Kaišiadorys: Elvyra Savickienė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3 / 5 (2 balsai)

Istorijos liudininkė Elvyra Savickienė.

Autorė Marija Marcevičienė.


Lietuvos vardui – 1000! Jonui Žemaičiui, ketvirtajam Lietuvos prezidentui – 100! Istorija didinga, tauri ir tragiška...


O ji čia pat – šalia. Ar žinojom, kad neseniai Kaišiadoryse gyveno buvusi Jono Žemaičio ryšininkė gydytoja Rožė Žalnieriūnienė? Kartą pakviečiau ją į pamoką. Dvyliktokai įdėmiai klausė, rodėsi, kad visa esatim atsivėrė, atsiliepė. Taip būna, kai kalbiesi su jais iš visos širdies... Nepamiršiu jos reakcijos, pasirodžius M. Ivaškevičiaus romanui „Žali“. Buvusių partizanų nuomone, čia tiesiog sutryptas Jono Žemaičio atminimas...


...O dabar Kaišiadoryse gyvena dar viena Jono Žemaičio ryšininkė, dar viena iš legenda virstančių metų – partizanų rėmėja, pagalbininkė – Elvyra Trugaudytė (vėliau – Savickienė) – Švendrė.


Klausau jos pasakojimo ir negaliu pabėgti nuo minties: kaip toli mes atgal atsitraukėme nuo švenčiausių dalykų... Pasakoja vaizdingai, su ryškiom detalėm, su humoru (apie save, apie kitus – su pagarba). Nesunku atkurti ją jaunystėje: energinga, nenuorama, drąsi... Mintinai žeria gerų jos pažįstamų, partizanų poetų - Petro Bartkaus – Alkupėno, Jono Bislio – Jokio – eiles – dainas.


Pati kilusi iš Radviliškio žemės, Pušiniškio kaimo, kuris yra netoli Dukto miško – partizanų buveinės. Partizanų rėmėja ir ryšininke tapo tiesiog savaime. Jie – jos kaimynai, bičiuliai, giminaičiai, vaikystės draugai, jauni, kaip ir ji pati. „Koks šaunus buvo Jono Beloglovo – Algio būrys! Žiemą jis išsiskirstydavo į mažesnius būrius. Iš jų ypač mylėjom „Vaikaičių“ būrį – jame visi studentai ir gimnazistai, linksmuoliai, dainininkai, poetai. Jiems vadovavo Albinas Arbūzas – Eiva!..”


Tačiau kaimo numylėtiniai „Vaikaičiai“ patenka į kareivių pasalą. Žuvo visi, išskyrus Joną Bislį – Jokį, išvykusį su užduotim. „Ir mūsų linksmuoliams kareiviai užnėrė kilpas ant kojų ir pusnuogius mašina vilko iki miestelio, ir pametė aikštėje prie bažnyčios. Ten juos ir užkasė...“ Elvyra mato sugrįžusio iš užduoties Jono Bislio sielvartą: „Nesu mačiusi taip verkiančio vyro...“, – ir deklamuoja Jono eilėraščio, skirto žuvusiam partizanui Eivai, posmą:


Pušaitės sušlamėjo.

Kvatojosi mirtis.

Kodėl tu nepabėgai

Pro šautuvų ugnis?...(...)


Netrukus žuvo ir poetas Jonas Bislys. „Apie 1948 metus mūsų apylinkėse pasirodė Jonas Žemaitis, Petras Bartkus ir kiti partizanai. Dažnai užeidavo pas mus. Visuomet pamaitindavom. Jonas Žemaitis paprašydavo sriubos. Nė šildyti nereikėdavo...


Elvyra mokėsi iš tada sutiktų žmonių. Jonas Žemaitis... „Jo žvilgsnis, atrodo, tave kiaurai mato. O Jis – labai paprastas, mandagus. Kartą per vakarienę šnekučiuojamės. Sakau: „Kokie šaunūs buvo Algio vyrai!“ J.Žemaitis tarstelėjo:“Neatsargūs vyrai“. O kitą kartą kaimiečiai Žemaičiui sako: “Reikia pribaigti stribus ir visus raudonus“. Žemaitis į tai: “Saugokim žmones. Kuo mažiau žudynių. Už kiekvieną užmuštą užmokėsim sąžinės balsu“.


Niekada Elvyra neužmirš Jono Žemaičio žodžių:“Po audros jūra į krantą išplauna šiukšles. Ot, jie ir valdys...“ Poetas, partizanas Petras Bartkus išplėtoja šią mintį:


O po to, kai tauta bus laisva, be pavojų,

Kai nebus jau kovų ir vargų,

Na, tada atsiras daug balsingų herojų,

Kurie sieks pinigų ir dvarų...(...)


– Ar ne taip dabar ir yra? – sako Elvyra. O ji rinko partizanų dainas. Petras Bartkus ją įspėja: „Jei ras jų pas tave, atsėdėsi dešimt metų!“.


Už paramą partizanams Elvyra 1950 m. areštuojama. Taišeto lageryje išbūna šešerius su puse metų. Dirba žėručio kasyklose. Čia ji būna kartu su žymia visuomenės veikėja Stefanija Ladigiene. Pilnas lageris protingiausių, talentingiausių moterų ir merginų! „Susirinkdavom pas Ladigienę, kalbėdavom – apie gyvenimą, laisvę, perskaitytas knygas. Melsdavomės“...


Ir pasakojimai apie tardymus išraiškingi:“Ir karcery pabuvau. Už grubumą. Neapsikentęs mano įžūlumo, tardytojas užvoždavo per sprandą...“


O štai būdingiausia Elvyros savybė lagery – nenuolankumas ir jaunatviška drąsa: „Grįžtame iš darbo. Karšta. Kerziniai batai graužia kojas. O sargybiniai, piemenys, tyčia laiko už vartų karštyje. Sakau draugėms:“ Pamatysit, atidarys vartus – aš nualpsiu!“ Ir griuvau aukštielninka – „nualpau“!“ Įnešė mane už vartų, suleido kitas. O aš – ant kojų, mandagiai nusilenkiau jiems, padėkojau. Jie paskundė mane viršininkui. O viršininkas man: „Jei jau vaidinai, reikėjo vaidinti iki galo...“.


Lageris – rūsti gyvenimo mokykla. Čia sutikti žmonės, jų gerumas gelbėjo, šildė. „Siuntinių gaudavau mažai. Mane maitino kitos kalinės”. Lagerio draugė, medicines studentė Danutė Petrauskaitė atiduodavo Elvyrai sausas duonos plutas, nes šlapios duonos minkštimo nepriimdavo Elvyros skrandis.


1956 metais Elvyra Trigaudytė grįžo į Lietuvą.


Dabar ji gyvena Liudo Giros gatvėje, jos namų kiemelyje – pilna žydinčių gėlių.


Kadaise mano minėtoji gydytoja R.Žalnieriūnienė man pasakė:”Jei aš nepapasakosiu visko jaunimui – užsitrenksiu duris išeidama…”.


Tas pats rūpestis ir Elvyros Savickienės:”Man jau virš 80-ies… ir pasiliks viskas užmiršta…”.


Nepasiliks! Dabar jų gyvenimai taps legendomis. Dainas dainuos, filmus kurs apie Jas!

Nuotraukos

Elvyra Trugaudytė Taišeto lageryje 1955 m.


Elvyra Trugaudytė – viršuje. Iš kairės: Vincė Karžinauskaitė ir Stasė Čekauskaitė. Taišeto lageris.


Su Ina Kacurova, prieš suėmimą dirbusia Japonijoje, konražvalgyboje. Elvyra – dešinėje. Taišeto lageris, 1955 m.


Elvyra Savickienė.