Kaišiadorys: Noriu džiaugtis Laisve ir Tavimi

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (4 balsai)

(iš B. Trakimo laiško)


Kai švęsim didelę šventę – Vasario 16-osios, Lietuvos tūkstantmetį, prisimink, Tėvyne, savo vaikus! Gražius ir sveikus – iš televizijos ekrano – naujuosius emigrantus, ir prieš pusę amžiaus priverstus išbėgti Tavo vaikus – apglėbk juos... Ir tremtinius, ir politinius kalinius, lagerių ir kalėjimų paliestus, bet nepalaužtus. Ir negrįžusius... Atminties valandą su jais pabūk.


O aš grįžtu prie knygos „Atmintis“ tęsinio. Pokario jaunystė kraujo puotoje. O ji, ta jaunystė, Nepriklausomybės metų išauginta. Koks staigus turėjo būti jų Mokytojų – patriotų žodis, kokia švari ir palanki namų atmosfera, ta dirva, į kurią biro, kur sudygo tas šventas patriotizmas... Mėginu įsigyventi į jų pasaulius – jaunučių partizanių ryšininkių. Bet galiu tik galvą nulenkti prieš jas, poetiškais slapyvardžiais – Snieguolė, Švendrė, Ramunė...


Kai didelės šventės valandą orkestrai gros iškilmingą himną, išgirskim jame minorinę fleitos melodiją – ilgesio, viltingų troškimų... Pabūkim su partizanų, vėliau Intos lagerių kalinių Onutės Kundrotaitės ir Benedikto Trakimų meilės laiškų istorija... Ona Trakimienė išsaugojo juos, violetiniu rašalu parašytus, pageltusius, pajuodusius, išblukusius. Kokia autentika... Ar neprimena mums Ž. Ž. Ruso „Naująją Eloizą“?


Onutė Kundrotaitė – valstiečių dukra iš Migučionių kaimo, Žaslių valsčiaus. Jai tuomet tebuvo 18 metų... Pažintis su Benediktu Trakimu įvyko per jo motiną ir seseris... Ji tampa Benedikto Trakimo – Genelio ryšininke... Pradėjusi dirbti Vilniuje, savaitgaliais skuba į savo namus, į Migučionis. Ir dažnai eina, važiuoja ten, kur ją siunčia partizanai, pas juos, sužeistus ar susirgusius... „Turėjau aplankyti sunkiai sužeistą partizaną Narsuolį... Radau netoli Kaugonių miško sename kluone vieną, mirštantį ankstų vasaros rytą... Pro kiauras kluono sienas laužėsi, kryžiavosi ryto saulės spinduliai“.


Ji gabena sužeistą partizaną Karkliuką - R.Sedlicką sustabdytu pakelėj sunkvežimiu į Kauno ligoninę... O grįždama iš Kauno, prie pat namų patenka į stribų ir kareivių pasalą. Žaslių, Kaišiadorių daboklės, Lukiškių kamera. Po naktinio tardymo, sudaužyta, sargybinio lydima, grįžta į kamerą. Garsiai raudodama...“Neverk, tu gi pati dar eini, kitus iš čia išneša“,- guodžia ją sargybinis...


Šiaurės Rusijos lageriai, juose teks būti 7 metus, trejus metus tremtyje. Intos lageris sutinka Benedikto Trakimo seserį Nastutę... Iš jos sužino, kad ir Benediktas Intoje vyrų lageryje... Šis parašo jai laišką... Susirašinėja... Po daug metų Onutė pasakos: „Man partizanai buvo kaip broliai. Ateidavo pas mus nuvargę, permirkę, bet nemačiau jų nusiminusių. Visad linksmi. O kiekviename žingsnyje jų tykojo mirtis... O aš kitokių ryšių su jais net neįsivaizduodavau... Ir tada tokios minties, kad aš galiu būti Genelio žmona, nebuvo...“ Dabar laiškai pasidaro jiems būtini, laukiami... Kol abu lageryje, laiškus pasirašo slapyvardžiais – Snieguolė, Genelis. Laiškus palieka paslėptus, užkištus kur nors kalinių darbo vietose. Kita kalinių brigada atranda, išsiaiškina, kokia kalba parašyti... Ir laiškai pasiekdavo adresatą! „O jie dingo, neišsaugojau,- sako Onutė,- reikėjo juos slėpti...“


Onutė pirma išeina iš lagerio į tremtį, kaip siuvėja, paliekama Intoje. Dabar laiškanešiais tampa laisvai samdomi Intos šachtų darbininkai, kurie dirba kartu su kaliniais. Benediktas nuteistas 25 metams kalėti. Bausmė sumažinama: liko 15 „Laiškais susirašinėjome daug metų... Ir likome be galo artimi... Laukėm laiškų, jais gyvenome, džiaugėmės. Aš ilgėjausi jo laiškų“ (Ona Trakimienė).


...(Niekaip nesuprasit jūs telefonų žinučių karta, kad galima beprotiškai laukti laiškų, šokti iš džiaugsmo jų sulaukus). „Gavau laišką. Koksai džiaugsmas! Kaip gera žinoti, kad yra žmogus, kuris apie tave galvojo“... (O. Trakimienė).


Jie ramino ir guodė vienas kitą, palaikė. Džiaugėsi trumpalaikiais susitikimais, kai Benedikto aplankyti atvykdavo jo sesuo ir kaip „pusseserę“ nusivesdavo kartu ir Onutę. „Išvykote abi, turėčiau ilgėtis abiejų... O aš tik Tave atsimenu. Nuo ryto iki vakaro atsimenu... Toks švelnus ir švarus buvo Tavo veidelis, tokia švari siela, kai nusišypsodavai... Rodos, Tau tiko ir tų dviejų dantukų nebuvimas“ (Benediktas Trakimas, 1954 12 30).


Jis ieško jos žvilgsniu už zonos tvoros, kur laisvai vaikšto laisvieji: „Kartais pamatau aukštą merginą, nors žinau, kad į zoną neįeisi, vis tiek pasižiūriu: gal Tu?“.


Laiškuose abu prisimena praeitį. Tą paskutinį vakarą, kai Onutė grįžusi iš Kauno ligoninės, palydėjusi ten sužeistą partizaną, užeina pas Genelį pranešti apie ligonį: „Jūs išėjote, aš jus vijausi, šaukiau, jūs neatsiliepėte. Norėjau šauti, bet persigalvojau – negerai... Tad nakvojau pas kaimyną. Rytą viską sužinojau... Trijų Karalių rytą (1947 m.) Vytenis apvedžiojo rusų kareivius visur, kur aš lankiausi.


...Tau pirmai prisipažįstu: buvau nutaręs gyvas nepasiduoti! „Mane sujaudino Tavo didvyriškumas. Tu nieko neišdavei“... (1954 0911. Benediktas).


Laiškuose jie sklaidė vienas kito neviltį, abejones („Nesitikiu, kad manęs sulauktum...Viskas svetima ir nesava...). Svajojo: „Jei sulauksim laisvės, gyvensim kartu“.


„Ak, kad namuose rasčiau savo mylimą ir mylintį žmogų – savo Onutę, kuri man paduotų valgį – su meile!“


Dėkoja už savo rankų darbo dovanėlę: „Tu prie jos sėdėjai, siuvinėjai, vadinasi, tą minutę buvai su manimi...“


...Buvai ir esi man viskas. Atstoji Motiną, Seserį, Tėvynę... (Benediktas).


Onutė laukia Benedikto. Draugai abejoja: ar sulauks. Juk laukti dar penkiolika metų! O juodu palaiko kažkas aukštesnio virš jų gyvenimėlio... Ir niekis draugų abejonės, ir Onutės namiškių patarimas: „Jei sutiksi rimtą žmogų, nebelauk to Beniaus“...


„Pripratau prie jo laiškų, jų ilgėjaus. Rodos, kito gyvenimo jau nebebus. Negaliu Jo palikti, noriu padėti jam ir materialiai, ir moraliai“. (O Trakimienė). Ieško jam vaistų, persiunčia jo laiškus namiškiams. Ir atskirai rašo jam apie viską: apie šokius ir draugus, ir kad sutino kojos, ant jų rados raudonos dėmės...“ Ir, kad Intos pavasaris kelia ilgesį: „Pilnos gatvės žmonių, šeimų su mažais vaikais. Liūdna tokią gražią dieną“. Ir svajoja: „Norėčiau matyti tave laimingą, linksmą. Mano gyvenimui užtektų tik šito“. Laiškuose kaip gėlės žiedas skleidėsi taurūs, gražūs jausmai: užuojauta, rūpestis dėl artimo... Surandami patys gražiausi žodžiai, ir jų svajonės jau tarsi pakylėtos į aukštesnį lygmenį: „Trokštu, kad meilė žydėtų ir senatvėje“... (Benediktas).


Laiškuose ir judviejų charakterio bruožai: Benediktas dažnai užsiplieskiantis, į neviltį puolantis, Onutė moteriška nuojauta gesinanti jo įkarštį, raminanti, ironizuojanti...


Po Stalino mirties ir Benediktas Trakimas išleidžiamas iš lagerio be sargybos. Likusį bausmės laiką jis turi atlikti Intos šachtose jau kaip tremtinys.


„Vieną dieną į mano darbovietę pasibeldžia. Nustebau: už durų Benediktas su draugu. „Ar priimsi mane tokį? Jei ne - grįžtu į lagerį, vis tiek neturiu kur eiti“. (Onutė).


Kunigas Simaška gyvenamo namo rūsy įrengęs bažnytėlę, sutuokia juos.


Intoje B.Trakimas išgyveno 25 metus. Lietuva Benedikto Trakimo neįsileido... Onutė dar 1955 m. rašė: „Namiškiai laukia, kada parvažiuosiu atostogų. Nors savaitėlei... Rodos, neprivažiuočiau iki namų. Širdis plyštų...“


Neįleisti į tėvynę, Trakimai apsigyveno Latvijoje. Tik 1989 m., po keturiasdešimties metų svetur, jie grįžo į Lietuvą. Benediktas Trakimas mirė 1998 metais, pradėjęs įamžinti tas vietas, kur žuvo jo draugai, surinkti jų kaulelius, išbarstytus grioviuose, pelkėse, šuliniuose... Užgeso su Lietuvos vardu lūpose.


Ona Kondrotaitė – Trakimienė, dabar tamsiai balta, kaip žydinti vyšnia, leido mums žvilgtelėti į autentiškiausią žanrą – laiškus. Onutė ir Benediktas Trakimai išaugino Lietuvai du sūnus – Kęstutį ir Gediminą.

Nuotraukos

Benediktas Trakimas.


Kun. Semaška sutuokia Onutę Kundrotaitę ir Benediktą Trakimą. Inta, 1955 m.


Onutė liaudies meno parodoje. Vilnius, 1947 m.