Kaišiadorys: Vladas Nasevičius lageriuose ir tremtyje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (2 balsai)

Ieva Nasevičiūtė – Kaišiadorių Vaclovo Giržado vidurinės mokyklos X kl. mokinė.


2009 m. respublikiniame rašinių konkurse „Žmogaus būtis lageriuose ir tremtyje“ laimėjo II vietą.


Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais daug žmonių buvo tremiami į tolimus kraštus, kad negalėtų kurstyti išsilaisvinimo idėjų. Tarp tų Lietuvos šviesuolių ir patriotų buvo taip pat ir mano senelis Vladas Nasevičius. Šiais metais mes minėsime 100-ąsias jo gimimo metines, todėl šį rašinį norėčiau paskirti šviesiam jo atminimui.


Vladas Nasevičius gimė 1909 m. liepos 15d. Rygoje. Prasidėjus karui, 1914 m. šeima grįžo į Lietuvą, į Antalmestės kaimą Utenos apskrityje. Kai 1918 m. senelis baigė Saldutiškio pradinę mokyklą, tėvas jį nuvežė į Vilnių, kad toliau galėtų mokytis gimnazijoje. Tuo metu Vilniaus gimnazijoje dirbo ir daktaras J. Basanavičius. Jis mano seneliu pasitikėjo, nes duodavo pernešti per sieną dokumentus ir pinigus nurodytiems asmenims, kadangi tuo metu Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų. Senelis tas užduotis noriai ir sąžiningai atlikdavo. Kai lenkai užėmė Vilnių, visus gimnazijos mokinius ir mokytojus atleido. Įkūrus „Saulės“ gimnaziją Utenoje, senelis persikėlė mokytis į Uteną. 1939 m. baigė VDU teisės fakultetą. Nuo tų metų dirbo užsienio reikalų ministerijoje ir buvo atsakingas už ryšius su Lietuvos išeiviais. Tuo pačiu metu dirbo ir Mokslų Akademijos bibliotekoje. Nuo mažų dienų senelis tvirtai siekė užsibrėžtų tikslų, džiaugiuosi, kad jo pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos.


Nesu mačiusi senelio gyvo, nes jis mirė dar prieš susipažįstant mano tėvams. Močiutė ir tėtis man yra pasakoję apie jį, jo gyvenimą tremtyje, kaip jis viską ištvėrė. Todėl apie savo senelio gyvenimą lageriuose papasakosiu tai, ką jie pasakojo man ir ką skaičiau močiutės užrašuose (kai senelis pasakodavo, močiutė užrašydavo jo prisiminimus).


Jis visada sakydavo, kad Lietuva turi būti laisva. 1941 metais buvo ruošiamo birželio sukilimo štabo narys. 1941 m. birželio 23 d. 9 val. ryto jis buvo paskelbtas vidaus reikalų ministru, tačiau likus dviem dienom iki paskelbimo, t.y. birželio 21 d., saugumiečiai jį suėmė. Nuvežę į saugumą ilgai tardė, kankino, laužė rankas. Tačiau senelio nepalaužė. Prasidėjus karui jį su kitais suimtaisiais pilnutėliuose traukinių vagonuose vežė į kalėjimą laukti teismo. Juos išvežė akimirksniu, niekas nespėjo pasiimti maisto. Mano senelis buvo geros širdies – dalinosi su kitais šokolado plytele, kurią turėjo kišenėje. Važiuoti tremtiniams buvo labai sunku, nes šešias paras nedavė gerti, o buvo labai karšta ir tvanku. Tik privažiavus raistą karininkai žmonėms atnešė vandens savo kepurėse. Atvežti į Gorkio kalėjimą, visi vyrai buvo uždaryti į vieną kamerą, kurioje jie laukė teismo.


Teismas vyko Gorkio kalėjime. Maskvos apygardos karinis tribunolas 1941 m. lapkričio 26–28 d. nuteisė senelį pagal RTFSR BK 58–6 str. laisvės atėmimu 15 metų. Reabilituotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 kovo 12 d., kitą dieną po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Per teismą senelis nemelavo, kad liktų gyvas. Jis iki paskutinės akimirkos jautėsi esąs lietuvis ir nepripažino rusų tautybės. Jei ne karininkas (vienas iš trijų teisėjų), kurio gyvybę anksčiau išgelbėjo senelio mama (savo namuose Rygoje slaugė ir sužeistą išgydė), tai senelis būtų buvęs nuteistas sušaudyti, tačiau to karininko dėka jį nuteisė penkiolika metų kalėti įvairiuose lageriuose. Močiutė užrašuose yra toks įrašas: Pagal Komijos Autonominės Respublikos 1956.II.6 išrašą, Vladas Nasevičius, buvo kalinamas Vetlage (1942-01-13–1942-06-15), Ūsollage (1942-06-15–1949-10-04), Nimlage (1949-10-04–1955-11-14).


Po teismo, 1941 metų gruodžio 24 dieną, šv. Kūčių vakarą, senelis buvo bendroje kameroje, kurioje tilpo nuo 200 iki 400 kalinių. Joje buvo politiniai kaliniai kartu su recidyvistai. Pastarieji buvo grubūs ir triukšmavo. Senelis šv. Kūčių vakarą iš rusų popo gavo riekelę baltos duonos ir padalino ją į mažus gabalėlius. Tada visų paprašė nutilti. Jis pasakė, kad tas vakaras Tėvynėje Lietuvoje yra šventas. Tas ramybės vakaras – tai Kristaus gimimo šventa naktis ir mums, katalikams, tai tik toks vienas vakaras metuose. Pasimeldę ir prisiminę gimtuosius namus, suvalgė duonos gabalėlius. Tai buvo pirmosios kalinio šv. Kūčios, tačiau ir tokiomis sunkiomis sąlygomis i senelis liko ištikimas Kristui.


Senelis kalėjo lageriuose prie Volgos didžiųjų intakų Kamos ir Viatkos, netoli Solikamsko, dirbo miškų kirtimo ir rąstų plukdymo darbus. Gyvenimas lageriuose buvo labai sunkus. Visur siautėjo nešvara ir utėlės, todėl kaliniai prašydavo kuo trumpiau kirpti plaukus. Prausdavosi su molio gabalu prie upės, baltinių niekas nekeisdavo, nešiodavo juos tol, kol supūdavo ant nugaros. Būdavo šalta ne tik lauke, bet ir gyvenamosiose patalpose. Kai vienoje vietoje kaliniai miško darbus baigdavo, juos nuvarydavo į kitą vietą. Kartą varant kalinius į kitą lagerį, teko kelias paras nakvoti apleistoje cerkvėje. Buvo labai šalta. Kai mirė greta gulintys kalinai, gyvieji prisidengdavo lavonais, kad būtų bent kiek šilčiau. Per žiemą iš keturių tūkstančių kalinių beliko tik aštuoni šimtai. Priežiūra buvo griežta, nes lagerių administracija į kalinius žiūrėjo kaip į didžiausius priešus ir tarybinės santvarkos griovėjus. Kiekvieną dieną vykdavo kratos, kurių metu buvo atimama literatūra, rašymo reikmenys. Kai vykdavo patikrinimai ir kratos, žmonės šaldavo lauke. Juos už menkiausius nusižengimus uždarydavo į karcerius. Visi privalėjo vilkėti rūbus, ant kurių nugarų buvo užrašyti asmens numeriai. Maistas buvo duodamas sušalęs, neskanus - beveik nevalgomas. Ligoniams gydyti buvo skiriamos tik kapeikėlės, todėl vaistų beveik nebūdavo. Deficitinius vaistus geresniems tarnautojams ir pareigūnams tekdavo vogti, kad galėtų padėti sunkiai sergantiems žmonėms. Tokia „gera“ priežiūra bolševikai sukurdavo barakuose minią badaujančių, nuplyšusių, užguitų ir gyvenančių tik alkanos gaujos instinktais žmonių. Aštuonerius metus senelis lageriuose nesutiko nei vieno lietuvio. Buvo apsuptas tik žmogžudžių ir banditų.


Nežmoniškos gyvenimo sąlygos pakenkė senelio akims. Gerai, kad bent vokiečių gydytojas jo pasigailėjo ir padėjo neprarasti regėjimo. Jis liepė apvirti nugaišusio arklio kepenis ir valgyti jas. Tik tai ir išgelbėjo senelį nuo apakimo. Ilgi metai, praleisti lageriuose, išsekino senelį, todėl gydytojas išsiuntė jį į centrinę ligoninę. Kai atvežė į ligoninę, jis jautėsi visiškai nusilpęs, net daugybos lentelė nyko iš atminties... Kai ligoninės vyr. gydytojas paklausė, kokia jo tautybė, senelis atsakė, kad esąs lietuvis ir, paėmęs gydytojo ranką, rusų kalba pasakė: „Aš nemirsiu“. „Nemirsi, nemirsi“ – atsakė gydytojas. Vakare, atėjęs į palatą, liepė seneliui išsižioti, kad galėtų sugirdyti vaistus. Iš tiesų tai buvo cukrus, kurio senelis neturėjo burnoje jau kokius ketverius metus... Vyr. gydytojas vis duodavo geresnio maisto, padėdavo po pagalve duonos arba cukraus gabalėlį. Rūpesčio seneliu priežastis paaiškėjo tada, kai į palatą atėjo gydytojo žmona lietuvė. Ji jau 30 metų nebuvo sutikusi jokio lietuvio. Dievo valia ji padėjo seneliui išsikapstyti iš mirties nagų. Atgavęs jėgas senelis keletą metų dirbo toje ligoninėje buhalteriu. Dirbdamas buhalteriu, stengėsi, kad pagerėtų maisto davinys ligoniams. Rudenį, kai pildavo į sandėlius bulves ir daržoves, senelis stengėsi jų užpajamuoti mažiau, kad kuo didesnis kiekis daržovių būtų skirtas „nugaravimui“. Nepailstamai rūpindamasis ir nuolat rizikuodamas senelis pagerino daugelio kalinių sveikatą.


Paskutinis senelio lageris buvo Abezė, Nimlage, kuriame gyveno daug lietuvių. Būdamas lageriuose, senelis barzdos neskuto, todėl ji buvo vešli ir atrodė įspūdingai. Dėl ilgos barzdos lietuviai jį palaikė rusu, todėl labai nustebo, kai po trijų dienų jis prakalbo lietuviškai. Abezėje jam taip pat buvo leista dirbti buhalterijoje. Lageryje visi jaunesnieji kaliniai senelį vadino „dėde“, nes jis visapusiškai rūpinosi savo likimo draugais, rėmė juos vaistais, kuriuos gaudavo siuntiniuose iš rašytojo Antano Vienuolio ir kitų. Su rašytoju Antanu Vienuoliu senelis susipažino ir pradėjo draugauti prieš karą. Jų draugystė tęsėsi iki rašytojo mirties.


Abezės lageryje buvo toks atsitikimas. Pas senelį į buhalteriją atėjo kalinys ir paprašė cukraus davinį pakeisti į „machorką“ (tabaką). Senelis pasižiūrėjo į jį ir paklausė: „Ar žmoną ir vaikų turi?“ Kai jis atsakė tutintis šeimą,, senelis supylė cukrų į jo burną ir pasakė, kad daugiau taip nesielgtų. Atlikęs bausmę lageryje ir grįžęs pas šeimą, tas kalinys parašė seneliui laišką, kuriame padėkojo už tai, kad jį sulaikė nuo blogio.


Paskutiniame lageryje susipažino su keliais kunigais, tarp kurių buvo ir klierikas Alfonsas Svarinskas. Senelis padėjo jį slapta įšventinti į kunigus (įšventino lagerio ligoninėje vyskupas Ramanauskas). Gydytojo Vlado Šimkūno paprašytas senelis rūpinosi profesoriumi Levu Karsavinu, praskaidrino paskutines jo gyvenimo dienas. Grįžęs iš lagerio senelis parašė atsiminimus apie profesoriaus L. Karsavino atsivertimą į katalikų tikėjimą ir mirtį (išspausdinti laikraštyje „Šiaurės Atėnai“, 1994 metų liepos mėnesį). Lageryje buvo daug balsingų vyrų, kurie subūrė lietuvių chorą. Choras slaptai rengtuose koncertuose dainuodavo patriotines dainas, o oficialiai užrašydavo, kad tai revoliucinės dainos. Senelis, sužinojęs, kad greitai leis grįžti namo, parašė tokį atvirlaiškį: „Važiuoju – grįžtu į Tėvynę Lietuvą, kurios nemačiau penkiolika metų“. Vienos nuotraukos kitoje pusėje jis užrašė: „Tauta bus gyva, gaji ir laisva, jei mes, sūnūs ir dukros laisvos Lietuvos, vykdydami Aukščiausiojo valią, gyvensime Dievui ir Tėvynei Lietuvai“.


Senelis kalėdamas lageryje susapnavo savo mamą: ji buvo nešvari, suvargusi ir sirgo. Po kelių dienų atėjo telegrama apie jos mirtį. Seneliui tai buvo skaudi žinia, nes negalėjo būti su ja paskutinėmis jos gyvenimo dienomis, negalėjo jos apkabinti ir pasakyti, kad jie dar susitiks. Tačiau senelis nepalūžo ir gyveno toliau, nes žinojo, kad ji geresniame pasaulyje ir kad ten yra laiminga. Matydamas, kaip kiti žmonės kenčia praradę artimuosius, kalbėdavosi su jais ir taip padėdavo jiems suprasti, kad jų artimieji dabar yra laimingesni. Gyvendamas lageriuose ir tremtyje senelis matė lėtas ir skausmingas draugų mirtis. Jiems iškeliaujant anapilin, jis nuramindavo jų sielas ir suteikdavo viltį: tuomet pamatydavo jų akyse šviesą ir nusiraminimą. Jis visada sakydavo, kad su mirtim gyvenimas nesibaigia, o keliaujama į Dievo Karalystę. Neleido sau pasiduoti, nes žinojo, kad yra reikalingas kitiems.


Išbuvęs kalėjimuose jam skirtą laiką, 1956 metais senelis grįžo į Lietuvą. Tarybinė valdžia jam neleido gyventi nei Kaune, nei Vilniuje, todėl apsigyveno Kaišiadoryse. Čia sukūrė šeimą. Jo žmona Birutė, mano močiutė, buvo mokytoja, bet dėl senelio teistumo jai nebuvo leista dirbti Kaišiadoryse, todėl ji 15 metų važinėjo dirbti į kaimų mokyklas. Tiek daug išgyvenęs nelaisvėje, jis liko toks pat geras ir nuoširdus, skleidė savo širdies šviesą aplinkiniams. Barzdos, kurią jis užsiaugino lageryje, neskuto ir grįžęs – ji buvo kaip tremties prisiminimas. Jis nepasidavė įtikinėjimams gyventi po sovietų padu, nesileido užverbuojamas. Senelis džiaugėsi tuo, kad vėl gali gyventi savo Tėvynėje ir dirbti jos labui. Bendravo su pogrindžio dalyviais, jiems patarinėjo ir padėjo. Džiaugėsi tuo, kad galėjo su šeima skaityti ir platinti pogrindžio leidinius „Katalikų kronika“, „Aušra“, „Perspektyvos“. Paskutinis senelio noras buvo būti palaidotam su Lietuvos savanorio uniforma. Šį norą 1986 m. išpildė mylima šeima, nors KGB ir buvo liepę perrengti (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo Nr. 68, Vladas Nasevičius pripažintas kariu savanoriu).


Mano senelis buvo neeilinė asmenybė, todėl jo dukra Audronė pavadino savo sūnų Vlado vardu. O aš džiaugiuosi, kad turėjau tokį senelį, kuris parodė, kad galima likti žmogumi net ir tada, kai gyvenimo sąlygos atrodo visiškai nežmogiškos.


Labai sunkus laikotarpis Lietuvai buvo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai. Tuomet norėta sutrypti mūsų kraštą, jo žmones. Bolševikai buvo labai žiaurūs žmonėms, kurie gyveno lageriuose ir tremtyje, jie elgėsi su jais kaip su gyvuliais, nieko nevertais padarais, žemesniais už save, tačiau nesugebėjo jų palaužti. Okupantai nepajėgė užgesinti žmonių širdyse degusios meilės Tėvynei, jų ryžto vėl matyti ją nepriklausomą. Dėl to jie pralaimėjo, o mes, dabartiniai Lietuvos gyventojai, turime būti dėkingi žmonėms, kurių karšta meilė gimtinei sugrąžino laisvę mums visiems. Manau, ištrinti tų įvykių iš istorijos ar jų pamiršti neįmanoma, nes jie mus moko, kaip turime mylėti Lietuvą, kokia meilė privalo degti kiekvieno patrioto širdyje. Nepamirškim ir branginkim savo kelią į laisvę!

Nuotraukos

Vladui Nasevičiui 2 metukai (1911 m.)


Vladas Nasevičius (pirmas iš dešinės) kartu su broliais Vytu ir Antanu (~1915 m.).


Utenos „Saulės“ gimnazijos gimnazistai (senelis antroje eilėje pirmas iš kairės) (~1924m.).


Senelis jaunystėje (1929 m.).


Vladas su tėvais Barbora ir Vladu Nasevičiais (1930 m.). Senelis antroje eilėje pirmas iš kairės.


Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių fakulteto Teisių skyriaus XVI laida (1939 m.).


Abezės lageryje su draugais (~1953m.).


Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: kun. Jonas Žvinys, Vladas Nasevičius, kun. Liudas Puzonas. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: Iriniejus, kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Budraitis (Abezės lageryje ~1955m.).


Vladas Nasevičius Abezės lageryje (1954 m.).


Senelio lagerio draugas Iriniejus dovanojo jam savo nuotrauką su šiuo užrašu kitoje pusėje.


Senelis ant rankų laiko savo jauniausiąjį sūnų Mindaugą, mano tėtį. Šalia – žmona Birutė (1968 m.).


Vlado Nasevičiaus šeima: žmona Birutė, dukra Audronė, ant kelių – sūnūs Mindaugas ir Gediminas.


Senelį 70-mečio proga pasveikinti atvykę lagerio draugai ir giminės (Kaišiadorys, 1979 m.).


„...džiaugiuosi, kad turėjau tokį senelį, kuris parodė, kad galima likti žmogumi net ir tada, kai gyvenimo sąlygos atrodo visiškai nežmogiškos“


Nuotrauka iš paso su senelio parašu.


Senelis buvo pašarvotas su Lietuvos savanorio uniforma (Kaišiadorys, 1986 m.).



Vlado Nasevičiaus reabilitacijos pažymėjimas, išduotas 1990 m. kovo 12 d.