Inčiūra Kazys – likęs čionai – su saule ir su vėju

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (60 balsai)



Lieku čionai – su saule ir su vėju,
ir tas dangus toks žydras – be ribų.
Pakankamai čia vietos ir mažiems,
ir dideliems
po tėviškės sunkių ir nuostabių darbų.
Lieku čionai – su saule ir su vėju,
pavasarėjančiu drungnu lietum.
Juntu: laisva diena ir laisvė jau artėja,
ir iš erdvių šviesa besaikiai krinta
mum.
                            („Miręs paukštelis“)



Inčiūra Kazys – rašytojas poetas, prozininkas, dramaturgas, aktorius, vertėjas, tremtinys, gimė 1906 m. spalio 8 d. (pagal senąjį kalendorių – rugsėjo 25 d.) Vidugirių vienkiemyje, Anykščių rajone. Kazys augo septynių vaikų šeimoje su trimis seserimis ir trim broliais, buvo priešpaskutinis, šeštas vaikas šeimoje. Anksti mirus tėvui, (1918 m., Kaziui buvo vos 12 metų) užaugo su motina.


Kazio Inčiūros tėviškė

1913-1916 m. mokėsi Troškūnų ir (Vokiečių okupacijos metu) Vašuokėnų slaptoje pradžios mokykloje. Mokytoja S. Brazdytė prašyte prašė Kazio tėvelių leisti sūnų mokytis į Panevėžio gimnaziją (50 kilometrų nuo namų). Gimnaziją tuomet (1916 m.) tebuvo galima pasiekti arkliais ar pėsčiomis. Tėvai sutiko ir Kazys išvyko mokytis į Panevėžį. 1916-1925 m. Panevėžio gimnazijoje jį mokė žinomi XX a. pradžios pedagogai, rašytojai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas, skulptorius Juozas Zikaras. Būdamas gimnazistas K. Inčiūra spausdino savo kūrybą moksleivių laikraštukuose, dalyvavo gimnazijos ruošiamuose spektakliuose. Vienas pirmųjų K. Inčiūros eilėraščių – „Vandens lelijos“. Tai apie Vašuokėnų ežerą, kuriame ne kartą jaunasis poetas irstėsi valtele. 1923 m. Vidugirių vienkiemių jaunimas suruošė iškilmingą vakarą. Tame vakare buvo parodyti vieni pirmųjų autoriaus vaizdelių: „Tėvelis surūkė tabaką“, „Gavėnas“, „Vištelė“.
Vienas pirmųjų autoriaus kūrinių, išverstų į kitas kalbas, buvo „Pasikalbėjimas su Lietuvos beržais ir eglėmis“. Šį kūrinį vertėjas, poetas Vl. Abramavičius išvertė į lenkų kalbą.
1925 m. atsisakęs namiškių paramos (didelė šeima sunkiai vertėsi), Kazys išvyko į Kauną. Apsigyvenęs pas seną motinos pažįstamą, šiaip taip įsidarbino ir įstojo į universitetą. Dramos mokykla tais metais neveikė. Susipažinęs su artiste Ona Rymaite bei kitais menininkais, jis daug rašė apie dramos mokyklos reikalingumą. 1926 m. mokykla pradėjo veikti . K. Inčiūra buvo studentų humanitarų literatų sekcijos valdybos narys. 1927 m. vasarą žurnale „Židinys“ V. Mykolaitis-Putinas atspausdino K. Inčiūros eilėraščius: „Aš Jaunystei“ ir „Gyvent ir mylėt!“. Tų pačių metų rudenį Vaižgantas skaitydamas universitete paskaitą „Romantizmas grįžta“ pacitavo K. Inčiūros eilėraštį „Gyvent ir mylėt“ (perskaitė pusę eilėraščio) ir eilėraščio autorių įrašė šalia žymiųjų romantikų lyrikų. Tai buvo labai įsimintinas įvykis K. Inčiūros gyvenime.
Pasakodamas artimiesiems apie save, Kazys akcentavo, kad 1927 m. buvo išskirtiniai jo gyvenime. Poetas džiaugėsi dalyvaudamas Kaune literatūros vakaruose kartu su Salomėja Nėrimi, Antanu Venclova, Antanu Miškiniu ir kitais poetais, skaitydavo savo ir kitų autorių poeziją. Laimingiausia viešnagė – 1927 m. rudenį Utenos gimnazijoje, kur tėvų komiteto pakviestas jis skaitė savo kūrybą. Vieną vakarą jis skaitė svečiams ir mokiniams, kitą dieną – tik mokiniams ir mokytojams didžiosios pertraukos ( kuri anuomet paprastai vykdavo 45 min.) metu. O skaityti autoriui teko net apie pusantros valandos. Savo prisiminimuose K. Inčiūra rašė, kad tada pasijuto kaip rojuje. (Grįžau į laikinąją lyg ne savo kojomis, tartum iš rojaus – K. I.)


1925-1930 m. K. Inčiūra lankė Valstybės teatro vaidybos studijas pas Antaną Sutkų. 1933 m.– studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lituanistiką. 1930 m. sėkmingai baigęs dramos studijas, jis buvo pakviestas į Valstybės teatrą. Išsipildė jo pirmoji svajonė, tačiau trumpam... Dėl tam tikrų veiksmų, kurie buvo nesuderinami su jo tiesa, Kazys 1931 m. iš teatro pasitraukė. (Negelbėjo ir tai, kad tuomet teatrui vadovavo didelė asmenybė– aktorius A. Oleka-Žilinskas)
Neturėdamas pastovaus darbo Kazys gyveno iš rašytojo honorarų. Buvo sunku, kartu užklupo namiškių bėdos, reikėjo padėti. Atėjo baisioji bepinigė, Žemės bankui skolos, ėmė gąsdinti varžytinės. 1929 m. dvi Kazio seserys emigravo, per varžytines kaimynas atrėžė trečdalį žemės ir trobesių. Kaziui trobesius išpirkti pavyko, atlygino jis ir visus bylos vedimo mokesčius, prisiėmė išmokėti jauniausiai seseriai, namie likusiai, sutartus kraičpinigius. Visur reikėjo pinigų. Spaudai nešdavo viską, kad tik gautų honorarą. Labiausiai buvo pageidaujami apsakymai. Nuo 1925 m. aktyviai bendradarbiaudamas spaudoje K. Inčiūra rašė grožinius kūrinius, teatro recenzijas ir visuomeninius straipsnius periodiniuose leidiniuose: „Krivulė“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Vairas“, „Naujoji Romuva“, „Mūsų Vilnius“. 1929-1930 m. K. Inčiūra dirbo savaitraščio „Vienybė“ redaktoriumi, 1930-1931 m. – Valstybės teatre. A. Sutkus Kazį pakvietė į radijo aktorių būrelį, kuriame jau buvo N. Vosiliūtė, J. Oškinaitė-Sutkuvienė, H. Kačinskas, K. Juršius ir kiti. Kazys rašė būreliui vaidinimus ir pats vaidino. 1934 m. A. Sutkus įvertinęs Kazio gebėjimus paskyrė jį radijo diktoriumi. 1934-1939 m. jis buvo Kauno radiofono diktorius, 1939-1940 m. dirbo radiofono diktoriumi Vilniuje.


Tuo metu savo prisiminimuose poetas rašė: „Keletą metų eilėraščių kaip ir visai nerašiau, bet kai pratrūko – kaip iš gausybės rago! Važinėjau į literatūros vakarus, skaičiau, savaime išmokau atmintinai. „Tėviškė“, „Laukų poema“ buvo vieni populiariausių anų metų mano repertuare, netrūkus išversti į latvių ir estų kalbas. „Tėviškę“ dainuodavo. Visą, nors ir ilga. Kas pradėjo dainuoti, nežinau, bet buvo dainuojama plačiai, jaunimo...“
(Inčiūra, Kazys. Stirnų šaltinis. V., 1979, p.360.)


1938 m. pasirodžiusį poezijos rinkinį „Baltieji raiteliai“ pastebėjo kritikai ir apie
K. Inčiūros kūrybą rašė D. Pumputis leidinyje „Lietuvos žinios“, A. Miškinis, L. Gira – „Dienovidyje“. 1944-1951 m. K. Inčiūra buvo „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatrų aktorius, sukūrė apie 30 vaidmenų: Nesčiaslivcevą A. Ostrovskio „Miške", įvairius vaidmenis F. Šilerio, Moljero kūrinių pastatymuose. Iki 1950 m. K. Inčiūra buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo jis buvo kritikuojamas rašytojų plenumuose ir susirinkimuose už tai, kad sovietinėje Lietuvoje nesukūrė nieko naujo. 1950 m. pabaigoje Rašytojų sąjungos prezidiumas pašalino K. Inčiūrą iš rašytojų organizacijos kaip nutraukusį literatūrinę veiklą. 1951 m. sausio 6 d. Rašytojų sąjungos valdyba šį nutarimą patvirtino.
1951 m. K. Inčiūra buvo nuteistas 25 metams nelaisvės ir 1951-1956 m. buvo ištremtas į Tavdos lagerį (Sverdlovsko sritis, Rusija). Tremtyje ant popieriaus skiaučių gimė ,,Nelaisvės psalmės“, ,,Motulės staklės“ ir kt.



Tremties poezijoje K. Inčiūra kreipiasi į Visagalį, ieškodamas paramos ir užuovėjos.Turėdamas viltį sugrįžti į tėviškę, ją poetizuoja kaip laimės, pasakų šalį. Atgyja tautosakos motyvai, kuriamos gražiausios lopšinės, žodynas gausus deminutyvų (,,tėvynės obelėlė“, ,,beržynėlio tyluma“, ,,galvužė apšarmojus nelaisvėje pasens“, ,,už kalnelių (...) šiąnakt laisvę saugosiu“).

Grįžęs iš tremties (paleidžiamas po penkerių metų rašytojo anykštėno A.Vienuolio – Žukausko rūpesčiu), K. Inčūra parašė draminę poemą ,,Mūšis prie Nemuno“ – prisitaikymo naujai valdžiai kūrinį, pjesę ,,Žemaitė“, su didžiuliu pasisekimu nuo 1964 metų statytą Kauno dramos teatre (režisierius H. Vancevičius), eiliuotą pasaką – pjesę jaunimui ,,Eglė – žalčių karalienė“ (vaidinta Šiaulių dramos teatre).


Iš dešinės: Kazys Inčiūra su broliu Jonu prie brolio sodybos, 1966 m.



1967 m. vėl priimamas į Rašytojų sąjungą, aktyviai dalyvauja literatūros vakaruose, skaito savo ir kitų autorių kūrinius. Dirba daug, tačiau tuo metu neišeina nei viena poezijos knyga.


K. Inčiūra buvo nuolatinis Anykščiuose vykusių literatūrinių ir kultūrinių renginių dalyvis, susirašinėjo su Anykščių bibliotekos darbuotojais. 1968 metais liepos 2 d. laiške poetas bibliotekos darbuotojoms rašė:

Sveikos, gyvos, mielos anykštietės 
Jau ir vandens gerokai nuplaukė, o Jūsų kraštotyrininkų vakaronės įspūdžiai ir šiandien tebegyvi. Labai jau buvo ir linksma, ir smagu, ir prasminga Kad būtų gyvas Vienuolis, kaip Jisai būtų džiaugęsis
Jei kas nors padarė nuotraukų, labai prašyčiau kaip nors nutverti ir vieną kitą man atsiųsti. Nebūtinai, kur aš esu. Norėčiau Jus visas matyti, kurios triūsiate bibliotekoje ir muziejuje.

Linkiu gražios vasaros Jums asmeniškai, visoms, kurios kasdien klausotės Šventosios šniokštimo ir kurios kasdien kopiate laiptais į mūsų brangųjį Antanų muziejų.
Jūsų Kazys Inčiūra“


Poetas gavęs pakvietimą, visada parašydavo atsakymą, galės atvykti ar ne. Jei ne, tai visada paaiškindavo neatvykimo priežastį. 1970 m. gruodžio12 d. laiške K. Inčiūra rašė:

MIELOSIOS MŪSŲ BIBLIOTEKININKĖS
Naktį grįžau iš Anykščių (iš Bronės Buivydaitės minėjimo, kuriame mačiau ir tamstų atstoves ją besveikinančias), o rytą gavau Tamstų malonų laišką-kvietimą.
Deja, į knygos šventę ši kartą pas Tamstas nuvykti negalėsiu, nes gruodžio devynioliktą – Kauno dramos teatro 50 metų jubiliejus. Reikės būti ten. (Kauno dramoje pastatyta keletas mano scenos veikalų:„Vincas Kudirka“, „Gimtoji žemė“, „Žemaitė“. Kaune žengta ir pirmieji aktoriaus žingsniai, režisuojant A. Sutkui, K. Glinskiui, B. Dauguviečiui ir Andriui Olekai-Žilinskui).
Antra vertus, neseniai pasitikrinau sveikatą. Sušlubavo širdis – patariama dažniau pagulinėti, pasisaugoti, pasigydyti, o mažiau važinėti...
Linkiu, kad Jums tikrai pavyktų knygos šventė.
Prašau ir mano vardu nuoširdžiausiai pasveikinti visus šventės dalyvius ir svečius.
Apkabinu Jus
Jūsų Kazys Inčiūra”


1972 m. kovo 11 d. laiške poetas Anykščių bibliotekininkėms daug rašė apie savo, kaip dramaturgo, darbą:


<…>„Pastaruoju metu dirbau dramaturgijos srityje, rašiau eiliuotas pjeses – na ir įklimpau! Štai jau ar ne treji metai, kai Jaunojo žiūrovo teatras Vilniuje yra numatęs statyti mano „Gulbės giesmę“. Vyr. teatro rež. Vyt. Čibiras šiemet pagaliau jau paskelbė vaidmenų paskirstymą, rudenį numatoma premjera, bet ar jinai įvyks, dar nežinia. Kiek girdėjau, šiuo metu pertvarkoma ne vieno mūsų teatro vadovybė ir, berods, dar nepaaiškėjo, ar Jaunimo teatro vadovas pasiliks tose pat pareigose. Jeigu ne – ir mano „Gulbės“ reikalai neaiškūs. Gerai dar, kad pačiose Naujųjų metų išvakarėse paskelbti jaunimui pjesių konkurso rezultatai, įvertinta „Gulbės giesmė“, kuriai, tiesą sakant, atidaviau nemažai sveikatos. O leidėjai (net autoriaus labui) paprastai pataria, kad pjesė visų pirma pasirodytų scenoje ir tiktai vėliau būtų išleista.

Arba vėl. Štai šiemet Šiauliai buvo numatę atnaujinti mano „Eglę žalčių karalienę“, parodyti ją televizijos žiūrovams, bet Šiaulių teatro vyr. režisierius M. Karklelis, kaip rašo man iš Šiaulių: atsidūrė Kauno dramos teatre. Tokiu būdu visi tie gražūs planai sutriko ir žuvo…<...>

Turiu dar parašęs ir tretį scenos darbą. Tai – „Broliai juodvarniai“. Kompozitorius V.B. pasišovė pagal jį sukurti operą. Bandė kurti, laikas plaukia, o ar įstengs – nežinia. „Brolius juodvarnius“ esu davęs ir vienam dramos teatrui. Žadėjo statyti, žadėjo kalbėtis, bet dar tebetyli. Irgi jau ar ne treji metai…
Tai tokios tokelės mano padangėje.
Jūsų Kazys Inčiūra“


Išleistos Kazio Inčiūros knygos: 1928 m. – „Su jaunyste“ (eilėraščių ir dainų knyga). 1929 m. – „Fatima burtininkė“ (apsakymai), „Savanorio duktė“ (pjesė), „Pasiilgę Aušros Vartų“ (pjesė), „Painiava“ (pjesė).1930 m. – „Tyliųjų saulėlydžių žemėj“ (poezijos ir dainų rinkinys), „Ant ežerėlio rymojau“ (romanas). 1931 m. – „Mylinčios moterys“ (apysakos).1936 m. – „Padavimai“ (eiliuotos baladės), „Gimtojoj žemėj“ (pjesė), „Trys talismanai“ (pasaka-misterija). (1936–1945 metais parašė ir tris eiliuotas pasakas vaikams.) 1937 m. – „Obelys žydi“ (apsakymai). 1938 m. – „Baltieji raiteliai“ (eilėraščiai). 1943 m. – „Spekuliantų pokylis“ (satyra). 1944 m. – „Vincas Kudirka“ (biografinė drama, parašyta 1930 m.). 1946 m. – „Akmenys verkia“ (poezijos rinkinys, kitas papildytas leidimas – 1996 m.). 1950 m. – „Žmonės prie liūno“ (romanas). 1962 m. – „Prie Kauno marių“ (eilėraščiai). 1969 m. – „Juostinas“ (sakmė). K. Inčiūra taip pat sukūrė libretus operoms Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ ir Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936 m.), yra Juozo Tallat-Kelpšos operos „Vilmantė“ („Tėvūno duktė“) libreto bendraautorius. Jis sukūrė poetinių dramų Lietuvos istorijos ir liaudies pasakų motyvais: „Margiris“ (1946 m.), „Eglė žalčių karalienė“ (1964 m.), „Broliai juodvarniai“ (1968 m.), parašė pjesę „Žemaitė“ (1964 m.) ir poetinę dramą „Gulbės giesmė“ (1974 m.). Pagal K. Inčiūros eiles yra sukurta daug dainų: Vlado Jakubėno „Laisvųjų daina" (1937 m.), Justino Bašinsko „Mūs Kauno marios“, Stasio Šimkaus „Gyvuok, Tėvyne“, Zigmo Aleksandravičiaus „Sutartinė“ ir „Pavasario šventė“, Antano Adomaičio „Vienatvė“, Emeriko Gailevičiaus „Ramovėnų maršas“, Prano Sližio „Prie sidabrinių ežerų“, „Gerajai Globėjai“ ir „Baltas mano žirgas“, Viktoro Budrevičiaus „O vasara praeis...“, „Sesė Lietuva“, „Baltijos jūreiviams“ ir „Žalieji ežerai“, Vlado Adomavičiaus „Pavasario maršas“ ir kitos.
Pagal jo „Nelaisvės psalmes“ Inocentas Stragys parašė kantatą. K. Inčiūros drama „Vincas Kudirka“ Kauno Valstybės teatre buvo pastatyta 1934 m., Klaipėdoje ji buvo vaidinta 1935 m., Vilniuje – 1940 m. Pjesė ,,Vincas Kudirka“, su didžiuliu pasisekimu vaidinta Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių teatruose, vėliau, komunistų valdžiai susirūpinus dėl didelio Lietuvos patriotizmo pjesėje, ją vaidinti uždraudžiama, režisieriai ir aktoriai tardomi saugumo, o 1944-aisiais visas pjesės tiražas sunaikinamas, išgelbėta tik keletas egzempliorių, pasaka-drama ,,Gulbės giesmė“ (intelektualai ir joje įžvelgė simbolinės priespaudos ir laisvės dvikovą), kurios premjeros pamatyti rašytojas nespėjo (drama pastatyta po rašytojo mirties, 1975 m., režisierė – šviesaus atminimo K. Kymantaitė).
Dramaturgo pjesė-pasaka „Eglė žalčių karalienė“ buvo pastatyta Šiaulių teatre 1967 m, pjesė „Žemaitė“ Kauno dramos teatre buvo pastatyta 1964 m.
K. Inčiūra iš rusų kalbos išvertė Aleksandro Puškino, Aleksandro Tvardovskio ir kitų poetų eilėraščių, vertė dainų tekstus ir pjeses.

Poetas, aktorius, dramaturgas, vertėjas K. Inčiūra mirė 1974 m. lapkričio 30 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Kapą ženklina akmeninis paminklas su įrašu „Poetas Kazys Inčiūra 1906-1974“.
Gausus K. Inčiūros archyvinis fondas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, jame daug rašytojo rankraščių, fotografijų, knygų su autografais. Šviesios atminties poeto Eugenijaus Matuzevičiaus rūpesčiu K. Inčiūros kūryba, likusi rankraščiuose, buvo išleista tik po jo mirties: poezijos rinktinė „Stirnų šaltinis“ (1979 m.), dramų rinkinys „Gulbės giesmė“ (1981 m.), dramaturgijos, apsakymų ir atsiminimų rinkinys „Beržai už sodo“ (1985 m.), pasakos „Eglės žiedas“ (1985 m.), alegorinė poema „Motulės staklės“ (1995 m.).

Tik Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išspausdinti Antrojo pasaulinio karo metų K. Inčiūros eilėraščiai ir psalmės rinkiniuose: „Akmenys verkia“ (1996 m.), „Trupiniai nuo Viešpaties skobnių“ (1997 m.). „Nelaisvės psalmės“ (1998 m.), „Meilės posmai“ (1999 m.), poema „Kūčių kelionė“ (1999 m.).
Gimtojoje sodyboje Vidugiriuose 1976 m. atidarytas K. Inčiūros memorialinis muziejus-kambarys, kurį globoja K. Inčiūros brolio Juozo duktė Irena Inčiūraitė-Uzdrienė ir Albinas Uzdra. Jame saugoma daugiau kaip 500 eksponatų: baldai, asmeniniai daiktai, dalis bibliotekos, dailininko Vaclovo Kosciuškos paveikslai. Prie namo, minint poeto 70-metį, 1976 m. įrengta memorialinė lenta su įrašu:
„Šioje sodyboje 1906 metų rugsėjo 25 d. gimė poetas Kazys Inčiūra. Mirė 1974 m. Vilniuje“.
1999 m. kovo 6 d. Anykščių rajono Troškūnų vidurinei mokyklai suteiktas rašytojo Kazio Inčiūros vardas. K. Inčiūros vardu pavadinta gatvė Troškūnuose.
Mokykloje lankydavosi K.Inčiūra, čia jis skaitydavo savo ir kitų autorių kūrybą, o jauniesiems literatams nepagailėdavo patarimų. Mėgdavo mokykloje svečiuotis ir per abiturientų išleistuves.

Prieš penkerius metus, (2006 m.) minint žymaus poeto 100-ąsias gimimo metines, Anykščių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje sukaupta rankraštinė medžiaga apie K. Inčiūrą – perkelta į knygą „Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą“. Knygoje poeto dukterėčių Aldonos Inčiūraitės-Samuolienės ir Irenos Uzdrienės atsiminimai, šviesios atminties rašytojo Kęstučio Arlausko, rašytojo, poeto Antano Drilingos pasakojimai, įspūdžiai iš Anykščiuose vykusių renginių, kuriuose dalyvavo poetas. Knygoje skaitytojai gali susipažinti su 1967-1974 metais poeto rašytais laiškais bibliotekos darbuotojoms. Taip pat spausdinami profesorės Aldonos Prašmantaitės, ilgametės lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Onos Bartulytės, žurnalistės Kristinos Grabytės, tremties draugo Artūro Flikaičio, bei kitų žymių autorių straipsniai. Rašytojas Rimantas Vanagas rašo:
„Nepasakysiu nieko nauja teigdamas ir įrodinėdamas, kokia įvairiapusė, spalvinga asmenybė mūsų kraštietis Kazys Inčiūra. Tai aišku dažnam, susijusiam su teatru, literatūra, istorija. Teko dalyvauti ne viename renginyje, skirtame paminėti šiam iškilmingam kūrėjui – ir visada atsirasdavo ką pasakyti iš poeto ir dramaturgo kūrybos, vis kiti oratoriai pažerdavo naujų jaudinančių prisiminimų, faktų, detalių.
Prasmingas gyvenimas privalo būti fiksuojamas, rodomas pavyzdžiu jaunajai kartai, jog pasiaukojantis darbas ir kūryba savo krašto labui – tai nepalyginti daugiau nei pati šauniausia paskaita apie meilę ir pareigą tėvynei“.
Knygoje spausdinama buvusios ilgametės bibliotekos darbuotojos Bronės Gvozdienės parengta bibliografija. Tai nėra pilna bibliografija, nes aprašai surinkti bibliotekoje saugomų bibliografijos šaltinių, o chronologinės ribos apima 1922-2004 metus. Sudarant bibliografiją pasinaudota „Spaudos metraščiais“, „Bibliografijos žiniomis“, biobibliografiniu žodynu „Lietuvių rašytojai“, kraštotyros kartoteka. Yra dar neužfiksuotų bibliografijos aprašų, tačiau ir tai, kas surinkta šioje rodyklėje, pilnai atskleidžia K. Inčiūros kūrybos palikimą.


Šiais metais minint 105-ąsias K. Inčiūros gimimo metines parengta literatūros paroda „Likęs čionai – su saule ir su vėju“.





Poetas E. Matuzevičius apie Kazį Inčiūrą yra pasakęs: „Tai buvo pakilaus ir skambaus žodžio poetas, kurio širdis liejosi tikra didele meile poezijai, teatro menui, gėriui ir grožiui, gimtajai žemei, mūsų dvasinės kultūros ištakoms“. O prisimindami aktorės Nijolės Gelžinytės apie K. Inčiūrą pasakytus žodžius – kartojame, „ tai tiesiog dvasios asmenybė, siekusi gėrio ir grožio“.


Audronė BEREZAUSKIENĖ