Jonas Biliūnas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,9 / 5 (64 balsai)

Jonas Biliūnas — XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas, itin ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra, plačių interesų asmenybė, suspėjusi per trumpą laiką ir neįmanomai sunkiomis sąlygomis padaryti daug darbų.

Turinys

Biografija

Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių kaime (Arklio muziejus), Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai: Juozapas Biliūnas (?-1893) ir Zuzana Gražytė-Biliūnienė (?-1893) – pasiturintys ūkininkai. Broliai ir seserys: Mykolas Biliūnas (1858-?), Anelė Biliūnaitė-Gražienė (1863-?), Juozapas Biliūnas (1866-1936) – žemdirbys, stambus ūkininkas, Antanas Biliūnas, Julija Biliūnaitė-Juodelienė (1874-?). Jonas buvo paskutinis, aštuntas vaikas, gimęs šeimoje (du vaikai mirė maži). Brolio Mykolo sūnus Jurgis Biliūnas (1888-1950) – visuomenininkas, tremtinys. Brolio Juozapo sūnūs Antanas Biliūnas [1] (1905-1970) – bibliografas, rašytojas, Jonas Biliūnas-Žolynas (1900-1945) – laisvės gynėjas.

Jono Biliūno tėviškė


Kaimo daraktoriaus paruoštas, Jonas Biliūnas 1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje, kur įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. Subūrė slaptą būrelį, parašė atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“.

1893 mirus abiems tėvams ir atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas.

1901–1902 m. gyveno Liepojoje, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė. Ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus V. Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“, redagavo jo 1 ir 2 numerius.

Jonas Biliūnas si žmona


Caro biurokratijai galutinai atsakius leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu.Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Paaštrėjus džiovai 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Prasideda kova su lemtinga negalia.Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Biliūnas jau buvo pajutęs savyje rašytojo pašaukimą, stengėsi literatūroje save išreikšti, skubėdamas ir baimindamasis, kad nieko reikšminga nesuspės padaryti.Tragišką prasmę turi tas faktas, kad geriausius apsakymus J.Biliūnas sukūrė, jau nepagydomai sirgdamas ir kūrybai atiduodamas visas jėgas.

1906 m.vasarą gydosi Rozalime , Kačerginėje. Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę. Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”. Nenustoja domėtis lietuvių literatūros naujienomis: prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio literatūros almanachą „Aitvaras” , kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. Metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į Zakopanę.

Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., ant žmonos rankų ir palaidotas Zakopanėje.

1953 m. J. Biliūno palaikai buvo atgabenti ir perlaidoti Liudiškių kalvoje šalia Anykščių. Ant kapo 1958 m. buvo pastatytas 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (autoriai – architektas Vytautas Gabriūnas ir skulptorius Bronius Vyšniauskas).Taip buvo įvykdyta poetinė rašytojo valia, pareikšta viename eilėraštyje :

Kad numirsiu, man' pakaskit

Ant Šventosios upės kranto:

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau.

Antkapinis paminklas "Laimės žiburys"

Jono Biliūno kapas

Kūryba

Jonas Biliūnas- švietėjiškojo racionalizmo epochos lietuvių rašytojas J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.

Pirmuosius literatūrinius bandymus Bilūnas pradėjo eilėraščiais. Dalį jų 1900-1903 metais spausdino tuometiniuose laikraščiuose ir žurnaluose, kita dalis, parašyta apie 1905-uosius, publikuota po rašytojo mirties. Biliūnas blaškėsi tarp publicistikos, poezijos ir prozos.

J. Biliūno publicistikoje, mokslo populiarinimo darbuose galima surasti svarbių mūsų praeities politinio, kultūrinio gyvenimo atgarsių, susekti tas problemas, kurios jaudino būsimąjį rašytoją, formavo jo asmenybę. Į tos rūšies darbus jis buvo įsitraukęs 1902 – 1903 m., t. y. laikotarpiu tarp studijų Tartu universitete ir mokymosi Leipcige, kai, gyvendamas Šiauliuose ir Panevėžyje, suartėjo su revoliuciniu darbininkų judėjimu. Rašytojo publicistikoje atsispindi artėjančios 1905 – 1907 m. revoliucijos atmosfera. Vienas pagrindinių jos motyvų – neapykanta carizmui, kurią jautė pažangioji lietuvių visuomenė dėl jo sankcionuojamos socialinės nelygybės, tautinės priespaudos, ta neapykanta, kuri netrukus siūbtelėjo aukšta revoliucijos banga. Daugelyje straipsnių keliamos švietimo idėjos.J. Biliūnas ne vien ragina beraštį skaityti ir rašyti, leisti vaikus į mokyklą. J. Biliūno publicistikos idealas – mokslinis gamtos ir visuomenės reiškinių supratimas, savo žmogiškosios vertės jutimas ir pagaliau – visuomeninis aktyvumas, kurio tikslas – nuversti carizmą, pakeisti jį demokratine santvarka. Toks idealas atsispindėjo ir vėlesnėje J. Biliūno grožinėje kūryboje. Juo vadovaudamasis, J. Biliūnas, kaip ir kita pažangūs publicistai, kritikavo buržuazinę inteligentiją už pasyvumą, egoizmą, pilietinio akiračio siaurumą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”, „Šis tas apie mūsų studentus”).Kovą su priespauda skatina ir tokie J. Biliūno publicistiniai darbai, kur aprašomi praeities įvykiai: „Kaimiečių kovos su ponais Belgijoje ir Prancūzijoje XIV amžiuje”, „Iš mūsų praeities”, „Užmušimas caro Aleksandro II”. Praeities medžiaga juose – pretekstas revoliucinei agitacijai, švietimui. Istorinės medžiagos aktualizavimas J. Biliūno perimtas, aišku, iš revoliucinės spaudos patyrimo. Artimi publicistikai ir J. Biliūno mokslo populiarinimo darbai. Autorius ir čia pasako ne vieną iš tų minčių, kurias skelbė ir publicistikos straipsniuose, puldamas tamsumą, prietarus aiškinant gamtos reiškiniais. Savo straipsniuose jis tiksliai suvokė mokslo reikšmę, gamtos pasaulį ir visuomenę jis suvokia kaip didžiulę visumą, susieta daugybe sąsajų. J. Biliūno mokslo populiarinimo darbai reikšmingi tuo, kad platino geologijos, geografijos žinias, skelbė mokslines gamtos supratimo idėjas, ugdė mąstymo kultūrą.

Literatūrinės kritikos straipsniai atspindi tokias pat nuoseklias J. Biliūno pastangas susidaryti ir išsakyti savo pažiūras į literatūrą, kaip publicistika – į socialinius reiškinius.

Savąjį literatūros supratimą J. Biliūnas išreiškė studijos apie Žemaitės apsakymų rinkinį „Paveikslai” įžangoje, straipsniu „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys”, nebaigtu „Atviruoju laišku dailiosios literatūros ir kalbos mylėtojams” ir kt. Jis – pirmas lietuvių literatūros kritikas, su tokiu teoriniu užmoju nagrinėjęs realizmo koncepciją. Realizmas jam – ne pastovi,, amžina literatūros žymė, o viena jos srovių, vyraujanti tuo metu. J. Biliūno mintys apie literatūrą rėmėsi patyrimu, kurį sukaupė XIXa. antrosios pusės realizmas, plačiu srautu perėjęs visas Europos literatūras, užkliudęs ir gimstančią lietuvių beletristiką – formavęs Žemaitės talentą. Žemaitę J. Biliūnas ir rengėsi parodyti kaip ryškiausią tos krypties atstovę.

Grožiniai kūriniai, ypač apsakymai – svarbiausia J. Biliūno palikimo dalis. Jie – didelė meninė vertybė, į kurią iki šiol orientuojasi lietuvių literatūra. Jo beletristika davė naujų impulsų demokratinei lietuvių prozai, padėjo plėtotis joje svarbioms meninėms tendencijoms. Turėdamas platų socialinį akiratį, išlavintą meninį skonį, rašytojas savitai traktavo ne vieną ankstesnio realizmo temą, iškėlė naujų tikrovės vaizdavimo aspektų. Buities reikalai, socialiniai žmonių poreikiai slypi už daugelio konfliktų, išgyvenimų, nuotaikų, vaizduojamų dažname apsakyme. Baudžiavos laikų tikrovė, iškylanti vien iš veikėjų atsiminimų, čia itin negailestinga („Žvaigždė”, „Lazda”). Daug skausmo paprastam žmogui nešė ir vėlesni, pobaudžiaviniai laikai. Sūnus išvaro tėvą elgetauti, gailėdamas jam duonos („Ubagas”), motina rauda beprasmiškai žuvusio sūnaus („Vieną rudens dieną”). „Liūdnoje pasakoje” pavaizduotas likimas žmonių, svajojusių susikurti geresnį gyvenimą. Net šeštų metų Joniukui „pirmą kartą gyvenimas parodė nagus”, įrėždamas jo sieloje randą. Darbininkų buitis apsakymuose „Pirmutinis streikas”, „Be darbo” sunki, beprošvaistė. Senatvė, mirtis ne viename J. Biliūno kūrinyje iškyla kaip skausminga vienišumo, nereikalingumo būsena („Brisiaus galas”, „Ubagas”). Gyvenime daug beprasmiško, net nesąmoningo žiaurumo („Kliudžiau”, „Vieną rudens dieną”). Iš viso J. Biliūno prozoje apsčiai medžiagos, kad galima visų jo veikėjų gyvenimą apibūdinti kaip „liūdną pasaką” (taip kartais tyrinėtojų ir nusakomas svarbiausias rašytojo prozos motyvas). J. Biliūnas paliko klasikinių trumpo apsakymo pavyzdžių lietuvių literatūroje. „Kliudžiau”, „Brisiaus galas”, „Piestupys”, „Joniukas”, „Lazda” ir daugelis kitų jo prozos deimančiukų galėjo atsirasti tik todėl, kad rašytojas jautė dideles galimybes, kurias teikia vidinės žmogaus biografijos epizodų, psichologinės reakcijos analizė.

Jono Biliūno įnašas į lietuvių literatūros meninę kultūrą didžiulis ir nepakartojamas.

Knygos

RAŠTAI

  • [Raštai, T.]1: Beletristika. - Kaunas: "Spaudos fondas", 1937. - 311p. - (Lietuvių klasikai).
  • Raštai. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. - 314p.
  • Raštai. - T.1-2. - Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1954-1955.
  • T. 1: [Apsakymai, eilėraščiai, literatūros kritika]. - 1954. - 351p.
  • T. 2: [Publicistika, laiškai]. - 1955. - 585p.
  • Raštai: [3t.] - Vilnius, Vaga, 1980-1981.
  • T.1: Proza ir poezija. - 1980. - 264p.
  • T. 2: Kritika ir publicistika - 1980. - 315p.
  • T.3: Laiškai. - 1981. - 473p.


KNYGOS


  • Aukos karės dievui / parašė Jonas Gražys. - Chicago, Ill.: Lietuva, 1902. - 40p.
  • Apsireiškimai iš žemės gyvenimo / parašė J.Barzdyla. - Tilžė, 1902. - 44p.
  • Įvairūs apsakymėliai. - Tilžė: O.Mauderodės sp., 1906. - 64 p. - Prieš antr. aut: J. B-no.
  • Piestupys. Joniukas / Parašė J. B-nas. - Vilnius: J.Zavadskio sp., 1906. - 16p.
  • Lazda. Ubagas. Svečiai. Brisiaus galas / Parašė J. B-nas. - Vilnius: J. Zavadskio sp., 1906. - 31 p.
  • Liūdna pasaka. - Vilnius, 1908 [1907]. - 32 p. - Prieš antr. aut.: J. B-nas.
  • Paveikslai, apysakos ir eilės. - Tilžė: J.Biliūnienė, 1913. - 144p.-Virš. antr.: "Jono Biliūno raštai".
  • Liūdna pasaka. - Kaunas, 1937. - 73 p. : iliustr. - (XXVII knygos mėgėjai).
  • Parinkti raštai mokykloms. - Kaunas: "Spaudos fondas", 1937. - 127p.
  • Rinktiniai raštai. - Gunzenhausen, 1946. - 158p.
  • Kliudžiau: [apsakymai]. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. - 73p.
  • Nemunu: [Apsakymai] . - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. - 98p.
  • Rinktiniai apsakymai. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. - 99p. - (Mokinio biblioteka).
  • [Rinkinys]. - Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1956. - 69p. - (Mokinio biblioteka).
  • Lazda: [apsakymai]. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1959. - 334p.
  • Liūdna pasaka. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. - 50 p.
  • Laimės žiburys: apsakymas. - Vilnius: Vaga, 1965. - 20p.
  • Žvaigždė: [apsakymai]. - Vilnius: Vaga, 1965. - 70p.
  • Apsakymai. - Kaunas: Šviesa, 1967. - 81p.
  • Liūdna pasaka: [apsakymai]. - Vilnius: Vaga, 1973. - 279 p.
  • Laimės žiburys: [apsakymai]. - Vilnius: Vaga, 1975. - 79p.
  • Apsakymai. - Vilnius: Vaga, 1984. - 79p.
  • Liūdna pasaka: apsakymai ir apysaka. - Kaunas: Šviesa, 1986. - 160p.
  • Liūdna pasaka: kūrybos rinktinė. - Vilnius: Baltos lankos, 1995. - 132p. - (Skaitinių serija, 1).


KNYGOS KITOMIS KALBOMIS


  • Pervaja stačka: [apsakymai / vertė O.Juodelienė]. - Vilnius: Gospolitizdat, 1952. - 85p. - Rusų k.
  • Opowiadania : [apsakymai / vertė A.Zakaras]. - Wilnius: Panstw. Wyd-wo. lit. Pieknej, 1953. - 165 p. - Lenkų k.
  • Smutna opowieść i inne opowiadania: [apsakymai / vertė A.Lau-Gniadovska]. - Warszawa: Czytelnik, 1956. - 151p. - Lenkų k.
  • [Pirmutinis streikas: apsakymai / vertė M.Chodijeva]. - Stalinabadas, 1957. - 99p. - Tadžikų k.
  • Svetoč ščastja: [apysakos ir apsakymai / vertė B.Zalesskaja, O.Juodelienė]. - Vilnius: Vaga, 1964. - 207p. - Rusų k.
  • Laimes guntina: [apsakymai / vertė H.Galinis]. - Ryga: Liesma, 1973. - 192p. - Latvių k.
  • Rasskazy / Ionas Bilunas. - Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1979. - 256p.
  • Rasskazy / Ionas Bilunas. - Vilnius: Vyturys, 1988. - 134p.
  • Opowiadania: [apsakymai / vertė] J.Bębnowska. - Kaunas: Šviesa, 1990. - 96p. - Lenkų k.
  • Mi trafis / [vertė] T.Lukoševičius. - Panevėžys: Jūsų, 1994. - 166p. - (Panevėžys-a Bibl. De esperanto, 7). - Esperanto k.

Jono Biliūno memorialinė sodyba

Senojoje J. Biliūno gimtosios sodybos namo pusėje, buvusioje stancijoje, dabar įrengta nedidelė ekspozicija, kur eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai – kuklūs baldai bei namų apyvokos reikmenys, buvę Biliūnų sodyboje: senas stalas, lova, dar baudžiavos laikų indauja, žibinčius, ilgi suolai pasieniais, rankšluostinė su lino rankšluosčiu. Baldai priklausė J.Biliūno giminėms – broliams Mykolui, Juozapui, Antanui, seserims Anelei, Julijai. Dalis eksponatų į muziejų pateko jam kuriantis 1960 m. Kiti daiktai gaunami iki šiol iš rašytojo brolių ir seserų anūkų.

Jono Biliūno memorialinės sodybos ekspozicijos fragmentas

Kitame kambarėlyje – nuotraukos, atspindinčios svarbesnius J.Biliūno gyvenimo momentus, raštai, rankraščių fotokopijos.

Daugiau informacijos http://www.baranauskas.lt/biliuno/turinys.htm

Biografinę apybraižą apie Jona Biliūną "Į Aukštą kalną" parašė M. Telksnytė ir V. Račkaitis Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio veiklos ir kūrybos apžvalga

Jono Biliūno vardu pavadinta Anykščių gimnazija [2]

Šaltiniai

Stonys A. Jono Biliūno palikimas [Raštai T - 1]. — Vilnius, 1980. — p. 264

http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=562

http://anthology.lms.lt/texts/28/bibliogr_l.html

Nuotraukos iš svetainių:

www.eleidykla.lt

http://www.baranauskas.lt/biliuno/turinys.htm

http://www.xxiamzius.lt/.../20011205/atmi_01.htm

http://www.anyksciuparkas.lt/?id=33&pg=46