Jiesios kraštovaizdžio draustinis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 124 balsai)


Į pietryčius nuo Kauno miesto centro, kairiajame Nemuno krante, yra sena Jiesios gyvenvietė ir to paties pavadinimo piliakalnis, dabar Napoleono kalnu vadinamas. Už jo, prieš Šančius, į Nemuną įteka Jiesios upė, turinti nepakartojamo grožio slėnį su erozinėmis šlaitų atodangomis, reta augmenija. Tai turistų lankoma, viena mėgiamiausių kauniečių poilsio vietų. Nuo šios vietos ir prasideda valstybės saugoma teritorija - Jiesios kraštovaizdžio draustinis.

Bendras draustinio plotas - apie 410 ha (t. sk. 28 ha naujai prijungtų teritorijų), iš jų Kauno miesto ribose - apie 176 ha.. Įsteigtas 1960. Jo paskirtis – saugoti Jiesios upės slėnio kraštovaizdį su raiškiomis atodangomis, eroziniais šlaitais ir krantais, retųjų rūšių augalais. Nors draustinis apsuptas besiplečiančio miesto, jame saugomos nepažeistos atodangos su kvartero sluoksniais, kreidos luistais, eroziniais šlaitais ir krantais. Jiesios slėnyje gyvena ypač retos kalninės apsiuvos, auga gebenė lipikė, tuščiaviduris rūtenis, kiti retieji augalai.

Jiesios upės slėnio kraštovaizdis su raiškiomis atodangomis, eroziniais šlaitais ir krantais

Turinys

Kam reikalingi draustiniai ?

Ar draustinių reikia pačiai gamtai? Galbūt. Bet labiausiai jų reikia mums, žmonėms. Gamtą juk naikiname dažniausiai ne tyčia, o tik nesuprasdami, nesuvokdami, kad ji žūna amžiams. Naikiname, siekdami ūkinės naudos, patogumo, dažnai negalėdami tuokart įvertinti pasekmių. Draustiniai leidžia palyginti dar išlikusias buvusios gamtinės aplinkos saleles su visa pramonine ir miesto aplinka. Tuomet pradedame suvokti, ką praradome tenkindami savo vis didėjančius poreikius.

Mes tie, kurie jau užaugome civilizacijos prieglobstyje, neišmokom pievoje matyti gėlių, miške medžių, išgirsti laukų ir girių muzikos, pažinti paukščių pasaulio. Daugelyje mokyklų ir pievos, ir laukai, ir upių vandenys ir paukščiai su savo nuostabiomis giesmemis ir žolynėliai, užkonservuoti kabinetuose laukia negyvi, nebylūs apdulkėję, kol bus ištraukti į dienos šviesą. Negalima pamiršti, kad žvėrys, paukščiai ir visa kita, kas gyva, yra jaunesnieji mūsų broliai, be kurių žmogus Žemėje būtų vienišas, o gal ir visai negalėtų gyventi. O ar jauno žmogučio širdelė gali stipriau suspurdėti, palietusi negyvo paukšelio iškamšą ar pro stiklą žvilgtelėjus į prismeigtą herbariume drugelį. O jei galimybės būtų per visas pažintines gamtos pamokas leisti vaikams pajusti gamtos harmoniją, stabtelnant prie kiekvieno šaltekšnio, prie kiekvienos laukinių gėlių kolonijos, prie kiekvieno skruzdėlyno, įsiklausyti į paslaptingus gamtos garsus, paukšių čiulbėjimą, genio kalenimą, lakštingalos treles, ar kartu su upelio čiurlenimu nuklysti žvilgsniu į ramų upės ir žuvų gyvenimą, kurios plaukioja palei dugną gražios, lyg demonstruodamos savo vinklumą, grakštumą ir šildosi saulutėje, upės pakrančių užutekiuose. Tik tokiomis akimirkomis širdelę gali užplūsti gerumas, kad nebūtų sutraiškytas vabalėlis, nenulaužtas medelis ar žolynėlis, neišspardytas skruzdėlynas, neišardytas paukščio lizdelis.

Atodangos

Natūralios gamtos prieglobsčiai tam ir reikalingi, kad pjustume, jog pasaulis kuriame gyvename yra toks harmoningas, jog viens be kito čia niekas negali normaliai gyvuoti, kad šiame pasaulyje nieko nėra nereikalingo ar atsitiktinio, kad žmogus nepasijustų visagalis, o įtikėtų, kad Jis yra tik gamtos dalelė visatoje. Deje žmonių godumas beribis ir tikėtina, kad greitu laiku draustinių ne daugės, o mažės..

Verčiant istorinius puslapius

Kada įsikūrė Jiesios gyvenvietė, tikslių žinių nėra. Piliakalnio papėdėje, gyvenvietės daržuose ir Jiesios šlaituose rastus žalvarinius papuošalus, monetas, ietigalius, žiestų ir lipdytų molio puodų šukes, archeologai priskiria XI—XIII amžių laikotarpiui.

Sprendžiant iš Jiesios piliakalnio padėties, kaip teigė archeologas P. Tarasenka, piliakalnio viršūnėje galėjo būti iškilusio feodalo buveinė su pilaite, o papėdėje į pietryčių pusę, dabartinės Jiesios vietoje, įsikūrusi žvejų ir žemdirbių gyvenvietė, kuri klestėjo X - XIII amžiuose, bet dėl feodalų tarpusavio vaidų ar į kraštą įsibrovusių kryžiuočių ordino riterių buvo nusiaubta ir ilgainiui sunyko. Dalis gyventojų, ieškodami saugesnės vietos, pasitraukė į Jiesios upės, skendėjusios miškuose, aukštupį. Tokiu būdu atsirado pajiesio gyvenvietės, dabartinis Karkazų , o dar toliau kur įteka Vyčiaus upelis, įsikūrė Pavytės ir kiti kaimai.

Iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro 1500 m. išduoto rašto žemė ir pievos, esančios prie Jiesios upės, vadinamos Rastanu, Tutėnu, Račium, o taip pat giria, kurią seniau valdė Kauno miestiečiai, bet už skolas buvo užstatę maršalkai Stankui Sudivojevičiui, atiduodama valdyti Kauno pinigų kalyklos kalėjui Pindrichui Šlegirui. Be to, jam atiduota valdyti iš Kauno muitininko Zubco atimta žemė su kalnu prie Jiesios upės (Jiesios piliakalniu) ir pats Zubcas su žmona bei valdiniais. Šlegirui buvo suteikta teisė juos valdyti ir teisti, o taip pat teisė ant Jiesios upės įrengti tvenkinį ir statyti vandens malūną. Netoli Jiesios žiočių ir šiandien aptinkami buvusio malūno pėdsakai, bet ar jis buvo pastatytas P. Šlegiro, ar vėlesniais laikais, žinių nėra.

P. Šlegiras neilgai valdė Jiesią ir apylinkės žemes. Pasikeitus Lietuvos valdovams, didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis 1522 m. savo raštu Jiesią, Karkazų gyvenvietę, apylinkės žemes, pievas ir miškus Jiesios aukštupyje, pavedė valdyti Vilniaus karvedžio tarnybiniam Andriui Ilgauskui.

Kylant krašto kultūrai, pradėjus vis daugiau spausdinti knygų, popierių naudoti raštinėse, reikėjo jo daugiau pasigaminti vietoje. Todėl 1577 m. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vyriausiasis maršalka Kauno seniūnas Jonas Chadkevičius padovanojo popieriaus meistrui Jurgiui Reineriui Kauno apskrityje, prie Jiesios upės, Pavytės, Pajiesės žemes (dabar Pavytės kaimas) Kauno popieriaus malūnui (dirbtuvei) statyti. J. Reineris ją įrengė 1578 m. Jau kitais metais kai kurie dokumentai buvo rašomi ant šioje dirbtuvėje pagaminto popieriaus. J. Reineris savo dirbtuvę, tur būt, buvo įrengęs netoli Jiesios žiočių, ties Karkazų gyvenviete, nes upėje yra išlikę buvusios užtvankos poliai ir žemės pylimas kairiajame Jiesios šlaite.

Popieriaus dirbtuvės meistras J. Reineris buvo dešimčiai metų atleistas nuo mokesčių ir duoklių. Kauno seniūno Chadkevičiaus išduotoje ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Stepono Batoro patvirtintoje privilegijoje sakoma, kad, praėjus dešimčiai metų nuo dirbtuvės įkūrimo, J. Reineris didžiojo kunigaikščio kanceliarijai kasmet turi duoti po 10 rėzų popieriaus ir po 5 rėzus Vilniaus ponui. Kauno popieriaus dirbtuvė buvo pusiau valstybinė. J. Reineris buvo vadinamas Kauno pavieto kunigaikščio popierininku.

Praėjus dešimčiai metų, J. Reineris sumanė dirbtuvę praplėsti ir daugiau gaminti popieriaus, nes jo paklausa buvo didelė. Tam reikalui reikėjo patobulinti jos įrengimus ir praplėsti užtvanką, pastatyti naujus pylimus. Bet šiuo atveju būtų užlietos Kauno miestiečių pievos. J. Reineris kreipėsi į tuometinį Kauno seniūnijos seniūną Albrechtą Radvilą, prašydamas, kad ji būtų perkelta į Jiesios aukštupį, bet tam reikėjo naujo sklypo. Radvila išskyrė Reineriui papildomai žemės. Jo dovanojimo aktą 1589 m. patvirtino didysis Lietuvos kunigaikštis.

1590 m. J. Reineris pastatė naują, daug didesnę popieriaus dirbtuvę Jiesios - Vyčiaus upių santakoje. Jiesios šlaitai buvo sustiprinti mūriniu pylimu. Naujosios dirbtuvės popierius jau 1591 m. plačiai pasklido Lietuvoje. J. Reineris gamino popierių su vandens ženkliais, vaizduojančiais didžiąją bei mažąją vytį be inicialų ir mažąją vytį su inicialais „GR" (Georgius Reiner).

1663 m. jo sūnus Balceris popieriaus dirbtuvę pardavė Kauno miesto magistratui. 1744 m. Pavytės palivarkas atiteko Kauno seniūnui Stansilovui Siručiui. Jis, pasinaudodamas savo padėtimi, prie palivarko žemių prisiskyrė ir Kauno miestui priklausantį palivarką „Popiernią". Tik po dešimties metų Kauno magistratas atgavo dirbtuvę, bet ji jau gamino blogesnį popierių ir XVIII a. septintajame dešimtmetyje nustojo veikusi. Po paskutiniojo Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimo (1795 m.), kaip visa Užnemunė, taip ir Jiesios gyvenvietė su apylinkėmis atiteko Prūsijai. Jos vietinė administracija savo žinion perėmė visas įmones: Jiesios vandens malūną, kalkinę, prie gyvenvietės buvusią karčiamą, kuri pardavinėjo degtinę, midų, alų, prekiavo druska, žuvimis ir virvėmis. Prie karčiamos buvusi ir užeiga, kurioje apsistodavo sielius, vytines Nemunu plukdę žmonės. Ant Jiesios piliakalnio buvo įrengtas karinis sargybinis bokštas. Per Jiesios upę pastatytas medinis tiltas.

Jiesiečių ramų gyvenimą ne kartą sudrumstė į kraštą įsibrovę svetimšaliai. 1701 m. panemunėmis traukianti švedų kariuomenė, o 1812 m. pro Kauną pražygiuojanti prancūzų armija.

Napoleonas, žygiuodamas pro Kauną, lankėsi ir Jiesioje. Jo įsakymu, ant piliakalnio buvo užtemptos patrankos, kurios turėjo savo ugnimi dengti per Nemuną besikeliančius pulkus. Deja, prancūzai nesutiko jokio pasipriešinimo. Nuo Jiesios piliakalnio besikeliančią per Nemuną armiją stebėjo ir Napoleonas. Po to šis piliakalnis pradėtas vadinti Napoleono kalnu.

Jiesios piliakalnis – Napoleono kalnas. 1962 m. nuotrauka [iš KAVB fondų]

Prie pat Jiesios žiočių, iš dešinės, stūkso kitas kalnas, pramintas Linksmės kalnu. Pasakojama, kad baudžiavos laikais ant jo atvažiuodavę linksmintis bajorai.

Jiesios upė

Ten, kur šiuo metu teka Jiesios upė, senais laikais tyvuliavo jūra, kurioje klostėsi mergelinga kreida. Tai buvo maždaug prieš 70 milijonų metų . Slūgstant prieledyniniam baseinui, šioje dalyje pradėjo formuotis Jiesios upės baseinas, o vėliau - pati upė.

Žvelgiant nuo skardžio

Jiesios slėnis susiformavo, kai galingu srautu ištekėjo prieledyninio ežero vandenys, kurie išplovė gana tvirtas morenines ir tarpmorenines nuogulas. Upės slėnyje galime pamatyti per dvidešimt atodangų (jų vis daugėja), rodančių, iš ko sudaryti žemės klodai, slūgsantys virš vandens lygio. Ypač vertingos moksliniu ir estetiniu požiūriu tos, kuriose atsidengia visi klodai iki pat slėnio briaunos. Atodangos, dar vadinamos slankiais, skardžiais, siekia 30-40 metrų. Tai pats geriausias geologijos vadovėlis, kur galima pamatyti vykusių procesų pėdsakų ir stebėti dabar tebevykstančius procesus, kuriuos lemia paviršutinis nuotėkio vanduo, požeminio vandens šaltiniai, šaltis ir žmogaus veikla. Žiūrint į juos iš slėnio nuo upės, susidaro kalnuotos vietovės su stačiomis uolomis įspūdis. Skardžiai - pagrindinė draustinio peizažo dalis. Šlaituose gausu senesnių griovų, apaugusių mežiais ir krūmais.

Jiesios upės ilgis siekia 68,5 km. Slėnio plotis kinta nuo 250 iki 500 m. Šlaito aukštis 30–40 m, polinkio kampas 45°–55°, šalpa yra siaura iki 20 m pločio, 2–3 m aukščio. Jiesios vaga labai vingiuota. Vingiuose upė daro staigius posūkius, kuriuose vyksta intensyvi šoninė erozija. Dažniausiai eroduojami slėnio šlaitai, sudaryti iš moreninio nuogulo į kuriuos atsiremia upės vagos kilpos.

Jiesios intakai

Turi 16 intakų : Vasakė, Zorstrata, Lašaša, Graižė, Viemuonia, Kiauliškė, Skerdupis, Rudė, Šventupė, Germuonis, Šlapakšna, Kumė, Aukštažys, Vyčius, Maišys, Sąnaša.

Jiesios upę maitina iš šlaitų besisunkiantys šaltiniai. Daugelis tiesiog srūva į upę. Prie jų sunku prisibrauti. Esantys prieinamose vietose šaltinėliai tarnauja žmogui - atgaivina tyru kaip krištolas vandeniu.

Kalkinės šaltinis


Pagal atliktus mokslinius tyrimus „Ichtiofaunos monitoringas lietuvos upėse, ežeruose ir žuvų rodiklių ežerų ekologinei būklei vertinti „ buvo nustatyta, kad Jiesios upėje vandens ekologinė būklė ties Jiestrakiu – vidutinė, o ties Kliokiške – bloga. Jiesia yra labai užteršta. Indikatorius - išnykę žuvys anksčiau gyvenusios upėje.

Draustinio augalija

Nors draustinis yra tik kraštovaizdžio ir palyginus su kitais Lietuvos draustiniais yra daug mažesnis, augalų rūšių Jiesios draustinyje daugiau negu botaniniuose draustiniuose. 1980 metų duomenimis, net 666 rūšys. Iš tų 666 rūšių 101 rūšis reta ir saugoma, o 14 įrašyta į „Lietuvos raudonąją knygą". Tai šiaurės kraštų liana - paprastoji gebenė, klumpaitė, lieknoji plukė, tuščiaviduris ir tarpinis rūteniai, mažoji vištapienė, plačialapė gegūnė, didysis asiūklis, žirnialapis vikis, didžioji dantenė, didysis putelis, gležnalapė nertis, gegužraibė, kompasinė salota.

Dviejose vietose rastas paprastasis sinavadas, kai kur gausiai sužėlęs raudonžiedis žalčialunkis, paprastasis sausažiedis, keletas rūšių gegūnių, slapesnėse vietose - retas pietų Lietuvoje paprastasis burbulis, taip pat retokas mėlynasis palemonas , dažnai auginamas darželiuose, ir kt. Daugelį iš jų tikrai galima auginti dekoratyviniuose želdiniuose. Daug draustinyje ir retų, bet neįtrauktų į saugomų sąrašus augalų - lankinė pūstabriaunė, kopinis eraičinas, didžioji kelerija ir kt.


Jiesios draustinyje auga 278 vaistinių augalų rūšys. Čia auga net 66 rūšys augalų, kurių vaistinė žaliava ruošiama Lietuvoje ir naudojama gaminti vaistams. Ąžuolai, klevai, liepos, šermukšniai, gudobelės, laukinės obelys, kriaušės, baltalksniai ir karklai bei gluosniai yra įprasti draustinio šlaitų miškų medžiai ir krūmai. Daug pavienių laukinių kriaušių ir obelų bei erškėčių auga žaliuose Jiesios upės šlaituose ties Rokais. Rudenį draustinyje galima paragauti įvairiausių laukinių vaisių.Laukiniais obuoliais gydoma anemija, avitaminozė, skrandžio ir kitos ligos. Erškėtuogės – vitamino C šaltinis, gudobelės žiedai ir vaisiai gydo širdies ligas...

Viena didžiausių draustinio botaninių vertybių - paprastoji gebenė yra geras vaistinis augalas. Aralinių šeimoje, kuriai ji priklauso, yra tokie žinomi Tolimųjų Rytų augalai kaip ženšenis, eleuterokokas, aralija ir kiti. Gebenės lapais galima gydyti ne vieną ligą. Jie dedami į vaistažolių mišinius nervų sistemai stiprinti, atsikosėjimui gerinti, karščiavimui mažinti, reumatui ir kitoms ligoms gydyti. Šis augalas primena, kad prieš daugelį milijonų metų pas mus buvo šiltas subtropinis klimatas, palankus tarpti šilumą mėgstantiems augalams. Tik keliose vietose Lietuvoje belikęs šis retas augalas, o Jiesios draustinyje esančios augimvietės - vienos didžiausių ir gyvybingiausių.

Draustinio gyvūnija

1974 metų duomenimis, Jiesios draustinyje buvo 84 paukščių rūšys, iš kurių 29 draustinyje žiemojo, o 1986 metais užfiksuotos jau tik 53 rūšys. Pavasarį, kaip vaizdžiai yra rašęs ornitolgas J.Vaškelis, pajiesyje neatsiklausysi lakštingalų ir devynbalsių, vasaros pradžią skelbia griežlės, rudenį gudobelės kruta nuo puošniųjų svečių iš šiaurės – svirbelių. Žiemą lyg žaisliukai atrodo raudonos sniegenos, žalsvi tulžiai, geltonpilvės zylės. Jau nebeperi puošnieji kukučiai, žalvarniai.

Iš kurios pusės eitum Jiesios link, visur išgirsi dirvinius vieversius arba vyturius, jų tiek daug, kad, rodos, juda ir gailiai cypia visas laukas. Su jais ir pempės, kikiliai, geltonosios startos.

Kai šlaituose pradeda kristi klevų žiedai ir pražysta gluosniai, po savaitės arba dviejų, pievose, lankose išgirsti griežlę.

Arčiau upelio, lankų, griovių ir geležinkelio pylimo krūmeliuose paukščių daugiau. Neatskiriama tokio kraštovaizdžio dalis - geltonoji starta, geltonoji kielė, paprastoji medšarkė, kiauliukė, pievinis kalviukas, karklinė nendrinukė, kurapka, rudoji devynbalsė. Mažėjant tankiems brūzgynams, nuošalesnėms vietoms, vis rečiau matomos ir paprastosios medšarkės. Žiemą, spustelėjus šaltukui, prie pakluonių ir patvarčių, kur sniegas sumintas su išdraikytais šiaudais, šienu, pelais, galima pamatyti geltonosias startas. Dabar tokių vietų sodybose jau nebėra, todėl dar gaima retkarčiais pamatyti pakelėse prie šiaudų kūgių.

Labai sumažėjo tulžių, kurie laikosi arčiau vandens. Maloniai nuteikia žiemą virš properšų sublyksėjusi tulžio žalsva liepsnelė.

Tulžys

Kada pradeda žydėti gluosniai, ievos, sučiulba lakštingalos, juodgalvės devynbalsės.

Sumažėjo mažųjų margųjų genių, uodeguotųjų zylių, karetaičių, tošinukių, raibųjų devynbalsių, paprastųjų nykštukų,

Neapmiršta draustinis ir vėlų rudenį, ir žiemą. Nuo antros spalio pusės sujuda, sukrunta gudobelių krūmai. Tai puošnūs svečiai iš šiaurės — svirbeliai. 1972 ir 1974 metais draustinyje prie Kauno matytas gal jau išnykęs pas mus kuoduotasis vieversys. Žiemą arčiau krūmų, griovų šlaituose galima pamatyti kurapkų.

Jiesios draustinyje rastos 552 vabalų rūšys iš maždaug 2000 Lietuvoje esančių vabalų rūšių. Po akmenimis, išvartomis slepiasi puošniažygiai, įtraukti į Raudonąją knygą.

Nemaža elniaragių, raganosių, auksavabalių, sprakšių, įvairių ūsuočių, straubliukų rūšių.

Iš 14000 vabzdžių rūšių prie Jiesios rastos 603. 2008 m. pastebėtas Juodasis Apolonas - sklandūnų (Papilionidae) šeimos dieninis drugys, kuris ant priekinio sparno turi dvi juodas dėmes. Tyrinėtos ne visos drugelių ir dvisparnių rūšys. Rečiausia - tik prie Jiesios rasta kalninė cikada. Tai vienintelė giedančių cikadų rūšis Lietuvoje.

Po lietaus iš kiauto išlindę sliaužioja gausybė vynuoginių sraigių.

Vynuoginė sraigė

Naktimis prie Jiesios medžioja šikšnosparniai, apie savo buvimą praneša šeškai, žebenkštys, lapės. Dažnokai prašliaužia žalčiai, driežai., praliuoksi kiškis. Kartais pasirodo viena kita voverė. Vasaros vakarais sutiksi pūškuojančių ežių. Upėje matosi bebrų „veiklos" pėdsakų, galima išgirsti ir netikėtą pliaukštelėjimą uodega į vandenį. Kartkartėmis praliuoksi stirnaitė. Gyvena draustinyje ir lazdyninė bei didžioji miegapelė, dažnai draustinį aplanko ir šernai.

Žymus žmonės ir Jiesios draustinis

Nuostabi gamta atsispindi ne vieno rašytojo kūryboje, tuo galime įsitikinti paskaitę jų kūrybą.

Apie Jiesią štai ką rašo mums šiandien jau nežinomas rašytojas J. Serenga savo dar 1914 metais Seinuose išleistoje knygutėje ,,Lietuvos Eneida..."

... Ausis Namūno, kur viena puikiausia.

Didei krantuota upelė, mažytė,

Vėliau tą - žmones ėm' "Jiesia" vadytie,

Gamtos ten tikrai paroda berybė,

Kur, taip skrost' kalnų, žavinčių; statybė!

Skroblai kepurėms, kur laik' ją apgaubę,

Bei kiti medžiai - tart' drėgnumą sriaubia,

Saldus vėsums kur yr vasara tvankia,

O žiema lokiai pakriaušėse krankia.

Aukščiau Jiesia toj' taipog neišdžiųva,

Atokf nog krantų ... Ilgumoj' besruva,

Kur randas' tarpais nuosklėdnios sanplatos,

Ten būriai ančių laukinių gi matos,

Toliau upelė toj, lyg ant, patyčių,

Daugium pas'puošus abipus žilvičių,

Ko, vos šiuos laikuos, menk's ženklas matytie,

Tik ką vieta toj' - vadynas' Pavįtė,

Už tos jau kranto nėra didžio jokio,

Nė vandens, girdis', kaip tai žemiau - kliokio,

Nė viJnįs viena į kitą nes'daužia,

Vanduo nedikts sau tyla kreivai šliaužia,

O kur gelmė yr, išrod lyg sustojas,

Tai suprast duodas, kur jis sūkuriuojąs...

Tat tai ir būdavo į ką dausoti,

Toliau apie tą užteks pasakoti.


O garsiajame Antano Škėmos romane "Balta drobulė" rašoma, kad "Pajiesio molio drėgmė persisunkė pro Garšvos batus ir jis drebėjo. Nuogos žilvyčių šakos braukė jo veidą, jis aiktelėjo, kai stambesnioji užgavo spuogą. Nebuvo nei vieno storesnio medžio šitoje raizgynėje... Jis pamatė šaltą ir nykų Nemuną, ir Šančių nameliūkščius, pataikaujančius vandenų nykumai. Jis išsitraukė iš maišelio virvę. Švarus baltumas buvo kontrastas peizažui. "Mirtis graži", tarė Antanas Garšva pusbalsiu".


Keliaudami pajiesiu - žemyn upe, perėję tris geležinkelio tiltus per Jiesią, Vingytės kaime, Čigonkalnio papėdėje, kur Jiesia daro grakštų lanką, rastume žolėmis apaugusius pamatus. Čia, prie pat upelio, skardžių mūru nuo visų vėjų saugomas tarpukariu stovėjo tvarkingas, dailus, medžio drožiniais išpuoštas vasarnamis. Jame gyveno dailininkas Rimtas Kalpokas, jo žmona ir tarnaitė. Turėjo prijaukintą stirniuką. R.Kalpokas mėgdavo tapyti, grožėdamasis Jiesios skardžiais, slėniais.Vasarnamio kambariuose buvo daug paveikslų. Žiemą ant Jiesios dailininkas įrengdavo didelę čiuožyklą. R.Kalpokas labai mėgdavo čiuožinėti ir pas draugus, gyvenančius pajiesyje, žiemą dažnai atčiuoždavo Jiesia.


Iš pakalnės, kurioje gyveno dailininkas R.Kalpokas, pakilę į kalną, atsidursime jau kitame, Ražiškių kaime. Čia, Čigonkalnio viršūnėje, gyveno rašytojas Kazys Boruta. 14 arų sklypą rašytojas nusipirko iš kalbiniko N.Grigo. Dienoraštyje apie tai K.Boruta rašė: „Traukė mane atsidėti kūrybiniam darbui, bet trukdė miesto aplinka ir kasdieniniai rūpesčiai (...). Pagaliau suradome netoli Kauno Pajiesyje šlaitą, kurio aplinkinis vaizdas vėl mane pritraukė fiordų prisiminimu."


Prie Jiesios, Rinkūnų kaime, gimė kompozitorius ir dainininkas Vytautas Kairiūkštis. Kairiūkščio gimtinė - tikra grožio pajautos įkvėpėja. Iš jos dabar telikęs tik sodas, bet kaimo gyventojai dar parodo Kairiūkštynę, parodo, kur būsimasis kompozitorius laukdavo traukinio Kaunan.

Pajiesyje norėjo įsikurti ir žymiausia lietuvių moterų poetė - Salomėja Nėris, bet pirma apsilankiusi Palemone ten ir apsigyveno.

Pajiesiais dažnai vaikščiodavo ir grožėdavosi rašytojas Petras Cvirka su žmona dailininke Marija Račkauskaite-Cvirkiene. Apie Jiesią rašė poetas M.Gustaitis, Jiesios grožį savo eilėse apdainavo S.Nėris. Romane „Altorių šešėly" vaizdingas Jiesios pakrantes minėjo rašytojas V.Mykolaitis-Putinas.

Šaltiniai

1. Jiesios landšaftiniame draustinyje / J. Balvočiūtė …[et al.] - Kaunas : Šviesa, 1992.

2. Rokai ir jų apylinkės penkių amžių įkandin / teksto autorė Vanda Mažeikienė - Kaunas : Dakra, 2004.

3. Lietuvos Eneida arba Lietuvių tautos ineita į atrastąją tėvynę : semta iš įvairiausių prosenuolių padavimų / J. Šerenga. - Seinai : Laukaičio ir b-vės sp., 1913-1914. - 2 d

4. Juozapavičius P. Jiesia /Kauno diena. 1971 m. balandžio 25.

5. Brigita Paulavičiūtė . Juodasis Apolonas Jiesios kraštovaizdžio draustinyje.. /Žurnalas apie gamtą. 2008 01(25)

6. Geologija. /Geologiniai procesai ir reiškiniai Kauno miesto teritorijoje (Vidurio Lietuva) Salomëja Bucevièiûtë, Vytautas Marcinkevièius, Vidas Mikulënas 2005. Nr. 50. P. 59–70 / Lietuvos mokslø akademija.

7. Ataskaita „ Ichtiofaunos monitoringas lietuvos upėse, ežeruose ir žuvų rodiklių ežerų ekologinei būklei vertinti parinkimas“ (Moksliniai tyrimai pagal sutartį Nr. 4F 07-75 su Aplinkos apsaugos agentūra) Parengė dr. Tomas Virbickas

8. http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?p=160019 . Žiūrėta 2009-06-05

9. http://www.efoto.lt/files/images/9339/upload-9339-1205697260_.jpg Žiūrėta 2009-06-06