Kaišiadorių sąjūdis: pradžia

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

Įžanga

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (27 balsai)

Straipsnio autorius Stanislovas Abromavičius.

Tai buvo įdomus ir jėgų bei pasiryžimo išmėginimo laikas, pateikęs žmonėms pilietiškumo egzaminą. Ne visi jį išlaikė, net dalis mano bendražygių, pabūgę galimų represijų, nepatogumų, nes mūsų veiksmai buvo nukreipti prieš tuometinę valdžią. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pirmoji Sąjūdžio grupė susikūrė ne Kaišiadoryse, o Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje 1988 m. birželio 24 d. Tik šioje mūsų apžvalgoje ji liks mažai pastebėta, nes priklausė Kauno skyriui ir su kaišiadoriečiais pradėjo bendrauti tik 1989 metais. Sąjūdžio istorijos fragmentai prieš kelis metus buvo spausdinti „Atspindžių“ laikraštyje. Viską aprašau pagal mano turimus archyvinius duomenis, nieko nepakeisdamas ir nepagražindamas. Ir aš šioje istorijoje tik eilinis jos dalyvis, netrokšdamas pamaloninimo. Minint Kaišiadoryse Lietuvoje nepriklausomybės 20-metį, laikraštis „Atspindžiai“ Sąjūdžiui skyrė 4 puslapius, o kitas laikraštis „Kaišiadorių atspindžiai“ (buvęs partijos ruporas „Į komunizmą“) – nei vienos eilutės. Tik interviu su Atgimimo metu buvusiu rajono vykdomojo komiteto pirmininku, pagal kurį labiausiai už nepriklausomybę kovojo... kolūkių pirmininkai ir komunistai. Žinoma, sunku tikėtis iš laikraščio leidėjų, kuris tapo privačiu, nuoseklumo bei istorinės tiesos, kai jie buvo kitoje barikadų pusėje. Teatleidžia jiems Dievas...

Pradžia

1988 metai atnešė dideles permainas ne tik Lietuvos didmiesčiuose, bet ir provincijoje. Visi jautėme, kad ateina permainos ne tik pagal Maskvos komandą, bet ir kiekviename žmoguje. Jau garsiai piktinomės negerovėmis, atvirai pajuokdavome spaudą, tik mėgdžiojančia jau suspėjusius įgrįsti propagandinius šūkius. 1988 m. birželis, kai Vilniuje vyko Sąjūdžio steigiamieji susirinkimai, laisvi žmonės kėlė lozungus apie ekonominį suverenitetą, iki mūs ateidavo atsišaukimai, brošiūros. Pradedant Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimu vėlų birželio 3-osios vakarą Mokslų Akademijoje Vilniuje, birželio 10-ąją Kaune, Sąjūdžio grupių steigimas nuvilnijo per visą Lietuvą. Iš pradžių tik sekėme įvykius Vilniuje, diskutavome. Norėjosi veiklos, tačiau tai užtruko du mėnesius, kol ryžomės įkurti Sąjūdžio skyrių Kaišiadorių rajone. Tokia jau buvo situacija, kai buvo daug kalbėtojų, patriotų, tačiau visa tai jie norėjo daryti „pro skverną“, kad anonimiškai. Mūsų iniciatyvinė grupė manė, kad viskas turi būti viešai ir aiškiai. Tada „aktyvistai“ dingdavo, lyg į vandenį“, kai reikėdavo įsirašyti savo pavardę į sąjūdiečių sąrašą. Tuo metu Kaišiadorys buvo laikomas raudonuoju bastionu. Dauguma iš mūsų puikiai atsimename partkomo ir komjaunuolių diktatūrą, vertimą dirbti ir gyventi lozungais. Visi matė, ką nomenklatūrai užteko visko: miesto kepykla kepė specialią, su kmynais duonelę, buvo dalinamasi lauknešėliais ir daržovėmis rudenį. Tais metais prasiverždavo pasipiktinimai tokiomis lengvatomis, tačiau realios grėsmės jiems nebuvo. Rajono komunistams nesenai vadovauti buvo atėjęs LKP CK toks Vaclovas Litvinas, o rajono vykdomajai valdžiai vadovavo Mykolas Gudžius su buvusia komjaunimo vadove Irena Navickiene. Nauji vadai bandė prisitaikyti prie naujų sąlygų, lanksčiau reaguoti į bręstančius rajone politinius įvykius. Štai LKP rajono plenume 1988 m. birželį buvo svarstomi klausimai apie gyventojų aprūpinimą maisto produktais, o vykdomoji valdžia galvojo apie laisvalaikio organizavimą ir kultūros įstaigų materialinę bazę, nors jų politikai jau svilo padai. Daug kas mena, kad tada parduotuvėse tebuvo „ragai ir nagai”, viskas iškeliaudavo į Maskvą. Gamindavome daug mėsos, tačiau retas , ir tik per pažintį ar dideles eiles – gaudavai dešrelę ar rūkyto gaminio gabalą. Partkomiečiai aiškiai lūkuriavo. Drįstu teigti, kad pati ištikimiausia senajai tvarkai buvo rajoninė spauda – laikraštis „Į komunizmą”. Jame vis dar buvo rašoma apie bolševikinio revoliucionieriaus A. Jakševičiaus atminimo įamžinimą, pavadinant bent jau gatvę Beržyno kvartale jo vardu, puslapiai mirgėjo pasisakymais apie šviesią žmonijos ateitį, o jei koks įvykis partkome, tai visi keturi jo puslapiai būdavo užpildyti. Juk laikraštis buvo partijos „organu”. Patekti į šį spaudinį kitaip mąstančiam buvo galima tik rašant žinutes apie socialistinio kaimo pasiekimus. Sąjūdis Kaišiadoryse, kaip ir Kauno regione, prasidėjo nuo ekologinių problemų iškėlimo viešumon. Pas rajono architekto gamybinės grupės architektą Stasį Petrauską pradėjome rinktis po gamtos apsaugos draugijos rajono skyriaus vėliava. Tam paskatino ir Kauno klubo „Atgaja” 1988 07 29–08 05 žygis Nerimi ir Nemunu nuo Zūbiškių iki Klaipėdos. Jam vadovavo kaunietis gamtosaugininkas Saulius Gricius, su kuriuo susitikdavome ir mes. Grupės žmonių iniciatyva, tarp kurių buvo Rumšiškių liaudies buities muziejaus darbuotojai, ėmėme atstatyti išeivijos poeto Jono Aleksandravičiaus–Aisčio sodybvietę Dovainonyse. Tai be abejonės įtakos turėjo tai, kad poetas buvo antitarybininkas ir savo kūryboje smerkė komunistinės Lietuvos veikėjus. O Kaišiadorių rajone ekologinių problemų buvo apsčiai. Autobusų stotis iškilo netikusioje vietoje, Lomena atrodė lyg smirdantis griovys (deja, ne kuo ji skiriasi ir šiandien). Ją gelbėti buvo suorganizuotas žygis nuo upelio ištakų iki susijungimo su Nerimi, tiriami šuliniai, nustatoma nitratų koncentracija. Išvados buvo stulbinančios. Jau rugpjūčio 18 dieną prie vyskupijos buvo aptariami žygio rezultatai. Aptarime buvo ir kaunietis Egidijus Klumbys iš Kauno Sąjūdžio. Aptarime dalyvavę rajono vadovai neleido pasisakyti svečiui, bijodami, kad jis kalbės apie 1939 08 23 Molotovo–Ribentropo paktą. Vėliau Irena Navickienė į priekaištus oficialiai paaiškino, kad tai ekologinio žygio aptarimas, o ne mitingas, kuriam reikėjo prašyti jų leidimo. Dauguma mūsų apie tai beveik nieko nežinojo, tik nuogirdas apie šį Lietuvai pražūtingą sandorį, gi rajono komunistiniai ideologams tai nebuvo naujiena. Matyt, jie buvo gavę instrukcijas apie būsimus paminėjimus ir buvo budrūs. Visgi prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje toks įvyko. Jau tomis dienomis kilo nauja pakilimo banga. Ir tai įtakos turėjo žinios iš Lietuvos, aktyvūs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žygiai, šaukiami mitingai ir noras įtakoti besiblaškančius Lietuvos komunistus. Apskritai į partiją buvo žiūrima su nuolaida, galvojama, kad ji gali būti naudinga Lietuvai. Ypač tai pasakytina apie Kaišiadoris, kur vis dar tyrojo Brazausko šleifas. Gal kiek ir buvo smerkiamas Sniečkus, Paleckis, tačiau ir gynėjų ir jų kaip Lietuvos „gelbėtojų” įvaizdžio šalininkų buvo daug. Rajono ideologiniai vadai su savo komanda (o jų buvo daug: aparatas, etatiniai partiniai sekretoriai, komjaunuolių grietinė ir senoji komunistinė gvardija) matė, kad padėtis tampa nekontroliuojama. Tada ir pabandė (paskui tik supratome, kad labai sėkmingai ) į Sąjūdį nukreipti savo žmones, kad galima būtų valdyti situaciją. Vis tik 1988 metų rugsėjo mėnesio 12 dieną Kaišiadorių miesto kino teatro rūsyje, kur buvo įsikūrusi kavinė, suorganizuotas Sąjūdžio Kaišiadorių grupės steigiamasis susirinkimas. Vieni iš jo aktyviausiais organizatoriais buvo jau minėto S. Petrausko bendradarbiai Rimas Kapčius, Alius Lisauskas, rajono bibliotekos moterys, buvusi tremtinė Elvyra Žeižienė. Sugužėjo į salelę gal 40 žmonių. Daug kas nejaukiai pasijuto, kai priekyje atsisėdo Vaclovas Litvinas ir Iena Navickienė. Kol galvojome apie situaciją, vesti susirinkimą ėmėsi rajono komjaunimo instruktorius V. Knašys. Nusistatėme pagrindinius uždavinius: viešumo ir demokratijos plėtojimas, ekologinės padėties gerinimas, tautos istorijos atkūrimas ir lietuvių kalbos, kaip valstybinės statuso atkūrimas. Visi kalbėjo atsargiai, nenorėdami išsišokti, nes tai galėjo jiems kainuoti darbo vietą. Daug priekaištų susilaukė rajono laikraščio redakcija, nesugebėjusi išspausdinti net mažos žinutės apie Sąjūdį ir pranešimą apie jo steigiamąjį susirinkimą, nespausdino pateiktų informacijų. Buvo nutarta miesto centre įrengti savo spaudos stendus. Juk tuo metu jau ėjo iš Vilniaus „Sąjūdžio žinios“, gaudavome daug informacinės medžiagos. Greitai tokie stendai prie buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ir paukštyno parduotuvės buvo įrengti. Prie jų būriavosi žmones iki pat sutemstant. Ne kartą jie buvo išplėšti, teko vienu metu net juos saugoti. V. Litvinas pajautė pučiančius vėjus. Jis pritarė Sąjūdžio kūrimuisi, tik patarė nesiplanuoti per daug, nesikišti į politiką, o apsiriboti ekologija, tautos istorija ir gal lietuvių kalbos grynumo problemomis. Sakė, su malonumu patars mums šiais klausimais, kaip labiau patyręs, kvietė bet kada ateiti pas jį į kabinetą. Mūsų grupė turėjo kitą nuostatą. Baigiantis susirinkimui ją ir išsakiau: jūs turite valdžią ir įgaliojimus ir jei norite Lietuvai tarnauti, dirbkite. Sąjūdyje tie, kurie turi idėjų, tačiau neturi jų kaip realizuoti. Pranešiau, kad kitas susirinkimas po savaitės vyks kultūros namuose ir paprašiau V. Litvino ir I. Navickienės į jį neatvykti. Kilo baisus pasipiktinimas, kai kas pritarė iš salės. Tačiau į kitą Sąjūdžio grupės susitikimą valdžios atstovai neatvyko. Jų lūpomis prakalbo kai kurie aktyvistai. Labai aktyvūs buvo du jaunuoliai – Mindaugas Nasevičus tada buvo Kauno politechnikos instituto studentas, o Arvydas Gimžauskas berods jau dirbo Kaišiadorių paukštyne. Visos mūsų darbo gijos ėjo per Kauną – iš čia gaudavome metodinę medžiagą, patarimus. Šie vaikinai ir tapo mūsų ryšininkais. 1988 m. rugsėjo 20 d. susikūrė Sąjūdžio grupės ekologinė sekcija, tačiau mes jau buvome peržengę šias ribas ir ruošėmės skrydžiui. Mūsų renginiuose nuolatiniu dalyviu, video operatoriumi ir patarėju buvo pravieniškietis dailininkas Leonas Glinskis, vėliau buvęs vienu iš Lietuvos televizijoje vedamos laidos „Atgimimo banga“ leidėju, per kurį ir mes Lietuvos žmonėms perteikėme daug negerovių rajone. Tų metų rugsėjo 22 d. viename iš namų Kaišiadorių Paukštyno kvartale suruošė video įrašų iš Sąjūdžio renginių peržiūrą. Į Sąjūdžio grupę ateidavo daug naujokių, kiti nubyrėdavo, tačiau mūsų centras vis buvo pas rajono architektus. S. Petrauską palaikė jo tiesioginis viršininkas Zenonas Sakalauskas, gi man rajono žemės ūkio valdyboje lengva nebuvo. Kalbančių apie Atgimimą buvo daug, jie save laikė sąjūdiečiai, tik kiek apmažino mūsų gretas Sąjūdžio narių registracija pasirašant. Tie, kurie pabūgo, buvo dalinai gal ir teisūs, nes istorija parodė, kad buvo galimybė patekti pas baltas meškas. Ne vieną ir ne du Kaišiadorių saugumiečiai verbavo tapti „stukačiais“, partkomiečiai kvietėsi į pokalbius ir prašė informuoti, kas kalbama mūsų susirinkimuose, nes daugiau jų ir savo sueigas neįsileidome. Tai jiems sukėlė kai kurių nepatogumų. 1988 m. rugpjūčio 30 d. susirinkime buvo įregistruota Kaišiadorių miesto Sąjūdžio iniciatyvinė grupė: Stanislovas Abromavičius, Stasys Petrauskas, Rimantas Kapčius, Asta Petrauskaitė, Vidmantas Malinauskas. Grupės įgaliotiniu išrinktas Stasys Petrauskas. Nuo pat pirmųjų dienų Sąjūdžio veikloje dalyvavo visa eilė rajom bibliotekos darbuotojų: Giedrė Prakapaitienė, Zina Motiekaitienė, Stefa Jurkauskaitė. Net keli susirinkimai vyko kultūros namuose. Neliko nuošalyje jaunos žurnalistės Romualda Suslavičienė, Elvyra Žeižienė. Ruošėmės dideliam mitingui Kaišiadoryse. Buvo užplanuota vieta stadione, prie miesto antros vidurinės mokyklos. Tada susipažinome su Jagėlonių mokyklos direktoriumi Vaclovu Giržadu (deja, anksti mirusiu, jau būnant Kaišiadorių II vidurinės mokyklos direktoriumi), rekomendavo mums iš Pravieniškių miškininką Vytautą Šaltenį (iki šios dienos įtarinėju jį buvusiu mums infiltruotu), muzikantą ir ūkininką Praną Griesių, kuriuos pajungėme renginiui. Jautėme, kad renginyje gali būti provokacijų, todėl labai kruopščiai aptarėme detales. Tvarkos palaikymui turėjome būrį (gal 20 jaunuolių) taip vadinamų žaliaraiščių, nuoširdžiai talkininkavo mokytojas Stanislovas Barzinskas, kuriam rajono valdžia per mokyklos direktorių Romualdą Kubiaką, buvo uždrausi su vaikais dalyvauti renginyje, net instrumentus užrakino. Tačiau mokytojas nepabūgo, atžygiavo organizuotai jaunieji muzikantai į stadioną. Tai jo dėka šauniai dainavome V. Kudirkos „Tautinę giesmę“ ir Maironio dainas. Sudarėme kruopščią dienotvarkę, prisikvietėme svečių. Prieš mitingą grupė aktyvistų susirinkime S. Petrausko bute, kad aptartume organizacinius klausimus. S. Petrauskas turėjo vadovauti renginiui, aš buvau užkimęs, todėl jo vesti negalėjau. Leono Glinskio rekomendacija susirinkimui vesti pasirinkome net ne tarybos narį pravieniškietį girininką Vytautą Šaltenį. Kad nebūtų netikėtumų, gal nepasitikėdami nežinomu žmogumi, nusakėme jo kompetencijos ribas, surašėme dienotvarkę, apsiginant nuo provokacijų, surinkome grupę kompetentingų draugų į pateikiamus raštiškus klausimus atsakyti. Kaip dabar sprendžiu, tuometinių Sąjūdžio rajono tarybos narių supratimas apie šį judėjimą buvo vienapusiškas: mes esame dešinioji organizacija, todėl kitų pakraipų žmonių dalyvavimas joje atrodė nepriimtinas. Gyvenimas parodė, kad V. Šaltenis savo ateitį siejo su komunistų partija, partkome buvo dažnas svečias. Net mėgdavo sakyti, kad jis liks tik tokiu, bus paskutinis sąjūdietis komunistas, jei kiti pasitrauks. Kažkaip neįsisąmoninome, kad Sąjūdis, tai įvairių įsitikinimų žmonių susibūrimas, kuriuos turėjo sieti vienintelis tikslas – Lietuvos Nepriklausomybė. Deja, V. Šaltenio deklaracijos jomis ir liko, nes greitai jis iš aktyviuos politinės kovos nusisuko. Mitingas prasidėjo 15 valandą ir tęsėsi tris valandas. Rajono vadovai manė būsiantys, kaip visada, dėmesio centre. Tačiau to nebuvo. Kardinolu jau buvo paskirtas Kauno arkivyskupas J. E. Vincentas. Sladkevičius, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime ir Kaišiadorių vyskupijos kunigai. Renginyje dalyvavo vyskupijos kancleris kun. Jonas Jonys ir kanauninkas Stanislovas Kiškis. Svečių tarpe buvo labai garbingų žmonių; Mokslų akademijos viceprezidentas Vytautas Statulevičius, kompozitorius J. Juzeliūnas, kaunietis „Tremtinio“ klubo vadovas Audrius Butkevičius. Stebino tada pastarojo poziciją, pasisakymai prieš sovietų valdžią. „Tarybų sąjungą - tai prostitutė, kuri pardavinėja savo kūną, bet nesugeba nieko gaminti iš milžiniškų išteklių“. Visi plojo, pritarė kalbėtojui, nors tik deklaracijos lydėjo A. Butkevičiaus politiką. Mes vėliau pajutome, kad aštriausiai pasisakydavo tie, kurie pas mus ateidavo valdžios ar jos represinių organų siųsti... Žmones buvo supažindinti su Sąjūdžio programa. Kalbėjo svečiai, tačiau daug kalbėjome patys. Kino mechanikas iš Stasiūnų Petras Kazlauskas pateikė rajono valdžiai 10 klausimų – „Penki kodėl“ ir „Penki kada“, iškėlę pačiais aktualiausiais negeroves, mūsų iš anksto aptartas. Andrius Jocius iš Rumšiškių liaudies buities muziejaus kalbėjo apie krikščionišką moralę, vaikų auklėjimą. Ir ne atsitiktinai: rajono vykdomojo komiteto dokumentuose jo šeima buvo nurodyta kaip religinga ir pastoviai lankanti maldos namus dar gerokai prieš Sąjūdį. Vaclovas Giržadas pasisakė apie būtinybę mokyklose dėstyti teisingą Lietuvos istoriją, išaiškinti vaikams garbingą mūsų valstybės senovę. Istorijos mokytojai turi būti šviesiais žmonėmis. Laikas parodys, kad tai padaryti dar ilgai nesisekė. Buvusi tremtinė ir žurnalistė Elvyra Žeižienė lietė tas pačias rajono ekologines problemas. Žmones pagarbiai išklausė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių J. Juzeliūno ir V. Statulevičiaus programines kalbas. Žmonės raštu pateikė labai daug klausimų, dalis kurių nurodė mūsų darbo gaires. Atskirai vertėtų prisiminti partijos pirmojo sekretoriaus V. Litvino pasisakymą. Jis vis dar žmonėms kalbėjo apie puikius TSKP CK plenumo nutarimus, prašė Sąjūdžiui padėti… dalinti gyventojams mėsą, kurią skirstys skerdykloje, paskerdus gyvulius. Pradėjęs nuo senų lozungų, jis pareiškė, kad labai svarbu, jog liaudies ūkyje pagamintos gėrybės būtų dalijamos po lygiai. Taip daug kas ir nesuprato jo kalbos prasmės. Žmonėms tai buvo praeitas etapas. Mitingas tęsėsi tris valandas. Nebuvo net mažiausio nesusipratimo, buvo atsakyta į keletą klausimų, o pradžiai gyvenimo žmones paaukojo apie 200 rublių, kuriuos komisija čia pat kruopščiai suskaičiavo ir surašė aktą. Šio mitingo metu buvo paskelbta Kaišiadorių LPS grupės veiklos programa. Po mitingo suaktyvėjo grupių steigimasis rajono įstaigose ir organizacijose. 1988 m. spalio 30d. rajono Sąjūdžio aktyvistai suorganizavo tremtinių mitingą Kaišiadorių kultūros namuose. Jo metu veikė kino operatoriaus Putilovo nuotraukų iš Igarkos paroda, buvo parodyta kino juosta iš pirmosios ekspedicijos į amžino įšalo žemę. Lapkričio 13-ą Kaišiadorių katedroje iškilmingose šv. Mišiose buvo pašventinta trispalvė (šv. Mišias aukojo kun. K. Matulionis), kurią minia susirinkusiųjų nulydėjo iki miesto centre esančių kultūros namų ir iškėlė visam laikui. Prasidėjo Sąjūdžių grupių registravimasis visoje rajono teritorijoje. Žinoma, kai kurias jų iniciavo kolūkių pirmininkai, tarybinių ūkių direktoriai. Vienam slaptame susirinkime tuometinėje Žemės ūkio ministerijoje jie buvo agituojami tai daryti, siekiant valdyti ir prognozuoti tų žmonių veiksmus, įtraukti į grupes savus žmones, paskirti savus vadovus. 1988 metų gruodžio 30 d. įvyko LPS rajono įgaliotinių susirinkimas, kurio metu buvo sukonkretinta grupių veikla, išrinkta taryba iš 11 narių. Tarybos nariais tapo: Stanislovas Abromavičius, Aidas Bernatonis, Arvydas Gimžauskas, Vaclovas Giržadas, Pranas Griesius, Valdas Knašys, Stasys Petrauskas, Silvija Ramanauskienė, Mindaugas Šimkūnas, Vytautas Umbrasas, Vidmantas Malinauskas. Siekdama pagerinti LPS rajono grupių darbą, taryba apsvarstė ir pritarė šioms veiklos kryptims bei paskyrė už jas atsakingus asmenis: Socialinių-ekonominių reikalų ir visuomenės demokratizavimo (S. Abromavičius, S. Petrauskas); Tautinės kultūros (A. Bernatonis); Stalinizmo nusikaltimų tyrimo (P. Griesius); Ekologijos (V. Malinauskas); Tautinės mokyklos (V. Giržadas); Jaunimo reikalų (A. Gimžauskas). Buvo išrinkta redakcinė komisija, atsakinga už Sąjūdžio stendus Kaišiadorių mieste ir rajone: S. Abromavičius, V. Knašys, S. Petrauskas, M. Šimkūnas. Be to, įsteigta Kaišiadorių rajono grupių taryba, kurią sudarė 24 nariai (jau minėti 11 tarybos narių bei grupių atstovai). 1989 m. sausio 3d., siekiant tinkamai pasiruošti rinkimams į TSRS AT, įkuriamas agitacinis Sąjūdžio centras, kuris tęsė darbą iki balandžio 9 d. Kandidatų į TSRS AT deputatus Algimanto Čekuolio ir Juliaus Juzeliūno patikėtiniais buvo išrinkti P. Griesius, A. Gimžauskas, S. Petrauskas.1989 m. vasario 15 d. miesto kultūros namuose buvo iškilmingai paminėta Nepriklausomybės atkūrimo diena, padėtos gėlės ant savanorių kapų Kaišiadorių kapinėse. Visą dieną veikė tarpukario Lietuvos Respublikos valstybingumo paroda, kuriai eksponatus geranoriškai sunešė privatūs asmenys, į dienos šviesą ištraukdami ilgai slėptas knygas, dokumentus, lietuvišką filateliją, tarpukario pinigus... Buvo demonstruojami Sąjūdžio metraštininko Leono Glinskio naujausi filmuoti kadrai iš mitingų. Tuo metu jau kiek pažengusi į priekį buvo Rumšiškių muziejaus Sąjūdžio grupė. Tiesa, ji pirma pradėjo ir skilti, ir vėl lipdytis, tačiau jie buvo pirmoji rajono Sąjūdžio grupė, kaip minėjome priklausė Kauno miesto Sąjūdžio tarybai. Patys aktyviausi Rumšiškėse buvo E. Morkūnas, V. Markevičius, R. Baltrušaitis ir kiti. Prie mūsų prisidėjo Mindaugas Šimkūnas, Vytautas Stoškus, Jonas Juščius. Dabar jau visus ir išvardinti sunku. Sparčiai kūrėsi grupės ir kitose rajono vietovėse, tačiau, deja, buvo ir tokių, kuriems Sąjūdis buvo reikalingas tik direktoriui ar viršininkui nuversti ir bandyti atsisėsti į jo vietą. 1989 m. vasario 16 d. Kaune priimama LPS Seimo deklaracija. Vasario 25-26 d. įvyko Lietuvos žemdirbių Sąjūdžio suvažiavimas. Priimta suvažiavimo programa, išrinkta žemdirbių Sąjūdžio Seimo taryba, į kurią išrenkami mūsų rajono atstovai M.Šimkūnas ir V. Marčiukaitis. Žemdirbių suvažiavimas pagyvino mūsų rajono Sąjūdžio grupių veiklą, įsikūrė naujos grupės kaimuose. Pasibaigus rinkiminei kampanijai, Sąjūdžio tarybos nariai V. Baltrušaitis, S. Abromavičius, V. Malinauskas, S. Petrauskas daug dėmesio skyrė gamtosaugos, ekologijos klausimams, juos kėlė komisijose, mitinguose ir piketuose, rajoninėje spaudoje. 1989 m. gegužės 27 d. įvyko LPS Kaišiadorių rajono konferencija, kurios metu buvo perrinkta taryba, priimti nutarimai. Naują tarybą sudarė: Stanislovas Abromavičius, Vingaudas Baltrušaitis, Arvydas Gimžauskas, Vaclovas Giržadas, Pranas Griesius, Antanas Kuprys, Stasys Petrauskas, Silvija Ramanauskienė, Vytautas Šaltenis, Mindaugas Šimkūnas, Vladas Tuminas, Vytautas Umbrasas. Didelį darbą LPS Kaišiadorių rajono taryba nuveikė organizuodama „Baltijos kelio“ akciją. Kad mums paskirtų 2 km ruože nebūtų tuščių vietų, reikėjo apie 1500 žmonių. Mūsų nuostabai ir džiaugsmui, akcijoje dalyvavo virš 4000 kaišiadoriečių, tarp jų ir Jo ekscelencija vyskupas J. Matulaitis bei SSSR liaudies deputatai J. Juzeliūnas ir A. Čekuolis. Su Stasiu Petrausku, Arvydu Gimžausku rikiavome automobilių kolonas prie Ąžuolyno, 16 val. išleidome į kelią, o Vilniaus-Panevėžio 226-238 km atkarpoje turėjo sudaryti gyvų žmonių grandinę. Išvykome patys paskutiniai. Deja, prie Vievio vietinės geležinkelio pervažos pradėjo kursuoti šilumvežis, kolona sustojo. Supratome, kad tai daroma specialiai, kad nepatektume į mums skirtą ruožą. Didžioji kaišiadoriečių dalis kelią pasiekė laiku. Net ne viena, o kelios žmonių juostos nusitęsė mums skirtoje kelio atkarpoje. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis dalyvavo kartu su visais, pašventino mūsų pastatytą kryžių. Laiku nepasiekę mums skirtos vietos, išlipome pakeliui ir susėmę rankomis padarėme gyvų žmonių grandinę Kauno-Vilniaus kelyje. Giedojome Lietuvos himną ir kitas patriotines giesme. Deja, nevienas iš tuo metu buvusių valdžios vyrų dalyvauti Baltijos kelyje pabūgo, kolūkių pirmininkai, kai kurių įstaigų vadovai žmonėms dalyvauti renginyje draudė.

Sąjūdžio suvažiavimas

Po rajoninio mitingo, įvykusio 1988 m. spalio 1 dieną, ruošėmės Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimui. Rajone organizuojamus susirinkimus žmonės gausiai lankė, tačiau netrūko tokių, kurie siekė pakilti aukščiau kitų. Išsirinkome Sąjūdžio rajono tarybą, kurios pirmininku tapo architektas Stasys Petrauskas. Stasys Petrauskas (g. 1944 03 05) – architektas (baigęs Vilniaus dailės institutą), rajono architekto gamybinio personalo grupės vadovas. Tada su pedagoge Dalia augino dvi dukras ir sūnų. Išlaikyto būdo, turintis autoritetą specialistas, Architektų sąjungos narys. Tarybos sudėtis kito, joje iš pradžių buvo devyni, vėliau net 15 žmonių. Buvau išrinktas į visas Sąjūdžio rajono Tarybas. Tarp mūsų buvo atsitiktinių, momentinių sąjūdiečių, kurie vėliau nuo šio judėjimo atskilo, liko nuošalyje. Visi sirgome viena liga, norėdami pasiekti savo užsibrėžtą tikslą tuoj pat, nedelsiant. Tačiau partinė nomenklatūra buvo stipri, patyrusi, žinojusi kaip išbristi iš juos apėmusios krizės net daugiau nei mes. Paskui tik supratome, kad tarp mūsų garsiausiai rėkė tie, kurie buvo atsiųsti valdžios ar specialiųjų tarnybų. Ir pamažu tie kilo į viršų. Jie buvo dideli „radikalai“, nebijodavo garsiai šūkauti ar rašyti aštrius straipsnius politinėmis temomis, kritikuoti valdžią. Tai buvo su „šeimininkais“ suderinti veiksmai, tačiau Sąjūdžio susirinkimuose jie sulaukdavo audras plojimų ir siūlymų į visas Sąjūdžio valdymo grandis. Iš pradžių Sąjūdžio rajono taryba buvo darbinga ir veikli, o vėliau pamatėme, kad tų priklydusių tapo dauguma. Tačiau apie viską iš eilės. Pirmasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) suvažiavimas turėjo įvykti 1998 metų spalio 22-23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose. Rajono sąjūdininkai suvažiavimo garbei spalio 21 d. dieną (ketvirtadienį) suorganizavo medelių sodinimo šventę. Gal pirmą kartą žmones gražinti gamtos atėjo savu noru, niekas sąrašų nedarė ir negąsdino bausmėm neatėjusių. Medelius sodinom mieste ir pakelėje link tvenkinio. Dienos pabaigoje kiek sugedo oras, tačiau nuotaika visų buvo puiki. Kitą dieną suvažiavimo delegatai išvyko į Vilnių, o man teko atsigulti į ligoninę. Per televiziją sekėm suvažiavimo darbą. Rajonui atstovavo Stasys Petrauskas, Mindaugas Šimkūnas, Vytautas Šaltenis, Zenonas Veikutis, Arvydas Gimžauskas, Vygaudas Baltrušaitis, Algis Šalkauskas ir S. Daugnoras. Rajono „žalieji“ siuntė Vidmantą Malinauską, Valdą Knašį ir R. Janavičių. Suvažiavime stebėtojų teisėmis dalyvavo partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius V. Litvinas, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas V. Streikauskas, „Pravienos“ kolūkio pirmininkas Jonas Načajus, „Vienybės“ kolūkio pirmininkas Jonas Vinckus ir rajoninio laikraščio korespondentė Romualda Suslavičienė. Gyvenimas parodys, kad Jonas Načajus ir Romualda Suslavičienė taps aktyviais mūsų talkininkais. Suvažiavime dalyvavo ir Rumšiškių muziejaus atstovas Vytautas Umbrasas, kaip Sąjūdžio Seimo narys. Apie suvažiavimo darbą nerašysiu, nes apie tai daug prirašyta ir jau tai istorikų reikalas. Reikia pasakyti, kad Vytautas Streikauskas šioje jam sudėtingoje situacijoje elgėsi santūriai. Aišku, jis negalėjo atvirai prisidėti prie mūsų veiklos, tačiau niekada mums jokiomis priemonėmis ir būdais nekenkė. Jau daug vėliau aš sužinojau, kad jo dėdės buvo pietų Lietuvos partizanai, pats jis – Lietuvos patriotas. „Įdomiai“ praėjo LKP Kaišiadorių rajono komiteto konferencija, įvykusi 1988 m. spalio 28 dieną. Buvo svarstoma… ateistinio auklėjimo keliai. Kalbėta ir kitais klausimais. Pakviesti į konferenciją, atvyko mūsų deleguoti žmonės. Mūsų bendraminčiai rumšiškietis V. Umbrasas ir žiežmarietis M. Šimkūnas susirinkusiems papasakojo apie Sąjūdžio siekius ir tikslus. Buvo paminėtas faktas, kad vadovai, kurie buvo prieš Sąjūdį, dabar patys kuria jo grupes. Jų tikslas aiškus – valdyti reformoms nusiteikusius žmones. Tik geranoriškumo čia nebuvo. Mindaugas Šimkūnas iškėlė kelis labai aktualius reikalavimus. Pvz., neplėsti utilizacijos gamyklos, kuri savo kvapais nuodijo miestą, neprojektuoti ir neplėsti autotransporto įmonės, esančios miesto vandenvietės sanitarinėje zonoje, sustabdyti gamtos taršą. Kaišiadorių agrofirmos partinės organizacijos sekretorius Romas Kubilius priekaištavo, kad ūkių vadovai ir partinės organizacijos sekretoriai negali dalyvauti Sąjūdyje. Tokia buvo mūsų nuostata, kad tie, kurie savo rankose turi valdžios svertus, tegu jais ir vadovaujasi, dirba Tėvynės labui. O Sąjūdis, tai tų, kurie turi ti gerus norus, švarią sąžinę susibūrimas. Teko purvinos kritikos nuo to „draugo“ ir man… Partiniai vadovai noriai eidavo su mumis į dialogus, norėdami išsiaiškinti mūsų pozicijas vienais ar kitais klausimais. Tik tie susitikimai Sąjūdžio iniciatyva būdavo reti, bijojome provokacijų. Lapkričio 10 d. abipusiu susitarimu vyko susitikimas partkome su sekretoriais G. Trinkūniene, R. Genevičiumi, vykdomojo komiteto sekretore G. Strigiene bei laikraščio „Į komunizmą“ žurnalistais dėl netinkamos laikraščio pozicijos Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atžvilgiu. Mes skundėmės, kad laikraštis nespausdina mūsų pateikiamos informacijos, kartais yra priešiškos pozicijos. Redaktorius Pranas Grabijolas tada aiškiai pasakė, kad net jis bejėgis prieš partijos diktatą, kad spauda yra cenzūruojama. Kiek atsimenu, susitikime dalyvavo V. Šaltenis, M. Šimkūnas, V. Umbrasas. Ruošiamės tautinių vėliavų iškėlimui Kaišiadoryse ir Rumšiškėse lapkričio 13 dieną. Kaišiadoryse prie Kultūros namų turėjo iškilti Pranas Dzimidavičiaus iš Jačiūnų kaimo 60 metų saugota trispalvė. Žmonių susirinko daug, tačiau Sąjūdis nesugebėjo perimti iniciatyvos. Čia įvyko akibrokštas: renginį netikėtai pravedė Genovaitė Strigienė, buvo skaityti oficialus valdžios leidimas vėliavą iškelti. Visai kaip Vilniaus įvykiuose, jautėsi Lietuvos komunistų partijos instrukcijomis patvirtintas scenarijus. Tačiau vis tik tai buvo didelis ir įsimintinas įvykis Kaišiadoryse. Rumšiškėse viskas praėjo sklandžiau, nes vietinė Sąjūdžio grupė buvo aktyvesnė, vietinė valdžia neturėjo savo pozicijos. Spalio 27 d. LPS grupė įsikuria Kaišiadorių paukštyne. Sukviestame susirinkime bręsta konfliktas su direktoriumi Boleslovu Paraščiaku, siekiant jį pakeisti. Tą dieną išrenkama net 37 žmonių grupės taryba, kuriai vadovavo šaltkalvis Vladas Tuminas. Susirinkime dalyvavo LPS suvažiavimo delegatas M. Šimkūnas. Tačiau gyvenimas parodys, kad pakeitus direktorių, paukštyno žmonių noras pertvarkyti Lietuvą susilpnėjo. Pagrindinis tikslas buvo pakeisti vadovą, o jam pasiekus, viskas nurimo. Respublikos mokslininkai, spauda iškėlė Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybos baubą. Buvo nuolat aštrinama ši tema. Kilo mokslininkų diskusija apie tai, kad Kauno marių dugne yra didelis sluoksnis nuodingų nuosėdų, kurios elektrinei dirbant bus sujudintos, pakils į paviršių. Apie tai kalbėjo žymūs mokslininkai, ekologai. Pakibo ant to „kalbliuko“ ir rajono „Žalieji“. Statybvietėje buvo vykdomos aštrios akcijos, rašoma ir mitinguojama. Net buvo blokuojama atvežti į vietą pirmąsias turbinas. Priešintis paskatino ir žinia, kad ta elektrinė daugiau reikalinga stambiam kariniam objektui Linksmakalnyje, Kauno rajone. Laikas parodė, kad nerimas buvo perdėtas. Štai šiandien jau planuojama valstybės ar užsienio investitorių pinigais tą statybą baigti. Tuo metu gal be reikalo mes savanoriškai atsisakėme iš irstančios Sovietų Sąjungos milijonų Lietuvos žemėje svarbaus objekto užbaigimui. Reikalavimai Kruonio HAE statybą užšaldyti ir paleisti tik dvi turbinas, buvo viena iš didesnių mūsų klaidų. Netikėtai gamtosaugininkams atsirado nauja problema: elektrinės statytojai panoro kasti žvyrą Kauno marių dugne ties Kapitoniškėmis. Jų negąsdino tai, kad tai buvo VIII – IX amžiaus pilkapiai, tai yra mūsų protėvių laidojimo vieta. Žinojome, kad toje vietoje yra ir buvusių maro židinių. Durų varstymas pas valdininkus nieko gero nedavė. Lapkričio mėnesį jau iškirto pakelės gluosnius prie seno Vilniaus – Kauno kelio. Reikėjo platinti kelią sunkioms mašinoms. Rajono valdžia, vykdomojo komiteto pirmininku tada buvo V. Steikauskas, tvirtos nuomonės neturėjo, nes kažkas buvo leidęs tuos medžius iškirsti. Buvo imamasi paskutinės priemonės. Lapkričio 28 d. Rumšiškių kultūros namuose susirinko protestuojantys žmones, L. Glinskis pateikė informaciją televizijai, agitavome žmones būti aktyvesniais. Sukilo greta būsimo karjero gyvenę gyventojai. Taip bendromis pastangomis išvengėme marių pakrantės suniokojimo, o gal ir didesnės nelaimės. Panaši problema iškilo ir Kaišiadoryse, kai privatizavimą pajautę autotransporto įmonės vadovai pasiruošė plėsti teritoriją ir vykdyti statyba link miesto vandenvietės. Kaišiadorių vanduo – vienas iš geriausių Lietuvoje. Imamas iš giluminių sluoksnių, pakankamai švarus ir gero skonio. Vandenvietės gręžiniai apsaugoti nuo užteršimo sanitarinėmis zonomis, į kurias ir brovėsi būsimieji milijonieriai. Su Stasiu Petrausku pramynėme takus ne tik pas gamtosaugininkus, specialistus, bet ir pas valdžios vyrus. Teko įtikinėti abejingus ir apie galimas problemas aiškinti žmonėms. Pamenu, kai atvykome susitikti su Autotransporto įmonės darbuotojais, jie buvo klaikiai nuteikti prieš mūsų pastangas, nesupratę, kad savo pozicija mažinti vandenvietės sanitarinę zoną kenkia sau patiems. Tik po metų pastangų, ATĮ plėtimas buvo sustabdytas. O kam atiteko šis turtas, šiandien žino daugelis. Darsūniškietis Vytautas Lapinskas ėmėsi atstatyti miestelio vartus, nugriautus valdžios nurodymu dar 1963 metais. Jiems pasirodė, kad tie vartai nepadeda internacionaliniam auklėjimui, kelia jaunimui Lietuvos nepriklausomybės nuotaikas. Vytautas dar gruodžio mėnesį paskelbia akciją vartų atstatymui. Mano jau daug kartų minėtas Stasys Petrauskas imasi projektuoti vartus pagal išlikusias nuotraukas, juos kiek sumodernindamas . Juk šiandien vartai – tai tik miestelio galybės simbolis, o ne ūkinės vertės objektas. Prie šio darbo prisijungia Darsūniškio parapijos klebonas Pranciškus Genevičius, ieškomos lėšos, vyksta talkos. Surenkami 191 miestelio gyventojų parašai, todėl prieštarauti niekas nebando. 1988 metų gruodžio 16-tą LKP dar organizuoja skambų renginį – tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 70–metį. Rajoniniame laikraštyje dar bandoma pakelti visiems dvasią, o LKP ir rajono vykdomasis komitetas pasveikina tautą su „įžymia“ data. Tačiau traukinys jau nuvažiavęs… Jau kuriami planai dėl gatvių pavadinimų miestuose ir gyvenvietėse pakeitimo, atstatant senuosius ir suteikiant naujus. Kaišiadoryse Tarybų gatvei suteikiamas Bažnyčios vardas, o S. Petrauskas pateikia savo projektą J. Greifenbergerio, K. Požėlos, M. Melnikaitės, R. Čarno ir kitų „didvyrių“ vardų pakeitimą. Vykdomojo komiteto pirmininkas V. Streikauskas pritaria įdėjai ir greitai ją realizuoja. Šiuo klausimu labai daug dirbo Stasys Petrauskas. Rumšiškiečiai iškelia reikalavimą, kad jų vidurinei mokyklai būtų suteiktas Jono Aisčio (Aleksandravičiaus) vardas. Argumentai tikrai svarūs: poetas baigė tada buvusią pradžios mokyklą, gyvenęs Rumšiškėse ir daug kūręs apie tą kraštą. Dalis mokytojų pasisakė už mokyklai A. Baranausko vardą grąžinimą. Žinoma, jų argumentas pakankamai svarus, kad vyktų diskusija. Nutarta, kad spręs patys mokiniai. Ir štai mokyklos vadovybė surengia pasikalbėjimą, kurio metu moksleiviai vieningai pasisako už A. Baranausko vardą. Pasinaudodami teise agituoti, susitinkame su vaikais ir mes. Pokalbis vyko ramiai ir draugiškai, vaikai beveik nieko nežinojo apie poetą Joną Aistį, todėl noriai mūsų klausėsi. Ir kai vyko balsavimas, vieningai pasisakė už mūsų siūlomą variantą. Tačiau, deja, jau be mūsų vėl buvo sušauktas pokalbis, kur buvo priimtas priešingas nutarimas. Mat vadovams nebuvo prie širdies J. Aistis - antitarybininkas, kritiką sovietinei valdžiai pareiškęs ne viename savo esė. Mokykla tapo vyskupo A. Baranausko. Pats faktas buvo mums priimtinas, tik norimas rezultatas buvo pasiektas negarbingai. Paskutinėmis 1988 metų dienomis paskelbiama, kad rinkimai į TSRS aukščiausiąją tarybą vyks 1989 metų kovo 26 dieną. Iškyla naujai uždaviniai, nes LPS šiuos rinkimus vadino pačiu svarbiausiu artimiausių mėnesių įvykių. Greitai sužinome, kad mūsų kandidatu rinkiminėje apygardoje bus kompozitorius Julius Juzeliūnas, o „senąją gvardiją“ atstovaus daug už mūsų kandidatą jaunesnis LKP RK pirmasis sekretorius Vaclovas Litvinas. Ruošėmės rimtai kovai. Žinojome, kad komunistų atstovui bus lengviau, nes jam dirba apylinkių tarybos, kolūkių ir tarybinių ūkių aktyvas, etatiniai partinių organizacijų sekretoriai, įgavę sparnus ir nesibodėję vesti šmeižto ir žeminimo kompanijų. Jie trukdė mūsų kandidatams susitikti su rinkėjais, patys su pažadų „saldainiukais“ ėjo per sodybas, žmones ne tik agitavo, bet dar ir gąsdino.

Sąjūdžio laikraščio gimimas

Sąjūdžio pradžioje jautėme didelį valdžios ir partinių funkcionierių pasipriešinimą. Vienintelis rajono laikraštis, partijos ruporas „Į komunizmą“, ignoravo mūsų informacijas, nespausdino rezoliucijų, skelbimų apie būsimus renginius. 1989 m. laikraščiuose jau atsirado publikacijos apie tremtį, tačiau apie mūsų veiklą spausdinti „ruporas“ bijojo. Užpildydami šią spragą, Stasio Petrausko sumanymu, pirmiausiai prie Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato įruošėme spaudos stendus. Juos be atlygio pagamino Kaišiadorių urėdijos staliai. Čia skelbėme Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio dokumentus, tuo metu Vilniuje leidžiamas „Sąjūdžio žinias“, „Atgimimą“, informacinius lapelius, savo rezoliucijas, skelbimus. Jau pirmą dieną pastebėjome kad prie stendų būriavosi ilgos žmonių eilės - tarsi prie mėsos parduotuvės, į kurią tik penktadienio pavakariais atveždavo mėsos. Teko mums daugiau su žmonėmis bendrauti susitikimuose, nors „politrukai“ visaip bandė juos žlugdyti. Prasidėjo reikalavimai nugriauti stendus, jie tam ieškojo įvairių priežasčių. Deja, be stendų neturėjome kitos vietos, kurioje galėtume papasakoti apie savo darbus. 1988 m. lapkričio 10 d. mūsų atstovai susitiko partkome su sekretoriais G. Trinkūniene ir R. Genevičiumi, vykdomojo komiteto bei laikraščio „Į komunizmą“ vadovais dėl netinkamos laikraščio pozicijos Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atžvilgiu. Mes skundėmės, kad laikraštis nespausdina mūsų pateikiamos informacijos, kartais yra priešiškos pozicijos. Redaktorius Pranas Grabijolas tada prasitarė, kad net jis bejėgis, nes laikraštis yra cenzūruojamas. Užteko jame vietos diskusijai, kaip įamžinti revoliucionieriaus A. Jakševičiaus atminimą, atšvęsti spalio revoliucijos 70-ąsis metines, tačiau jie nenorėjo suprati, kad laikai jau pasikeitė. Ėmėmes iniciatyvos, kad Kaišiadoryse nebūtų teršiama Lomena, miesto vandenvietė, rinkome sovietinės valdžios represijų aukų pavardes, smerkėme vis dar populizmo balne sėdinčios komunistų partijos veiklą. Perėmėme į savo rankas visų tautinių švenčių paminėjimus, piktinomės prekybininkų savivale, etatinių partinių organizacijų sekretorių piktnaudžiavimais. Paskutinėmis 1988 metų dienomis paskelbiama, kad rinkimai į SSSR aukščiausiąją tarybą vyks 1989 metų kovo 26 dieną. Greitai sužinome, kad mūsų kandidatu rinkiminėje apygardoje bus kompozitorius Julius Juzeliūnas, o „senąją gvardiją“ atstovaus daug už mūsų kandidatą jaunesnis, partinės mokyklos absolventas ir komunistinės ideologijos bei demagogijos specialistas LKP RK pirmasis sekretorius Vaclovas Litvinas. Užblokavus spaudą, organizavome ir dalyvavome susitikimuose su rinkėjais kaimuose ir miesteliuose. Įsiminė susitikimas Žiežmariuose. Kai V. Litvino partiečiai pradėjo aiškinti žmonėms, kad kompozitorius jau senas, dar numirs iki rinkimų, o jų kandidatas sveikata ir energija trykštantis, staiga per pauzę salės gale pasigirsta vyro balsas: „Geriau jau lavonas negu raudonas!“ Žmonės pradėjo juoktis, o raudonieji agitatoriai nuleido sparnelius. Ruošėmės rimtai kovai, kurią laimėjome. Taip bėgo mėnesiai, metai. Pagelbėjo „Atgimimo banga“, kurioje L. Glinskio pagalba Lietuvos radijuje garsinome savo mintis, ruošėme piketus, protesto akcijas. Pirmuosiuose rinkimuose į SSRS aukščiausiąją tarybą spaudoje vėl negavome vietos agitacijai, buvome ignoruojami, mūsų kandidatas negalėjo susitikti su rinkėjais. Situaciją bandė suvaldyti kolūkių pirmininkai, partokmiečiai, valdininkai, dar kėlė galvas saugumas. 1989 m. viduryje Sąjūdžio rajono taryba nutarė pradėti leisti savo laikraštį. Kadangi buvau artimas žurnalistikai, ėmiausi šio darbo. Redakcinę kolegiją sudarė Sąjūdžio rajono tarybos nariai S. Petrauskas, V. Giržadas, V. Umbrasas, M. Šimkūnas ir kun. J. N. Anusevičius. Talkininkais tapo buvę žurnalistai V. Bukauskas, V. Lukenskaitė ir bibliotekininkė S. Jurkauskitė. Architektas Stasys Petrauskas nupiešė laikraščiui pavadinimą. Kol gavome leidimus spausdinimui, kol ruošėme jį, pradėjo dar kuris laikas. Ir štai 1989 m. rugsėjo 1-ąją, tuoj po Baltijos kelio, pasirodė 3000 egz. tiražu leidžiamas „Sąjūdis“. V. Umbrasas, tada Sąjūdžio Seimo narys nuo Kaišiadorių r. parašė vedamąjį, citavo anglų filosofą Dž. Ornelą, o V. Šaltenis pateikė medžiagą kažkokius teorinius samprotavimus apie nepriklausomybę, kurį ženkliai sutrumpinome ir pavadinome „Mūsų tikslas - Laisva Lietuva“. Vyskupas Juozapas Matulaitis kvietė susimąstyti. Rajono valdžią ir jų statytinius Sąjūdyje išgąsdino kitos aktualios medžiagos: Vido Stančiausko nusiskundimas apie tai, kad negali išsinuomoti kadaise šeimai priklaususios žemės, Mindaugas Šimkūnas kritikavo valdžios sudarytos žemės skyrimo komisijos darbą. Žaslietis Alfonsas Jakštas rėmė prie sienos dėl jo, kaip invalido, problemų, aš kalbėjau apie vertybių perkainojimai, pokario rezistencijos vertinimo problemas, kai stribai buvo aukštinami, o partizanai niekinami, kviečiau sutvarkyti jų kapus. Elvyra Žeižienė rašė apie savo šeimos tremtį. Laikraštis buvo platinamas ne tik rajone, bet ir Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose. Sunku pasakyti, kas išgąsdino valdžią: juk niekada, joks laikraštis nekritikavo „viršūnėlių“, o čia... Tad „mūsiškių“ rankomis prasidėjo laikraščio leidimo blokavimas. Vytautas Šaltenis, Vytautas Umbrasas, V. Mogylo-Žano priekaištavo nebūtais dalykais ir vilkino antrojo numerio leidimą. Jis išėjo tik po kelių mėnesių, kai kam svajojant, kad tai paskutinis numeris. Nematydami išeities, mes su Stasiu Petrausku, Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi Virginijum Bačiansku Vilniuje gavome naują leidimą „Sąjūdžio“ laikraščio leidimui vienos grupės vardu, ir jis gimėme antrą kartą. Vėl pradėjome saikingą valdžios kritiką. Šį kartą visiškai „atsiskleidė“ Kaišiadorių KMK dirbęs Viktoras Magilo-Žano, kuris nuvyko į Vilnių ir reikalavo atimti iš mūsų laikraščio leidybos leidimą. Tik traukinys jau buvo pajudėjęs. Apie šį incidentą informavome Sąjūdžio Kaišiadorių skyriaus visuotinį susirinkimą, kuris tada iš mūsų gretų „aktyvistą“ V. Mogilo-Žano pašalino... Sąjūdžio laikraštis buvo leidžiamas iki 1992 m. pabaigos, išleidome iš viso 25 numerius. Tuo metu netikėtai mirė mūsų talkininkė Vlada Lukenskaitė, bet į leidėjų gretas įsijungė Mindaugas Nasevičius. Per tą laiką praėjo daug rinkiminių batalijų, kritikavome jau naująją valdžią, kuri, deja, tik taip vadinosi, nes kėdes joje užsėdo dauguma buvusiųjų. Praėjo privatizavimo periodas, visuotinis rublio devalvavimas, Sausio 13-osios įvykiai, rugpjūčio pučas, mūsų valdžios pasimetimas su kuo eiti, kam paklūsti. Viskas nubėgo kartu su gyvenimu. Atėjo laikas, kai leisti „Sąjūdžio“ laikraštį tapo neaktualu, kūrėsi naujos partijos, didėjo leidinių skaičius, kur buvo galima paskaityti tiesą. Rajono laikraštis tapo privačiu. Dabar vartydamas šio laikraščio numerių segtuvą galiu prisiminti tuos laukus, kaip aukojomės Lietuvos nepriklausomybės vardan. Daug kas iš mūsų dėl to nukentėjo, stovėjome prie parlamento, buvome Baltijos kelyje, komunistinei valdžiai nebijojome sakyti tiesos... Bet tai jau visai kita tema.

Nuotraukos

1989 m. vasario 16 d. minėjime Kaišiadorių kultūros namuose: (iš kairės) Aidas Bernatonis, Stanislovas Abromavičius, Stasys Petrauskas, Rimas Kapčius, Mindaugas Šimkūnas, Vaclovas Giržadas, Pranas Griesius, Vidmantas Malinauskas.


1989 02 16 renginio organizatoriai F. Jonauskas, S. Abromavičius, E. Žeižienė.


1989 m. renginio organizatoriai S. Petrauskas, S. Abromavičius ir kt.


Kun. R. Grigas ir S. Abromavičius, 1988 m.


Sąjūdžio grupės nariai S. Abromavičius, A. Gimžauskas, V. Giržadas, 1989 m.


1989 m. pasirodęs kaišiadoriečių laikraštis „Sąjūdis“.