Jono Basanavičiaus paminklas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (76 balsai)

1988 m. rugpjūčio 27 d. Vilkaviškyje įvyko mitingas, kurį organizavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Pirmąkart iškelta mintis ir daugiatūkstantinė minia pritarė, kad Vilkaviškyje, centrinėje aikštėje, būtų pastatytas paminklas dr. J. Basanavičiui. 1988 m. rugsėjo 16 d. LPS rėmimo Vilkaviškio iniciatyvinė grupė pareiškimu kreipėsi į LTSR Dailininkų sąjungą, kad Vilkaviškio visuomenė mitingo metu ir išplatintų anketų apklausos duomenimis nutarė pastatyti paminklą J. Basanavičiui centrinėje miesto aikštėje. 1988 m. rugsėjo 21 d. Taupomojoje kasoje atidaryta sąskaita Stasės Dambravienės vardu ir pradėtos rinkti žmonių aukojamos lėšos paminklo statybai. Pirmieji aukotojai: S. Dambravienė, mitingo metu Sąjūdžio surinktos lėšos, Vilkaviškio rajkoopsąjungos, Vilkaviškio fotoateljė Nr. 1, medicinos darbuotojai, vilkaviškietės N. Šiškuvienė, O. Ašmonienė ir t.t. Kurį laiką virė diskusija dėl paminklo pastatymo vietos. Partijos ir valdžios atstovai siūlė prie Kultūros rūmų, žmonės aikštėje. 1988 m. spalio 26 d. parinkta vieta, kur iškils paminklas dr. J. Basanavičiui. Tuo tikslu rajone lankėsi Lietuvos TSR dailininkų sąjungos pirmininkas B. Leonavičius, architektas V. Nasvytis. Jie apžiūrėjo būsimųjų kultūros rūmų teritoriją, pripažino ją paminklui netinkama. Parinko vietą centrinėje aikštėje. Aptarė jo kontūrus. 1988 m. lapkričio 6d. aikštėje atidengtas paminklinis akmuo, žymintis, kad šioje vietoje bus pastatytas paminklas dr. J. Basanavičiui. 1989 m. kovo 30 d. centrinė aikštė miesto vykdomojo komiteto sprendimu pavadinta Atgimimo aikšte. 1990 m. sausio 14 d. Vilkaviškio ,,Suvalkijos“ kino teatre su gyventojais susitiko pirmasis ėmęsis sukurti paminklą J. Basanavičiui skulptorius Rimantas Daugintis. Buvo pateikti du paminklo maketai. 1990 m. gegužės 19 d. pasiekė žinia apie tragišką Rimanto Dauginčio žūtį. 1900 m. spalio pabaigoje grupelė vilkaviškiečių susipažino su naujuoju J. Basanavičiui paminklo kūrėju, skulptoriumi Antanu Žukausku ir aikštelės pertvarkymo architektu Vytautu Balčiūnu. Buvo pristatytas projektas. Prasidėjo diskusijos, skelbtos spaudoje. 1991 m. lapkritis. Skulptorius A. Žukauskas baigė lipdyti gipsinį J. Basanavičiaus paminklo modelį. 1992 m. rugpjūčio 20 d. Vilkaviškio miesto tarybos deputatai savo sesijoje svarstė jau kurį laiką rajone užmirštą klausimą dėl J. Basanavičiaus paminklo statybos. Buvo pakviesti partijų, judėjimų ir visuomenės atstovai. Paaiškėjo, kad paminko statyba neužkonservuota , bet trūksta lėšų, kyla neaiškumai dėl granito gavimo. 1993 m. vasaris. Akmuo J. Basanavičiaus paminklui jau surastas Ukrainoje ir atskeltas. Tai rausvas, kaip numatyta projekte, Osmalino akmuo, sveriantis maždaug 39 tonas. 1993 m. rugpjūčio 26 d. chuliganai sudaužė Atgimimo aikštėje akmenį, žymintį, jog čia bus pastatytas paminklas J. Basanavičiui. 1994 m. prieš Vasario 16-ąją atstatytas nugriautas akmuo . Naujasis akmuo keletą kartų vėl buvo nuverstas. 1994 m. spalio 7 d. pasirašytas rajono vadovų potvarkis dėl paminklo J. Basanavičiui statybos Vilkaviškyje pradžios. 1994 m. spalio 26 d. rajono valdybos posėdyje paminklo akmens parvežimui iš Ukrainos į Vilnių skirta 30 tūkst. litų. 1995 m. pavasaris. Akmuo iš Ukrainos pargabentas į Vilnių. 1995 m. lapkritis. Rajono tarybos nariai posėdyje galutinai nusprendė rasti galimybių ir skirti lėšų J. Basanavičiaus paminklo gamybai. 1995 m. gruodis. Iš granito Vilniaus dirbtuvėse pradėtas kalti paminklas, vadovaujant skulptoriui A. Žukauskui. Daugiausiai dirbo meistras Vladas Stankevičius. 1996 m. vasario 1 d. Aikštės rekonstrukcijos projekto autorius V. Balčiūnas ir skulptorius A. Žukauskas atvyko į Vilkaviškį galutinai suderinti paminklo vietą. 1996 m. rugsėjo 20 d. J. Basanavičiaus paminklas atgabentas į Vilkaviškį. 1996 m. rugsėjo 22 d. Rajono tarybos sprendimu Atgimimo aikštė pavadinta Jono Basanavičiaus vardu. 1996 m. rugsėjo 21 d. Iškilmės paminklo atidengimo prasidėjo šv. Mišiomis, aukojamomis už Tėvynę Lietuvą. Jose dalyvavo ir garbingi svečiai, atvykę į Vilkaviškį. Nuo bažnyčios eisena grojant ,,Kybartų“ orkestrui, žygiuojant šauliams, savanoriams, krašto apsaugos kariams, atėjo į aikštę. Pradėdamas dr. Jono Basanavičiaus paminklo atidengimo ceremoniją miesto seniūnas Bronius Šalčius pastebėjo, kad šis žmogus savo kultūrine ir politine veikla pastatė sau paminklą kiekvieno mūsų širdyje, o tautos išsilavinimo istorijoje tapo viena iškiliausių asmenybių, laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Paminklą atidengė poetas Justinas Marcinkevičius ir Rajono meras Jonas Mačys, paminklą pašventino kanauninkas dekanas Vytautas Gustaitis. J. Mačys pasidžiaugė, kad pagaliau įgyvendinta idėja, kuri gimė 1988-aisiais, priminė J. Basanavičiaus vaidmenį Lietuvos atgimimo istorijoje, pastebėjo, kad ir šis paminklas primins , koks sunkus kelias vedė į Nepriklausomybę. Meras įteikė padėkos raštus žmonėms, aktyviai prisidėjusiems prie paminklo statybos, skulptoriui Antanui Žukauskui. Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas pastebėjo, kad pelnytai ir su meile J. Basanavičius vadinamas patriarchu ir net galėtume pridėti, kad tai buvo renesanso tipo šviesi ir plačiašakė asmenybė. Vytautas Landsbergis sakė, kad J. Basanavičius buvęs tas didysis daktaras, gydęs žmonių dvasią ir ją gydęs net nuo pavojingesnės ligos už priespaudą – nuo netikėjimo savimi, nusižeminimo. Kvietė atėjus prie šio paminklo nusikelti į Vilnių, kur amžinai ilsisi J. Basanavičius, taip tikėjęs, jog lietuvių kalba bus tvirta, ir lietuvių dvasia ir visa tauta su atgimsiančia dvasia atsikvošės, tikrai atsikvošės. Poetas Kazys Bradūnas pasidžiaugė buvęs J. Basanavičiaus gimnazijos mokiniu. Kultūros ministras poetas Juozas Nekrošius pasidžiaugė Suvalkijos galiūnu – mūsų sielų ir sąžinių daktaru. Skulptorius A. Žukauskas prisipažino, kad jam dirbant krūtinę slėgė neramumas, atsakingumas, kad tik nenuvertintų šios iškilios asmenybės. Prasmingus žodžius tarė Marijampolės apskrities valdytojas Algis Rimas, Romos Grigaliaus universiteto profesorius kunigas Antanas Liuima. J. Basanavičiaus giminaitė Anelė Mažeikienė, Vištyčio parapijos klebonas kun. Vytautas Vaičiūnas, Vytautas Šneideris mintimis nukeliavo į Sąjūdžio pradžią. Iškilmėmis ir paminklu pasidžiaugė Olecko (Lenkija) burmistras Andžej Kisiel. Apie tą dvasią ir trukdymų slenksčius, kurie tvyrojo bemąstant apie šį paminklą, berenkant aukas, kalbėjo mokytoja Stasė Dambravienė. Ąžuolų girlianda ir gėlėmis buvo papuošta paminklo papėdė. Poliruotas granitas tarsi skleidžia šilumą. Pamėgta J. Basanavičiaus poza sėdėti užmetus koją ant kojos skulptoriui pasirodė patraukli ir įspūdinga. Patriarchą jis pasodino į maždaug tarpukario aukštą krėslą. Ypač svarbu, kad jam pavyko perteikti mąslų ir valingą patriarcho žvilgsnį. Skulptūros pjedestalas žemas, ir prie jo priėjusio žmogaus nepribloškia nei paminklo mastelis, nei kompozicija.


Naudota literatūra

Serneckas A ., Zeikus A. Dvižiedė lelija . – V., 1997. – p.79 – 90.

Gudaitis A. Ilgai lauktą paminklą tikimės pamatyti rudenį / Algimantas

Gudaitis // Santaka. – 1996, birželio 29, p. 2.

Nenėnienė B. Paminklas iškils šįmet / Birutė Nenėnienė // Santaka.-1996, vasario 8, p.2.

Nenėnienė B. Tedalina šilumą, santarvę, o gal ir vienybę... / Birutė Nenėnienė // Santaka. – 1996, rugsėjo 24, p. 1.

Paminklo belaukiant: (Iš ,,Santakos“ kronikos) // Santaka.-1996, rugsėjo 21, p.1.

http://mokslas.ipc.lt http://proin.ktu.lt