėję. Nei Igliaukos, nei kitų artesnių Igliaukos kaimų nepažymėta. Išeina, kad arba iš viso dar nebuvo apgyventa, arba per didyjį marą viskas čia buvo nušluota.


Išdygsta Igliauka

Po 1738 m.daryto sąrašo, laike 40-ies metų atsipeikėjimas ir apgyvenimas ėjo labai sparčiu žingsniu, nes tikrų karų nebuvo, ir viskas riedėjo į valstybės gyvavimo galą, ir jau 1772 m.atėjo pirmasis Lietuvos, Lenkijos pasidalinimas.Po 1738 m.pamažu augo kaimų, nes 1744 m. Buvo Vilniaus vyskupo Zienkevičiaus darytas sinodas, ir sinodo išvardinti esamieji kaimai ir kokiai parapijai jie turi priklausyti.Kaimų vardus padavė Prienų klebonas, ir šiame kampe paduota: Igliškis/Igliškėnai/, Šlavantiškiai/Šlavantai/ ir pridėta Kulinga. Daugiau gyvenviečių Prienų klebonas čia neranda ir nepaduoda, tad reikia manyti, kad jų ir nebūta, nes ir 1738 m.inventoriuje nėra. 1782 m.mirė Prienų seniūnas Butleris.Seniūniją teko duoti naujam šeimininkui. Tokiai ceremonijai prisidėjo padaryti visos seniūnijos inventorinis sąrašas, t,y. kur ir kiek gyvena valstiečių, kokia šeimos sudėtis, ir kaip turtingi valstiečiai. Palyginę su 1738 m. Mokestiniu inventoriumi, matome jau didelį skirtumą padaugėjime žmonių ir apgyvendinime gyvenviečių. Per šį laikotarpį išaugo Igliškio dvaras ir tapo administracijiniu šios apylinkės centru, sudarydamas Igliškio raktą, t.y. nedidelį ekonominį – administracijinį valsčių. Į Igliškio raktą įėjo apgyventų kaimų ir buvusių kadaise apgyventų kaimų, bet laike maro išnykusių ir nespėjusių naujai įsikurti ir dėl to 1782 m. dar vadinamų krūmynais /uroczyszcze/ 1782 m. Igliškio raktui priklausančiame rakte buvo krūmynai, t.y.neapgyventos buvusios vietovės:Ringavaliai, Slabodkė, Gudiškiai, Kulinga-Dvariškiai, Kulinga-Būdelė, Zomčiškė ir vietovės, tada jau pavadintos kaimais: Šlavantai, Kermušinė, Margava, Igliškėnai, Pamargbūdžiai, Paužiškė, Šakališkė, Asiūklė, Skierptiškiai ir Igliauka. Palyginus šį inventorių su 1738 metų ir Vilniaus vyskupo Zienkevičiaus sinodo 1744 m. protokolu matome, kad Igliauka maždaug laike 35 metų išaugo stiproku ir turtingu kaimu taip, kad, 1781 m.projektuojant Marijampolės parapiją, rasta reikalinga ir šiame kampe bažnyčia, ir Igliauka parinkta būsiančios parapijos centru.


Igliaukos ir Kūlingės vardų kilmė

Šiais keistokais vardais išaugusios vietovės slepia savyje užšifruotas senovines prasmes. K u l i n g a, šiandien iškreipta ,,Kulingė“, primena kuršių vietovardžius (Kretinga, Kempingas, Goldingas, Viringa), nors kai kurie mokslininkai tvirtina kuršių genties nebuvus, o tik žemaičius prie jūros pavadinę ,,kuršiais“, kas reiškė anų laikų žemaičius, susisiekiančius mažais laiveliais – irklininkus, ir dėl to niekad nebuvus Kuršių marių, o tik Žemaičių marios. Kulingos atsiradimas bene bus surištas su Prienų grafais Butleriais, kai jų dinastija valdų turėjo Kuršo kunigaikštystėje. Jie ir bene bus atsiuntę iš ten miško pramonininką Kulingį ar ką panašaus, ir jis pasistatė girioje būdą, kaip sezoniniam darbui užeigą. Jei taip, tai parodytų seną Kulingos kilmę, nes visos ,,Būdos“ ir yra pirmykštės girių pramoninikų apsistojimo vietos, ir jos dėl to yra senesnės kilme, kaip kaimai. I g l i a u k o s vardas kilęs yra nuo Iglio ežero vardo.Ką jis turėtų reikšti, galėtų pasakyti tik prikeltas iš kapų priešistorinis prūsas ar jotvingis, kai jis čia gyveno prieškryžiuotiniais ir kartu priešistoriniais laikais. Kai gyventojai buvo išvaryti į Prūsiją belaisviais, jie ten nusinešė ir ežero vardą ir jį išsaugojo, bet jo reikšmė mirė kartu su mirtimi belaisvių, o kryžiuočiai vardus įtraukė į savo kelionių aprašymus ir puolimo planus.Taip jų vardai nežuvo, bet žuvo jų prasmė. Kai nauji gyventojai kūrėsi, naudojosi senaisiais vardais, bet jau be jų prasmės. Ir taip mes Iglio vardą šiandien turime , bet neturime jo prasmės ir dėl to lengvai duodame Iglio vardą iškeisti ant Igliaukos ežero vardo. Iglio kamienas teikiamas ne tik Igliaukai, bet ir Igliškiui, ir Igliškėliams (Igliškėnams), ir Šlavantuose 1738 m. gyvenusiam Juozui Kutigliui. Reikia tikėti, kad Iglio vardu buvo vadinamas ne vien ežeras, bet turėjo kokią tai platesnę reikšmę, nes Iglis, Igliškėnai ir Igliškis vienas nuo kito gana tolokai. Igliauka senuose dokumentuose visur pravardžiuojama ,,Igluvka“(Iglowka). Peržiūrėję vietovardžius, baigiančiuosius –Owka, randame, kad Dzūkijoj ir Lomžos gubernijoj (buvusioj Jotvingijoj) vietovių esama: Dębowka, Iwanovka, Tarnowka, Veselowka, Janowka, Koncowka,Kalinowka, Wlochowka...Lietuviškai visą laiką buvo tariama Jasenauka, Rudauka, Tarnauka, Dambauka, Janauka, tad ir Igliauka.


IGLĖS EŽERAS

Dainom apjuosim, kviečiais apsėsim -

Vai platų platų lauką -

Prie balto stalo laimužę kviesim, -

Pakviesim į Igliauką...

/Anzelmas Matutis/


Šie poeto Anzelmo Matučio žodžiai iš eilėraščio apie jo gimtąją Igliauką tapusios dainos tarsi kviečia aplankyti šį gražiame gamtos prieglobstyje įsikūrusį Marijampolės savivaldybės kampelį. Miestelio vardas kilęs nuo ežero pavadinimo, jis savo jaukiai, gražiai sutvarkyta aplinka ištisus metus traukia žvejus ir poilsiautojus. Iglė (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose Ygla) – ežeras, prie kurio atvykęs svečias, vaikščiodamas medžiais apaugusiomis pakrantėmis, tikrai pastebės iš vandens išnyrančius juodus metalinius žirgus arba kitą metalinę skulptūrą - raudančią bajoraitę Iglę, kažkada nuskendusią šiame ežere su visa karieta ir žirgais. / Žr.nuotr./.

Ežeras negilus, vietomis uželiantis, pažliugusiais, pelkėtais krantais. Gylis – 8 m. Plotas 23,8 ha. Tūris - 858670 kubinių m. Pašonėje - Palių durpynas. /Žr.nuotr./ Aktyvūs Igliaukos žvejų būrelio nariai nuolat tvarko ežero aplinką. Iškirtę brūzgynus, pastatė hidroįtvarą, padedantį reguliuoti ežero vandens lygį ir padidino jo plotą beveik 5 ha., užliedamas anksčiau sukiai įbrendamus liūnus, nenaudojamas pievas. Taip paklojo patogų patalą lydekų ir kitų žuvų nerštui. Žiemomis, kai ežerą apkloja ledas, igliaukiečiai iškerta paežerės krūmus, sausuolius, praretina karklus. Senoliai pasakoja, kad ešerys ir lakštingala kažkada puošė Igliaukos herbą. Ežero apsauginė juosta apsodinta medžiais (jos ilgis 30 metrų), įrengtos penkios automobilių stovėjimo aikštelės, padarytos persirengimo kabinos, pakrantėse išsirikiavę suoleliai, pavėsinės, padarytos šiukšliadėžės, įrengtos laužavietės, žaidimų aikštelės, keletas girnapusinių stalų, valčių prieplauka. Vėjo kryptį rodo ant skardos nupiešta lydeka, o pasaulio šalis – įvairios ežero žuvys. Įrengtas vandens kriokliukas. Su krintančiu vandeniu po ledu patenka daugiau deguonies – netrokšta žuvys. Tas betoninis slenkstis padeda Iglei nenusekti, kol žuvys išnerš ir užaugs jų mailius. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir žuviveisai. Kartais suleidžiama dvivasarių karpių, lydekaičių, sidabrinių karosų. Jų gaunama iš Laukystos žuvų veislyno, gyventojai išaugina savo tvenkiniuose. Tačiau yra atsitikę ir blogų dalykų: kažkada buvo paskandinti metaliniai žirgai, tapę šio ežero simboliu. O kokius pėdsakus palikdavę svečiai prie tvarkomo ežero: išvažinėtos ežero pakrantės, primėtyta šiukšlių, palikta daugybė laužaviečių. Buvo laikas, kai trejus metus ežere nebuvo galima maudytis, žuvys išgaišo dėl taršos problemų. Bet sutelkus jėgas, jas pavyko išsaugoti. Šiandien džiaugiamės gražia gamta, švariu ežeru, kurį taip gražiai sutvarkė Igliaukos žvejų būrelis, vadovaujamas mokytojo P. Klebario. Jų rankos puošė ir dažnai gražino ežerą. Nuoširdžiu savo darbu, ilgamečiu rūpesčiu puoselėjo gamtos grožį. Jie dirbo savo noru neprašydami jokio atlygio:

Petras Klebaris, mokytojas, ežero stendų tekstų ir atkurtos ežero legendos autorius, visų darbų vadovas.

Sigitas Karalius, dailininkas, prieplaukos vartų, vėtrungės, Iglės ,žirgų, paminklinio akmens, vyturių, paukščio skrydžio ir pavėsinės, esančios saloje, projektų autorius.

Vaidas Mačiulaitis, suvirintojas, Iglės žirgų, prieplaukos vartų, paukščio skrydžio projektų atlikėjas.

Algis Karkauskas, suvirintojas, vėtrungės vaikų maudykloje tilto bei valčių džiovyklų projektų atlikėjas.

Klemensas Poniškaitis, suvirintojas, vyturių projekto atlikėjas.

Vytas Blusius, suvirintojas, prieplaukos projekto atlikėjas.

Kazimieras Šalna, suvirintojas, pliaže esančio tilto projekto atlikėjas.

Algirdas Žarnauskas, suvirintojas, Iglės saloje esančios pavėsinės projekto atlikėjas.

Rimas Ryselis, mokytojas, fotografas.

Antanas Statulevičius, mokytojas, pagrindinių paežerės stendų atlikėjas ir apiformintojas.

Pagelbėjo ir tuometinės įmonės: Palių durpynas (vadovas J.Žvirblis), Igliškio (pirmininkas A.Valenta) ir ,,Darbo“ kolūkiai (pirmininko pavaduotojas G.Astašauskas), Igliaukos apylinkės pirmininkas A.Tamkevičius, medžiotojų ir žvejų draugija, miškų ūkis (direktorius A.Pangonis), MSV (viršininkas J.Bajoras). Stendai su Igliaukos šviesuolio, dar kitaip vadinamo ežero šeimininko, mokytojo Petro Klebario sueiliuotos legendos posmais puošia Iglės pakrantes. Lyg nuskendusios bajoraitės ašaros čiurlena mažutis taip pat Iglės vardu pavadintas upelis, nešantis ežero vandenis vakarų pusėn. Remiantis vietinių žmonių pasakojimais, P. Klebaris atkūrė sakmes apie legendinius ežero žvejus Alaburdą ir Špoką, Tamošių Bruką žvejį Ilgakojį, apie nesėkmingą Grybo žūklę, apie Iglės ežere nuskendusius varpus. Kiek daug jose sužinai apie Igliaukos kraštą, gilesnes ežero paslaptis. Išgražėjo Iglės pakrantės./Žr.nuotr./Pradėjo plūsti poilsiautojai., prie Iglės organizuojamos įvairiausios sportinės varžybos, gerai užšalusiu ledu švenčių dienomis skriejo senoviškais pakinktais kinkyti žirgai, vyko automobilių varžybos. Kiek kūrybinio jaunimo stovyklavo sugužėję iš visos Lietuvos.Ir šiandien ežero pakrančių želdiniuose įkeliami inkilai paukščiams , išasfaltuota krepšinio aikštelė, įruošta tinklinio aikštė, vyksta kasmetinės Joninių šventės, netradicinis Igliaukos A.Matučio vidurinės mokyklos mokinių poezijos skaitymas. Tie rytiniai ir vakariniai saulės spindulių zuikučiai, žaidžiantys ežero bangelėse, pakrantėse, alksnių ir beržų kuždesyas – šiandieninio jaunimo susibūrimo vieta, kuriame skandinamas meilės ilgesys ir skausmas.


P. Klebaris. Iglės ežero legenda

Dienos paukščiais į užmarštį skrenda,

Nusinešdamos mūsų metus.

Aš paseksiu Jums seną legendą,

Kad ją ainiams kartotų žmogus.


Vandeny ilgus amžius gyvenęs

Su gražuolėm undinėm kartu,

Aš esu žilagalvis vandenis,

Saugau paslaptį Iglės gelmių.


Grįžkim vėlei į praeitį seną,

Prūsų žemę ir liepsnas karų,

Kur turtingas didžiūnas gyveno

Su dukra ir mažu šuneliu.


Debesėlį čia supo šilkinį

Tas padykęs vėjelis švelnus,

Džiaugės Prūsija, savo tėvyne,

Kur toks mėlynai tyras dangus.


Tarpe Vislos ir Nemuno žilo

Prūsų žemė nuo amžių senų.

Čia į kovą jų protėviai kilo

Už šviesesnį rytojų vaikų.


Vakaruos ėmė niauktis padangė,

Kažkokie kraupūs slinko šešėliai.

Tai nejau žemę gimtąją, brangią

Naujos audros užgriūtų ir vėlei?


Baisus maras jų žemę niokojęs,

Žmonės krito kaip lapai gelsvi.

Brangenybes į skrynią sukrovęs,

Su žirgais štai didžiūnas kely.


Nesustodami dieną ir naktį,

Skrenda viesulu eiklūs žirgai.

Bet ir jų jėgos ima išsekti...

Nežinia, ar tesės taip ilgai.


Į rytus gena arklius vežėjas,

Kur gražioji šalis Lietuva,

Nuo mirties kad pabėgti suspėjus,

Kad nežūtų dukrelė sava.


Audros debesys saulę užgožia,

Dangų raižo plieniniai žaibai.

Maras vejasi Iglę, jos grožį.

Ar paslėps Lietuvos juos laukai?


Sėja mirtį ir klaikumą maras,

Ieško Iglės jo gnybūs nagai.

Kažkoks veidas neįprastas daros,

Pasijunta didžiūnas blogai.


Pamažu debesėliais lyg juosta,

Kai žaibu jį nutvieskia liepsna.

Dukrai ašaros stingsta ant skruostų...

Negi liks ji pasauly viena?!


Štai pakalnėje ežeras verda,

Šoka bangos tiesiog į krantus...

Atminimą dukrelės ir vardą

Jam išsaugoti lemta tebus!


Griežtą priesaiką davė vežėjui:

,,Kuo greičiausiai tiesiog į bangas!”

Pasitikt jų undinės išėjo,

Su jomis atskubėjau ir aš.


Klyksmas skęstančių geso nuo vėjo,

Kėlė siaubą žvengimas žirgų.

Nuo to laiko vadinti pradėjo

Šitą ežerą Iglės vardu.


Slinko amžiai, ir tilo senoliai.

Laikas lygino jųjų kapus.

Tiktai ežeras šis ligi šiolei

Neilgai tepabūna ramus.


Naktimis, kada laumės skalbėjos

Apie Iglę niūniuoja dainas,

Be pavydo prie kranto priėjęs,

Ir skenduolius išvysta kai kas.


Kai audra plėšo ežerą gilų

Ir sugaudžia nuskendę varpai,

Iš gelmių vėl karieta iškyla,

Taškos, žvengia žirgai.


Pasirodo nuskendusi skrynia,

Žvaigždele ant jos Iglė sušvyti.

Kaip sugrįžti į žemę nežino,

Glamonėja ant rankų šunytį


Prašo ji devynbalsę lakštutę –

Pasakyk, ar ilgai, ar ilgai

Gelmėse teks jai vargti ir būti,

Kur gimtinėn keleliai, takai?


Iglei ilgesio ašaros sūrios

Temdo žvilgsnį nekaltą ir tyrą,

O pro jas vėl gimtinė prie jūros

Tartum sapnas vaikystės išnyra.


Tėvų kalbą lyg girdi, supranta.

Ryto saulė virš tėviškės teka.

Rodos, regi ji vėl Herkų Mantą,

Vedant prūsus į naują ataką.


O kryžeivių pulkai nauji renkas –

Traukia žemė miškų ir kalvų.

Spaudžia ginklą vėl prūsiškos rankos –

Už Tėvynę, už kraštą tėvų.


Nebaugina jų tviskantis plienas

Anei žvilgsniai klastingi, pikti.

Už tėvynę jie stoja kaip vienas,

Kad būt priešui keliai užkirsti.


Kad nemindžiotų nuožmios jų gaujos

Josios protėvių žemės brangios,

Liejas priešų ir brolių vėl kraujas

Vardan pergalės, laisvės šventos.


Iglės ašaros plūsta į krantą

Ant bangų, aksominių žalių,

O paskui jos į tėviškę šventą

Veržias, skuba srauniu upeliu.


Akys blaškos, ieškodamos draugo.

Širdyje taip kažko neramu.

Igliškėliai, Igliškis išaugo

Ir Igliauka čia pat ant krantų.


Jie byloja apie tą legendą,

Apie tolimus, rūsčius laikus,

Apie Iglę, kur kelio neranda

Iš gelmių į gimtuosius namus.


Paryčiais, kol nuvargusios bangos

Glamonėja dar nendres basas,

Undinėlių vėl švelniosios rankos

Iglei pina šviesiąsias kasas.


Rūko šydu jai veidą pridengia,

Krantan barsto sidabro rasas.

Jų dainas apie tėviškę brangią

Švelniai skambant vis girdi kai kas.


Skausmo ašaras Iglės išvydo

Iš gyvųjų ne kartą tik tas,

Širdyje kas neturi pavydo

Ir padėt noriai tiesia rankas,


Kuris turi užjaučiančią širdį

Žmogaus kančiai nelaimėj, varguos,

Nelaimintų dejones kas girdi,

Tam gal Iglė net ranką paduos.


Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (510 balsai)


Naudota literatūra:

1. Marijampolės savivaldybė. Igliaukos seniūnija.- Marijampolė ,,Piko valanda“, 2006.

2. Strimaitis, Vaclovas. Sugrįžimai // Marijampolės bendrijos laikraštis.-1996, vasario 16 d., p.3-4.

3. Himnas Igliaukai. Žodžiai A. Matučio, muzika J.Gaižausko.

4. Klebaris, Petras. Igliaukai. Kai prabyla širdis.- Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2005.

5. Bartninkas, Mindaugas. Didžiųjų mitų kelias. [Iglės ežero legendos] – Vilnius: UAB ,,Neįgaliųjų reabilitacija“, 1999.

6. Stankevičius, Petras. Kaip tvarkomos paežerės // Naujasis kelias, 1976.- Nr.118, spalio 2d.

7. Geležauskas, Julius. Kur Ygla, kur Sūduonia // Mūsų gamta, 1981, Nr.12

8. Steponavičius, Algirdas. Atgimusi legenda // Valstiečių laikraštis. – 1987, Nr. 51, balandžio 28 d.

Straipsniui naudotos nuotraukos yra paimtos iš P. Klebario asmeninio archyvo.