Juozas Lukšys : klajonės po Sibirą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:
Ne vienas kalvariejietis tikriausiai prisimena muzikos mokytoją Juozą Lukšį, dirbusį Kalvarijos internate - mokykloje, o vėliau ir vidurinėje mokykloje. Šis žmogus išugdė gausų būrį muzikos mylėtojų ir turėjo autoritetą mokytojų bei mokinių tarpe. Šiemet sukaks aštuoniolika metų, kai jo nebėra gyvųjų tarpe (mirė 1992 m. gruodžio 21 d.). Gimė J. Lukšys 1927 m. spalio 7 d. Kelmės rajone, Spingių kaime, neturtingo valstiečio šeimoje. Turėjo vyresnius brolius Vaclovą ir Alfonsą bei jaunesnę seserį Stasę. Šiuo metu gyvi yra brolis Vaclovas, kuris gyvena Kražiuose, ir sesuo Stasė, gyvenanti Kuršėnuose. Lukšių šeima gyveno vargingai, nes savo žemės neturėjo, ją reikėjo nuomoti. Dažnai šeima kėlėsi gyventi iš vienos vietos į kitą. Todėl ir Juozui teko mokytis įvairiose Lietuvos vietose. Paskutiniuoju metu jis gyveno Kražiuose. Sovietinės okupacijos metais tik jam vienam iš šeimos teko skaudžiai nukentėti. J. Lukšio prisiminimuse, kurie išlikę iš jo šešerių gyvenimo metų Sibiro lageriuose ir kalėjimuose rašoma: „Kai mokiausi vienuoliktoje klasėje (1950 m. kovo 25 d.) buvau areštuotas už propagandą ir agitaciją. Kaltino pagal 58-10-11 straipsnį (t.y. grupinė agitacija), nors bendražygių neturėjau ir nieko neišdaviau. Mane teisė Maskvoje OSO, bet aš to teismo nemačiau. Atvežtą į Kelmę naktį mane tardė daug čekistų. Prisimenu tik du: NGB leitenantą lietuvį Milašauską ir rusą Agofonovą. Norėdami mane moraliai paveikti, ištraukę šautuvų grūstuvus, mušė ir grasino užmušti. Reikalavo, kad pasakyčiau, kokia antitarybinė organizacija yra Kražių vidurinėje. Iš tikrųjų jokios organizacijos nebuvo. Tuo metu areštavo daug Kražių mokyklos mokinių. Po tardymo juos tuojau paleisdavo, o mane - ne, vis tardė. Kadangi Kelmėje kalėjimo nebuvo, mane tardymo patalpose saugojo ginkluotas stribas. Galvoje tuomet sukosi viena mintis - kaip nors ištrūkti iš čekistų nagų. Kartą kai stribas buvo nusigręžęs į sieną ir užsisvajojęs, galvojau šokti pro langą. Bet suabejojau, ar pasiseks, nes vos už dvidešimties metrų buvo rusų įgula, turinti šunis. Kitas sargybinis buvo senas stribas, klausydamas jo, galvojau, kad jis Lietuvos rusas. Šis žmogus vis mane ramindavo, kad greit paleis, o aš galvojau visai ką kitą. Tardydavo iš pradžių labai švelniai: duodavo ir rūkyti, klausdavo iš kur gavau lapelius, kokia antitarybinė organizacija veikia mokykloje. Nepatenkintas mano atsakymais pradėdavo demonstruoti jėgą. Grasino ir pistoletu, žadėdavo supūdyti Sibire. Pašiepdamas klausdavo, ar aš tarybinis pilietis. Atsakydavau, kad aš lietuvis. Tuomet tardytojas puldavo mušti ir šaukti: „Tu nacionalistas, tu fašistas". Tuomet sakydavau, jog esu tarybinis pilietis. O jis vis mušdavo ir šaukdavo: „Buržuazinis nacionalistas!". Ką besakyčiau, čekistai vis mušdavo. Praėjus baimei, aš tardytojui atkirtau: „Ne aš atėjau į Rusiją, o jūs užgrobėt mūsų kraštą ir į klausimus neatsakinėsiu". Ir nustojau kalbėti. Ko tik klausė - aš tylėjau, įpykęs tardytojas spyrė į veidą, bet spėjau pasisukti, kitaip būtų išmušęs dantis. Nustojo mušę ir paliko naktiniam tardymui. Sutemus pasakiau sargybiniui, kad noriu pamatyti ką nors iš viršininkų. Kai patekau į čekistų nagus, labai brangi pasirodė laisvė. Galvojau, kad naktį bus lengviau iš jų nagų ištrūkti. Dieną suplanavau, ką kalbėsiu ir vis tą patį kalbėjau čekistams. Ne toli namų žinojau vietą kur vaikystėje ganiau gyvulius. Tai buvo klampios pelkės ir durpynai. Viršininkams sakiau, kad galiu parodyti bunkerį, iš kur gaudavau antitarybinius lapelius. Visi sujudo mane klausinėti ir prižadėjo, kad kai tik ras tą bunkerį, mane tuojau pat paleis. Aš jų žodžiais, žinoma, netikėjau. Mane klausinėjo, kiek žmonių bunkeryje, kokios jų pavardės, slapyvardžiai, kuo ginkluoti ir pan. Iš anksto buvau suplanavęs, ką kalbėti. Atsakiau, kad ten yra trys vyrai, jie turi kulkosvaidį ir du automatus. Dar pridūriau, kad turi daug šovinių ir granatų. Čekistai sujudo. Visa Kelmės įgula pradėjo ruoštis. Pro langą mačiau, kaip bėgioja kareiviai, ruošia šunis ir ginklus. O mane toliau klausinėjo, ar aš tikrai žinąs tą vietą ir bunkerį? Viską dar kartą išpyškinau kaip iš pypkės - ir kur bunkeris, ir kiek vyrų, ir kuo ginkluoti. Tai tęsėsi gal tris ar keturias valandas. Apklausos pabaigoje suklydau, nes pasakiau, kad jie atiduotų dokumentus, nes pasakiau viską, ką žinojau. Čekistams kilo įtarimas, kam man reikia dokumentų! Bunkerio ieškoti susirinko didelė vora čekistų. Man ant rankos užnėrė storą penkių ar šešių metrų virvę, o vienas kareivis laikė virvės galą. Mane saugojo penki kareiviai ir šuo. Kai pradėjo aušti, išvedė iš stribų būstinės ir įsakė žygiuoti. Paskutinės viltys pabėgti žlugo. Galvojau, kad gyvenimas jau baigtas, bet ėjau drąsiai. Eidamas galvojau, jog paskutinį kartą einu pro namus (iš tikrųjų kelias ėjo apie šimtą metrų nuo mano namų). Nežinau, kas įkvėpdavo manyje tiek jėgų, gal Dievo palaima? Juk už tokią čekistų apgavystę mane galėjo vietoje nušauti.

Pagaliau atėjome netoli tos vietos, kur buvo išgalvotas bunkeris. Mane pasodino ant kalvos, kartu buvo ir apsauga, o kareiviai ir stribai apsupo durpynus ir krūmokšnius. Stebėdami vietovę, jie suprato, kad bunkerio čia negali būti. Išeities nebuvo, tuomet pasakiau, kad jokio bunkerio aš nežinau ir niekad nesu jo matęs. Iš įniršio čekistų viršininkai net pajuodo. Grasino, kad, parsivežę į Kelmę, odą nunersią. Tačiau laukuose manęs nemušė. Nuvedė mane į tą patį namą iš kur paėmė. O čia žiūriu už stalo sėdi nematytas vyriškis, kuriam apie šešiasdešimt metų. Supratau - pulkininkas. Jis visai ramiai paprašė manęs sėstis. Paklausė pavardės, gimimo metų ir t.t. Viską užsirašė. Paskui jis rusiškai man pasakė: „Aš esu iš karinio tribunolo ir reikalauju pasakyti visą tiesą, kodėl apgavai Kelmės įgulą?" Jis mane padrą¬sino nebijoti, nes niekas manęs nelies. Pirmą kartą sutikau tokį žmonišką čekistą. Tiesa, išgirdęs žodį „tribunolas", pagalvojau, kad dabar mane sušaudys ir pasidarė baisu. Nežinau, kas tada dėjosi mano galvoje. Jis vėl manęs paklausė, kodėl taip pasielgiau. Atsakiau, jog mane žiauriai mušė, todėl ir išsigalvojau tą bunkerį. Baigęs viską rašyti, jis pasakė: „Nebijok, niekas tavęs nemuš, tuojau iš čia išvažiuosi į Šiaulius". Greitai man liepė pasiimti daiktus, paguldė į sunkvežimį, ant galvos užmetė brezentą. O kitame sunkvežimio gale jau buvo paguldytas, brezentu užklotas žmogus. Ko vežė į Šiaulius aš nežinojau. Įdomu buvo ir kas su manimi važiuoja. Šiauliuose pamačiau, jog važiavau su bendraklasiu Jonu Lioniku. Vėliau su juo susitikau Karagandos lageriuose. Atvežė mus į Šiaulių saugumą, kur buvo įrengti specialūs karšti karceriai, kur žmogų uždarydavo ir laikydavo, kol jis netekdavo sąmonės, nes nebuvo langų, trūko oro. Ypač žiauriai Šiaulių saugumas elgdavosi su partizanais. Būdavo atvejų, kai tardydami partizanus, prie žaizdos kišdavo karštus geležinius iešmus. Mušdavo taip, kad žmogus negalėdavo nei atsisėsti, nei atsigulti, nes nuo mušimo buvo sutinęs. Šiaulių saugumiečiai mus uždarė į boksą. Boksas - tai mažytė kamera, kurioje yra gultas, nėra lango. Vienas galėjo patrypinėti ant žemės, o antras turėjo sėdėti ant gultų. Negalėjai žinoti, ar diena, ar naktis, nes visą laiką degė silpna elektros lemputė. Po keturių parų pervedė į didelę kamerą, kur buvo aštuoni kaliniai. Grįžus iš bokso, ši kamera atrodė kaip kurortas. Turėjome su kuo pabendrauti, bet visų nuotaika buvo slogi. Naktimis visus žiauriai tardė. Neilgai ten teko būti, nes pervežė į Šiaulių kalėjimą. Čia buvo kitaip nei saugumo kamerose. Kamera didelė, joje daug kalinių. Šioje kameroje aš daug ko išmokau bei išgirdau apie tardymus, apie kamerose esančius šnipus, išmokau Morzės abėcėlę. Iš bendros kameros pervedė į 6-7 m2 vienutę. Čia mes buvome penkiese. Toje vienutėje sėdėjau ilgai. Pasirodo šioje kameroje buvo šnipas pavarde Ledžius. Jam duodavo dietinį maistą. Jis sakėsi, jog jam skauda skrandį, todėl gydytojai paskyrę pagerintą maistą. Iš pradžių aš nežinojau, kad jis šnipas. Mačiau, kad kai tik mane dieną ar naktį išveda tardyti, paskui išveda ir jį. Kartais jis anksčiau grįždavo, o kartais ir vėliau. Jo niekas nemušdavo, o klausinėdavo tik apie mane. Baisu būdavo naktį eiti kalėjimo koridoriumi - vienoje kameroje po tardymo dejuodavo sumuštas kalinys, kitoje verkdavo mergaitė. Tardydami apvilkdavo tardymo marškiniais. Kam jau kartą apvilkdavo juos, daugiau nebereikėdavo to daryti. Ši smurto priemonė labai žiauri. Įvelka kalinį į brezentinį kombenzoną su diržais ir laužia per nugarkaulį. Lenkia tol, kol kartais kraujas išsiveržia pro ausis ir burną. Kai pulsas ima keistis, tuomet atleidžia diržus. Šalia stovėdavo gydytoja baltu chalatu ir skaičiuodavo pulsą. Štai kaip gelbėdavo žmogaus gyvybę čekistai! Sunku aprašyti, kas dėdavosi kalėjime. Iš Šiaulių nuvežė į Lukiškių kalėjimą. Čia išbuvau apie šešis mėnesius. Daug parų prasėdėjau karceryje. Karcerio gaudavo po septynias paras. Už ką bausdavo karceriu? Už smulkmenas. Prižiūrėtojas pastebi kalbant morze arba žiūrint pro langą ir gauni septynias paras karcerio. Per visą kalėjimų ir lagerių metą atsėdėjau karceryje šimtą keturiasdešimt tris paras. Vieną kartą, kai sėdėjau kameroje, prižiūrėtojas įsakė eiti pas viršininką. Ten buvo civiliais drabužiais apsirengęs rusas. Jis man perskaitė nuosprendį, nors teisme aš nedalyvavau. Už antitarybinę propagandą ir agitaciją gavau dešimt metų kalėti. Pasirašė Kaganovičius. Ragino ir mane pasirašyti, bet aš atsisakiau. 1950 m. per Šv. Kalėdas iš Lukiškių kalėjimo mane išvežė nežinoma kryptimi. Labai gaila buvo palikti Lietuvą. Vagone buvome du lietuviai. Po ilgos kelionės atvežė mus į Karagandos lagerį. 1951 m. gegužės mėnesį į Karagandos lagerį atgabenti kaliniai buvo paskirstyti į brigadas katorginiam darbui. Prižiūrėtojai klausinėjo, kas kokią turi specialybę. Aš jokios specialybės neturėjau, nes buvau areštuotas vienuoliktoje klasėje. Buvau nugirdęs iš kitų kalinių, kad reikia sakyti, jog turiu kokią specialybę, tada būsią lengviau išgyventi lageryje. Taigi užsirašiau į dažytojų brigadą. Į šią brigadą patekome trys lietuviai naujokai. Tai mano bendraklasis Jonas Lionikas, Karvelis nuo Anykščių ir aš. Šiai mūsų brigadai nebuvo ką dažyti, nes radome tik aptvertą tuščią lauką. Reikėjo kasti tranšėjas, griovius, statyti namus. Kaliniai buvo brigadininkai, inžinieriai, darbų vykdytojai. Jiems lagerį buvo lengviau, nes fiziškai dirbti nereikėjo. Darbo diena truko dvylika valandų, o su išvedimu ir parvedimu į gyvenamąją vietą išeidavo penkiolika valandų. Karagandoje žemė buvo labai išdžiūvusi, nes vasarą beveik nelyja. Jei pavasarį žemė sužaliuoja, tai vasarai atėjus, visa žolė išdžiūsta, lieka kieta kaip uola smėlio stepė. Seni kaliniai tokios žemės iškasdavo po keturis kubus per dieną, o mes, naujokai, tik po vieną. Ir tai akyse žaliuodavo, svaigdavo galva. Maitino prastai, todėl nebuvo jėgų. Taip visą 1951 metų vasarą kirtome žemę. Mane su Lioniku (buvome jauniausi brigadoje) dažnai siųsdavo iš sunkvežimio krauti plytų. Čia buvo lengviau. Mus prižiūrėjo vienas šaunus prižiūrėtojas. Jis darė kratas bei garsiai rėkdavo, tačiau nors ir ką apčiuopdavo kišenėse, nieko „nerasdavo". Visi kaliniai jį mylėjo. Po kurio laiko mūsų gerasis prižiūrėtojas iš Baltarusijos kažkur dingo. Vėliau sužinojome, kad kalinių šnipai jį demaskavo. Lageryje, kuriame aš buvau, kalinių buvo keturi tūkstančiai, o lietuvių - keturi šimtai zekų. Lietuviai, senieji kaliniai, dažniausiai buvo prislėgti moraliai ir fiziškai. Rusai, kurie dažnai šaipydavosi iš lietuvių, užimdavo vadovaujančius postus. Seni kaliniai nekreipė į tai jokio dėmesio, bet mes, naujokai, nenorėjome su tuo susitaikyti. Lageryje daugiausiai buvo ukrainiečių, kurie buvo vieningi. Kelionėje susipažinau su ukrainiečiais, kurių nemaža dalis pateko į tą patį lagerį. Jiems buvo lengviau, nes lageryje rado organizuotą tautiečių būrį. Mūsų lietuviai - kaliniai gyveno kas sau. Ukrainiečiai pastebėjo, kad yra nemažai energingų lietuvių. Jie mums patarė organizuoti tautiečius, taip norėjo rusams parodyti, kad atsirado ir kita jėga, kuri eis su ukrainiečiais prieš rusus (ypač iš Vakarų Ukrainos). Ukrainiečiai labai nekentė rusų. Kai pradėjom gauti iš namų siuntinius, kai kurie brigadininkai ėmė reikalauti, kad dalį siuntinio atiduotume jiems. Vieną vakarą pasiryžome įrodyti, jog ir mes mokame gintis. Tai buvo mūsų garbės reikalas. Brigadininkas, kuris dėl gautųjų siuntinių pradėjo sodinti į karcerį lietuvius, buvo kaukazietis, bet gerai kalbėjo rusiškai. Sutarėme, kad mes, lietuviai, pagriebsime tą brigadininką ir apkulsime, o ukrainiečiai apsups baraką kad neateitų į pagalbą „juodžiai". Buvojau vėlus metas, kai prižiūrėtojai atėjo užrakinti barakų. Labai nustebome, kai iš trisdešimties lietuvių likome tik penki jauni ir smulkūs vyrukai. Tačiau mes nesutrikome. Ukrainiečiai liko visi ir jie apsupo baraką, o mes penkiese įėjome į vidų. Prieš mus pakilo keturiese. Jie išsitraukė gultų lentas, o mes rankose neturėjome nieko. Aš staigiai žengiau atgal ir pradariau duris į koridorių. O koridorius buvo pilnas ukrainiečių. Brigadininko „šestiorkos" metė lentas. Tuomet brigadininką pasigavome, parsigriovėme ir apspardėme. Jis pažadėjo daugiau neskriausti lietuvių. Tačiau prišoko vienas ukrainietis ir smeigė peiliu jam į nugarą. Mes nepritarėme tokiems veiksmams. Bet sužeistasis, pagulėjęs ligoninėje kelias savaites, dirbo toliau. Tik, žinoma, su mumis elgėsi daug švelniau. Mus, visus penkis lietuvius, per tris dienas susirado, pasodino į karcerį bei kiekvienam skyrė po septynias paras arešto. Vėliau uždarė dviem mėnesiams į būrą. Išėję iš būro, priekaištavom tiems lietuviams, kurie kritišku momentu pabėgo. Po šio įvykio mes pakėlėme lietuvių dvasią. Kartą mačiau, kaip rusas zonoje papjovė lietuvį vardu Stasys (pavardės neprisimenu). Tas įvykis labai mane sukrėtė. Žuvusysis buvo atsėdėjęs dešimt metų, liko tik kelios dienos ir būrų grįžęs į namus. To ruso veidas ir šiandien stovi akyse. Aš ir jo pavardę prisimenu - tai Saša Kulygin. Ukrainiečiai sakė mums, jei jis būtų nužudęs ukrainietį, nebūtų pats likęs gyvas. 1952 metų pavasaris. Dviese greitai metėme plytas iš sunkvežimio. Po darbo, saulutei skaisčiai šviečiant, pasitiesęs šimtasiūlę, truputį užsnūdau. Prižiūrėtojas užsirašė mano numerį. Vakare septynioms paroms pasodino į karcerį. Štai kaip būna. Tų pačių metų pavasarį mane paskyrė į kitą brigadą ir pėsčius varė į kitą objektą. Surinko apie tris šimtus vyrų, daugiausia jaunų kalinių. Aišku, kontingentas čekistams nebuvo patikimas. Šito objekto viduje buvo prikasinėta gilių griovių, kur stovėjo sargybos bokšteliai. Mes čia visi mažai dirbome, vaizdavome, kad nešame plytas, žemę kasame ir t.t. Pradėjome kasti urvą ir ruošėmės bėgti. Atstumas, kurį reikėjo iškasti, buvo apie penkiasdešimt metrų. Kol prisikasėme, užtruko daugiau kaip du mėnesius. Bėgti ruošėsi penki ukrainiečiai ir mes, du lietuviai. Aš padėjau bėgliams gauti drabužių ir maisto. Požemį kasti - nepaprastai sunkus darbas, nes trūksta oro. Aš buvau įlindęs į urvą tik vieną kartą. Prikasiau tik vieną maišelį žemių. Kai išlindau, buvau šlapias kaip išmaudytas, o veidas - juodas kaip negro. Daugiau lįsti draugai man neleido, sakė, kad mano širdis silpna. Taip, jie sakė tiesą. Žemė labai kieta, kiek su peiliu atpjauni, tiek ir turi. Į maišelį tilpdavo gal kokie keturi ar penki kilogramai žemių. Kasdavome šitaip: vienas įlindęs kasa, o kitas prie krašto sėdi užsimaskavęs ir, kai duoda ženklą, maišelį traukia. Prie maišelio buvo pritvirtintos dvi virvės. Vieną virvės galą laiko ko kasantis, kitą - traukiantis. Kurie ruošėsi bėgti, buvo nuteisti dvidešimt penkeriems metams kalėti, tik aš vienas dešimčiai metų. Ir jie mane apgavo. Bet už tai aš nepykau. Jie galvojo, jeigu sugaus bėglius, tai man vietoj dešimties metų gali pridėti iki dvidešimt penkerių. Kai jau baigėm kasti urvą, mane įspėjo, kad po poros dienų bėgsim. Pasirodo, jie tą pačią dieną išlindo. Pirmiausiai išlindo penki,o po pusvalandžio dar du ukrainiečiai, sugalvoję bėgti. Išlysti jiems sekėsi, bet tris sugavo tą pačią dieną, o likusius - po trijų dienų. Kai sugavo, labai juos mušė ir prižiūrėtojai, ir kareiviai. Bėglius, kurių dažnai pasitaikydavo, išduodavo vietiniai gyventojai kazachai. Jie už tai gaudavo medžiagos, miltų ir cukraus. Jei bėgliai patekdavo pas vokiečius ar čečėnus, tie niekados neišduodavo. 1952 metų vasarą kilo konfliktas tarp rusų ir ukrainiečių. Nedidelė lietuvių grupė prisijungė prie ukrainiečių, bet nenujautė, kad jų tarpe buvo vienas „stukačius" pavarde Sachno. Teko atsisveikinti su Karaganda. Vėl prekiniai vagonai. Iš Krasnojarsko sunkvežimiais nuvežė prie Jenisiejaus. Čia, prieplaukoje, stovėjo didelė barža, skirta kaliniams plukdyti. Iš Karagandos lagerių vežė apie pusantro tūkstančio kalinių. Daugiausia tai buvo jauni vyrai nuo dvidešimt iki trisdešimt penkerių metų amžiaus. Sugrūdo į baržą kaip silkes. Prisimenu, buvo rugpjūčio mėnuo, labai gražios saulėtos dienos. Baržoje buvo įrengti dviejų aukštų mediniai gultai ir mes ant jų gulėjome išsirengę, susispaudę, trūko oro. Viename baržos šone buvo išpjautas apie dvidešimt kvadratinių centimetrų langelis. Pro jį paeiliui žiūrėjome. Jau daug parų mus plukdė, bet niekas nežinojo kur. Kažkas pro langelį pamatė užrašą - Igarka, bet plaukėme vis toliau, kol pasiekėme Dubinką. Barža plaukėme aštuoniolika parų. Tuomet buvo laiko apgalvoti veikimo planą. Galvojome, kad rasim likimo draugų ir juos moraliai paremsime. Nutarėme, kad kiekvienas stebėsime savo tautiečius. Jei sužinosime, kad ukrainietis šnipas, tai pranešime ukrainiečiams, kurie patys su juo susitvarkys. Jei lietuvis - tą padarysime mes patys. Mūsų planas buvo teisingas. Iš Norilsko mūsų koloną, kurią sudarė trys šimtai kalinių, išvarė pėsčius į Medvežkos lagerį. Nuo Norilsko iki to lagerio buvo apie penkiolika kilometrų. Lageris buvo kalnuose. Kai nuo viršukalnės pažiūrėdavome, tai Norilsko miestas atrodė duobėje. Šis miestas - tai spalvotosios metalurgijos kombinatas, turįs daug šachtų: nikelio, geležies, vario, anglių. Įkalnėse, kiek akys užmato, kaip degtukų dėžutės lygiomis eilėmis buvo išsidėstę barakai - lageriai. Šį miestą statė 1941 metais išvežti lietuvių, estų, latvių, rusų, suomių ir kitų tautybių žmonės, daugiausia buvę karininkai. Dauguma jų nuo bado ir šalčio čia paliko savo kaulelius. Kai kurie guli bendrose duobėse. Jų nelaidodavo, o tiesiog mesdavo į neveikiančias šachtas. Vieni išmirdavo - atveždavo kitus. Taigi stovi šis miestas ant mūsų likimo brolių kaulų. Į Norilską mus atplukdė 1952 metų rugsėjo pradžioje. Kai varė į kalnus, užklupo toks lietus, lyg iš kibiro kas piltų. Tokio lietaus mes nė vienas nebuvome matę. Jis tiesiog plojo prie žemės. Pasidarė labai šalta, o mūsų drabužiai ploni. Iš nuovargio vos kojas vilkome. Čekistai vis ragino: „Greičiau, greičiau". Vienas seržantas, prišokęs prie kolonos, trenkė kaliniui automato buože į nugarą. Manė mus išgąsdins, bet mes buvome visko matę. Tuoj kolona sustojo - ir nė iš vietos. Kolonos sargybos viršininkas prašė gražiuoju, kad pajudėtumėm. Išvarginti pasiekėme Medvežką. Po tokios ilgos kelionės mums turėjo leisti ilsėtis, bet tuoj visus nuvarė į pirtį, paskui į valgyklą, išdavė šiltesnius drabužius, suskirstė į brigadas ir beveik be miego (nes kol viską sutvarkė praėjo naktis) išvarė į darbą. Šiurpiai atrodė Taimyro gamta. Rytojaus dieną krito šlapdriba, o po kelių dienų prasidėjo žiema. Mums, atvežtiems iš Karagandos lagerių, prisiuvo raidę ir numerius. Aš buvau F-350. Medvežkoje apie mėnesį laiko laikė atskirame barake. Po darbo baraką užrakindavo ir dar budėdavo prižiūrėtojas. Paskui išskirstė po visus barakus. Pradėjome ieškoti bendraminčių. Po trijų mėnesių mūsų buvo daug. Tai Algis Šavalinskas, Antanas Zinkevičius, Kazys Juodaitis, Antanas Mozeris, Petras Tamošaitis ir kiti. Šiame lageryje buvo ir šnipų, kurie buvo drąsūs, veikė beveik atvirai ir kaliniai jų bijojo. Po mūsų atvykimo jie sulindo į pogrindį. Senbuviai kaliniai sakė, kad nieko mes nepadarysime, nes prieš mus buvo čia ne viena grupė kriminalinių, ir tai nieko nepadarė. Laimė, kad mūsų į Norilską atvežė visą būrį. Jei būtų atvežę nedaug, Norilske nieko nebūtų įvykę, kalinius būtų išskirstę po kalėjimus, būrius, karcerius. Mes buvome pasiryžę bet kokia kaina siekti laisvės. Konspiracijos sumetimais Medvežkoje sudarėme penketukus. Vienas iš jų buvo vyresnysis, kuris buvo patikimas ir drąsus kalinys. Po trijų mėnesių šnipų sumažėjo. Lietuvių tarp jų nebuvo, bet keli pasitaikė. Noriu paniekinti lietuvį Misevičių, kuris buvo uolus čekistų pakalikas, tautos išgama ir kalinių engėjas. Jis buvo Madvežkos lagerio vyriausias „nariadčikas". Jis čia gyveno geriau negu laisvėje. Vilkėjo mutono kailinius, specialų maistą jam atveždavo į kabinetą. Jis kilęs nuo Biržų ar nuo Rokiškio, gerai neprisimenu. Jis buvo labai žiaurus kaliniams. Kai mus atvarė į Medvežką, daugelis kalinių sirgo, turėjo temperatūros ir net gydytojai juos buvo atleidę nuo darbo. O Misevičius, irgi kalinys, atėjęs į baraką ėmė spardyti ligonius ir varyti į darbą. Tačiau jam nebuvo lemta ilgai gyventi. Žuvo nuo lietuvio ar ukrainiečio kalinio rankos. Vietiniai kaliniai pasakojo, kad jis buvo to vertas. Aš jau seniai buvau „juoduose" čekistų sąrašuose ir mane pasodino šešiasdešimčiai parų į būrą - karcerį. Atsėdėjęs buvau išleistas į bendrą zoną. Bet po dviejų savaičių vėl mane uždarė šešiasdešimčiai parų į būrą. Kodėl taip dažnai izoliuodavo? Dėl to, kad veikė šnipai. Kas kažką organizuodavo, buvo veiklus, tą dažnai ir sodindavo. O būre sąlygos tokios: siuntinių ir laiškų negausi, rašyti irgi nieko negali. Rūkyti neleisdavo, bet ir neturėdavome ko rūkyti. Būre maisto norma sumažinta. Į darbą vesdavo atskirai už zonos. Darbo diena - dvylika valandų. Kai prasidėdavo sniego audra, visi sėsdavosi ant žemės, veidą užsidengdavo kapišonais. Stovintį vėjas versdavo iš kojų, galima buvo nusiversti nuo kalno ir tuomet užpustytų. Jeigu spėdavome, visi bėgdavome į barakus - apšildymo namelius, nes Taimyro pusiasaly be šitokių namelių neįmanoma visą dieną išbūti nei kaliniams, nei sargybiniams. Dažniausiai būdavo taip: apie dvi valandas dirbdavome (kalbu apie būre sėdinčius), o pusei valandos suvarydavo į tuos barakus pasišildyti. Iš Norilsko pabėgti per audrą nebuvo sunku, bet nebuvo kur pabėgus dingti. Žiemą sniego labai daug, o vasara nepaprastai trumpa. Medvežkos kalnuose žiemą viskas matyti kaip ant delno. Kiek kas bandė bėgti - visus sugavo ir nubaudė. Mes, dvidešimties kalinių grupė, taip pat planavome bėgti. Jau buvome atlupę net barako grindis, turėjome džiovintos duonos, sausainių ir t.t. Planas buvo toks: kai ves į barakus susišilti, staiga pulti sargybinius (jų buvo penki, o mūsų dvidešimt penki), juos nuginkluoti ir surišus palikti šiltuose barakuose. Gal planas būtų ir įvykdytas, tačiau mūsų tarpe buvo vienas šnipas. Vieną dieną parvarė mus iš darbo, o prie vartų apsupo čekistai su šunimis. Ėmė klausinėti, kas pabėgimo iniciatorius? Visi susikabinom rankomis, susėdom ant sniego. Kiek beklausinėjo, niekas neprisipažino. Norėjo jėga ištempti po vieną, bet mes laikėmės iš visų jėgų, nes vieną ištempę galėjo ir nušauti. Zonoje pradėjo rinktis kaliniai, triukšmauti ir šaukti. Vienas čekistas sėdinčius apdaužė lazda ir nuvedė į būrą. Nuo tos dienos į darbą daugiau nevedė. Užrakinti sėdėjome be darbo šešiasdešimt parų. Medvežkoje man teko išbūti devynis mėnesius. Iš jų apie penkis mėnesius būre (karceryje). Mes, kaliniai, nors ir gyvendami sunkiomis sąlygomis palaikėme ryšį su miesto lageriais. Čekistai, norėdami įbauginti kalinius, iš mūsų lagerio paėmė keletą kalinių ir išvežė į Norilsko kalėjimą. Du ukrainiečiai nenorėjo skirtis su mumis, todėl abu buvo nušauti. Po šio įvykio Norilsko kaliniai liovėsi dirbę. Tai buvo Norilsko kalinių sukilimo pradžia. „Nusileido saulutė tą dieną Už aukštųjų Norilsko kalnų, Vyrai ryžosi durtuvų sieną Laužt krūtinėmis savo kartu". Tai tik vienas Norilsko kalinių dainos - himno posmas, kurį sukūrė kunigas Česlovas Kavaliauskas. Aš šiems žodžiams pritaikiau tik muziką. 1948-1953 m. keturiasdešimtyje Norilsko lagerių ir punktų buvo apie du šimtai penkiasdešimt tūkstančių kalinių, o šešiuose Gorlago (ypatingojo) skyriuose - apie trisdešimt penkis tūkstančius kalinių. Sukilimas prasidėjo 1953 m. gegužės pabaigoje. Sukilo visi gorlagai. Birželio mėn. iš Krasnojarsko atvyko Norilsko lagerių viršininkas A. Poniuchovas, kuriam buvo pateikti reikalavimai. Kaliniai tuomet reikalavo škviesti komisiją iš Maskvos. Kai į punktą lageryje atvyko A. Poniuchovas, prižiūrėtojai pradėjo kalinius varyti iš zonos. Apie šimtas žmonių liko stovėti, mėtyti akmenis. Įvesti į lagerį kareiviai ėmė šaudyti į bėgančiųjų kalinių nugaras. Žuvo apie trisdešimt kalinių, daug buvo sužeistų. Trečiame katorginiame lageryje sukilimas prasidėjo birželio 4 d. Sukilimui vadovavo buvęs frontininkas, karininkas Vorobjovas. Kalinių buvo apie tris tūkstančius. Streikas truko apie du mėnesius, kai įsiveržę kareiviai ėmė šaudyti į beginklius kalinius. Žuvo šimtas keturi kaliniai, o keli šimtai jų buvo sužeisti. Kituose lageriuose buvo ramu, susišaudymai vyko tik trečiame ir penktame lageriuose. Prieš sukilimą aš sėdėjau būre. Nežinojau, kad Norilsko lageriuose streikuojama. Kaliniai, įsiveržė į būrą, prižiūrėtojus privertė mus paleisti. Kasdien vykdavo kalinių mitingai, kuriuose daugiausia kalbėdavo Frenkelis, Kosimovas irkt. Ukrainiečiai ir lietuviai buvo viskam pasiruošę. Mes Medvežkoje išsilaikėme dvi savaites. Savo lageryje iškėlėme baltą vėliavą, vengėme bereikalingų provokacijų, todėl mūsų lageryje aukų nebuvo. Kartą man teko kartu su ukrainiečiais klausytis įgulos paslapčių. Ukrainiečiai požemy, po baraku, rado telefono kabelį, jungusį Norilsko miestą su mūsų lagerio įgula. Turėjom ir ragelį. Vienas klausydavo ir diktuodavo, o kitas rašydavo. Sužinojome, jog lėktuvais bus atgabenta spec. kariuomenė ir iš Maskvos atvyks kompetentinga komisija. Iki tol Norilsko lagerių viršininkas kalbėdavo: „Maskva toli, Dievas aukštai, o čia, Norilske - aš pats viešpats". Mūsų lageryje iš keturių tūkstančių kalinių aktyviai veikė apie trys šimtai. Prasidėjus įvykiams, mes į savo zoną visai neįsileisdavome čekistų, išskyrus lagerio viršininką, aprūpinimo viršininką ir gydytoją. Prižiūrėtojus ir kareivius įsileisdavome tik tuo atveju, jei jiems reikėdavo pasiimti būtiniausių daiktų iš skalbyklos. Zonoje jiems iškratydavome kišenes, paklausdavome, ar neneša į zoną šnipams nurodymų. Palydėdavome į skalbyklą, palaukdavome, kol susirinks savo daiktus, ir juos be įžeidinėjimų išleisdavome pro vartus. Sukilimo metu savo zonoje saugojome kiekvieną baraką. Čekistai, pasirodo, buvo davę šnipams komandą padegti vieną kitą baraką, kad galėtų įvesti į zoną automatininkus. Barako padegėją sučiupome, o barakas - ligoninė vos pradėjusi rusenti tuojau pat buvo užgesinta. Mėgino kareiviai prakirpti spygliuotos tvoros vielas, bet nepavyko. Galvojome, kad tos skylės galėjo pasitarnauti kalinių pabėgimui. Budėjome pamainomis ir dieną, ir naktį. Išaiškintus „stukačius" uždarėme į vieną baraką, saugojome juos, duodavome maisto, išleisdavome į tualetą ir kt. Pagaliau sulaukėme komisijos iš Maskvos. Iš barakų išnešėme keletą stalų ir kėdžių. Mes, stovėdami kitoje stalų pusėje, pateikėme savo reikalavimus. Juos išdėstė Frenkelis. Reikalavome sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių darbo valandų, išimti iš lagerių grotas ir nakčiai nerakinti, paleisti iš lagerių moteris ir invalidus, nagrinėti iš naujo bylas, neriboti susirašinėjimo laiškais, panaikinti kalinių numerius ir t.t. Komisija pareiškė, kad kai kuriuos klausimus galima spręsti čia pat, o kitų sprendimą atidėti vėlesniam laikui. Leido kaliniams auginti plaukus, išimti grotas, nerakinti barakų, sutrumpinti darbo dieną iki devynių valandų, mokėti visą atlyginimą, tik atskaityti už maistą ir drabužius, prižadėjo peržiūrėti bylas. Visa tai kaliniai atidžiai išklausė, bet kai pasiūlė jau kitą dieną eiti į darbą, kaliniai pradėjo švilpti, netikėjo pažadais. Kaliniai pradėjo skanduoti: „Laisvė arba mirtis". Tą pačią dieną komisija išvažiavo į kitus lagerius, o mes tarėmės, ką toliau daryti. Į darbą nėjom, o laukėm žinių iš Norilsko miesto, nes ten buvo pagrindiniai lageriai. Stulpuose buvo iškabinti garsiakalbiai. Iš jų nuolat girdėdavome raginimus baigti, nes organizatorius ketinama bausti. Iš telefoninių pokalbių tarp įgulų sužinojome, kur bus siunčiama kariuomenė, kokie lageriai bus šturmuojami jėga. Vėliau sužinojome, kad tai buvo padaryta trečiame ir penktame lageriuose. Ten buvo nemažai žuvusiųjų. Trumpai pasitarę su ukrainiečiais, nusprendėme, kad priešintis nėra prasmės. Buvo nutarta išeiti iš zonos ir pasiduoti. Aš su kai kuriais bendražygiais to nedariau. Tad zonoje likome dvidešimt penki lietuviai ir tiek pat ukrainiečių. Susirinkome į vieną baraką, pavalgėme, apsirengėme, ką turėjome susidėjome į maišelius ir laukėme, kas bus. Vienas kitą raminome, nors širdy buvo neramu. Įsiveržę kareiviai, griežtai pasakė visiems išeiti. Mes neskubėdami susirikiavome ir atėjome prie vartų. Mums einat pro vartus, atskyrė Frenkelį ir paliko prie vartų, o mus nuvedė toliau susodino ant žemės. Ten kareivių apsupti išbuvome iki vakaro. Kalinius ėmė leisti į zoną, o mus nuvedė toliau, kur buvo nebaigti statyti namai, aptverti spygliuota viela. Saugomi ginkluotų sargybinių, čia išbuvome apie tris savaites. Per tą laiką vis atvesdavo draugų. Iš jų sužinojome šiokių tokių naujienų. Čekistai paskleidė gandus, kad mus (penkiasdešimt kalinių) sušaudė. Taip jie tikėjosi įbauginti kitus. Kalbėdavo, kad šioje tundroje auga labai dideli grybai, bet mums jų neteko matyti, nes tvoros ir sargybos bokšteliai viską užgoždavo. Kol mes čia gyvenome, visą laiką buvo diena. Ypač graži vasara Norilske buvo 1953 metais. Gerai neprisimenu, rodos, rugpjūčio mėnesį mus visus, apie tūkstantį kalinių, Dubinkos uoste susodino į didelę baržą ir Jenisiejumi nuplukdė atgal Krasnojarsko link. Nedidelę mūsų grupę (penkiasdešimt) uždarė Krasnojarsko kalėjime, o kitus kalinius (tai sužinojome daug vėliau) nuvežė į Magadaną. Iš Medvežkos į Krasnojarsko kalėjimą patekome trys lietuviai. Buvo nemažai ukrainiečių ir kitų tautybių kalinių. Niekas nežinojo, ką su mumis atskirtaisiais darys ir kur dės. Pasirodė, kad mus į Krasnojarsko kalėjimą uždarė laikinai. Iš čia kas antrą dieną mus mažomis grupelėmis (po penkis - septynis kalinius) išvežė. Atėjo ir mano eilė. Iš Novosibirsko nuvežė į Sverdlovsko kalėjimą. Ten radau keletą draugų, anksčiau išvežtų iš Krasnojarsko. Sverdlovsko kalėjime išbuvome apie dvi savaites. Kriminaliniams kaliniams (vagims) buvo įdomu sužinoti apie įvykius No-rilske. Jie mus vadino mužiki - Norilčane. Sverdlovsko kalėjimas labai didelis. Pastatas, kuriame mes buvome, buvo penkių aukštų. Jame daug kriminalinių nusikaltėlių. Šio kalėjimo „atamanas" visam kalėjimui garsiai davė nurodymus, kuriuos ir mes girdėjome: „Dėmesio, vagys, kur tik sutiksite iš Norilsko atvykusius kalinius, teistus pagal 58-ajį straipsnį, suteikite jiems visokeriopą pagalbą t.y. duokite rūkalų, maisto ir kt." Po kiek laiko mus iš Sverdlovsko išvežė į Gorkį, o iš Gorkio kalėjimo etapais išvežė į Vladimiro kalėjimą Nr. 1. Kalėjimo viršininkas griežtai pareiškė, kad čia yra ypatingas kalėjimas, todėl privaloma laikytis drausmės ir nustatytos tvarkos. Atplėšęs dokumentus, kuriuos atvežė sargybos viršininkas, perskaitė kiekvieną iš jų atskirai. Už organizavimą ir dalyvavimą Norilsko „volinkoj" pagal vyriausybės potvarkį skyrė dvejus metus kalėti griežto režimo kalėjime. Mane ir dar vieną lietuvį Sigitą Kajoką įleido į kamerą jau sutemus. Kalėjimas, statytas dar caro laikais, atrodė be gyvybės ženklų. Pabandžiau „morze" belsti į vieną sieną, bet niekas neatsakė. Vladimiro kalėjimo koridoriai buvo iškloti minkštais kilimais. Prižiūrėtojai ant batų nešiojo vyžas, kad zekai nepajustų, kada prižiūrėtojas prieina prie durų ir juos stebi. Kalbėti šiame kalėjime buvo galima tik pašnibždomis. Kai po pirmos nakties įėjęs prižiūrėtojas paklausė, kas rūko, aš atsakiau, jog rūkau. Atnešė man tuomet dešimt papirosų ir dėžutę degtukų. Mums tai buvo nuostabu, nes niekas kalėjime rūkalų neduodavo. Kai maistą dalindavo, taip pat kalbėdavo pašnibždomis. Šiame kalėjime buvo gera biblioteka. Kas dešimt dienų ateidavo bibliotekos vedėja ir užrašydavo kokių norim knygų bei tuoj pat jas atnešdavo. Gaudavome knygų ir lietuvių kalba. Kai kuriems prižiūrėtojams įdomu buvo sužinoti, iš kur ir už ką mus čia atvežė. Kartą vienas senukas prižiūrėtojas atsidarė dureles ir apsidairęs tyliai paklausė, iš kur mes. Mes atsakėm, kad iš Norilsko, paaiškinom, kad Norilske įvyko politinių kalinių sukilimas. Jis vėl apsidairė ir uždarė dureles. Atrodė, kad visas kalėjimas tuščias ir išmiręs, tiktai naktį girdėdavosi žingsniai virš mūsų kamerų. Bet vieną kartą pajutom, kad už mūsų sienos atsirado kaimynai. Aš tuoj pradėjau belstis, pranešdamas, kas mes, o jie garsiai pradėjo sveikintis. Sužinojome, kad kaimyninėje kameroje dvylika žmonių. Tai ukrainiečiai, latviai, estai ir kt. Kai jie pradėjo garsiai kalbėti, atsiliepė kaliniai ir iš kitų kamerų. Pasirodo, kad mus vežė po kelis į Vladimirą, tai ir sodino į kameras po kelis. O kai daugiau atvežė, tai užpildė visas kameras. Kai pradėjom garsiai kalbėtis, sulėkė daug čekistų ir bandė atvežtuosius pasodinti į karcerį. Bet kaliniai pradėjo spardyti duris ir šaukti: „Žmogžudžiai, kraugeriai!" Čekistai, norėdami nuraminti kalinius, visus grąžino į kameras ir nė vieno į karcerį nepasodino. Nuo tos dienos buvo sulaužyta senoji kalėjimo tvarka. Visi pradėjo garsiai kalbėti, net prižiūrėtojai nustojo šnibždėtis. Vladimiro kalėjimas buvo uždaras. Iš namų negaudavom nei laiškų, nei siuntinių, nors namiškiams galėjome parašyti, kur esame. Kalėdamas sužinojau, kad čia „sėdėjo" Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys ir kiti žymūs Lietuvos veikėjai. Tačiau, kai užplūdo iš Norilsko kaliniai, 1954 metais tuos įžymius žmones iš Vladimiro išvežė į kitus kalėjimus. Kartą, kai mus vedė į pirtį, mane užkalbino lietuvis, galvą užsirišęs skarele. Sakė, kad labai skauda galvą ir sėdįs nuo 1940 metų. Jis kalėjęs įvairiuose lageriuose, kalėjimuose, kad buvo karas su vokiečiais, sužinojęs tik 1948 metais. Pavardės jo nežinau, nes čekistai neleido kalbėtis, ragino greičiau eiti į pirtį. Vladimiro kalėjime išbuvau devynis mėnesius. Atvažiavo generolas Vavilovas (Norilsko sukilimo malšintojas) ir pareiškė, kad visus amnestuoja ir išveš į lagerius. Mus visus iš Vladimiro kalėjimo sunkvežimiais išvežė į stotį, sutalpino į gyvulinius vagonus ir išvežė nežinoma kryptimi. Pagal gauto maisto davinį jautėm, kad kelionė bus tolima. Buvo 1954 m. vasaros pabaiga. Mūsų vago nebuvo prikrauta daug forminės duonos. Bekeliaujant užpuolė žiema. Važiuodami pro mažą langelį matėm, kaip žmonės valo nuo geležinkelio bėgių sniegą. Kai traukinys sustojo, pasklido gandas, kad čia yra tremtinių iš Pabaltijo kraštų. Kol mūsų ešelonas stovėjo stotyje, mes dainavome ukrainietiškai, nes daug buvo ukrainiečių. Matėme, kad merginos ir moterys šluostosi ašaras. Mokiniai ir studentai, einantys greta vagonų, vis žvilgčiojo į mūsų pusę. Nežinau, kam kilo mintis pro langelį išmesti duonos kepalėlį. Būčiau nepatikėjęs, jei savo akimis nebūčiau matęs, kaip vaikai puolė prie duonos kepalėlio. Mes, matydami tokį vaizdą, greitai pasitarėme, kiek pasilikti sau duonos, o likusią pradėjome mėtyti pro langelį. Mėtėm ne tik duoną, bet ir naujai gautas šimtasiūles, darbinius batus. Čekistai pradėjo šaudyti į viršų. O mes vis metėm gautas atsargas net ir traukiniui pradėjus judėti. Mums, visko mačiusiems per Norilsko sukilimą, jau niekas nebuvo baisu. Kelionėje maisto netrūko. Po ilgos kelionės atsidūrėme Irkutsko srityje, Taišeto rajone, persiuntimo punkte. Čia išbuvome apie mėnesį. Iš čia išvežė į atskirą lagerį, kur buvo apie penkiasdešimt kalinių - invalidų. Čia pragyvenome apie pusę metų, bet į darbą nevarė. Lietuvių buvo tik keletas. Lagerio viršininkas buvo rūpestingas žmogus, nuolat klausdavo, kokių turime nusiskundimu ir pan. Po ilgų klajonių, 1955 m., aš vėl patekau į Vladimirą. Kalėjime pasklido gandas, kad atvažiuos komisija peržiūrėti bylų ir ketinama daug žmonių išleisti į laisvę. Žinoma, kiekvienas svajojo ištrūkti iš šio pragaro. Kalinius kas dešimt dienų vesdavo į pirtį. Atėjo pirties dienos ir mūsų kameros vyrus vedė praustis. Tris mano kameros draugus leido kartu, o mane sargybos viršininkas atskyrė. Kai jau baigėm praustis, mane sugriebė ir pasodino penkiolikai parų į karcerį. Pusę mėnesio atsėdėjęs žmogus karceryje gali išprotėti. Bet teko „suimi save į rankas" ir guodžiausi tik mintyse. Karceryje sėdintiems neduodavo nei muilo, nei rankšluosčio, nei kitų buities reikmenų. Kai pasodino į karcerį, paskelbiau bado streiką. Prižiūrėtojas siūlė duonos ir vandens, bet aš atsisakiau. Sunkiausios buvo pirmos dvi paros. Trečią parą organizmas apsiprato su alkiu, tik šiek tiek buvo silpna ir pradėjo pintis kojos. Ant grindų atsisėsti negalėjau, nes grindys betoninės ir šlapios. Alkanam tarp mūro sienų buvo šalta. Po keturių bado parų prižiūrėtojas įsakė eiti paskui jį. Įvedė mane į šviesią patalpą, o joje du karininkai ir med. sesuo. Vienas karininkas paklausė, už ką aš pasodintas į karcerį. Aš į jo klausimą nenorėjau atsakyti, nes žinojau jų užmačias. Juk visi čekistai klausinėjo to paties. Viduryje kambario buvo pastatyta medinė kėdė su aukštu atlošu. Vienas karininkas pasiūlo sėstis. Aš atsisėdau. Kai atsisėdau, abu karininkai paėmė mane už rankų, prispaudė prie kėdės atlošo, o tuo metu med. sesuo išvyniojo rankšluostį. Ten buvo nedidelis dubenėlis skystos sriubos. Siūlė man tą sriubą suvalgyti. Griežtai atsisakius man tą daryti, seselė pasakė, kad jeigu nevalgysiu gražiuoju, privers jėga. Prižiūrėtojas laikė sriubą, o seselė pridėjo specialią žarnelę su piltuvėliu. Aš sukandau dantis. Tada prižiūrėtojas, padėjęs sriubą ant stalo, iš kišenės išsiėmė reples ir pasakė, kad replėmis pražiodins ir maistą vistiek turėsiu nuryti. Nenorėjau, kad išdaužytų dantis, prasižiojau ir, kai nurijau žarnelę, seselė supylė man sriubą. Šešias dienas prasikankinęs, tik septintą parą pradėjau valgyti. Supratau, kad čekistams mano bado akcija nerūpi. Prasėdėjau keturiolika parų karceryje. Kai atvažiavo į Vladimiro kalėjimą komisija peržiūrėti bylų, mane iš karcerio grąžino į kamerą. Komisija pradėjo darbą. Kalinius iš kamerų pradėjo vesti į atskirą pastatą. Kaliniai, grįžę į kameras, sakė, kad kai kam sumažino bausmes, o kitus jau paleidžia į namus. Netrukus išvedė ir mane. Paklausė, pagal kokį straipsnį esu nubaustas, o po to pasakė: „Nuo šios dienos esi laisvas". Liepė pasiimti daiktus ir pervedė į kitą kamerą. Kitą dieną išdavė pažymėjimą ir paklausė, kur važiuosiu? Atsakiau, kad į Lietuvą, pas tėvus. Tai buvo 1956 metų, rugsėjo trečiąją dieną. Davė maisto, pinigų kelionei. Taip traukiniu išvykau iki Šiaulių. Po šešių metų košmariško klaidžiojimo po Sibiro lagerius ir kalėjimus, rugsėjo šeštą dieną parvykau į savo tėviškę, esančią Kražiuose. Grįžęs iš Sibiro „kurortų", J. Lukšys dirbo elektriku. Su Birute Žiugždaite sukūręs šeimą, išaugino sūnų Algirdą, kuris taip pat pasirinko muziko specialybę. Po kiek laiko Juozas įstojo mokytis į Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, neakivaizdinį skyrių. Jį baigęs, dirbo mokytoju Šilutės rajone, Rusnės vidurinėje mokykloje. Kai šeima perskėlė gyventi į Kalvariją, dirbo mokykloje-internate, o vėliau Kalvarijos vidurinėje mokykloje. Iki pensijos dirbo Marijampolės vidurinėje mokykloje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, J. Lukšys aktyviai dalyvavo atstatant Kalvarijos paminklus, ginant parlamentą. 1991 metais, kovo mėnesį, įkūrė tremtinių chorą, kuriam vadovavo iki mirties. Jo įkurtas choras iki šios dienos sėkmingai dalyvauja įvairiose šventėse ir renginiuose. Dabar šiam chorui vadovauja E. Rėkus. 2006 m. (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

                                                 Sigitas Mičiulis

Fotografija Birutės Lukšienės