Kaišiadorys: Lyg varpas po žeme

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,7 / 5 (11 balsai)

Audronė Nasevičiūtė – Neniškienė.


...Šaltą 1980 metų spalio mėnesi Paminklų restauravimo tresto restauratoriai buvom Trakuose organizuotame dailės plenere. Kiekvieną rudenį ir pavasarį turėdavom dvi kūrybines savaites. Po jų parodos, aptarimai. Geriausi darbai papildydavo tresto administracijos dovanų fondą... Tąsyk Atvykę į Trakus negalėjome patekt į pilį. Ant virvės, užtvėrusios praėjimą, kabojo užrašas „Tiltas remontuojamas“. Kasdien praeidavom ieškodami motyvų, o tiltas vienišas be darbininkų išlaupytomis lentomis laukė žiemos.... Sekmadienį, spalio 26 keletas likusių pastebėjom ežere priešais pilį plaukiojančius valtelėje du milicininkus. Vėliau centrine Trakų gatve pražygiavo pulkelis bažnytinėmis vėliavomis nešinų vyrų ir moterų tautiniais drabužiais, šiaip pakiliai nusiteikusių žmonių. Pasuko pilies link. Sustojo prie išardyto tilto. Pulkelio dešinėje atsirado truputį mažesnis pulkelis milicininkų ir dar du ežere. ( tuomet man buvo juokinga, ypač tie du ežere) Šiandien tai atrodo tarsi ne mūsų tėvynėje, ir galėtų būti tarsi reklama „Umom rasiju niepaniat‘ Nuskambėjus himnui (ne tarybiniam) tautinei giesmei, keletui pasisakymų, giesmei „Marija Marija“, prisiminiau S. Neries eilėraštį „Sakalai“:


Sugniužus po našta vergavimo dienų

Atsikelia tauta ir ilgisi sparnų...

Bet vargo slibinai dar tunka mūs krauju

kur mūsų milžinai? Mes nykstame be jų


Tavy, many, jame jie miega užkeikti

Lyg varpas po žeme jie šaukia mus naktim

Ko dairomės atgal? Kad gimėm per vėlai?

Numirt kiekvienas gal kaip miršta sakalai.


Padeklamavau jį pasilipėjusi ant apšąlusio kurmiarausio, bet tie bėdžiai ežere turbūt negirdėjo... Kadangi buvau apsirengusi, palyginus su iškilmingai pasipuošusiais, kukliai, patraukiau į namus, kur buvome apsistoję, vėliau į Trakų pirtį, nes nuo 17 valandos prausdavosi moterys. Taip baigėsi mano dalyvavimas Vytauto Didžiojo 550 mirties metinių minėjime. Bet ne visai - grįžusi po švarinimosi procedūrų, radau savo kolegas patyrusius visą man skirtą siaubą – pasirodo, mano padeklamuotas eilėraštis nepraėjo pro ausis, man nesant kolegas aplankė „tyrėjai“.Mielų kolegų moralai tąsyk priminė pavasarinį varlių kurkimą. Ir šiaip, viskas baigėsi tresto valdytojo gūžtelėjimu pečiais ir dar „nu nu nu“ tresto kavinėje. Prisiminiau tai, skaitydama gražią afišą: „2009 m. spalio 27 d. 17.00 val. Trakų salos pilies Didžiojoje menėje vyks tradicinis kasmetinis renginys, skirtas Vytauto Didžiojo mirties metinėms paminėti.“


...Mes visada gyvenome kitaip. Kažkaip niekada namuose negirdėdavau kalbų ar komentarų apie kaimynų socialinę padėtį, dejonių dėl kokio nors materialinio stygiaus šeimoje...Vakarais į virtuvėlę ant žalio suolelio pasėdėt, pakalbėt, o gal papolitikuot užsukdavo Miškų ūkyje dirbę vyrai, bitininkas Simas. Nedažnai, bet labai įsimintinai ryškiai regiu juos šiandien, nors jau ir to namo nėra, ir suolelis per kraustynes dingo. Jie nesivaišindavo niekuo, gal retkarčiais arbata , nesikeikdavo, ir mes, smalsūs kaip ir visi vaikai, neužuosdavom alkoholio tvaiko.


Auginome bites, sodelyje žiemodavo 20-30 šeimų. Paauglystėje sužinojau, kad bitutės saugodavo Solženicyno „Gulago salyną“ ir pogrindyje spausdinamas „Kronikas“. Rudeniop - didysis medaus sukimas. Su broliais prie avilių sodelyje su dūminėm „gyvendavom“ 2-3 dienas.


Su tėčiu ir broliais pilnais pilveliais visada klampodavom į Bernelių Šv. Mišias Kaišiadorių katedroje, nors jos prasidėdavo 23 valandą. Mama dažniausiai likdavo namuose, matyt, tvarkytis, nes butas buvo 1 kambario, o čia ir lovos, ir knygos, ir po didžiuoju rašomu stalu kiekvieno vaiko gimimui pagamintas, karts nuo karto perpilamas ir vėdinamas midus.


Vaiko akimis pamenu vakarą, kai apie 22 val mus aplankė prof. V.Ruokis ir prof. Melechas,. iš Lenkijos atvykęs autostopu, davė pačiupinėt dryžuotą lazdelę, kalbėjosi lenkiškai. Tą vakarą visame name nebuvo elektros, bendravo žvakės šviesoje, negalėjau atsistebėt,t kaip prof. Melechas galėjo gerti tik ką užvirusį vandenį.Vėliau tėvai apie tai kalbėjosi, o tą vakarą užmigau liūliuojama nesuprantamos kalbos garsų.


...Sieninėje spintoje, kartoninėje dėžėje, buvo saugoma žalio milo savanorio uniforma - tėčio įkapės. Savo kūno apimtis patikrindavo vis ją pasimatuodamas. Tad 1986 liepos mėnesio 17 dieną jam iškeliavus, kaip jis sakydavo „ namo“, aprengėm Nepriklausomos Lietuvos savanorio uniforma galvūgalyje pastatę trispalve puoštą kryželį.


...Toks tas daugelyje Lietuvos šeimų egzistavęs „brandus socializmas“... subrandinęs širdyse Sąjūdžio dvasią ir stiprinęs atkuriant Nepriklausomybę...


Visų buvusių ir šiandienos įvykių apibūdinimui prisimenu Kaišiadorių kultūros centre vykusioje paskaitoje - susitikime su kun. Dominico Valenti. atsakymą į paguodos ieškantį skundą dėl ganytojiškų nuodėmių „ Kokie Jūs, tokie ir Jūsų kunigai“.


Mes ta dirva kurioje spindi gėris ir veša blogis.


Sąjūdyje buvo ir yra daug žmonių, dirbančių valstybės kuriamąjį darbą, o dar daugiau – entuziazmo, kurio perteklius sumanymus ir pakelia link saulės, ir bloškia žemyn.


Dūsaujant dėl protų ir darbo jėgos nutekėjimo, sveikinu visus Joninių vakarą plukdant degančius vainikus sakomais žodžiais:


Tiems kurie žuvo už tėvynę, tiems kurie toli nuo tėvynės ir tiems kurie pakeliui į tėvynę... Su Švente!


Nuotraukoje iš šeimos archyvo – Nasevičių šeima, įmažinta dar tais metais, kai Nepriklausomybė gyveno tik jų tikėjime. Labiausiai – tėvų: Vlado Nasevičiaus – politinis kalinys, 1941 m. birželio sukilimo štabo narys, tų atmintinų metų birželio 23 d. paskelbtas vidaus reikalų ministru, kantriai su juo buvusio tremtinio šeimos dalią nešusi žmona Birutė Nasevičienė.