Kaišiadorys: Angelo sparnai – pro Amžinybės liepsną

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4 / 5 (4 balsai)

Romualda Suslavičienė


Į dangų stiebiasi grakšti žvakė. Iš Amžinybės liepsnos kyla angelo sparnai… Tokį paminklo eskizą sukūrė skulptorius Stasys Juraška. Toks pamažu ryškėjo sulig kiekviena diena Paparčiuose, kur S. Juraška, laikinai apsigyvenęs, kasdien darbavosi ties Nepriklausomybės akto signataro kun. Alfonso Petrulio atminimo įamžinimu.


Kunigas Alfonsas Petrulis – vienintelis 1918 metų Nepriklausomybės akto signataras, susijęs su Kaišiadorių kraštu, – sako projekto vadovė Audronė Neniškienė.

Paparčių kaimo bendruomenė „Viltija“ yra sudariusi žemės panaudos sutartį su Paparčių parapija ir vyskupija, tad gali prisidėti prie buvusio dominikonų vienuolyno parko rekonstrukcijos projekto, parengto architektės Živilės Mačionienės. Rekonstruojamame parke yra numatyta vieta svarbiam akcentui. Svarstymuose, ką pasirinkti, „nusvėrė“ Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus pasiūlymas įamžinti kun. A. Petrulio atminimą, nes jis susijęs ir su Paparčiais – čia yra kunigavęs.

Taip gimė „Viltijos“ projektas „Nepriklausomybės akto signataro kun. A. Petrulio kunigavimo 80–ečio ir Nepriklausomybės 90–mečio datų įprasminimas“, kuris dalyvavo Kultūros ir meno projektų, numatomų finansuoti iš regiono plėtros programos, konkurse. Konkurse papartiškiams pasisekė – gautas 3000 Lt finansavimas.

– Projekto sąlygas nusiuntėme Lietuvos dailininkų sąjungos skulptorių sekcijai. Ten mūsų projektas buvo rimtai peržiūrėtas, darbo sutiko imtis skulptorius Stasys Juraška, – pasakoja A. Neniškienė.

Reikia prisipažinti – iki šiol ne kiekvienas žinojome apie kun. A. Petrulio gyvenimą, jo nuopelnus Lietuvai. Paparčių „Viltijos“ iniciatyva privertė pasidomėti šio iškilaus žmogaus biografija.

Būsimasis Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Biržų rajono Kateliškių kaimo valstiečio šeimoje. Nuo pat ankstyvos jaunystės jis aktyviai kovojo už lietuvybės išsaugojimą, lietuviško žodžio atgavimą. A. Petrulis, dar besimokydamas Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, dalyvavo protesto akcijose prieš lietuvių mokinių prievartinį dalyvavimą stačiatikių pamaldose, prieš vertimą melstis rusiškai, už ką buvo net pašalintas iš gimnazijos. Nuo 1891 m. – Žemaičių kunigų seminarijos klierikas. Ją baigęs, dar kurį laiką nebuvo įšventintas į kunigus dėl pernelyg jauno amžiaus, tad studijavo Lvovo veterinarijos institute, nuo 1897 m. – Vilniaus kunigų seminarijoje, po kurios baigimo buvo išvykęs į Peterburgą, į studijas Dvasinėje akademijoje. Įšventintas kunigu 1899 m. ir iškarto – garbingas paskyrimas – gavo vikaro pareigas Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Vėliau – Bogdanovo parapija (Baltarusija), Joniškis, Maišiagala. Kunigas buvo nuolat kilnojamas iš vienos parapijos į kitą – tai vis dėl savo veiklos, dėl rūpesčio, kad kultūrinė ir švietimo veikla vyktų lietuvių kalba, kas buvo labai neparanku Vilniaus vyskupijai. Neparankios buvo ir jo nuolatinės pastangos įvesti lietuviškas pamaldas, žadinti tautinę savimonę per spaudą. Jis ypač rūpinosi Vilniaus krašto lietuviais, buvo įsteigęs net ūkininkų draugiją.

A. Petrulio straipsniai tautinę savimonę kėlė „Vilties“, „Draugijos“, „Vilniaus žinių“, „Tėvynės sargų“ leidiniuose. Kaip rašo žurnalas „Voruta“, 1908 m. kunigas įstoja į Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijas, 1909 m. Vilniaus kunigų susirinkimo išrenkamas į komisiją lietuvių tikinčiųjų teisėms melstis gimtąja kalba ginti. Kartu su kitais kunigais įkuria „Aušros“ bendrovę, leidžia Vilniaus krašto lietuvių ūkininkams skirtą žurnalą „Aušra“, dalyvauja kuriant „Ryto“ draugiją, buvo ne vienos lietuviškos mokyklos ir draugijos steigėjas, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys. A. Petrulis 1917 m. liepos 10 d. pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui, kuriame pabrėžiama Lietuvos Nepriklausomybės svarba. 1917 m. Vilniaus Lietuvių konferencijos buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, tais pačiais metais dalyvavo Lietuvių konferencijoje Berne, o 1918 m. – Lozanoje. Kartu su A. Smetona, M. Yču vyko pas popiežiaus nuncijų Miunchene 1918 m. pasitarti dėl Vokietijai ir Lietuvai priimtino vadovo. Tais pačiais metais dirbo komisijoje rengdamas pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos konstituciją. 1919 m. dirbo Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretoriumi. Tais pačiais metais jį net du kartus buvo suėmę lenkų kareiviai. Išsilaisvinęs gyveno Kaune, dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi.

Į Paparčius kun. Alfonsas Petrulis atvažiavo 1927 metais, čia klebonavo. Po metų perkeltas į Musninkus, kur mirė tų pačių metų birželio 28 d. Jo Amžinojo poilsio vietoje – bažnyčios šventoriuje, pastatytas paminklas. Kun. A. Petrulį mena ir paminklas Pivašiūnų bažnyčios šventoriuje, kur kunigas darbavosi 1911 metais. O „Vorutos“ leidykla 1996 m. yra išleidusi V. Aleknos biografinę apybraižą „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“.

Metų pabaigoje įvyko nedidelis, tačiau labai šiltas ir dvasingas paminklo atidarymas. Paminklą kun. A.Petruliui pašventino ir, kaip visada, gilų ir gerą žodį tarė vyskupijos sekretorius kun. G. Tamošiūnas, paminklo papėdė pasipuošė Audronės Neniškienės kompozicija. Dalyvavusieji atidaryme sakė pajutę, tarsi balti angelo sparnai, nusitiesę nuo paminklo, apgaubė Paparčius ir visus čia esančius.

Dabar, kai Paparčiuose iškilo paminklas signataro atminimui, ne vienas ieškosime jo gyvenimo apybraižos, o suradę skaitysime ne kaip apie tolimą istorinę asmenybę, o savą žmogų, įmynusį pėdą ir mūsų krašte.

Nuotraukos

Paminklas signatarui A. Petruliui.


Paminklo A. Petruliui atidengimas ir pašventinimas.


Skulptorius Stasys Juraška.


Nuotr. Audronės Neniškienės

Šaltiniai

Angelo sparnai pro amžinybės liepsną / R. Suslavičienė. – Atspindžiai. – 2008, spal. 31 d., priedas „Kultūros priemenė“, p. 5, 6. Angle sparnai pro amžinybės liepsną / R. Suslavičienė. – Voruta. – 2010 vas. 6 d., p. 3.