Joniškio bažnyčia

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,6 / 5 (27 balsai)

Valentas Cibulskas JONIŠKIO BAŽNYČIA


Joniškio bažnyčia. 1996. Algimanto Lapienio nuotrauka


Joniškio Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios istorija prasidėjo 1526 m., kai Vilniaus vyskupo Jono iniciatyva Kalnelyje, buvusio aukuro vietoje, buvo pastatyta medinė bažnyčia ir įsteigta parapija. 1626 m. karaliaus Žygimanto Augusto ir Žemaitijos seniūno E. Valavičiaus lėšomis iš degtų plytų pastatyta nauja renesanso stiliaus halinė vienabokštė bažnyčia su dešimčia altorių. 1660–1679 m. ji buvo smarkiai apgriauta per švedų antpuolius. 1745 m. ir 1751 m. liepos 15 d. per gaisrus žuvo daug bažnyčios dokumentų. Per 1789 m. rugpjūčio 6 d. miestelį nusiaubusį gaisrą sudegė bažnyčios stogas, du kupolai ir bokštas su trimis dideliais varpais. Gelbstint nuo gaisro bažnyčios vertybes buvo sulaužyti vargonai ir altorių dalys. 1794 m. sukilėlių kariuomenė iš bažnyčios rekvizavo daug vertingų liturginių drabužių ir sidabro dirbinių. Bažnyčia degė ir 1868 bei 1893 m. Po dvejų metų (iki 1895-ųjų) ji buvo atstatyta, tačiau rekonstrukcijos projektas – pagal Kauno gubernijos architekto U. Golinevičiaus brėžinius perstatyti halę ir bokštą – liko neįgyvendintas. Tik 1895–1901 m. pagal klebono Liudviko Šaučiūno projektą, taisytą gubernijos architekto P. Serbinavičiaus, buvo pailginta bažnyčios halė ir paaukštintas stogas. 1900–1905 m. vyko vidaus darbai, kuriuos prižiūrėjo architektai Strandmanas, O. Andrejevas, Maškovskis. Bažnyčia įgavo eklektines formas. Ji halinė su aukštu bokštu priekyje, su transeptu, apside ir aklinu kupolu centre. Bokšto siluetas barokinis su sudėtingų formų šalmu ir žibintu. Priekinis portalas klasicistinis su pusapskrite arka, dviem kolonomis, antablementu ir trikampiu frontonu. Bažnyčios sienos sutvirtintos laiptuotais kontraforsais su voliutomis. Įvairių formų neobarokiniai poriniai langai dekoruoti skirtingais sandrikais, o platus antablementas – dantikulais ir jonikais. Nišose yra neobarokinės, profesionalių skulptorių sukurtos Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios, šv. Kazimiero, šv. Juozapo, Kristaus Pasaulio valdovo ir kitų šventųjų skulptūros. Ypač puošnus ir didingas bažnyčios interjeras. Jo akcentas – simetriškai išdėstyti 7 mūriniai neobarokiniai altoriai (įrengti apie 1905 m.). Didįjį altorių statė Tramdachas, kitus – Turskis. Septynios Didžiojo altoriaus skulptūros atvežtos iš Austrijos ir Paryžiaus. Dviejų nevienodų tarpsnių Didysis altorius yra presbiterijos gilumoje, jo lenkti šonai pridengia zakristijos sienas. Tokia forma perimta iš barokinių altorių. Mensa skrynios formos, jos kampus puošia toskaninės kolonėlės. Mensos viduryje prie užpakalinio krašto tradiciškai pastatytas tabernakulis. Jis šventyklėlės pavidalo, aukštas, grakštus, kampuose papuoštas ant aukštų postamentų pastatytomis toskaninėmis kolonėlėmis. Tabernakulio viršuje įkomponuota avinėlio skulptūrėlė – Kristaus ir jo Atpirkimo aukos simbolis. Retabulo pirmasis tarpsnis platus, išlenktas, antrasis – plokštesnis ir mažesnis, su trikampiu frontonu ir glorija. Retabulą ritmiškai skaido toskaninės kolonos su piliastrais. Jų ašyje pastatytos skulptūros išryškina altoriaus vertikalumą. Pirmo jo tarpsnio viduryje, pusapskritės arkos formos nišoje stovi medinė skulptūra „Nukryžiavimas”, vaizduojanti trimis vinimis prie kryžiaus prikaltą Kristų nusvirusia ant peties galva su erškėčių vainiku. Kristus šiek tiek pasisukęs, jo kojos sulenktos, kūną dengia besiplaikstantis perizonijus, būdingas barokinėms skulptūroms. Greta klūpo šv. Marija Magdalietė pasisukusi šonu, mėlyna suknele. Profesionaliai išdrožtos figūros detalios, natūralistinės, ikonografiniu požiūriu tradiciškai sukomponuotos. Tarpsnio šonuose įkomponuotos gipsinės šventųjų moterų, apsigobusių galvas apsiaustu, skulptūros. Virš antablemento – gipsinės Keturių vakarų bažnyčios Tėvų: šv. Grigaliaus Didžiojo, šv. Jeronimo, šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino statulos. Šventųjų figūros vaizduojamos tradiciškai su įprastais ikonografijos atributais. Visos figūros kresnos, statiškos, apibendrintų formų, siluetą šiek tiek pagyvina tik ritmiškos drabužių klostės. Šventųjų veidai sustingę, neišraiškingi. Skulptūros turi daug panašių meninių formų, todėl gali būti nulietos vieno meistro. Keturi altoriai įrengti transepte prie zakristijos sienų. Arčiau halės esančių dviejų altorių mensos skrynios pavidalo, kurį paryškina rėminės skydinės konstrukcijos. Tabernakuliai spintelės formos, be papuošimų. Retabulai dviejų nevienodų tarpsnių, paprastos struktūros, architektūriški. Pirmasis tarpsnis aukštesnis, jį skaido ant aukštų postamentų pastatytos porinės toskaninės kolonos, pabrėžiančios altoriaus vertikalumą. Masyvus antablementas papuoštas dantikulais ir užbaigtas arkos fragmentais. Antrasis tarpsnis skydinis, su arkiniu frontonu ir kryželiu. Šonuose yra barokinių formų, viena į kitą pasuktos angelų skulptūros ištiestomis rankomis. Skulptūros dekoratyvios, gana teatrališkų judesių. Kairiosios pusės altoriaus pirmojo tarpsnio nišoje įkomponuota XX a. religinių reikmenų dirbtuvėse daryta serijinė skulptūra „Jėzaus širdis”. Ji tradicinės ikonografijos, natūralistinių formų. Antrajame tarpsnyje yra įprastos ikonografijos paveikslas „Šv. Antanas”. Natūralistinė tapymo maniera, sentimentalios ryškios spalvos būdingos XX a. pradžios vietinei tapybai. Dešiniosios pusės pirmojo tarpsnio Švč. Mergelės Marijos skulptūra taip pat serijinė, natūralistinė. Antrajame tarpsnyje – dailininko Adomo Varno (1879–1979) paveikslas „Angelas Sargas. Sprendžiant iš dailininko kūrybos periodų, paveikslas, matyt, tapytas apie 1930 m. Angelas sargas vaizduojamas kaip sparnuotas jaunuolis, vedantis už rankos mažą vaikelį. Figūros vaizduojamos iki kelių, tačiau užima visą paveikslo formatą. Fragmentiškas vaizdas neleidžia plėtoti literatūrinės minties, personažai sureikšminami. Tapyta beveik vien melsva spalva, skaidriai, akvareliškai. Vyrauja dekoratyvus stilizavimas. Arčiau langų esantys du altoriai yra kitokių formų, grakštesni, aiškaus ritmo. Jų mensos taip pat skrynios formos, tabernakuliai spintelės pavidalo. Tabernakuliai dviejų nevienodo dydžio ir formos tarpsnių. Pirmasis tarpsnis aukštas, didelis, su porinėmis toskaninėmis kolonomis, pabrėžiančiomis altorių vertikalumą. Antablementas platus, užbaigtas arkos fragmentais. Antrasis tarpsnis mažesnis, skydinis su pusapskritimio formos frontonu, bet labiau dekoratyvus. Kairiosios pusės altoriaus pirmajame tarpsnyje yra profesionalaus dailininko tapytas didelis paveikslas „Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų”. Kompoziciją sudaro dvi dalys, vaizduojančios dangų ir žemę. Švč. Mergelė Marija tamsiai raudona suknele kyla į dangų apsupta angelų. Ją gaubia gelsvesnės spalvos mandorla. Apačioje, žemės sferoje, vaizduojami apaštalai, susirinkę prie tuščio jos kapo. Jie išsigandę ir sustingę ekstazės pozose. Tai įprasta ikonografinė kompozicija. Paveikslas nutapytas tamsia rusvai žalsva spalva, būdinga XVIII a. Europos ir Lietuvos tapybai. Kitame altoriuje – paveikslas „Šv. Martynas Turietis” (1715 m. balandžio 11 d. už paveikslo nutapymą Mileriui sumokėta šešios timpos). Šis šventasis, dar vadinamas šv. Martinjanu, buvo Turo vyskupas, kuris steigė Prancūzijoje pirmuosius vienuolynus ir sugriovė daug pagoniškų šventyklų. Jaunystėje tarnaudamas kariuomenėje gavo riterio vardą, todėl paveiksle vaizduojamas romėnų kareivio apranga, su ietimi, vėliava ir palmės šakele. Šios paveikslo dalys – tai kalstytas metalinis aptaisas, imituojantis natūralias medžiagas. Šventojo veidas ir rankos nutapytos tamsiai rudų tonų spalva. Greta stovintis angelas laiko skydą su lotynišku užrašu. Fone nutapyta beveik juoda blokelių siena. Ant rėmo rožė – Dievo meilės simbolis. Transepto galuose esančių altorių mensos yra skrynios formos, o tabernakuliai – spintelės pavidalo. Retabulai yra dviejų nevienodų dydžių, bet panašių formų tarpsnių. Pirmasis tarpsnis didesnis, išsikišusia priekine dalimi, puoštas kresnomis toskaninio orderio kolonomis ant aukštų postamentų. Antablementas platus, lankstytas, nesudėtingo profilio, išlenktu viduriu, papuoštas akanto lapų drožiniais. Antrasis tarpsnis mažas, kartoja pirmojo struktūrą ir formas. Kairiosios pusės antrajame tarpsnyje yra paveikslas „Sopulingoji Dievo Motina” arba „Septynių skausmų Dievo Motina”. Švč. Mergelė Marija vaizduojama sėdinti en face. Ji tradiciniu šviesiai mėlynu apsiaustu, raudona suknele, ištiestomis rankomis. Septynis Dievo Motinos sopulius simbolizuoja septyni kalavijai, įsmigę į jos širdį. Nukankintas Jėzus Kristus guli greta apkabinęs jos kelius. Toks pietos (it. pieta – „gailestingumas”) variantas buvo paplitęs Šiaurės Europos dailėje nuo XIV a. pirmosios pusės. Toninė apibendrinta aliejinių dažų tapyba primena freską. Gali būti, kad paveikslas tapytas XVIII a. Antrajame altoriaus tarpsnyje įkomponuotas paveikslas „Šventoji šeima”, kuriame iki pusės vaizduojama Švč. Mergelė Marija, šv. Juozapas ir viduryje – visu ūgiu kūdikėlis Jėzus. Jie su karališkomis karūnomis, simbolizuojančiomis dieviškąją galią. Paveikslo aptaisas metalinis, auksuotas, papuoštas giliomis kalstytomis vingiuotomis akanto lapų juostomis. Kai kur juostos be ornamentų; jos imituoja drabužių klostes. Aptaisas labai suapvalinto silueto, gana išraiškingas. Šventųjų rankos, veidai, kūdikėlio Jėzaus kūnas nutapytas tamsiai ruda spalva kaip ir paveiksle „Šv. Martynas Turietis”. Veidai suapvalinti, idealizuoti, rytietiškų bruožų, dvasingo akių žvilgsnio. Paveikslo stilius artimas XVIII a. tapybai, gali būti, kad tuo laikotarpiu jis ir nutapytas. Tradiciškai kairėje pusėje prie antrojo pilioriaus nuo presbiterijos yra Strandmano daryta sakykla. Ji mūrinė, šešiakampė, grakšti, sudėtingų formų. Sakyklos tribūna remiasi į didelį stulpą, papuoštą pusapskritę arką primenančiomis nišomis su kelių pakopų bei voliutų formos kontraforsais. Šiomis dekoratyvinėmis detalėmis papuoštos ir tribūnos sienelės. Kuriama vientisa, sudėtinga, bet struktūriškai aiški kompozicija. Tribūnoje – keturių evangelistų su knygomis reljefai. Tačiau evangelistai be įprastų atributų, ištęstų proporcijų, dekoratyviai klostytais drabužiais. Sakyklos stogelis taip pat šešiakampis, su voliutų viršūne ir kryželiu. Stogelį puošia fialos (smailūs bokšteliai), akanto lapų ornamentai, apačioje įkomponuota reljefinė aštuonkampė žvaigždė – Jėzaus Kristaus simbolis. Sakykla yra eklektinio stiliaus. Nesudėtingų eklektinių formų vargonai, puikiai derantys prie interjero, įrengti chore, centrinėje bažnyčios ašyje. Jie perkelti iš senosios Joniškio bažnyčios ir 1796 m. įrengti meistro Hermano. Apie 1905 m. instrumentą patobulino meistras Krestingas. Tikėtina, kad vargonų prospektą darė Brachmanas. Vargonai konstruktyvių, paprastų formų, jų cokolis aukštas, atskirtas plačiu supaprastintu antablementu. Pagrindinę vargonų dalį sudaro du bokštai ir trys laukeliai. Dominuoja neoklasicizmui būdingos tiesios vertikalios ir horizontalios linijos. Bokštai yra stačiakampio gretasienio formos su nesudėtingo profilio karnizais ir dviejų tarpsnių langeliais vamzdžiams. Šoniniai laukeliai rėmelių padalinti į šešis langelius vamzdžiams, o vidurinis laukelis yra tik vieno langelio. Vargonų viršų puošia fialos – smailūs bokšteliai. Vertos dėmesio ir keturių šventųjų gipsinės skulptūros prie pirmų piliorių nuo presbiterijos. Daugelio jų personažus sunku nustatyti. Vienas iš šventųjų yra barzdotas vyras su lazdele ir knyga, kitas panašus į šv. Ignotą Lojolą su knyga. Šv. Juozapas vaizduojamas tradiciškai – su kūdikėliu Jėzumi ant rankos. Jis laiko žydinčią šakelę. Šv. Petras turi knygą ir raktus. Skulptūras juosia stačiakampiai nusklembtais viršutiniais kampais rėmai su akanto lapų ornamentais. Skulptūros ramios, proporcingos, meistriškai atliktos. Kontrastingos vertikalių ir įstrižai krentančių drabužių klostės kuria judrumo bei gyvumo įspūdį. Skulptūrų veidai individualizuoti, išraiškingi. Ant bažnyčios lubų klijiniais ir aliejiniais dažais nutapyti siužetai: „Paskutinė vakarienė”, „Kristaus prisikėlimas”, „Keturi evangelistai”. Ant kairiosios pusės zakristijos sienos nutapytas “Kristaus gimimas”, ant kitos – “Kristaus palaidojimas”. Šias daugiafigūres tradicines kompozicijas iki 1909 m. nutapė dekoratorius Kazimieras Valčiukevičius iš Šiaulių. Tapyba eskizinė, labai ryškių ir sentimentaliai kontrastingų spalvų. Joniškio bažnyčios kūriniai, išskyrus altorių paveikslus, yra vientiso eklektinio stiliaus, būdingo to meto Lietuvos dailei.


Šaltiniai, literatūra 1. VUB RS. F. 57. B. 53–1211. L. 1–2. 2. Ten pat. F. 57. B. 53–1212. L. 1–3. 3. Ten pat. F. 57. B. 53–1213. L. 1–2. 4. LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 239. L. 1–3. 5. Ten pat. B. 251. L. 331–337. 6. Ten pat. B. 264. L. 65–72. 7. Ten pat. B. 333. L. 1–2, 47–48. 8. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Chicago, 1983. T. 3. P. 219–221. 9. XX a. lietuvių dailės istorija. 1900–1940. V.,1982. T.1. P. 136, 138. 10. Smilingytė S. XX a. pradžios bažnytinių reikmenų dirbtuvių apžvalga // Kultūros istorijos tyrinėjimai.V., 1998. T. 4. P. 199–229. 11.Tyla A., Miškinis A. Joniškis // Lietuvos urbanistikos paminklai. V., 1981. T. 4. P. 69, 74, 80, 96–98, 134. 12. Žemaitytė Z. Adomas Varnas. V., 1998. P. 167–168.