Kaišiadorys: Kuo gyvenome tada – jau tampa istorija

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

Įžanga

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)

Šiandien, po 20-ties metų, „Atspindžių“ laikraščio žurnalistė Romualda Suslavičienė kalbina keletą tuometinių Sąjūdžio žmonių. Jų paprašėme papasakoti apie savo asmeninius įspūdžius iš 1990-ųjų Kovo 11-osios ir apie savo gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje.

Nuovargio nejautėm

STASYS PETRAUSKAS, architektas: ta visiems brangi Kovo 11-oji, nuo kurios jau praėjo 20 metų, nebuvo spontaniškas, netikėtas žingsnis. Vyko dideli parengiamieji darbai, kuriuose man teko laimė aktyviai dalyvauti. Nuo pat Sąjūdžio Kaišiadorių grupės susikūrimo (išskyrus vienerius metus, kai jai vadovavo šviesios atminties V. Giržadas) dirbau grupės pirmininku, buvau Lietuvos Sąjūdžio Seimo, Seimo tarybos nariu, teko dalyvauti visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, žemdirbių bei kituose renginiuose. Vyko intensyvus darbas svarstant ir rengiant įvairius aktų projektus, ilgos ir karštos diskusijos, posėdžiai. Gyvenimas virė ir Kaišiadoryse - gyvenvietėse, seniūnijose kūrėsi naujos Sąjūdžio grupės, vyko narių priėmimas. Tačiau, atrodo, nejautėm nuovargio, visus mus palaikė tikėjimas tuo, ką darome. Pasisiuvome rajono vėliavą, herbą.

Nuo pat Atgimimo pradžios atsirado galimybė įgyvendinti seną svajonę - atkurti tuos paminklus, kurie buvo sunaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus (tas naikinimas prasidėjo apie 1963 metus), tačiau gyveno žmonių atmintyje. Pamenu, gavome didelį miškovežį medienos, kurią nugabenome į skulptoriaus S. Šalkausko sodybą. Šiandien įvairiose rajono vietose atmintinus įvykius, žmones mena atstatyti ir naujai sukurti koplytstulpiai, kryžiai, kitokie atminties ženklai. Džiaugiuosi, kad teko ir tebetenka dirbti šį darbą, rengti architektūrinius sprendimus Lietuvos ir rajono istorijos ženklų įamžinimui.

Man tas laikas nuo istorinės Kovo 11-osios iki dabar susijęs su kūryba. Tai - ir Kaišiadorių miesto aikštės tvarkymas, prie kurio teko intensyviai dirbti, ir Rožinio Slėpinių parkas, už kurį susilaukiau paties brangiausio įvertinimo - Popiežiaus Silvestro kryžiaus. Rožinio Slėpinių parko kūrimas tebesitęsia, tai labai įdomus, nors ir nelengvas kūrybinis procesas. Toliau tęsiame ir pirmosiomis nepriklausomybės atkūrimo dienomis užsibrėžtą tikslą - dar šiemet Kaišiadoryse, aikštėje prie geležinkelio, iškils paminklas Lietuvos partizanų atminimo įamžinimui. Tikimės, kad toje vietoje, kur okupacijos metais buvo guldomi nužudytų partizanų kūnai, jį atidengsime birželio mėnesį, jau parinkta vieta ir tokios pat paskirties paminklui Žiežmariuose.

Kovo 11-oji mano gyvenime

STANISLOVAS ABROMAVIČIUS, rašytojas: suprantame, kad Kovo 11-oji nebūtų išaušusi be žmonių sąmonėjimo, laisvės troškimo ir tų lūkesčio pagimdyto Sąjūdžio. Kas labiausiai įsimintina iš to laikotarpio, kokie įvykiai vyko Kaišiadorių rajone?

Visada buvau tos aktyviosios visuomenės dalis. Nuo 1968 metų dirbau Kaišiadorių r. žemės ūkio valdyboje, auginome su žmona 3 vaikus, rašiau straipsnius į tuometinę spaudą, domėjausi žmonių gyvenimu. Atlyginimas nedidelis, tačiau ir parduotuvėse - tik jaučių kanopos... Antraeilėms pareigoms savo darbdavių buvau išleistas laisvalaikiu padirbėti sąmatininku į rajono architekto Zenono Sakalausko personalą. Čia grupės vadovu buvo Stasys Petrauskas, kolektyve reiškėsi Zina Gagienė, Rimas Kapčius, Alius Lisauskas. Kaip tik šioje įstaigoje ir įsikūrė sąjūdiečių štabas. Čia pat, valdžios pašonėje.

Anais laikais net ir valdininko gyvenimas buvo sunkus. Įstrigo į galvą viena istorija, o jos herojus gal nesupyks ant manęs, kad ją papasakosiu. Valdybos revizorius Feliksas Blažys buvo „išaiškintas“, kad išeiginėmis uždarbiauja... kolūkyje dažydamas cisternas. Mūsų viršininkas Mečislovas Junča pasikvietė „prasikaltėlį“ ir pradėjo jam skaityti moralą, kad daro gėda tokiai svarbiai įstaigai. Feliksas tik kilstelėjo galvą ir netikėtai prabilo: „Viršininke, tai jums turi būti gėda, kad aš, revizorius, inteligentas, iš valstybės skiriamos algos negaliu išmaitinti šeimos ir laisvalaikiu turiu cisternas dažyti“. M. Junča nepasakė nei vieno žodžio... Tai buvo ir jam, ir mums pilietiškumo pamoka... Tokios buvo žmonių nuotaikos.

Džiaugiuosi, kad buvau rajone tarp tų, kurie pagreitino Kovo 11-osios atėjimą.

Sąjūdis Kaišiadoryse prasidėjo nuo ekologinių problemų iškėlimo viešumon kartu su Kauno klubu „Atgaja“. Paskui ėmėmės politinių dalykų. Kasdien, kiekvienu klausimu tekdavo viešai išreikšti mūsų nuomonę.

Rajono ideologiniai vadai su savo komanda (o jų buvo daug: aparatas, etatiniai partiniai sekretoriai, komjaunuolių grietinė ir senoji komunistinė gvardija, sovietinės profsąjungos) matė, kad padėtis tampa jų nekontroliuojama. Nukreipė į Sąjūdį savo žmones, kad galima būtų valdyti situaciją. Kaip žinote, 1988 m. rugsėjo mėnesio 12 d. Kaišiadorių miesto kino teatro rūsyje, kur buvo įsikūrusi kavinė, organizavome Sąjūdžio Kaišiadorių grupės steigiamąjį susirinkimą. Priekyje atsisėdo LKP rajono komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Litvinas ir vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Irena Navickienė, o surinkimą bandė vesti komjaunimo instruktorius V. Knašys. V. Litvinas pajautė pučiančius vėjus. Jis patarė nesikišti į politiką, o apsiriboti ekologija, tautos istorija ir gal lietuvių kalbos grynumo problemomis. Bet viskas greitai atsistojo į savas vietas.

Su visais mumis valdžia bandė susidoroti. Atleisti iš darbų dėl etatų mažinimų, įstaigų reorganizavimų. Nebuvau išimtis ir aš. Vienus kvietė valdžia pokalbiams, kitus verbavo saugumas. Tokių buvo ir Kaišiadoryse, ir mes juos žinojome.

Buvome Sąjūdžio Seimo posėdžiuose Vilniuje, aktyviai dalyvavome rinkiminėse batalijose, tad Kovo 11-oios paskelbimas mums nebuvo naujiena. Žinoma, kaip visi, ją sutikome su jauduliu, supratome, kad bus sunku, kad euforija baigsis, kai reikės dirbti savarankiškai, savo gėrovei.

Kitas etapas - laikraščio „Sąjūdis“ leidimas, pamenu savo pagalbininkus žurnalistus Vacį Bukauską ir Vladą Lukenskaitę.

- Kaip susiklostė gyvenimas jau nepriklausomoje Lietuvoje?

- Deja, po pirmųjų rinkimų į rajono Tarybą, daugumą užėmė kolūkių pirmininkai ir jų statytiniai. Pamenu, per rinkiminę kompaniją jie važinėjo per vienkiemius ir kaimus, žadėjo asfaltą, šiferį ir kitas gėrybes. Kaimo žmonės pasidavė papirkinėjami. Tik Kaišiadorių mieste nugalėjo Sąjūdžio žmo¬ės, ir dar vienas kitas ten, iš kur jie kilę. Prasidėjo naujas etapas, kai Lietuvoje valdžia patriotų, o rajone - komunistų. Taip ir gyvenom kurį laiką.

Kadangi tuo metu buvau diplomuotas inžinierius – ekonomistas, buvau pasiųstas dirbti į Valstybės kontrolę. Po kurio laiko dirbau Kauno apygardos viršininku, kovojau už valstybę ir jos turtą beveik penkiolika metų. Deja, su Kaišiadorimis ryšiai susilpnėjo, į valdžią brovėsi ir prasibrovė tie, kurie tais svarbiais Lietuvai metais „tūnojo pavėsyje“. Buvau Tėvynės sąjungos partijos steigėju, tačiau dėl to, kad Valstybės kontrolės darbuotojai buvo depolitizuoti, savo įgaliojimus sustabdžiau ir iki šiol jokiai partijai nepriklausau. Ta pati Tėvynės sąjunga Kaišiadoryse pasipildė naujais žmonėmis, kurie ir į Sąjūdį, ir į ją atėjo tik asmeninių reikalų spręsti.

Kaip ten bebūtų, visada gerais žodžiais minėsiu ne tik Stasį Petrauską, bet ir Virginijų Bačianską, Arvydą Gimžauską, Mindaugą Nasevičių, Joną Juščių, Praną Griesių, Stanislovą Barzinską, Vidmantą Malinauską, Mindaugą Šimkūną, Elvyrą Žeižienę, Romualdą Pukalskaitę, Vytautą Lapinską ir daugelį kitų (net bijau, kad neišvardinti nepasijustų įžeisti). Kaišiadoryse vėl sugrįžo į valdžią dalis senosios gvardijos, nors tarp jų yra doresnių žmonių nei kai kurie buvę mano bendražygiai. Štai taip ir gyvename. Esu geros nuomonės apie dabartinę rajono valdžią, jos darbus. Su malonumu bendrauju su rajono meru R. Urmilevičiumi, administracijos direktoriumi V. Streikausku. Juos gerbiu už didelį dėmesį kultūrai, atjautą paprastam žmogui. Gaila, kad ne tik Seime, bet ir rajono taryboje dalis žmonių ne dirba, o tik politikuoja. Įvykius Kaišiadoryse seku, man tai svarbu.

- Daug jėgų skiriate kūrybai, esate išleidęs daug knygų, esate Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jau kuris laikas gyvenate Kaune, tačiau palaikote glaudžius ryšius ir su Kaišiadorimis, ir su Rumšiškėmis, jūsų gimtine?

- Visada žmogus turi save realizuoti. Nenorėjau eiti į politiką, nors turėjau net primigtinų kvietimų pačiu aukščiausiu lygiu, nes kūryba, knygų rašymas ir leidimas tapo mano pašaukimu. Dabar jų esu išleidęs net 34 (iš jų 20 - vaikams).

Kaišiadoryse pragyvenome ketvirtį amžiaus, taip kaip gali pamiršti kraštą, kuris yra gimtasis mano vaikų, jie čia užaugo, visi baigė Kaišiadorių 1-ąją vidurinę mokyklą? Pažįstu bent pusę miesto žmonių, tad malonu į Kaišiadoris ir atvažiuoti, ir savą žmogų sutikti. Stengiuosi talkininkauti „Atspindžiams“, nes noriu, kad per jį žmonės manęs dar nepamirštų. Kaišiadorių rajono savivaldybė dalinai yra parėmusi kelių mano knygų leidimą, jose rašiau gimtojo krašto istorijas, pasakojau apie sutiktus ir anksčiau už mane gyvenusius žmones.

Su Rumšiškėmis ypatingas ryšys, nes čia gimiau ir užaugau. Mane įpareigoja tarnauti savo kraštui ir faktas, kad 2005 m. buvau nominuotas Jono Aisčio literatūrine premijai. Čia gyvena mano giminės, draugai. Kasmet atvažiuoju su savo kolegomis poetais į „Poezijos pavasario“ renginius, surinkau medžiagą apie iš mano miestelio kilusius knygų autorius Eleonorą Pabiržytę ir Praną Mikalauską–Skietelę, išleidau tris knygas apie mūsų krašto partizanus. Neseniai buvau susitikęs su Rumšiškių vidurinės mokyklos pradinukais ir kalbėjomės apie skaitymo džiaugsmus, raginau imti knygas į rankas ir retkarčiais išjungti kompiuterius. Kai pasakojau apie savo vaikystę ir gyvenimą Rumšiškėse, pajutau, kad tai jiems jau labai gili senovė...

Prabėgo jau ketveri metai , kai pasišvenčiau vien tik kūrybai. Žinoma, širdyje esu konservatorius, tačiau turiu savo nuomonę, o gyvenimas išmokė gerbti visus žmonės, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų.

Kaip Dievo dovana

MINDAUGAS NASEVIČIUS. LR Seimo nario K. Uokos padėjėjas – sekretorius: Kovo 11-oji man yra kaip vienas didžiausių stebuklų, kaip Dievo dovana Lietuvai. Ryškiai prisimenu tą dieną. Tuo metu buvau Kauno kunigų seminarijos pirmo kurso studentas, per televiziją žiūrėjome Aukščiausios Tarybos – Atkuriamo Seimo posėdžio transliaciją ir meldėmės – žinojome, jeigu Pirmininku išrinks Vytautą Landsbergį, Lietuva pasuks nepriklausomybės keliu. Tai įvyko, ir tai yra didžiausias džiaugsmas, kokio galėjo sulaukti tauta.

Tais atmintinais metais, kai Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma, man buvo 22-eji... Tačiau viskas prasidėjo kur kas anksčiau, nepriklausomybės savo tėvynei troškimas ir tikėjimas, kad to sulauksime, visą laiką buvo su manimi, nes tuo gyveno mano šeima. Ryškiai menu 1986-uosius, kai man išeinant į kariuomenę mano tėvas – politinis kalinys Vladas Nasevičius, surinko mus – visus tris savo vaikus, ir pasakė: „Jūs, vaikai, sulauksit Nepriklausomybės.“ Taip kalbėdamas tėvas jautė, kad pats iki to neišgyvens (buvo 77 metų), tačiau norėjo, kad mes žinotume ir tikėtume... Po kelių savaičių armijoje gavau pranešimą apie tėvo mirtį. O po keturių metų išsipildė jo žodžiai dėl Nepriklausomybės...

Gal sunku įsivaizduoti, kad tada, 1986-aisiais, laidojome jį su Lietuvos savanorio uniforma, kurią jis taip saugojo ir brangino... Šeimoje mes užaugome su laisvos Lietuvos idėja, geriausi šeimos bičiuliai, tėvų bendraminčiai irgi gyveno tuo. Pamenu tėvo bendravimą su Vytautu Landsbergiu - Žemkalniu, kunigu A. Svarinsku, tremties draugais. Šiandien man skaudu klausyti, kaip kaišiadoriečių ir elektrėniškių išrinktas Seimo narys B. Bradauskas mėgsta sakyti „kokios Lietuvos norėjot, tokią ir turit“. Ne tokios, kaip šiandien – kenčiančios nuo korupcijos, politikų melo, moralinių nuopuolių, norėjome mes ir mūsų tėvai. Ir tikiu, kad sulauksime, pasieksime, kad visa tai taptų praeitimi.

Grįžęs po būtinosios tarnybos sovietinėje armijoje 1988-aisiais karu su keliais bendraminčiais 1988 vasarą įregistravome Sąjūdžio Kaišiadorių iniciatyvinę grupę. Buvau atsakingas už Sąjūdžio spaudą, vežiau į Kaišiadoris pažangius laikraščius, kurie skleidė laisvės idėjas. Tais pačiais metais spalio 1 dieną surengėme pirmąjį mitingą, kuris vyko Kaišiadorių stadione.

Visuomeniniais pagrindais dirbu Tėvynės Sąjungos Kaišiadorių skyriaus sekretoriumi. Prieš keturis metus baigiau Vytauto Didžiojo universiteto Verslo administravimo bakalauro studijas. Diplominį darbą rašiau apie socialinę ekonomiką. Tame pačiame universitete žmona Daiva baigė teologijos studijas ir dirba tikybos mokytoja Kaišiadorių Vaclovo Giržado vidurinėje mokykloje, taip pat vadovauja Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centrui. Esu steigėjas: VšĮ „Rafaelis“ – pagrindinė misija – „Sveika šeima – sveika visuomenė“ ir VšĮ „SOTAS“ (socialinės tarnystės savanoriai) - pagrindinė misija yra skatinti savanorystę ir veiklą socialinėje bei kultūrinėje srityse, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ir jaunimo gyvenimo kokybės gerinimui.

Savo namuose Žuvų kaime auginame keturis vaikus, džiaugiamės, kad vienuoliktokė dukra Ieva ir šeštokas sūnus Juozas gerai mokosi, esame laimingi augindami ir dvi jaunesnes atžalas – penkių metų Almą ir trijų Saulių. Su šeima aktyviai dalyvaujame katalikiškame gyvenime, mums brangios krikščioniškos vertybės, jomis grindžiame savo gyvenimą. Manau, kad šiais laikais pasigendame gyvo pavyzdžio, nuostatos, kad ne žodžiai liudytų gyvenimą, kad nekalbėtume apie principus, o jais gyventume. Pats asmeniškai esu sau pasižadėjęs ir nuo 1989-ųjų nevartoju jokio, net silpniausio alkoholio, nes tikiu, kad žmogus yra Dievo kūrinys ir turi savo laiką bei jėgas skirti prasmingiems darbams. Džiaugiuosi matydamas katalikiškos pasaulėžiūros daigus jaunuose žmonėse: štai mūsų rajono jaunieji konservatoriai gražiai bendrauja su Paparčių šv. Juozapo laikinųjų globos namų vaikais. Atvykę pirmiausiai padeda jiems ruošti pamokas, o po to žaidimai ar kiti užsiėmimai. Neseniai kaišiadoriečiams padovanojome gražų susitikimą su rašytoju, režisieriumi V.V. Landsbergiu. Žadame ir ateityje rengti susitikimus su talentingais, ryškiais žmonėmis, kad jaunimas pajustų savyje tikrojo patriotizmo jausmą, kad Tėvynės meilė būtų ne tik deklaracija, o vidinė būsena. Be to neįsivaizduoju laisvos ir nepriklausomos Lietuvos.

Šaltiniai

Kuo gyvenome tada – jau tampa istorija / R. Suslavičienė. – Atspindžiai. – 2008, Kovo 11 d., psl. 1, 3, 4.