Jengalyčeva Galina - Kaišiadorių rajono savivaldybės Pravieniškių seniūnijos seniūnė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (38 balsai)
Jengalyčeva Galina - Kaišiadorių rajono savivaldybės Pravieniškių seniūnijos seniūnė


„ – Kalbu labai daug. Gal todėl, kad turiu atkalbėti ir už savo prosenelę, - skambiai juokiasi Pravieniškių seniūnė Galina Jengalyčeva, kurios pavardę, tokią neįprastą lietuvio ausiai, dėka moters energijos, aktyvumo, dalyvavimo visuomeniniame-kultūriniame gyvenime, dabar visi mūsų rajone jau moka ištarti ir parašyti be klaidų.
Tas kalbėjimas - tai ne moteriškas plepumas. Tiesiog - Galina yra toks žmogus, kuris visada turi ką pasakyti. Pavyzdžiui, į klausimą, kas naujo jos seniūnijoje, kuriai vadovauja jau antra kadencija, niekuomet neišgirsi „nieko“. Seniūnei visuomet vienodai svarbu ir lėšų panaudojimas ūkyje, ir gatvių apšvietimas, ir laisvalaikio užimtumas, ir žmonių kasdienis gyvenimas, kuris čia margas, ko gero, kaip niekur kitur...
Tačiau grįžkime prie prosenelės, už kurią reikia „atkalbėti“. Prosenelis, lemtingo atsitiktinumo dėka išlikęs gyvas ir nuo to laiko karštai įtikėjęs dievu, buvo ilgaamžis, nugyveno daugiau kaip 100 metų. Ilgai gyveno ir prosenelė- nepaprastai valingo charakterio moteris. Visa giminė ir dabar prisimena, kaip vieno konflikto metu prosenelė pasižadėjo daugiau niekada nekalbėti su savo vaikais. Maža ką pasakai supykęs? Tačiau prosenelė vėjais žodžių nelaidė ir pažadą ištesėjo. Kai kurie jos anūkai net manė, kad jų močiutė - nebylė, ir tik po jos mirties sužinojo, kad buvo kitaip... Galinos tėvas, gimęs dar prieš karą, buvo vienintelis anūkas, su kuriuo ši atkakli moteris kalbėdavo. Jį - Igorį Šerbiną, Galinos prosenelė ir užaugino. Senelė studijuodama ištekėjo, sūnus Igoris gimė ligotas, medikai pranašavo, jog ilgai neišgyvens, tačiau prosenelė berniuką išgydė, jis sustiprėjo. Galinos Jengalyčevos senelis dingo be žinios Didžiajame tėvynės kare, tačiau tai jo sūnui, Galinos tėvui, nesutrukdė baigti aukštųjų mokslų. Vėliau visą gyvenimą jis dirbo Metalurgijos projektavimo instituto direktoriaus pavaduotoju, savo vardu buvo užpatentavęs nemaža svarbių išradimų metalurgijos srityje.
Galinos Jengalyčevos gyslomis teka ne tik iš tėvo paveldėtas ukrainiečių kraujas. Mamos Lidijos – nepaprasto grožio, kaip liudija nuotraukos, moters motina buvo graikė.
-Manau, kad turiu panašumo į senelę iš motinos pusės, - sako Galina.
Vaikystę Galina praleido vasarodama Azovo jūros pakrantėje. Gimtasis Mariupol (tada vadinosi Ždanovu) miestas, beje, ir buvo įkurtas graikų, kurie čia apsigyveno carienės Jekaterinos leidimu ir pavadino šią vietovę Šventos Marijos miestu (senovėje šis pavadinimas skambėjo Marijampol). Iš vienos pusės - tai nuostabus, pasakiškas gamtovaizdis, kurortinė vieta, iš kitos – milžiniškas pramonės monstras. Didžiuliame uoste prisišvartuodavo laivai iš viso pasaulio, į savo triumus priimdami Donecko anglį, o Metalurgijos gamykla buvo tokio dydžio, kad lygiagrečiai jos sienos automobiliu tekdavo važiuoti beveik valandą. Ir dabar Galina prisimena tuos milžiniškus tamsius dūmų debesis, plaukiančius iš gamyklos kaminų. Moteris mano, jog užterštas oras turėjo įtakos, kad abu tėvai mirė gana jauni, nė iš tolo nesulaukę savo ilgaamžių senelių amžiaus.
Bet grįžkime į tuos skaidrius vaikystės metus. Išradėjo ir artistiškumu apdovanotos mamos šeimoje (mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą, vaidino liaudies teatre) dukra augo apdovanota įvairiais gabumais. Prisimena, prieš miegą mama visada sekdavo pasaką, o kai jų atsargos išseko - pradėjo deklamuoti eilėraščius. Mažylės atmintis buvo puiki, tad iš ryto, mamos deklamuotą eilėraštį jau kartodavo dukra. Kai namuose susirinkdavo svečiai, trejų metų Galiną užkeldavo ant taburetės deklamuoti garsųjį Tatjanos laišką Oneginui... Skaityti pradėjo būdama trejų metų, penkerių- tėvai nuvedė į pirmąją klasę (beje, sūnus Antanas, mokytis pradėjęs šešerių, jau laisvai skaitė). Rugsėjo pirmoji įsiminė visam laikui. Iš vakaro su mama repetavo vaikišką eilėraštuką, tačiau kai naujai iškeptą mokinę pakvietė prie mikrofono, galvelėje sukirbėjo mintis, jog eilėraštis pernelyg paprastas, todėl atsiduso ir pradėjo ... savo įprastinį „Tatjanos laišką". Galina sako ir dabar prisimenanti didžiules nustebusias mamos akis. Moteris juokauja, jog pirmoje klasėje atėjo ir pirma gyvenimiška patirtis, kad ne visada reikia sakyti tiesą. Kai kartą mokytoja paklausė, kas namuose nesimokė skaityti, kartu su kitais ranką pakėlė ir Galina - ji jau seniai nebeskaitė tų nesudėtingų sakinukų „mama mala“ ir pan. ir buvo nubausta kartu su kitais...
Besimokydama mokykloje baigė ir fortepijono klasę, nors dabar sako, jog skambinti tenka tik pripuolamai. Brandos atestatą gavo šešiolikos. Kaip atsidūrė Lietuvoje? Moteris sako, jog tikrai ne dėl to, kad būtų ieškojusi geresnio gyvenimo Pabaltijyje. Metalurgų mieste žmonės tais laikais gyveno pakankamai pasiturimai. Bet būtent gyvenant toje aplinkoje atrodė savaime suprantama važiuoti mokytis toliau nuo namų – Metalurgijos institutas buvo pilnas svetimšalių studentų iš viso pasaulio. Tik išvažiavo ne į Vilnių, o į Maskvą. Deja, Lomonosovo universitete pritrūko balų, kurių ten reikėjo itin aukštų. Tuomet prisiminė per atostogas baigiamojoje klasėje įvykusią ekskursiją į Kijevą, kurioje susipažino su kaišiadoriečiu Juliumi, studijavusiu tuometiniame VISI, prisiminė jo pasakojimą apie šią aukštąją mokyklą. Taigi – susirinko daiktus ir į Vilnių , iš kur nusiuntė tėvams telegramą, jog studijuos Lietuvoje. Tai buvo 1976-aisiais. Per pusmetį išmokusi lietuviškai.
2004m. Kaišiadorių rajone vykusios Kalbos ir knygos šventės metu Galina Jengalyčeva laimėjo nominaciją „Lietuvių kalbą pamilusi“.
Iš tiesų, Lietuva jau giliai įaugusi į kraują. Ir kai po instituto baigimo praėjus keleriems metams su šeima buvo grįžusi į Ukrainą, kur praleido tris su puse metų, prisipažįsta ten jau nebepritapusi.
-Vis atrodė, jog per daug žmonių, kad autobuse per garsiai kalba. Ilgėjausi Lietuvos, lietuvių kalbos. Juk čia gyvenau nuo šešiolikos metų – amžius, kai įspūdžiai, patirtys patys ryškiausi – sako Galina.
Gimtąją Ukrainą, vaikystės ir jaunystės metus mena albumų nuotraukos, retoki vizitai pas gimines (paskutinį kartą gimtinėje lankėsi 2004) , šeimos valgiaraštyje išlikę dar senelės receptais gaminami čeburekai, aštrūs marinuoti baklažanai, farširuoti pipirai...
Ir dar - likusios dainos. Kai rajone buvo pirmą kartą surengtos Seniūnijų dienos, drąsiai užlipusi į sceną su vyru, akomponuojančiu gitara, Galina uždainavo ukrainietiškai. Salė tada ilgai ir šiltai plojo, kaip plojama tik tokiam žmogui, kuris nebijo būti savimi.“
” Optimistiškai žvelgiu į Pravieniškių ateitį. Pagrindą geroms viltims suteikia ir tai, kad vis didesnė mūsų bendruomenės dalis supranta, jog būtina ištiesti ranką suklupusiam, laiku ištarti paguodos žodį kenčiančiam, teisingu keliu nukreipti besukantį klystkelio link...“ – sako seniūnė.
Nestinganti pietiečiams būdingo judrumo, entuziazmo ir, svarbiausia, širdies šilumos. Tad ir darbo seniūnijoje ėmėsi visa širdimi... Savo siela esanti tikra šio krašto patriotė, iš visų jėgų siekusi ir siekianti, kad Pravieniškėse daug kas pasikeistų į gerąją pusę.
Galina pasakoja, kad sprendimas siūlyti savo kandidatūrą į seniūno pareigas atėjo netikėtai. Kompiuterinio raštingumo kursuose, kai reikėjo atsakyti į klausimą „ar jaučiatės savo bendruomenės nare?", pasijuto bemananti, kad jai viskas „dzin“, svarbu neišsišokti... ir suvokė, jog būtina peržiūrėti savo nuostatas. Rezultatas? Na, Galinos jokiu būdu nepavadinsi trapia, tad galbūt kaip tik todėl ir nugalėjo – tapo pirmąja rajone renkama seniūne.
„2007m. Kaišiadorių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Č. Neviera, apžiūrėjęs puikų pastatą Pravieniškių centre, kuris šiuo metu stovi tuščias, tačiau saugomas Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos I pulko kariškių, - pasakė : „IMAM!“. Šiam pulkui ir priklauso šis erdvus trijų aukštų namas, kuriame dabar įsikūręs tik apsaugos postas. Kadangi turtas saugomas, pastatas nesuniokotas, naujai atėjusiems šeimininkams beliktų tik atlikti kosmetinį remontą. Pasak, seniūnės G. Jengalyčevos , kuri apie šį pastatą yra ne kartą diskutavusi su I pulko vadu S. Madalovu, suderinus Vidaus reikalų ministerijoje, pulkas mielai perduotų visą šį turtą savivaldybei. Akivaizdu, jog pastate būtų pakankamai vietos ne tik seniūnijai, policijos įgaliotiniui, kultūros reikmėms, bibliotekai.
2008m. pabaigoje seniūnės svajonė išsipildė! Šiame pastate šiai dienai yra visos numatytos įstaigos, atsirado ir sporto salė, greitai pradės veikti ir vaikų dienos centras.
Ir dar vienas pomėgis, o gal azartas:
„1995m. „momentinės loterijos“ dėka pakliuvau į TV viktoriną „Taip ir Ne“, laimėjau apie 30000 Lt, kelionę į Ispaniją, daug įvairių prizų... ir „užsikrėčiau pomėgiu“ TV žaidimams: „Žodžių mūšis“- 1996m. finalinio žaidimo dalyvė, „Eridanas“- „superklubo“ narė, „Taip ir Ne“- komandoje, Kauno TV- „A2 B2“, „ 6 nuliai- milijonas“, „Vienas prieš visus“, „Gamtos kodas“, šiame žaidime dalyvauta su Pravieniškių Stasio Tijūnaičio pagrindinės mokyklos mokiniais, - džiaugiasi Galina.
Pirmoji laimėta kelionė paskatino keliauti - aplankyta Lenkija, Vokietija, Belgija, Italija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Austrija, Turkija, Slovakija.
O kur dar įvairūs rankdarbiai, meilė savo šeimos nariams, ypač anūkėliui.

Šaltiniai: 
Suslavičienė R.  "Atspindžiai", 2005m.liepos 29d.
Rabačiauskienė A. "Kaišiadorių aidai", 2009m. vasario 24d.

      Straipsnio autorius: Marytė Drulienė