Justas Jasėnas: Vis dar tebelaukiu kregždučių

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (34 balsai)


Įžengęs vilnijančion, žydinčion, kvepiančion vasaron dar vis stabteliu. Vis grįžčioju atgal, pasižiūriu į pavasarį. Bijau, kad neprarasčiau, nepamesčiau, kad nepalikčiau nuošalėje to, kas man taip svarbu, kas augino ir tebeaugina. Ilgiuosi, gyvybiškai trūksta kregždučių. Gyvendamas mieste jų nebematau, nebesusitinku, gal jos visai neparskrido. Vaikystėje viešint kaime pas senelius būdavo tokie gražūs, ramūs, ilgi ir ilgesingi vakarai. Neleisdavo nakčiai uždaryti tvartelio durų, nes ten vasarą karaliaudavo kregždės. Savotiškai paukščius globodavo, suteikdavo laisvę, kad ramiai, niekieno netrukdomi, galėtų gyventi savo gyvenimą, laisvai skraidyti ir grįžti. Tvartelis tuščias, kiaulės diendaržyje, karvės su veršeliais laukuose. Išvežtas praėjusių metų mėšlas, pakreikta šiaudų. Vištos ten dėdavo kiaušinius, gaidys šią ištuštėjusią teritoriją labiausiai patruliuodavo. O kregždės laisvos, nepasiekiamos skraidydavo aukštai aukštai. Ir tada mes dažniausiai iš tolo stebėdavom jas ir patį Dangų. Pilnas tvartelis lizdų, daugybė šeimų ir jauniklių, gražūs, tvarkingai sulipdyti lizdeliai. O kiek juose balselių, cypaujančių, pirmiausia maisto prašančių. Paukšteliai buvo pripratę prie mūsų. Kiek sunerimdavo tik išvydę katiną. Tuoj paskelbdavo nepaprastąją padėtį. Kaip rūpindavosi savo jauniklių maitinimu. Nieko daugiau ir neveikdavo, tik tempdavo lizdan visokius vabalėlius, kad vaikeliai būtų sotūs ir augtų. Ach, kaip aukštai tos kregždės skraidydavo, o mums būdavo ženklas, kad greit pasirodys lietus. Kaip tie jų pulkai nutūpdavo elektros laidus. Atsirasdavo milžiniškas choras. Gyvenom su kregždėm.


Pirmosios Komunijos ėjau tuojau po popiežiaus, dabar palaimintojo, Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą. Nebuvo tada dar jokių spalvotų, gražiais viršeliais knygų. Krikšto tėvai nupirko komiksų knygelę (vaikams, iš popiežiaus gyvenimo), Antano Maceinos „Saulės giesmę“. Dieve mano, ką tada galėjau suprasti ir joje išskaityti. Tad prie veikalo grįžau tik studijų kunigų seminarijoje metais. Padovanojo man tada manosios šventės proga Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio knygelę „Atminties medis“ (1991 m.) – ją galėjau skaityti ir viską supratau. Užsakė metams „Kregždutės“ prenumeratą. Tada galvojau, kad noriu pamatyti, kas tą „Kregždutę“ – tokią šiltą ir suprantamą išleidžia skraidyti. Labai laukdavau jos ir bėgdavau tikrinti pašto dėžutės. Gal jau atskrido ir nutūpė dėl manęs? Autoriai to net nežinodami užaugino kelias Lietuvos kartas. Užaugau ir aš su „Kregždute“, užaugino ne kas kitas – tik „Kregždutė“. Dabar su kitais jau dideliais vaikais iš tų metų galiu tik prisipažinti ir paliudyti, kad neužsimirštų tai, kas svarbiausia. Užaugino žymieji anykštėnai vaikus ant jautrių ir savų mūsų žemės ir krašto pamatų – istorijos, kalbos, kultūros, papročių. Tikrumu ir dorumu kvepia tos pastangos ir tas laikraštėlis. Nieko panašaus daugiau vaikams nebuvo. Nieko panašaus ir dabar nėra. Gaila, kad „Kregždutė“ nebeskraido.
Pasilikau tų metų numerius. Negaliu nei atiduoti, nei dovanoti, per daug brangu, per daug skauda tas tikrumas ir visa gražioji vaikystė. Kur aš dabar skrendu, ten skrenda ir laikraštėliai – mieli, vaikiški, nesužaloti, pilni nuostabos, džiaugsmo, prasmės, atradimo, ieškojimo, paslapties. Atsimenu kaip juos aktyviai platindavo Miežiškių – Velykių parapijų (Panevėžio raj.) klebonas Kostas Balsys. Vis ragino skaityti, užsisakyti, namo parsinešti vaikams, anūkams, svečiams. Mažose jo parapijose išplatindavom sekmadieniais 30 – 40 egzempliorių. 2007 m. atsikėlęs darbuotis į Anykščius vėl prisiminiau „Kregždutę“. Galvojau, kaip tie kūrėjai atrodo, kaip gyvena, kaip juos mieste atpažinti, ką susitikus sakyti. O susitikom visai paprastai ir neplanuotai bažnyčioje per pamaldas... Sužinojau, kad jie leidžia Anykščių parapijos laikraštėlį „Iš tiesų...“. Man labai brangūs šie žmonės – tylūs, jautrūs, visada prie esmės, prie didžiųjų dalykų prisiglaudę. Ta ramybė – paties Dangaus dovana. Ir paprastas prisilietimas prie krikščioniškojo paveldo, prie mūsų tikėjimo – didelė dovana. Kažin kas dar gali taip esmingai jausti ir žiūrėti į miestą, į jo praeitį, kas dar gali taip esmingai kalbėti ir rašyti apie J. Biliūną, apie Didžiulius... Titaniški šių žmonių darbai ir pats gyvenimas, ištikimybės žmogui, kultūrai, kūrybai pastangos. Tik kregždės taip gali.


Aną sykį pagalvojau, kad Anykščiai laimingi jau tuo, kad turi šiuos žmones – būnančius, dalyvaujančius, vaikštančius, tyliai liudijančius. Jie, rodos, pačiu savo buvimu lyg labiau sutaurina tai, kas vyksta, savo tyla priartina mus prie šaknų, savo ramybe skatina ir mus nurimti – nebesipešti, nebesivaidyti. Žiūriu į juos ir suprantu, kad kregždutės gyvos, kad jos ir šiais metais parskrido, kad jos gyvena savo gyvenimą taip, kaip prieš metus ar tuomet, kai buvau vaikas ir savo vasaras praleisdavau kaime.


Atsigręžęs į pavasarį tebelaukiu kregždučių. Atsigręžęs labiausiai pasiilgstu Mildos ir Vygando – Anykščių krašto paukščių.



Milda ir Vygandas Račkaičiai, Anykščiai (Nuotr. iš jų asmeninio albumo)