Juozas Senkus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

JUOZAS SENKUS Gimimas – mokslai: Juozas Senkus gimė 1907 metais 18 dieną Teiberių kaime Vilkaviškio valsčiuje. Pirmasis kalbininko mokytojas buvo Didvyžių bažnyčios vargonininkas Mykolaitis. Mykolaitis Geistautų dvare įkūrė mokyklą ir vaikus mokė lietuviškai. 1920 metais Juozas Senkus buvo atvežtas į Vilkaviškio gimnaziją. Čia jis jau pradėjo su draugais rinkti retesnius kaimo žmonių žodžius. Rašė juos į korteles ir siuntė juos į lietuvių kalbos žodyno redakciją. Iškart po Vilkaviškio gimnazijos baigimo (t.y. 1928 m.) J. Senkus įstojo į Kauno universiteto teologijos ir filosofijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Po dvejų metų (t.y. 1930 m. rugsėjo 14d.) pradėjo lankyti kursus tarmėms tirti. Labai svarbus Juozo Senkaus studijų metų įvykis – bendravimas su didžiuoju lietuvių kalbos normintoju, bendrinės kalbos tėvu Jonu Jablonskiu. Pirmakursis studentas profesoriaus Jono Jablonskio buto duris pravėrė 1929 m. pavasarį. Dar būdamas studentu J. Senkus pradėjo dirbti Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje. Ten dirbo aštuonerius metus su keletą pertraukų (t.y. 1931 m. – 1933 m., 1936 m. – 1937 m., 1937 m. – 1944 m.). Ir 1937 m. baigė universitetą. Darbai: Kalbininkas Lietuvių kalbos žodyne užrašė apie 30 tūkstančių žodžių. Dvejus metus dėstė aukštesnėms Kauno IV gimnazijos klasėms lietuvių kalbą. Pirmosios J. Senkaus publikacijos buvo skelbtos „Ateityje“, „Ateities spinduliuose“, „Karyje“, „Lietuvos mokykloje“, „Trimite“, „Ūkininko patarėjuje“, „Vaire“. Kalbininkas Lietuvos kalbos atlasui duomenis rinko daugiau kaip trisdešimtyje numatytų vietų. 1955m. J. Senkus apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. Kalbininkas taip pat nagrinėjo ir Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Pagal svarbiausias tarmines ypatybes pabandė nustatyti, iš kokios Lietuvos galėjo būti kilęs M. Mažvydas. 1957m. J. Senkus vedė lituanistę Mariją Antavičiūtę. Susilaukė dviejų vaikų: Lino ir Rasos, kurie pasirinko tėvų specialybę. Pradėjus septintą gyvenimo dešimtmetį J. Senkų užklupo sunki Parkinsono liga. Kalbant apie sportą, J. Senkus labai daug dėmesio skyrė dailiajam čiuožimui. Šioje srityje jis buvo ne šiaip mėgėjas. Lankė daugkartinio Lietuvos čempiono Vinco Ignaičio dailiojo čiuožimo mokyklą. Gyvendamas Vilniuje šioje srityje pasiekė ir svarbių oficialių pergalių. Nemažai pasiekė ir buriavimo srityje, taip pat lankėsi lauko teniso aikštelėse. Apie J. Senkų sukurta netgi mįslė: Ant vandens kapitonas, Ant ledo čempionas, Žemėje nesiseka, Danguj nebandžiau. Dabar, kaip nuo Kalbininko J. Senkaus mirties praėjo 39m. kraštiečiai neužmiršta pagerbti šio šviesaus žmogaus. Jau du metus iš eilės mano mokykla rengia bėgimą. Bėgimas prasideda prie kalbininko tėviškę primenančio kryžiaus ir tėviškės uosio, o baigiasi Didvyžių pensionate, kuris yra prie pat pirmosios J. Senkaus mokyklos. Po bėgimo vyksta gražus koncertas: koncertuoja pensionato gyventojai, pagyvenusių žmonių ansamblis „Rudenėlis“, mokiniai. Apdovanojami bėgikai. Kaimo muziejus, per kalbininko 100 – ąsias gimimo metines (t.y. 2007m.), surengė gražų paminėjimą. Prie Sūdavos kaimo muziejaus buvo pasodintas vardinis J. Senkaus ąžuoliukas, sudainuota daina: „Lietuvoj ąžuolai žaliuos“, vyko paroda, buvo sudainuotos jo mėgstamos dainos, kurias dainuodavo savo kaime, važiuodamas į dalykinę praktiką su savo studentais. Į paminėjimą atvyko Klausučių seniūnijos seniūnė Gema Skystimienė, Sūdavos vidurinės mokyklos mokytojai, direktorė Laima Pakinkienė, kalbininko dukra Rasa Senkutė - Kašėtienė, kraštotyros būrelio nariai, Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, poetė Zita Andziulienė, kuri sukūrė eilėraštį skirtą savo kraštiečiui mokslininkui, kalbininkui Juozui Senkui. Mes, kraštiečiai, džiaugiamės, kad galime prisiminti šį garbų žmogų, kuris šiame krašte išvaikštinėjo kelius ir takelius, bendraudamas su kraštiečiais, rinkdamas žodžius, kuriuos užrašinėjo į korteles, kad išsaugotų ateinančioms kartoms. Rinko dainas, patarles, priežodžius, vietovardžius ir mėgo padainuoti ir pabendrauti su kaimo žmonėmis, palikdamas labai gražų inteligento įvaizdį, kuris neužmirštamas dabar ir perduodamas iš kartos į kartą. Mums, mokiniams, derėtų mokytis iš jo darbštumo, tolerantiškumo, pilietiškumo, tautiškumo, pagarbos savo kalbai, tarmei, meilės savo gimtinei - artimam kraštui. Mano mokyklos muziejuje apie Juozą Senkų galima rasti ir daugiau informacijos nei aš paminėjau: • Juozas Senkus Bibliografija (Lietuvių kalbos institutas, Vilnius 2007m.) • Juozas Senkus Kalbotyros darbai (Lietuvių kalbos institutas, Vilnius 2006m.) Mūsų mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų būrelis sulaukė padėkos iš kalbininko brolio, kompozitoriaus, kunigo Kazimiero Senkaus, už savo mylimo brolio pagerbimą padovanojo 15 savo išleistų knygų : „Naujojo Liturginio Giesmyno palydovas dievui garbė, žmonėms džiaugsmas“ (Kaunas 2006m.). Šią knygą autorius pradeda žodžiais: Šią knygą skiriu dėkodamas Jo Ekscelencijai Kauno Arkivyskupui Metropolitui Sigitui Tamkevičiui Ir visiems, kurie skatina, remia, vykdo Kilnią akciją – Kristui tegieda visa Lietuva. Mons. Kazimieras Senkus Mūsų krašte yra tikrai yra daug žymių ir garsių žmonių, kurių atminimą turime saugoti. Mūsų kraštietė Zita Andziulienė pasididžiavimą savo kraštu išreiškia eilėmis: Šeimena, Širvinta ir Šešupė Tyliai plukdo laivus debesų Per žolynų, javų žalią jūrą, Per raudonus rūkus dobilų. Čia, krašte auksarankių artojų, Upių, pievų, miškelių žalių, Daug gyveno garbingų senolių, Daug ir šiandien žmonių iškilių. Saulės kasos pavėjui išpintos Ir paukštelių balsų skambesys. Tu, miela, seniūnija Klausučių, Mūs namai, mūsų laimė esi. Kraštotyros būrelio pirmininkės pavaduotoja Greta Ciganaitė