Juozas Kundrotas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (41 balsai)
Eina sėjėjas...

(Juozas Kundrotas gimė 1934 metais Pūstakiemio kaime, Elektrėnų savivaldybėje - tuo metu tai buvo Kaišiadorių rajonas)

„Per išpurentą, išvalytą dirvą eina sėjėjas ir beria grūdus. Virš galvos aura – saulės ratas spinduliuoja. Žengia jis tvirtai, energingai – iki vakaro, iki saulės laidos daug reikės užsėti. Ilsėtis nėra kada – akmuo, medis, besprogstantis pumpuras šaukte šaukia – greičiau, greičiau berkite grūdus, tieskite kelią, rašykite eilėraštį – ne sau, ne sau. Ir pamatysite, kokia graži taps mūsų žemė, kokie turtingi tapsite patys. Nėra gražesnio reginio už dirbantį žmogų. Nėra gražesnės minties už tą, kuri paskatino dirbti, sužinoti.Eina sėjėjas per dirvą ir beria grūdus“ (Vytautas Narvilas. Žemę girdo lietūs). Tokį sėjėją, Juozą Kundrotą, kuris beria į paruoštą dirvą savo minčių grūdus, išaugino Gilučių žemė. Nuo senų senovės čia žaliavo girios, ošdamos slėpiningas pasakas, niūniuodamos apie garbingą praeitį, savo miglose slėpdamos vaidilų ir krivių maldų aidą. Čia kiekvienas akmenėlis primena, jog mūsų prosenelių darbai, juokas ir ašaros, svajonės ir tikroji buitis įsirašiusi gimtojoje žemėje. Šiuos akmenėlius ir rankioja Juozas, priversdamas juos prabilti, papasakoti apie tėvelių kiemelį, vyšnių sodelį, gegutės kukavimą. Surankioti minties grūdai, gražiai pasėjami knygų „dirvoje“. Geras dešimtmetis, kai Gilučių bibliotekoje nuolat vyksta susitikimai su kraštiečiu rašytoju Juozu Kundrotu. Atsistoti tėviškėnų akivaizdoje nelengva. „Tačiau jie moka suprasti ir atleisti, kad ir kaip būtum nutolęs ar susvetimėjęs, svarbu, kad pagaliau sugrįžai, nors ir kaltai nuleidęs galvą, it koks sūnus paklydėlis...“(Juozas Kundrotas. Neblėstantys susitikimai). Džiaugiuosi, kad rašytojui vis dar brangi tėviškė, jos žmonės ir prisiminimai. „Mes pamirštam nepaprastus įvykius, daug ką lėmusius gyvenime, bet atmintis dažnai iškelia... nereišmingus dalykus - tokius kaip buvusio dvaro parko tyla, geltonų lapų lėtą plasnojimą, knygų kvapą, mokytojo laikyseną, jo pritariančią šypseną...“(Juozas Kundrotas. Neblėstantys susitikimai). „Renku iš atminties kertelių Tėvuko pasakojimų kruopeles, bandau sulipdyti bent blankų portretą apie vieną iš giminės kamienų – senolį Joną – kuris buvo gana svarbus bendrapavardžių giminėje, kaip moralinio tvirtumo simbolis, savo atžalom perteikęs gerumo ir jautrumo genus. Nemokėjęs nei girtis, nei pūstis prieš kitus, tik sakydavęs, kad apie žmogų byloja jo darbai, elgesys. Ir kai rašau šiuos žodžius, tarsi girdžiu genetinio kodo signalus – toli jie siekia...“(Juozas Kundrotas. Neblėstantys susitikimai). Iš knygų puslapių mus pasiekia knygnešių gadynės aidai, kurie savo pėdsakus paliko Gilučių keliuose ir takeliuose, palietė kaimo žmonių buitį ir paskatino geresnės ateities troškimą. „Matyt, kokie mes būsim šiandien, tokia bus ir ateitis. Ją lems ir šiandieniniai sprendimai, ryžtas, drąsa arba nedrąsa. Išklysime patys iš kelio, ateities vaikai jau tik pelkėmis maknos. Ateitis visada teisi, it kokia visagalė teisėja, tarianti savo lemtingą sprendimą“ - prabyla rašytojas, daraktorkos Austėjos iš Pūstakiemio kaimo lūpomis (Juozas Kundrotas. Įskelti titngą). „Mes nuolat ieškom jaukumo, santarvės ir sunkiai suvokiam praradimų kainą. Ir kai atrodo, jog viskas prarasta, dar lieka jaunystės medžiai, sušmėžuoja artimųjų ir kaimynų veidai, į sąmonę plūsteli jų nesumeluotas tikėjimas - gėriu ir grožiu, tuo, kas amžina. Tad ir tavo kelionė po šia saule jau tampa lengvesnė, saugesnė“(Juozas Kundrotas. Neblėstantys susitikimai). Linkiu, kad gilutiškiai visada jaustu savo kraštiečių minties, jausmų ir polėkių artumą. Vis iš naujo atrastų savo tėviškės takų, plačių laukų ir žalių rasotų pievų neblėstantį grožį, gimtinės dvasią. " Atrodo, kad mąstome tik apie vieną žmogų, o iš tiesų rašome ir savo kultūros istoriją. Kas ir kokia ji būtų be žmonių veidų, likimų“ (Viktorija Daujotytė).

Panaudota literatūra:

Juozas Kundrotas. Neblėstantys susitikimai. 2005

Vytautas Narvilas. Žemę girdo lietūs.1982

Elektrėnų VB Gilučių filialo vedėja Veronika Tamošiūnienė