Jonava: Antanas Gabužis - Laisvės kovų dalyvis, karys-savanoris, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (109 balsai)

GABUŽIS Antanas [1] – buvo karys-savanoris, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Sausio 13-osios brolijos Jonavos skyriaus pirmininkas, LPKTS tarybos ir valdybos, Jonavos gynybinio SKAT, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio revizijos komisijos narys, ilgametis VšĮ Jonavos ligoninės gydytojas onkologas, turėjęs I-ąją kvalifikacinę kategoriją.


Antanas Gabužis. Nuotrauka iš Veronikos Gabužienės asmeninio albumo

Turinys

BIOGRAFIJA

GABUŽIS Antanas[2] gimė 1928 m. gegužės 6 d. Balanėlių k. (Pakruojo r.). A. Gabužio tėvas buvo 1918 m. Lietuvos savanoris, motina – karininko Antano Juozapavičiaus, žuvusio ginant Lietuvos Nepriklausomybę, sesuo. Augo patriotiškumo nestokojančioje šeimoje.

1935 m. pradėjo lankyti Noreikų pradinę mokyklą. Baigęs Staškavičių mokyklos 6 skyrius, įstojo į Panevėžio geležinkelininkų mokyklą, vėliau – į vakarinės Panevėžio gimnazijos 5 klasę.

1944 m. žiemą Lietuvos laisvės armijos Panevėžio apskrities grupė sudarė atskirą spec. būrį, kuris buvo pavadintas „Baltasis dobilas“. Jaunimas būryje buvo ruošiamas pasipriešinimo kovai, jei rusai antrą kartą okupuotų Lietuvą. 1944 m. vasario 15 dieną A. Gabužis priėmė priesaiką, pasirinko slapyvardį Dobilas. 1945 m. spalio 8 dieną jis buvo suimtas Panevėžyje ir apkaltintas ryšiais su partizanais, nes jį sugavo imant maistą iš ORSO parduotuvės. Nors buvo mušamas, tardomas, nieko neišdavė ir neprisipažino. Tada buvo sudaryta kriminalinė byla (už kuponų padirbinėjimą). Kaip nepilnametis Karo tribunolo buvo nuteistas trejiems metams.

1948 m. spalio 12 d., atbuvęs tris metus lageriuose, sugrįžo į Panevėžį ir toliau tęsė mokslus. Pradėjo bendradarbiauti su partizanais: teikė pogrindžio literatūrą, politinę informaciją, maistą, medikamentus, reikalingus dokumentus. Teko dalyvauti partizanų sueigose ir netgi vienose kautynėse nakties metu. A. Gabužis 1949 m. buvo priverstas pereiti į nelegalų gyvenimą - davė priesaiką, buvo apginkluotas ir tapo Vyčio apygardos Vėtros būrio partizanu (slapyvardis Dobilas). 1949 m. balandžio 18 dieną su spec. užduotimi buvo pasiųstas į Anykščius. Atvykus į Panevėžio geležinkelio stotį buvo suimtas. 1949 m. rugpjūčio 11-12 dienomis Vilniuje Pabaltijo karo tribunolas A. Gabužį nuteisė mirties bausme, vėliau – bausmė pakeista į 25 metus lagerio ir 5 metus tremties be jokių teisių. A. Gabužiui teko kalėti įvairiuose lageriuose: Macikuose (Šilutės rajone), Ekibastuze, Karagandoje, Norilske. Po 1953 m. Norilsko sukilimo, kalėjo Vladimiro uždarame kalėjime metus ir keturis mėnesius. Vėliau kalėjo Taišete ir Bratske.

Ekibastuzo spec. režimo lageryje gyvenimo sąlygos buvo ypatingai sunkios, dirbdavo po 12-14 val. A. Gabužis pradėjo organizuoti lietuvių pasipriešinimo pogrindžio grupę, kuri greitai išaugo į organizaciją. 1951 m. sausio 23 dieną Ekibastuze prižiūrėtojai ir konvojus sumušė kalinį ukrainietį grįžtantį iš darbo. Sugrįžę į zoną, kaliniai išvarė prižiūrėtojus ir nubaudė kalinius vagis. Tada į zoną buvo pakviesti ginkluoti kareiviai. Per susirėmimą žuvo 8 kaliniai. A. Gabužis buvo uždarytas, tardomas, mušamas, kankinamas, kad išduotų sukilimo organizatorius. Nepavykus nieko iškvosti, A. Gabužis buvo išvežtas į Karagandą, vėliau – į Krasnojarską.

1952 m. rugpjūčio 10 dieną atvežtas į Norilsko Gulago 5-to lagerio punktą. Čia A. Gabužis nutarė atnaujinti lietuvių lagerio pogrindžio organizaciją. Per tris mėnesius lietuvių grupėje buvo apie 180 narių. 1953 m. gegužės 24 dieną prasidėjo didysis Norilsko Gulago sukilimas. Su sukilėliais susidorota žiauriai: buvo šaudoma į kalinius, 26 žuvo, labai daug buvo sužeistų. Po žudynių apie 65 kaliniai buvo žiauriai sumušti ir pakeltomis rankomis išvaryti į stepę, apie 3 kilometrus nuo miesto. Kareiviai gąsdino, jog visus iššaudys, tačiau pragulėję veidu į žemę apie 16 valandų, jie buvo pakrauti į sunkvežimius ir nuvežti į Dudinką, kur sugrūdo į baržą ir nuplukdė į Krasnojarsko kalėjimą, kuriame kalino metus ir 4 mėnesius. 1954 m. gruodžio 12 dieną iš kalėjimo buvo išvežtas į Bratską.


A. Gabužis - lagerio kalinys. 1954 m. Nuotrauka iš V. Gabužienės asmeninio albumo


1955 m. buvo peržiūrėta A. Gabužio teismo byla, nuimta 15 metų ir 1955 m. lapkričio 19 dieną jis buvo paleistas į laisvę, kaip II-os grupės invalidas, suluošintas tardymo metu ir nukreiptas į tremtį – Bratske, prižiūrint spec. komendantūrai.

1955 m. lapkričio 25 dieną pradėjo dirbti Bratsko ligoninėje sanitaru. Dirbdamas baigė medicinos seserų kursus, vėliau – rentgeno laborantų kursus.


Veronikos Vasiliauskaitės ir Antano Gabužio vestuvinė nuotrauka. Iš V. Gabužienės asmeninio albumo


1957 m. sukūrė šeimą su 1949 m. tremtine iš Jonavos rajono Veronika Vasiliauskaite.

1961 m. spec. komendantūrai leidus persikėlė į Irkutską ir buvo priimtas į Irkutsko medicinos instituto gydomąjį fakultetą, kurį baigė 1968 m.

1967 m. šeima sugrįžo į Lietuvą, į Jonavą. A. Gabužis į Lietuvą sugrįžo 1968 m. kovo 1 d., baigęs medicinos studijas.

1955-1957 m. A. Gabužis dirbo Bratsko r. (Irkutsko sr., Rusija) ligoninės sanitaru, 1957-1960 m. – viduriniojo medicinos personalo darbuotoju, 1961-1968 m. – Irkutsko miesto ligoninėje viduriniojo medicinos personalo darbuotoju, 1968-2005 m. – Jonavos centrinės ligoninės (VšĮ Jonavos ligoninė) gyd. onkologu. Turėjo I-ąją gydytojo-onkologo kategoriją.

Prasidėjus Atgimimui, A. Gabužis dalyvaudavo visuose mitinguose ir renginiuose, kurie vyko Jonavoje. Tragiškomis Sausio dienomis budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, stebėjo kariuomenės judėjimą ir teikė žinias AT apsaugos skyriui.



2007 m. Gabužiai atšventė auksinį bendro gyvenimo jubiliejų. Antanas Gabužis su žmona Veronika užaugino tris vaikus, auga penki anūkai bei du proanūkiai. Deja, taip jau lėmė likimas, kad buvimu dviese neilgai teko pasidžiaugti - 2008 m. rugpjūčio 29 dieną Antanas Gabužis mirė. Palaidotas Jonavos kapinėse.

VEIKLA ATGIMIMO METAIS

Antanas Gabužis Atgimimo metais aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – Sąjūdžio organizuojamuose renginiuose, mitinguose. Įsikūrus klubui „Tremtinys“ ir 1988 m. lapkričio 13 dienos visuotiniame Jonavos politinių kalinių ir tremtinių susirinkime išrinkus pirmąją „Tremtinio“ klubo tarybą, jos veikloje nuoširdžiai dirbo ir Antanas Gabužis. Pirmoji taryba dirbo labai intensyviai. Buvo rašoma į generalinę prokuratūrą ir Vidaus reikalų ministeriją dėl reabilitacijos pažymų gavimo. Buvo renkami pareiškimai dėl išlikusio turto grąžinimo ar kompensacijų išmokėjimo. Labai aktyviai šį darbą dirbo tarybos pirmininkės pavaduotojas poltkalinys Antanas Gabužis. Jo pastangomis buvo gautos suremontuotos ir įrengtos klubo būstinės patalpos (Vasario 16-osios gatvėje 5a), įvestas telefonas.

1989 m. liepos 21 d. į Kėdainių karinį aerodromą iš Igarkos nusileido lėktuvas su tremtinių palaikais. Į Jonavą papuoštomis mašinomis buvo atvežta 14 karstų. Už perlaidojamus tremtinius buvo aukojamos šv. Mišios Jonavos bažnyčioje. LPKT klubo nariai Antanas ir Veronika Gabužiai, Eugenija Mockaitienė ir kt. organizavo palaikų perlaidojimą.

1989 m. rugsėjo 8 d. I. Zinkevičiūtei atsisakius dirbti LPKT klubo pirmininke, naujuoju pirmininku išrenkamas politinis kalinys Antanas Gabužis [[3]].

Antanas Gabužis, norėdamas atsidėkoti Aukščiausiajam, kad globojo ir padėjo iškęsti lagerio pragarus, ėmėsi iniciatyvos Jonavos kapinėse pastatyti koplyčią visų negrįžusiųjų atminimui. 1990 m. birželio mėn. buvo pašventinti pamatai. Kapsulė su iškilmingu aktu ir Tarybos narių parašais buvo įdėta į pamato nišą ir užmūryta. „Kai koplyčios statybos darbai buvo baigti, statybos iniciatorius ir organizatorius Antanas Gabužis lengviau atsivėpęs pasakė: „Pagaliau mano įžadas išpildytas. Būdamas lageriuose prašiau Dievo – jei liksiu gyvas, pastatysiu Tėvynėje kryžių“ [4, p. 28].


Antanas Gabužis prie Tremtinių koplyčios. Nuotrauka iš V. Gabužienės asmeninio albumo


1992 m. birželio 13 d. įvyko šventinimo ir atidarymo iškilmės. Koplyčią šventino Jo Ekselencija vyskupas Sigitas Tamkevičius ir aukojo šventas mišias. Projekto autorė – architektė Lina Preišegalavičienė. Varpą koplyčiai išliejo ir padovanojo Kauno „Centrolito“ modeliuotojas Jonas Olšauskas. Kad varpas gražiai skambėtų, reikėjo gauti vario, bronzos ir 300 gramų sidabro. LPKTS Vilniaus bendrijos pirmininkas St. Žukauskas paaukojo 162 g sidabro, o jonavietė B. Džermeikienė – 10 litų vertės sidabrinę monetą bei vieną sidabrinį dolerį. Kitą metalą dovanojo „Centrolitas“. Ant varpo yra užrašas: „Skambėk Laisvę Lietuvai“ – prisimena tremtinė Veronika Gabužienė. Koplyčios statybai aukojo tremtiniai ir įvairios organizacijos. Aukos buvo registruojamos aukų knygoje. Jų rinkimu rūpinosi A. Gabužis. Iškilmių metu padėkota RSO statybininkams, įmonėms ir organizacijoms, kurios rėmė šią statybą materialiai ir geros valios žmonėms, kurie aukojo savo lėšas šiai statybai. Didžiausia padėka už šios koplyčios pastatymą Antanui Gabužiui – jis buvo apjuostas tautine juosta, jam skiriamos gėlės ir padėkos žodžiai. LPKTS ir jonaviečiai dėkojo jam ir už puikiai organizuotą koplyčios šventinimo ceremoniją.



Buvo Sausio 13-osios brolijos aktyvus narys, Jonavos skyriaus pirmininkas. Ir vėlesniais metais Antanas Gabužis nuolat dalyvaudavo LPKTS Jonavos skyriaus veikloje. A. Gabužio išbandymai, patirti jaunystėje, jo patriotiškumas, meilė Tėvynei, neliko nepastebėti – jis susilaukė įvertinimo.

APDOVANOJIMAI

Antanas Gabužis apdovanotas žymenimis:


„Už nuopelnus Lietuvai“ (1991 m.),



LPKTS I-ojo laipsnio už nuopelnus Lietuvai (1999 m.),



Lietuvos Raudonojo Kryžiaus diplomu už nemokamai 114 kartų duotą kraują (1995 m.),


Vyčio Kryžiaus ordinu (2001 m.),


Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanoja Antaną Gabužį Vyčio Kryžiaus ordinu. 2001 m. Nuotrauka iš Veronikos Gabužienės asmeninio albumo


A. Gabužis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), LLKS I-ojo laipsnio partizanų žvaigžde (2007 m.),


Reginos Lukoševičienės nuotraukoje LLKS partizanų žvaigždė


Sausio 13-osios atminimo medaliu (2007 m.).



A. Gabužis apdovanotas SKAT padėka (1994 m.),


„Norilsko Vyčių“ bendrijos padėka 1953 m. sukilimo dalyviui (2003 m.),



padėka Lietuvos Sąjūdžio 15-iolikos metų sukakties proga (2003 m.).



1999 metų vasario 3 d. A. Gabužiui buvo pripažintas kario-savanorio statusas.

MEILĖ TĖVYNEI, IŠTIKIMYBĖ VALSTYBEI

Labai gražiai apie mūsų kraštietį parašė profesorė Ona Voverienė [13], kai jis dar buvo gyvas. Smagu, kai suspėjame pasakyti gerus žodžius gyviesiems. Ji rašė: „Antanas Gabužis – tai tikras lietuvis ir savo valstybės pilietis, jaučiantis atsakomybę už savo Tėvynės, savo tautos ir Lietuvos likimą ir išlikimą. Ir šviesuolis, kokių dabar reta, trokštantis žinių ir objektyvios informacijos – kas yra kas Lietuvos politikoje ir ko iš vieno ar kito politiko ar partijos galima tikėtis. Jis jaučiasi atsakingas už tai, kas vyksta Lietuvoje, ir tai, kas negera, nuoširdžiai nori pakeisti pats asmeniškai dalyvaudamas tame procese. Jis [...] liko ištikimas legendinio partizano Vaclovo Voverio-Žaibo nuostatai „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų Lietuvos likimas“. Gera nuostata“. Apie „Norilsko Vyčių“ žmones, tarp jų ir apie A. Gabužį, O. Voverienė rašė: „Tai ypatinga savo didybe, po partizaninės kovos vadų, lietuvių grupė – dvasios milžinai, per kančias ir lagerių pragarus pakilę į žmonių viršijančių žmogiškąsias galimybes, aukštumas. Kiekvienas iš jų – tai tautos grynuolis savo gyvenimo pavyzdžiu, tikrasis tautos guru, akumuliavęs savyje geriausias tautos savybes – begalinę meilę savo Tėvynei, ištikimybę savo valstybei, laisvės kovos dvasią, nepalenkiamą valios tvirtumą, siekiant ir įgyvendinant užsibrėžtus tikslus, teisingumą ir žmogiškąjį padorumą.“


Paruošė Rimantė TARASEVIČIENĖ

BIBLIOGRAFIJA

Gabužis, Antanas. Per lagerių pragarus į mokslo šviesą. – Iliustr., portr. // Sibiro Alma Mater : dimicandum! / Šiaulių universitetas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ; [sudarytojas Romualdas Baltutis]. - Šiauliai : Šiaulių universiteto leidykla, 2007. – P. 273-276.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. AKUNYTĖ, E. Geri darbai nepasimiršta // Naujienos. – 2006, vas. 17, p. 3.

2. Anketa, užpildyta A. Gabužio.

3. Asmeniniai Antano Gabužio dokumentai.

4. GABUŽIENĖ, V. Būki versme! / V. Gabužienė, E. Mockaitienė, R. Karaliūnienė. - [Jonava] : Jonavos rajono savivaldybės rezistencijos komisija. – 1999 (Ukmergė). - 62, [2] p. : iliustr., portr.

5. GABUŽIS, A. // Jonavos krašto žmonės. – Jonava : Linotipas, 2000. – P. 44-45.

6. GABUŽIS, A. // Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Jonava / [vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė]. – Kaunas : Neolitas, [2009]. – P. 73-74.

7. GABUŽIS, A. Per lagerių pragarus į mokslo šviesą. – Iliustr., portr. // Sibiro Alma Mater : dimicandum! / Šiaulių universitetas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ; [sudarytojas Romualdas Baltutis]. - Šiauliai : Šiaulių universiteto leidykla, 2007. – P. 273-276.

8. GRIGALIŪNAS, K. Kai suveši pyktis ir pavydas // Jonavos balsas. – 1996, rugpj. 13.

9. Jonavos krašto kapai ir paminklai : (nepriklausomybė, tremtis, rezistencija, Atgimimas) / [medžiagą rinko ir sudarė Regina Karaliūnienė]. - [Jonava] : Jonavos rajono savivaldybės rezistencijos palaikų perkėlimo ir įamžinimo komisija, 1998 (Ukmergė ). - 31, [1] p.

10. Nekrašienė, J. Jubiliejus // Jonavos balsas. – 1993, lapkr. 23.

11. TIŠKA, G. Suskambo koplyčios varpai // Jonavos balsas. – 1992, birž. 18.

12. Vardan Lietuvos laisvės // Tremtinys. – 2001, birž. 21.

13. VOVERIENĖ, O. Per kančias... į dvasios milžinų aukštumas... : apie ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo dalyvį gydytoją Antaną Gabužį // Lietuvos aidas. – 2006, spal. 14.

14. ZINKEVIČIŪTĖ, I. Skola atminimui // Jonavos balsas. – 1989, bal. 11.

15. ZINKEVIČIŪTĖ, I. Soboras, pro kurį praeita // Taurosta. – 1989, rugs. 22.

16. ZINKEVIČIŪTĖ, I. Tremtinių klubas // Jonavos balsas. – 1988, lapkr. 12.