Kaišiadorys: partizanų motinos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

Įžanga

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (21 balsai)

Autorius Stanislovas Abromavičius.


Kaišiadorių kapinėse yra iškilęs paminklas – koplytėlė Didžiosios Kovos apygardos partizanams (projekto autorius Stasys Petrauskas, vitražistas Kazys Morkūnas, keramikė Audronė Skarbaliūtė, nuotr. Nr. 1). Atminimo lentose įrašyti šimtai žuvusių partizanų pavardžių. Deja, mes iki šiol pamirštame jų Motinas. Teisingai sakoma, kad Jų vaikai turėjo po vieną gyvybę, kurią paaukojo Tėvynei, gi Motinos mirė po kelis kartus, kartu su žuvusiais vaikais. O juk Lietuvoje, kaip ir Kaišiadorių krašte, daug motinų, kurios neteko kelių sūnų. Kazimiera Vasiliauskienė iš Žemaitijos pokaryje neteko šešių sūnų bei žento, kaip ir Magdalena Popierienė iš Marijampolės, nuo Prienų kilusi Agota Senavaitienė, Agota Juodienė, Ona Kuzinevičienė nuo Žiežmarių neteko penkių sūnų bei vyro, penkis sūnus paaukojo tremtyje mirusi Antanina Lekavičienė nuo Kruonio – nukankintus keturis sūnus ir dukrelės Genutės... Deja, partizanų Motinos už savo didvyriškumą, rūpestį, pagalbą vaikams, jų drąsinimą pasirinktame kelyje, raminimą, net tiesioginę pagalbą kovose tinkamai neįvertintos, neįrašytos paminkluose ir kryžių, koplytėlių lentose.


Norim papasakoti apie kelias tokias partizanų Motinas iš Kaišiadorių rajono.

Marijona Zdanavičienė

Marijona ir Adomas Zdanevičiai gyveno Pašulių k. (Rumšiškių vlsč., Kauno apskr.) Santuokoje augino 7 vaikus: Kazį, gimusį 1913 metais, Eleną, gimusią 1916 metais, Vincą, gimusį 1917 metais, Andrių, gimusį 1919 metais, Praną, gimusį 1921 metais, Igną, gimusį 1925 m. ir Vytautą, gimusį 1927 metais. Dar iki sovietinės okupacijos Marijona tapo našle, šeimai tapo dar sunkiau. Žemės pragyventi neužteko, todėl vaikai pabiro tarnauti ūkininkams, vėliau tapo miškininkais, dirbo Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje. Vokietmetį šiaip taip pragyveno, tačiau antroji sovietinė okupacija jų gyvenimus sujaukė.


1944 metų rudenį jaunėlis Vytautas pamatė, kaip stribų pagalbininkas iš Pamierio išvarė į valsčių surištomis rankomis brolį Andrių. Nuskubėjo namo ir pranešė saviesiems. Broliai griebė ginklus ir pasitiko einantį Guronių miške. Pastojo kelią, prašė paleisti brolį, bet anas nepasidavė, išsitraukė ginklą. Brolį išlaisvino, stribą nušovė. Nuo tada ir prasidėjo Andriaus, Igno ir Prano Zdanevičių partizaninis gyvenimas – Andrius tapo vadu Morka. Būryje buvo keliolika vyrų. Pašulių apylinkės miškingos, keliai – neįžengiami. Justinas Čiurinskas, dabar gyvenantis Kaune, prisimena, kad jau 1944 metų rudenį, kai prie Kardono eiguvos, kur slapstėsi partizanai, ganė gyvulius, matė kareivius, kurie sekė eiguvą. Apie tai pranešė eiguliui Aleksui Alioniui. Broliai Zdanevičiai sukruto, klausė Alekso, ką darysim? Bet vyrai nutarė, kad nėra ko bijoti, nes apylinkėse daug partizanų, tegu tik kareiviai įkiša nosį...


1945 metų balandžio 12-tą, ketvirtadienį, eigulys Aleksas Alionis parbėgo iš miško ir pranešė kovotojams, kad visur pilna kareivių. Kol vyrai svarstė kur bėgti, enkavedistai pasirodė pamiškėje. Vyrai puolė prie durų. Gintis ruošėsi net nežinodami, kad sodybą supa keli žiedai kareivių. Spėjo išsidėstyti, net kulkosvaidį įsikėlė į medį. Prasidėjo mūšis, krito puolantys, bet jų buvo per daug, kad partizanai turėtų šansą laimėti. Keli jų sukniubo nuo užpuolikų kulkų, tačiau kitiems pavyko įsitvirtinti kieme. Pabandė prasiveržti pro žiedą tada, kai pamatė, kad priešintis yra beviltiška: iš lavonais nusėtos pamiškės veržėsi nauji būriai kareivių. Namas ir daržinė drebėjo nuo granatų, tačiau ten jau nieko nebuvo. Teko kautis kieme. Deja, keliems šimtams gerai ginkluotų kareivių priešintis penkiolika vyrų negalėjo... Igną Zdanevičių enkavedistai rado nusišovusį. Pranas kovojo iki galo. Jam liko du šoviniai, iš jų vienas dar buvo skirtas užpuolikui, kitu nusišovė pats. Andrius sužeistas susisprogdino granata. Užėmę sodybą, kareiviai iš įniršio dar spardė Prano lavoną, palydėdami savo pyktį keiksmažodžiais...


Tris kilometrus iki Beištrakių partizanų lavonus arkliai traukė užkabintus už kojų. Prie Bankauskų sodybos kareiviai juos sumetė į duobę su vandeniu, prieš tai klausinėję, ar kas nors jų nepažįsta. Vietos gyventojai neišdavė nei vieno iš kovotojų. Čia pat be dvasios stovėjo ir trijų brolių motina Marijona Zdanevičienė. Ji žvelgė į subjaurotus vaikų lavonus: nesukliko, neišsidavė, o tik nuėjusi gerą kilometrą sukniubo į šaltus arimus. Viešpatie, būk pagarbintas, davęs tokią tvirtybę lietuvei Motinai!


Tada sovietinės kariuomenės pulkininkas, surinkęs kaimo gyventojus, aiškino jiems, kad kvailystė priešintis tokiai jų jėgai, užkariavusiai visą Europą. Šios kovos baigtis aiški. Stovėjo tame būryje ne viena partizano Motina. Gal meldėsi už savo vaikus, gal dar tikėjo, kad viskas bus gerai, juk turi kažkas ateiti į pagalbą?


Partizanų kūnai nebuvo vežami į Kaišiadoris ir niekinami, nes tas pulkininkas buvo frontininkas, pasakė, kad tai ne banditai, o kareiviai. Ir atidavė žuvusiems pagarbą... Sako, kad tame mūšyje, kur žuvo 12 partizanų, žuvusių kareivių buvo penkis kartus daugiau.


Kareiviams išvykus, po kelių dienų Jonas Ambrazevičius, Albinas Alionis, Justinas Čiurinskas padarė 12 karstų, iškasė Pašulių kapinėse ilgą tranšėją, surašė kreida ant jų partizaninius slapyvardžius. Buvo labai daug partizanų ir gal penkiolika žuvusiųjų artimųjų. Marijona Zdanevičienė atsinešė tris pagalvėles ir įdėjo jas į sūnų karstus, glostė jų galvas. Matė kaip Andriaus veidas buvo sumaitotas granatos sprogimo. Ilgai Motina be raudos gulėjo ant pavasarinės žemės apsikabinusi tai vieno, tai kito vaiko karstą... Kai nuleido karstus į duobę, pasigirdo šautuvų, automatų salvės. Staiga įvairiose pusėse tarsi aidas atsikartojo šūviai. Tai žuvusiems saliutavo ant visų kelių, vedančių į Pašulius, budėję partizanų būriai. 1945 metų gegužę buvo didelis polaidis, keliai nepravažiuojami, tad stribai ir kareiviai nesiryžo sutrukdyti laidotuvių. Tai buvo metas, kai partizanai dar dominavo Lietuvos miškuose, ne tik stribai, bet ir kareiviai bijojo eiti į miškus, atokias vietas.


Ant partizanų kapų įkasė dvylika beržinių kryžių. Greitai stribai juos nuėmė, bet žmonės padarė naujus. Stribai vėl laužė, žmonės vėl juos statė, kol anie suprato, kad kryžiai ant kapų stovės. Motina dėjo ant kapų gėles, stribai jas nurankiodavo, bet Marijonai kantrybės užteko...


Marijona Zdanevičienė pragyveno savo žuvusius vaikus. Ir visus tuos metus kasdieninis takas ją vedė į kapines, kur gulėjo Jos žuvę vaikai ir kur ramybę rado ji pati. Kiekvienais metais likę gyvi partizanai, politiniai kaliniai balandžio 12-tą aplanko Pašulių kapines, kur ilsisi žuvę partizanai ir jų vado Motina. Kaišiadorių rajone ši vieta tarsi šventa, nes tai buvo vienas iš didesnių ir garbingesnių partizanų mūšių su okupanto kariuomene. Šio krašto žmonės vis dar prisimena Zdanevičių šeimą – Motiną ir jos garbingai žuvusius sūnus.


Pašulių kapinėse, partizanų palaidojimo vietoje, kryžius žymi kovotojų didvyriškumą.

Foto R. Trimonienė, 2001 m.

Ona Surmilavičienė

Laukagalio k., netoli Paparčių (dabar – Kaišiadorių r.), kur gyveno ūkininkai Ona ir Jonas Surmilavičiai, garsėjo ne tik tuo, kad dar XIX a. iš kaimo į Paparčių vienuolyną buvo nutiestas medinių vamzdžių vandentiekis, bet patriotiškai nusiteikusiais žmonėmis. Sako, kad dar 1919 metais, kai Žaslių apylinkėse vyko sunkūs mūšiai su bolševikine armija, Ona Surmilavičienė pasižymėjo tuo, kad pamačiusi per Žaslių miestelį pražygiuojančius Lietuvos savanorius suorganizavo kaimynus ir nuėjo miestelio gatvėmis su dainomis, kad Lietuva laisva. Su ja dar buvo toks Dominykas Matačiūnas, Marijona Petkevičiūtė, dar keliolika prijaučiančių, net vaikai. Deja, tai nebuvo mūsų kareivių galutinė pergalė. Nufotografavo tą eiseną miestelio „aptiekorius“, o toji nuotrauka pateko atsitokėjusiems rusams ir vietiniams bolševikams. Tie puolė ieškoti pirmoje eilėje einančių, Paukščiuose nušovė Marijoną Petkevičiūtę, tačiau kitų nesurado. Ona iki mūsiškių galutinės pergalės išsislapstė.


Motina patriotizmo jausmą išugdė ir savo gausiai šeimynai: jiedu su vyru augino šešis sūnus. Deja, Jonas Surmilavičius mirė 1934 metais, turėdamas apie 60 metų. Ona numatė kiekvienam vaikui jo gyvenimo kelią. Vyriausiasis Stasys, gimęs 1911 metais, turėjo tapti 18 hektarų ūkio paveldėtoju. Pranas, gimęs 1914 metais, po tarnybos kariuomenėje liko tarnauti karo ligoninėje, paskui dirbo buhalteriu kelių statybos organizacijose. Kazys, gimęs 1918 metais, pasijuto norįs būti kariškiu ir tarnavo lygtiniu puskarininkiu Lietuvos kariuomenėje, o vėliau – policininku. Jonas, gimęs 1920 metais, anksti pasidavė darbams prie geležinkelio ir išdirbo čia gal pusę amžiaus. Dirbo budėtoju Pravieniškių, vėliau Žaslių, Kaugonių ir Livintų geležinkelio stotelėse, mirė tik 52-jų sulaukęs. Antanas, gimęs 1922 metais, išmoko staliaus amato, o jauniausias Motiejus, gimęs 1925 metais, turėjo mokytis gimnazijoje. Tačiau šiuos šeimos norus sujaukė ne ankstyva tėvo mirtis, o antroji rusų okupacija.


1944 metų vasaros pabaigoje okupantai paskelbė visuotinę mobilizaciją. Ji lietė keturis Surmilavičių vaikus – Stasį, Kazį, Antaną ir Motiejų. Prie geležinkelio ir ligoninėje dirbę Jonas bei Pranas nuo mobilizacijos buvo atleisti.


Stasys, Antanas ir Motiejus slapstėsi tėvų sodyboje. 1944 metų spalio mėnesį pas juos atėjo Žalias Velnias su būriu vyrų. Motina ir paprašė Didžiosios Kovos rinktinės (DKR) vado Žalio Velnio patarimo. Susitarė, kad Stasys liks žemę dirbti, o Antaną (slp. Dūmas) ir Motiejų (slp. Sparnuotis) paėmė į būrį. Prasidėjo mirtį nešančios dienos.


Surmilavičius Kazys – Klevelis 1944 12 01 tapo rinktinės štabo nariu, o 1945 01 20 1-o bataliono organizatoriumi ir Vanagų padalinio vadu. Motiejus ir Antanas buvo greta brolio... Motiejus sunegalavo ir Pigonyse, lauko sąlygomis gydytis buvo sunku. Vasario 4-ąją vadai nutarė dėl ligos jį išleisti arčiau namų. Motiejų lydėjo Jonas Čiulada. Paparčių apylinkėse vyrai pamatė traukiant kareivių būrius, tik nesuprato, kad tie keliauja į Pigonis, kur buvo partizanai. Užėjo pas Stasį Draučiūną, atrodo, pralaukė pavojų. Ten atėjęs brolis Stasys ir sako: „Eik, Motiejau, namo, tu sergi, slėptuvė dar išlikusi, pailsėsi, karvė apsiveršiavo, pieno turim, greitai pasitaisysi“. Paklausė vyresniojo brolio ir išėjo. Buvo pavakarė. Atrodo, ėjo tyliai, įsiklausydamas į kiekvieną garsą, bet netikėtai išdygo figūra: „Idi siuda!“ – įsakė. Bėgti nebuvo kur, nes ginkluotas kareivis buvo ne vienas. Pasivadino Jonu Markevičium, vaidino besislapstantį nuo kariuomenės, tačiau kišenėje rado penkis šovinius. Žinoma, patikėjo tuo okupantai tik dėl to, kad viena giminaitė draugavo su rusų karininku. Išvežė Joną Markevičių į Trakus, naujokų punktą. Ta pavarde dvidešimtmetį jaunuolį nudangino į frontą, ta pavarde jau po karo, 1946 metais sugrįžo į Lietuvą ir pasuko į Kėdainius, kur dirbo kelių valdybos buhalteriu brolis Pranas. Tik nerimo Žaslių aktyvistai, ieškodami dingusio Motiejaus Surmilavičiaus. Paskui apsigyveno pakaunėje, Grabučiškių k. Vedė merginą iš tėviškės, su kuria draugavo būdamas Motiejumi, gražiai sugyveno. Dirbo kaimo laiškininku. Iš pradžių kaimynai nesuprato, kodėl kartais žmona jį pavadina Motiejumi, ir jis mielai atsiliepia taip šaukiamas... Sulaukęs atgimimo, pavardės nekeitė, nes ja vadinosi pusę amžiaus... Joną Čiuladą tada nuteisė, jis kalėjo Intos lageryje.


Surmilavičius Antanas-Dūmas, tapo A rinktinės 1-o bataliono Klajūno būrio partizanu. Stasys Kavaliauskas – Klajūnas iš netolimo Skėrių kaimo, buvo Klevo bataliono vado pavaduotojas, jo būrys veikė Žaslių apylinkėse. Antanas 1946 m. kovo viduryje buvo suimtas bunkeryje, kurį aptiko enkavedistų šuo. Nuteistas, dešimtį metų kalėjo Osoblage. Į Lietuvą nesugrįžo, liko gyventi tremtyje.


1945 03 27 Čiobiškio vaikų prieglaudoje, kur buvo įsikūręs DKA štabas, įvyko didelės kautynės. Tą dieną čia be bataliono vado Kazio Surmilavičiaus – Klevelio buvo dar Juozas Marcinauskas – Pluta, Stasys Misiūnas – Senis, Jonas Markulis – Vaiduoklis, Mykolas Tveraga – Aras, Česlovas Pavasaris – Milžinas, Adomas Lapinskas – Uosis, ir štabo ryšininkė Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera. Iš pat ryto Klevelis su Uosiu patraukė pas Kazio giminaitį Adolfą Bagdonavičių. Prie Neries pamatė slenkančius stribus. Vyrai pradėjo bėgti į Panerį, kad praneštų partizanams apie nelaimę. Stribai puolė paskui, apsupo. Klevelis žuvo prie upės kranto augusio lazdyno. Uosis kurį laiką sėkmingai bėgo, paskui pradėjo šlubuoti – matyt, sužeidė. Jis metė kailinius ir sunkiai sužeistas šoko į ledinį vandenį. Taip ir neiškilo. Stribai paliko didvyrių kūnus, nes puolė štabą. Žmonės nepabūgo palaidoti Klevelio Čiobiškio kapinėse, sukalę neobliuotų lentų karstą.


Stasys Surmilavičius vienintelis iš brolių liko ūkininkauti. Jis dirbo žemę, vargo tarsi žirnis prie kelio. Šelpė brolius ir kitus partizanus maistu, drabužiais, paskui prižiūrėjo sergančią ir garbingo amžiaus sulaukusią Motiną.


Motina herojiškai atlaikė vaikų žūtis ir niekada neprikaišiojo likimui, kad Lietuvos Nepriklausomybei gimti paaukojo du sūnus, sujaukė ir kitų vaikų gyvenimus... Tik kiekvieną sekmadienį Paparčių bažnytėlėje meldėsi už žuvusiuosius, nors tikriausiai, dėl Kraujo aukos už Tėvynę Viešpats visas nuodėmes jiems atleido.


Ona Surmilavičienė su vaikais Jonu, Motiejumi, Stasiu ir Antanu, 1956 metais.

Bronė Slaninienė

Bronislava, arba tiesiog Bronė, gimė 1898 metais. Kairiškėse (Žiežmarių vlsč., Trakų apskr.) atsirado tuoj po Pirmojo pasaulinio karo suiručių. Ji buvo gimusi Lenkijoje, 18 km nuo Gardino. Ją, iš Lenkijos išvežtą į Vokietiją, į Lietuvą parsivadino ten atsidūręs Jokūbas Slanina, apgyvendino pas motiną. Lietuviškai ji nemokėjo, tačiau išmokusi tapo Lietuvos patriotė, apie savo lenkiškąją prigimtį nekalbėjo, lenkiškai kalbėti vaikų nemokino. Ištekėjusi už Jokūbo brolio Petro, susilaukė su juo 10 vaikų, tačiau du iš jų mirė kūdikystėje. Jų sūnus Alfonsas gerai prisimena, kai 1939 metais, per Kalėdas, susėdo visi už stalo: tėvelis sėdėjo gale, mama šalia jo. Stalas neapkrautas kalėdiniais valgiais, tačiau nuotaika šventinė. Žiūri tėveliai į vaikus, gėris jais. Staiga visi pamato, kaip tėvelio veidu nurieda kelios ašaros. Kapt kapt ant stalo šalia motinos rankų... Tai buvo džiaugsmo ašaros. Mama tai suprato, pasižiūrėjo į tėvelį su pasididžiavimu, jos akys suspindo, tarsi sakytų: „Užauginsim, Petrai, vaikus, išvesim į žmones...“ Pranas Slanina (1894–1954) – Šaulių Žiežmarių kuopos savanoris, buvo žmonos bendramintis, tačiau gyvenime daugiau jos klausė nei pats sprendė.


Turėjo Slaninos tik 3 ha žemės ir senus trobesius. Darbšti šeima gyveno sutartinai, tad sumanė statytis naują kiemą, tačiau nesuspėjo, nes atėjo okupantas ir rąstus pavertė malkomis. Ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro Slaninos paaukojo keturis savo sūnus, tačiau nekaltino Dievo ar Likimo. Atvirkščiai, Motina, mirusi jau 1985 m., nenustojo tikėjusi, kad auka nebuvo beprasmė, kad naujoji jos Tėvynė bus laisva.


Pirmasis galvą paguldė Jonas-Berželis, Šnekutis, gimęs 1919 metais. 1945 01 19 mūšyje Avinėlių k., kai juos apsupo stribai. Partizanai nuvežė žuvusiojo kūną į Žydeikiškių k., slapta pašarvojo pas Bolių Dainį, paskui palaidojo. Jonas buvo kaimo kalvis, tvarkingas, paslaugus vyras, visų gerbiamas kaip puikus specialistas ir geras žmogus.


1945 m. balandžio 11 d. prie Kazokų k. žuvo Antanas-Karuzas, Erelis, gimęs 1923 metais, kai būrys pakliuvo į pasalą. Jaunuolio kūną stribai atitempė į Kruonio miestelio aikštę ir numetė, po keletos dienų užkasė Gojaus šilelyje. Antanas turėjo labai gražų balsą, dėl to jam davė tokį slapyvardį, buvo išvaizdus vyras. Kai mokėsi Alytaus amatų mokykloje, tai už gerus rezultatus buvo apdovanotas staliaus įrankiais ir darbastaliu. Motina tuo didžiavosi. Kai jis žuvo ir kūnas buvo niekinamas, Bronė Slaninienė slapstėsi ir paskutinį kartą pamatyti sūnaus jau negalėjo. Susirado pas ūkininką tarnaujančius Alfonsą ir Aloyzą, pasakė jiems apie nelaimę. Susėdo tada visi trys ganykloje ant kelmo ir davė valią ašaroms...


Pranas – Jokeris, Varna, gimęs 1918 metais, Lietuvos kariuomenės savanoris. Iš pradžių eilinis partizanas, vėliau baigė partizaninius puskarininkių kursus ir paskirtas Balandžio būrio vadu. 1947 metų sausio 17 dieną žuvo Eigeniškių kaime. Kūnas niekintas Žiežmariuose, užkastas žydų kapinių patvoryje.


Aukštosios Panemunės stribai suėmė jaunėlį Aloyzą, gimusį 1933 metais, laikė Kauno saugume, žiauriai tardė, norėdami išgauti žinais apie brolius, nors tie jau buvo žuvę. Nukankino apie 1950 m., kūno šeimai neatidavė.


Už ryšius su partizanais, Alfonsas, gimęs 1931 metais, 1949 metų liepos mėnesį suimtas. Nuteistas 10 metų lagerio ir dar 5 metus tremties. Sugrįžo Į Lietuvą, šiuo metu gyvena Šlienavoje (Kauno r.). Tardant buvo žiauriai mušamas, kankinamas, šiandien didžiuojasi, kad iškentė pažeminimus, kančias ir nieko neišdavė.


Bronius, gimęs 1920 metais – Alytaus medžio apdirbimo mokyklos (technikumo) auklėtinis, stalius, karo metais tarnavo vokiečių kariuomenėje. 1944 metų vasarą su savo daliniu pro Kaišiadoris traukėsi į Vokietiją, susisiekė su tėvais, tačiau Vokietijoje dingo be žinios.


Bronei ir Petrui Slaninoms po pokario suiručių iš aštuonių vaikų beliko du – tuo metu buvę mažamečiais: Aleksas, gimęs 1939 metais, ir Genė, gimusi 1937 metais. Tik ir jiems nebuvo ramybės, nes reikėjo su tėveliais slapstytis.



Gerai sako, kad kaimynas – brangesnis už brolį. Deja, to negalėjo pasakyti Slaninos apie Kairiškėse, už kelio, gyvenusius Kuznecovus. Dar 1941 metų birželio 26 dieną į Slaninų sodybą atėjo besitraukiantys rusų kareiviai. Kaip tyčia, Petras buvo su šaulio uniforminiu švarku. Leitenantas pastatė vyrą prie sienos, žmona susmuko audimo staklėse. Tas dar paprašė, kad leistų atsisveikinti su vaikais, kurie slėpėsi duobėje po rąstais naujai trobai. Lenda iš duobės vienas už kitą mažesni penki pipirai, sustoja į eilę. Tada karininkas neišlaikė. Užšoko ant arklio, o nujodamas dar pasakė: „Plochoj tvoj sosed, izverg“ (Blogas tavo kaimynas, žvėris – rusiškai). Kaimyno reikėjo saugotis, be to, vienas jo sūnus tapo stribu.


1944 metų liepos pabaigoje, Kairiškių k., dvi dešimtys vyrų tarėsi, kaip jiems pasielgti: slapstytis ar eiti į sovietinę kariuomenę. Po ilgų diskusijų nutarė mobilizacijai paklūsti. Tada dar apylinkėse partizanų nebuvo. Tarp tokį sprendimą priėmusių buvo Jonas, Antanas ir Pranas Slaninos. Iš šaukimo punkto Joną išvežė tiesiai į frontą, o Praną ir Antaną – apmokymams į Pabradę. Kai Jonas, pamatęs, kad siunčiamas į tikrą pražūtį, dezertyravo ir grįžo namo, Bronė Slaninienė nuvyko į Pabradę aplankyti vaikų ir įkalbėti juos bėgti. Po savaitės, Kairiškių kaime, jau slapstėsi trys broliai Slaninos. Pasidarė slėptuvę namuose po krosnimi, bet be ventiliacijos, ilgai išbūti negalėjo, teko greitai kraustytis į mišką. Čia susitiko pažįstamą partizaną Mykolą Kuzinevičių – Serbentą, su juo dar tris Kairiškių ir Joniliškių kaimų vyrus – Petrą Čepulionį – Sakalą, Aleksą Lekavičių – Siaubą ir Albiną Visocką – Jovarą. Serbento būrys padidėjo trimis kovotojais.


Iš Pabradės į Kairiškes buvo atkeliavę keli ankstesni trikampiai vaikų laiškai, kuriais tėvai prisidengdavo, aiškindami užsukantiems kareiviams, kad jie sovietų kariuomenėje. Taip buvo tik iki Jono žūties... Vėliau saugumas išsiaiškino, kad vaikai ne fronte, o miške.


Kalbėdamas apie Motinos dvasios galybę, Alfonsas Slanina prisimena daug gražių epizodų. Motina turėjo skrynioje 8 metrus balintos drobės vaikų baltiniams pasiūti. Parėjo kartą Antanas ir prasitarė, kad labai reikėtų partizanams maskuojančių drabužių, nes sniego fone sunku slapstytis. Nė žodžio netarusi, Motina ištraukė drobę ir per porą valandų pasiuvo maskuojantį drabužį. Išėjęs laukan, Bronius džiaugėsi, kad jau už 20 metrų apsiaustas neatpažįstamai susilieja su aplinka.


Deja, palaidoję sūnų Joną, Slaninos susilaukė represijų. Konfiskavo jų sodybą, net medinius šaukštus susirinko. Tėvams su keturiais vaikais teko eiti per gerus žmones. Alfonsas ir Aloyzas pradėjo piemenauti pas Matonius ir Petrą Pūrą, kiti ėjo iš trobos į trobą. Pūrų vaikai Petras ir Pranas slapstėsi, vėliau buvo Saulės būrio partizanai, bandė užsiregistruoti, tačiau nuteisti 25 metus kalėti. Pranas lageryje žuvo. Petras palūžo, nusižudė. Šioje sodyboje, daržinėje, šeimininkai leido kartais Slaninoms apsistoti. Mažus vaikus nuo svetimų akių slėpė.


Petras Slanina buvo šiaudinių stogų meistras, glaudėsi ten, kur slapta dirbo: Darsūniškyje, Kalviuose, Kruonyje, Kampiškėse, Tursone. Tursone (Aukštosios Panemunės vlsč.) rado likusią be šeimininko sodybą, – tik stogą ir sienas, joje apsigyveno. Visa laimė, kad dar krosnis nebuvo nugriauta. Motina ravėjo svetimus daržus, tėvas dengė stogus, vaikai piemenavo. Visi pas skirtingus žmones. Visa laimė, kad pavyko nuslėpti karvę, kuri klajonėse po svetimus kampus padėjo šeimai išgyventi. Slaninas siejo draugystė su būrio vado Alfonso Aliukevičiaus-Saulės žmona Antanina, kuri viena augino mažametes dukreles Eleną ir Genovaitę, kitomis partizanų motinomis... Drauge ir nelaimes pragyventi buvo lengviau.


Kai vienas po kito žuvo Bronės Slaninienės vaikai, Motina nepalūžo. Ir jau 1947 metais, kai jaunėlis sūnus Alfonsas ieškojo išeities ir buvo stribų paieškomas, pasitarusi su tėvu, Motina paliepė jam su draugais glaustis prie partizanų. Tie patraukė į Žiežmarių apylinkes. Čia susitiko su Romualdu Randžiu – Meška, kuris protingai patarė jaunuoliui likti rezerve, gyventi legalų gyvenimą, nes jis dar nepilnametis, karo prievolei neieškomas, be to, tėvai tris sūnus jau paaukojo... Į tėvo klausimą, kada būsime laisvi, kada ateis pagalba, Meška tepasakė: „Kai tavo sūnus Alfonsas užaugs ir taps būrio vadu...“ Ir nuėjo neatsisukdamas. Meška tų metų liepos 1 dieną užverbuotos moters Juodiškių k. (Rumšiškių vlsč.) buvo apnuodytas ir suimtas. 1957 metais žuvo lageryje.


2003 metais Alfonsas Slanina savo iniciatyva ir lėšomis Kairiškių kapinėse, Kaišiadorių r., pastatė granito paminklą savo brolių Jono, Antano, Prano ir Aloyzo bei tų apylinkių partizanų Petro Čepulionio – Sakalo (1921–1948), Alfonso Čepulionio – Dobilo (1925–1949), Albino Visocko – Jovaro (1927–1948), Prano Mitkus – Pavasario (1924–1949) ir kitų kovotojų atminimui. Jame įrašyta ir partizanų Motinos Bronės Slaninienės pavardė. Kaip įrodymas, kad pokario kovose kovojo ne tik sūnūs, dukros, bet ir jų Motinos.


Alfonsas mano, kad ir jam čia teks prisiglausti, kai Viešpats pasišauks pas save. Ir džiaugiasi, kad amžinas poilsis prie iškentėjusios Partizanų Motinos jam jau dabar teikia ramybę.


Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Alfonsas Slanina apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, jam suteiktas Laisvės kovotojo statusas. Kiti broliai dar laukia pripažinimo.


Bronė Slaninienė apie 1974 metus.

Kotryna Petkevičienė

Kotryna Petkevičienė – Ambrazevičiūtė, gimusi 1875 metais, su vyru Mykolu, gimusiu 1872 metais, gyveno Būdos k., augino vaikus. Nuo 1939 metų Būdos kaimas vadinamas Klevų Būda. Kaime buvo 15 sodybų, apie 60 gyventojų. Šeima augino keturis sūnus: Petrą, gimusį 1898 metais, Bernardą, gimusį 1901 metais, Kazimierą, gimusį 1904 metais, ir jaunėlį Praną, gimusį 1918 metais.


Petras ir Bernardas buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai, todėl gavo žemės Šilasėdų k. (dabar – Jonavos r.) ir ten ūkininkavo. Klevų Būdoje su Petkevičiais (tėvu, motina ir jaunėliu Pranu) gyveno netekėjusi Mykolo sesuo Marija (gimusi 1890 metais), čia glaudėsi ir šeimą sukūręs Kazys su žmona Juze (gimusi 1907 metais) bei dviem vaikais – Kaziu, gimusiu 1933 metais, ir Pranuku, gimusiu 1943 metais. Viso 8 asmenys. Šeima turėjo 7 ha žemės, sklypas rėmėsi į Kaišiadorių-Jonavos geležinkelį. Kazys dar dirbo Pamierio geležinkelio stotelėje iešmininku.


Motina laikė šeimos vadžias. Matydama, kad Pranukui reikia mokytis amato, po pradžios mokyklos baigimo, atidavė jį mokytis į Aitekonis pas Alionį siuvėju. Taip jaunuolis bandė pelnytis duoną iš siuvimo, tačiau pašaukimo šiam darbui neturėjo. Baigė šešias Kaišiadorių gimnazijos klases. Motinos paskatintas, 1937 metais išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Pateko į 5-ąjį pėstininkų pulką Šančiuose. Baigęs puskarininkių mokyklą, užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Motina ir visas kaimas didžiavosi juo, kai atostogaudavo namuose su šaunia uniforma, asmeniniu ginklu. Iš savo kariškio atlyginimo rėmė šeimą.


Pirmosios sovietinės okupacijos metais Pranas iš kariuomenės buvo išvarytas, nes sovietai nepasitikėjo savanoriais. Grįžo į tėvų ūkį, kur šeimininkavo Kazimieras, kaip geležinkelietis atleistas nuo mobilizacijos...


Likimas lėmė 1941 metais Pranui dirbti Laikinosios Vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje, čia susipažino su Jonu Misiūnu, būsimuoju Didžiosios Kovos apygardos vadu Žaliu Velniu. Vėliau vokiečiai Praną buvo mobilizavę į savo armiją, tarnavo Baltijos divizijoje, buvo viršila, tris kartus sužeistas. Traukiantis vokiečiams iš Lietuvos, liko Lietuvoje, buvo LLA Vilniaus apygardos nariu. Pranui reikėjo slapstytis. Gyveno svetima Juozo Putino pavarde. Deja, 1944 metų vasaros pabaigoje įkliuvo baudėjams Būdoje, buvo suimtas, nuvežtas į Trakus ir siunčiamas į frontą. Pabradėje, vežant kareivius į Baltarusiją, pabėgo, grįžo namo ir tapo Žalio Velnio pagalbininku Kariūnu, DKA štabo nariu, bataliono vadu.


Kaišiadorių krašto partizaninio judėjimo istorijoje Pranas Petkevičius-Kariūnas įvardijamas kaip vienas iš sumaniausių, drąsiausių, išradingiausių kovotojų vadų. Apylinkių žmonės žinojo, kad jo vadovaujami vyrai nenuskriaus gyventojų, iš jų nieko nereikalaus, o sutikę dar paklaus, kaip gyvena, gal gali kuo padėti?


Sako, Kotryna Petkevičienė nesudėdavo bluosto, kai nugirsdavo apie partizanų ir kareivių susišaudymus. 1944 metų pabaigoje, Klevų Būdos k., buvo dislokuota sovietų armijos kareivių kuopa. Kareiviai kirto mišką ir arkliais vežė į Livintus, krovė į vagonus. Petkevičių sodyboje apsistojęs tos kuopos vadas, buvo stropiai saugomas. Tačiau Pranas sugebėjo aplankyti Motiną. Persirengdavo prasčioko rūbais, apsimesdavo elgeta, invalidu. Sako, kai pasirodydavo tas elgeta, tėvai su širdies virpuliais glostė jam rankas... Pranas buvo ieškomas, jo sulaikymui dirbo keliolika informatorių, paskirta piniginė premija, tačiau sulaikyti nepasisekė.


1945 metų birželio 28-osios 9 valandą ryte prie Petkevičių sodybos sustojo šarvuotas traukinys. Iš jo pasipylė kareiviai. Darė kruopščią kratą, prie sienos pastatė tėvus, brolį. Mažasis Pranukas (brolio sūnus) gulėjo lovytėje, jo kūnelis buvo žaizdotas. Vaikas nesavu balsu rėkė iš baimės ir skausmo. Motinos ar močiutės prie vaiko neprileido. Kratė, ieškojo brolio bunkerio, ginklų su nuolatiniu klausimu „Gde vaš bandit?“. Nieko nerado. Tada liepė visiems rengtis. Vyrą, sūnų Kazį, marčią Juzę išsivedė ir šarvuočiu nuvežė į Kaišiadoris. Nieko su savimi pasiimti neleido: nei drabužių, nei duonos kąsnelio. Liko tik vaikai Kotryna ir Marija. Išvežtuosius tardė Kaišiadoryse, Vilniuje. Po tardymų Kaziui buvo išmušti 5 dantys, sumuštas ir tėvas. Juos iš Lukiškių trumpam paleido namo.


Kariūną žinia apie jo šeimos naikinimą pasiekė birželio 30-tą. Savųjų kančios, okupanto žiaurumas jį sukrėtė. Sako, jis parašė NKVD Kaišiadorių garnizono viršininkui A. Bološevui laišką, smerkė smurtą ir patarė kovoti garbingai, mūšio lauke, o ne su niekuo nekaltais senais tėvais ar mažamečiais vaikais.


Deja, jau liepos 17-tos rytą į Klevų Būdą vėl atvažiavo mašina kareivių, lydima dviejų stribų iš Lomenių k., vėl ieškojo Kariūno bunkerio, statė prie sienos Kotryną, Mariją. Paskui liepė rengtis. Vienas kareivukas ukrainietis patarė dėtis kuo daugiau drabužių... Kaišiadoryse susodino į gyvulinius vagonus. Pagyvenusias moteris išvežė į Permės srities Kudymarko r. Viziajaus gyvenvietę miško ruošos darbams. Jos buvo beraštės, nemokėjo rusiškai. Mykolą Petkevičių nuo trėmimo ar lagerio išgelbėjo tiktai mirtis...


1945 11 19 mūšyje Livintuose žuvo ir pats Pranas Petkevičius – Kariūnas, tada kai DKA A rinktinės 2-ojo bataliono vadas liko pridengti besitraukiančių partizanų. Kūnas buvo išniekintas Kaišiadoryse.


Tuo Petkevičių nelaimės nesibaigė: 1948 metų gegužės 22 dieną į Jeniseisko r. Lesozavodo gyvenvietę buvo ištremti likę šeimos nariai: Kazys ir Juzė Petkevičiai bei jų mažamečiai vaikai Kazimieras ir Pranas. Į Lietuvą jie sugrįžo 1957 metais.


Partizano Kariūno Motina Kotryna Petkevičienė 1946 metais mirė tremtyje, Permės srityje. Mirė išbadėjusi, nusikankinusi, bet sūnaus neprakeikusi. Greitai žuvo ir giminaitė Marija. Jos nieko nežinojo apie Prano žūtį, nes paprasčiausiai Lietuvoje neliko savųjų, kas galėjo pranešti. Motinos kapo Permės pamiškėje neišliko. Klevų Būdos kaimo, kuriame gyveno, vargo ir svajojo Petkevičių šeima, irgi jau nebėra. Petkevičių sodyba sunaikinta dar 1948 metais. Klevų Būdoje šiuo metu niekas negyvena. Lesosibirsko kalvelėje, Permės srityje, guli Kazimieras su žmona Juze, o Palomenės kapinėse ilsisi Bernardas, miręs 1988 metų kovo mėnesį, tik pusmečio nesulaukęs iki Sąjūdžio gimimo. Kazio sūnus, irgi Kazys, yra aprašęs savo šeimos tragediją. Jis nuoširdžiai rūpinasi močiutės ir dėdės atminimo įamžinimu.


Deja, Kotrynos Petkevičienės nuotraukos neišliko. Visa laimė, kad dar radome gyvus liudytojus ir sugebėjome aprašyti jos skausmingą gyvenimą.


Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Pranas Petkevičius 2003 metais apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Ona Kazunevičienė

Burbiškiu k., Žiežmariu vlsč., Trakų apskr., karo meto ir pokario suirutėse paguldė galvas Onos vyras Ignas Kuzinevičius ir penki jų sūnūs. Šeštasis po dvidešimties metų žuvo Sibiro tremtyje. Motina, išverkusi visas ašaras dėl vyro ir vaikų žūties, nepalūžo, tačiau senatvės nesulaukė. Dukra dėl to, kad buvo partizanų sesuo, kalinto partizano žmona, neturėjo ramybės iki pat Atgimimo.


Motina džiaugėsi savo šeima, ramiu, protingu vyru. Darbštuolė dukra Eleonora, sūnūs – kaip ąžuolai... Sako, Jonas visame valsčiuje tvirčiausias buvo: paima du vyrus už diržų ir iškelia virš galvos. Mykolas už visus linksmiausias ir protingiausias buvo.


Broliai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, po jos trys nuėjo į pasienio policiją. Tėvas Ignas (gimęs 1885 metais) nuo 1930 metų buvo Šaulių sąjungos Žiežmarių skyriaus narys. Labai norėjo, kad vaikai rastų vietą gyvenime, todėl stengėsi juos mokyti, anksti įjungė į patriotinę veiklą. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje Kuzinevičių vaikams buvo svajonė ir siekiamybė, nes jie turėjo apginti gimtą kraštą nuo okupantų.


1944 metais, artėjant rusams, kaimynas Sinkevičius agitavo jaunus vyrus, kurie dirbo pasienio policijoje, savisaugos būriuose, trauktis į Vakarus – sakė, kad grįžta baisūs žmonės, jie nieko nepasigailės. Agitavo ne tik Kuzinevičius, bet ir Juozą Kalaušį. Sako, klausė ir Motinos patarimo, tačiau ta pasakė, kad jei Viešpats skiria tokia dalį, tai reikia ją sutikti Lietuvoje, su ginklu rankose...


Dar nenutilo atslinkusio fronto kanonados, kai okupantai, vedini vietos aktyvistų, jau pasirodė Kuzinevičių sodyboje. 1944 metų liepos mėnesį rusų kareiviai suėmė besislapstanti tėvų namuose Praną, gimusį 1919 metais, ir nuvedė į Trakus. Iš ten išvežė į Jarcevą, o paskui – į frontą Latvijon. 1945 metų pradžioje, ten Pranas ir žuvo ar kaip nepatikimas, buvo sušaudytas. Apie sūnaus žūtį šeimai nepranešė. Tai buvo padaryta sąmoningai, keršijant jiems už sūnų pasipriešinimą. Ne tik vaikai, bet ir tėvas ėmė slapstytis, nes priklausė kaimo savisaugos būriui, saugojo valstiečių turtą nuo raudonųjų partizanų. 1943 metų vasarą, Ignas Kuzinevičius nuo rusų diversantų gindamas sodybą, buvo sunkiai sužeistas. Antanas su Mykolu buvo vedę.


Tėvą suėmė 1944 metų rugsėjo mėn. pabaigoje, radę slėptuvėje klojime, šiaudų prėsle. Būrys kareivių apsupo pastatus, radę Igną sumušė ir nusivarė į Trakus. Motina greitai susiruošė, sumetė į krepšelį maisto – ir paskui kareivius. Veskitės, sako, ir mane. Ją atstūmė, dar pagrasino nušauti, jei nepaklus. Sugrįžo namo be ašarų, pradėjo raminti ir vaikus. Tada ir išėjo penki sūnūs į mišką.


Už priklausymą priešiškai sovietams Šaulių organizacijai, dalyvavimą savisaugos būryje, tėvą Igną nuteisė ir išvežė į Sibirą. Kemerovo lageryje 1945 metais jis žuvo.


Motina su dukra ir šešiolikmečiu Stasiuku dirbo visus lauko darbus, sunkiai vertėsi. Pagal išgales maitino ir miškuose klaidžiojančius vaikus. Kartas nuo karto vienas iš vaikų pasirodydavo netoliese. Žinojo, kad jie – ne zuikiais tapę jauni vyrai, o organizuotu partizanų būriu. Jų visų vadas buvo jos Mykolas, pats mylimiausias, gavęs tėvelio vardą.


Antanas – Narsutis, gimęs 1911 metais, buvo brolio Mykolo partizanų būryje. Žuvo 1945 metų sausio mėnesį Žikaronyse, Semeliškių vlsč., Trakų apskr. Slapta palaidotas Žikaronių kapinėse.


Jonas – Kazimieraitis, gimęs 1913 metais – kuopos vadas. 1946 06 12 NKVD Žiežmarių poskyrio informatoriai „Lyda“ ir „Nevas“ pranešė apie Serbento kuopos partizanų stovyklą Kaukinės miške. Kitą dieną Jonas ten ir buvo nušautas. Palaikai niekinti Žiežmariuose.


Mykolas – Serbentas, gimęs 1917 metais, 1938 m. buvo Lietuvos kariuomenės husaru, puskarininkiu, vėliau – policijos jaunesniuoju karininku. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės batalionui. Žuvo 1946 09 22 Naujosios Slabados k., Boliaus Šriupšos sodyboje. Palaikai niekinti Žiežmariuose.


Stasys – Kukalis, gimęs 1928 metais, į mišką išėjo nė aštuoniolikos neturėdamas. Po kurio laiko tapo būrio vadu. Žuvus broliams ir kitiems būrio draugams, 1949 metais persikėlė į Dainavos apygardą, tapo Dzūkų rinktinės Skroblo būrio partizanu. Matė daug žūčių, tačiau likimas lėmė jam likti gyvam. Buvo manoma, kad jis žuvo 1947 metų kovo 3 dieną Karveliškių kaime. Vežė seserį atpažinimui, tačiau partizanas žuvo 1956 08 12 Kaišiadorių r., kai agentai smogikai „Adomas“, „Beržas“ ir „Žilvytis“, panaudoję saugumo agentūrines – operacines priemones, surengė pasalą.


Ignas – Voverė, Drignius, gimęs 1915 metais, partizanavo su broliais. Būrio vadas. Išvengė daug mirčių, matė brolio Mykolo žūtį. 1947 01 17 siautėję sovietinės NKVD kareiviai aptiko partizanų bunkerį M. Juodžio sodyboje Nemaitonių kaime. J. Juodonis – Beržas žuvo, o Igną paėmė gyvą, iš pradžių skyrė mirties bausmę, bet vėliau bausmę pakeitė ir nuteisė 25 metus lagerio. Kalėjo Vorkutos lageryje, Dubrovlageryje, Javose. Lageryje žuvo 1967 metais.


Motinai beliko dukra Eleonora. Ji 1957 metais ištekėjo už sugrįžusio į Lietuvą buvusio partizano, politinio kalinio Juozo Kalaušio – Milžino (1911–2009). Vyras 1951 metais nuteistas 25 metus kalėti. Atsėdėjo 12 metų. Bausmę atliko Minlage, Intoje. 1995 metais Eleonora, sulaukusi devyniasdešimties, papasakojo šeimos istoriją, kuri mums pasirodė ypač garbinga ir įdomi.


Ona Kuzinevičienė sunkiai pergyveno vaikų žūtį. Nedavė ramybės stribai, NKVD kareiviai. Kol vaikai buvo gyvi, ateidavo ir reikalaudavo kad perduotų jiems laiškus, su dukra Eleonora paragintų legalizuotis. Tada miškuose kovojo Stasys ir Ignas. Moterims du kartus per savaitę reikėjo registruotis Žiežmarių milicijoje.


Ona Kuzinevičienė mirė greitai po sūnų žūčių, palaidota Burbiškų kapinėse. Deja, kai prieš kelis metus lankiausi Burbiškėse, vietos gyventojai beveik nieko nežinojo apie iš jų kaimo kilusią šeimą, kuri taip nukentėjo nuo sovietinės okupacijos.

Labai norėčiau, kad apie šią šeimą, Motiną, Tėvelį ir jų vaikus, žinotų visa Lietuva, kad Žiežmarių seniūnijoje (Kaišiadorių r.) jai būtų pastatytas paminklas. Deja, niekas nepasirūpino, kad šešiems žuvusiems Kuzinevičiams būtų suteikti Karių savanorių statusai, kad jie gautų valstybinius apdovanojimus. Žuvo beveik visa šeima, neliko kas rūpintųsi tuo. Apskritai nesuprantama, kam tie didžiuliai apribojimai, reikalavimai statusų suteikime tiems, kurie paguldė galvas už mūsų Laisvę. Juk jiems jokių kompensacijų mokėti nereikės, nebent atžymėti kokiu nors Atminimo ženklu, kurių ir atsiimti nebus kam, kad visa tai keliaus į archyvus ir mūsų sąmones. Juk keista, kad daugiau nei pusė žuvusiųjų Lietuvoje vis dar nežinomi, be Karių savanorių statuso. Užtat ordinais, medaliais pasidabinę ir tie, kurie faktiškai partizaninėje kovoje nedalyvavo.


Deja, Onos Kuzinevičienės nuotraukos neišliko...

Marcelė Dzimidavičienė

Kai 1922 metais dvidešimtmetis Jačiūnų kaimo (Žaslių vlsč., Trakų apskr.) jaunikaitis Balys Dzimidavičius su piršliu pravėrė gretimo Klūsų kaimo ūkininkų Simono ir Uršulės Grendų trobos duris, jų laukė ne tik tėvai, bet ir keturios suaugusios dukterys. Simonas priverstinai siūlė vesti vyresniąją Marijoną, žadėjo duoti gabalą žemės iš septynių ha turimos, gerą kraitį, tačiau Balys jau buvo nusižiūrėjęs jaunesniąją Marcelę.


– Imk, jei nori, – tepasakė atkakliam jaunikiui Simonas Grenda. – Bet Marcelei dar kraičio nesuruošėm, žeme nesidalinsime...


Jaunikis tik pabučiavo motinai Uršulei ranką ir pasakė, kad turtai užgyvenami, daug svarbiau, koks žmogus bus tavo vaikų motina. Taip ir parsivedė į tėvų namus Jačiūnų kaime dvidešimtmetę merginą. Jonas ir Cecilija Dzimidavičiai tada augino keturis vaikus, pats šeimininkas buvo jau be sveikatos. Iš pradžių jaunoji šeima dirbo tėvelių ūkyje, tačiau abu buvo pramuštomis galvomis į mokslus. Paliko Balys ūkį broliui, o pats su Marcele mokėsi, lankė kursus, kabinos jiedu už gyvenimo. Vyras dirbo „Lietūkyje“ parduotuvės vedėju. Jačiūnuose jiems gimė trys vaikai (Antanas, Pranas ir Danutė Domicelė), ketvirtas, Vytas, – jau Gegužinėje, kur tėvelis su mama dirbo Monopolyje. Vaikams prižiūrėti, samdė auklę. Gegužinėje Balys giedojo bažnyčios chore, buvo šaulys, visų valsčiaus renginių dalyvis bei organizatorius. Bendravo su kunigu Nikodemu Švogžliu – Milžinu (1899–1985), kuris buvo ne tik Gegužinės parapijos klebonas, bet ir rašytojas, kraštotyrininkas, visame krašte žinomas žmogus. Marcelė Dzimidavičienė buvo pamėgusi knygas, daug skaitė, vartė laikraščius, tuo sukeldama didelį kaimiečių nustebimą. Ne tik skaitė, bet ir diskutavo įvairiomis temomis. Visa tai ji išmoko savarankiškai, vyro padedama.


Šeima keliavo po apskritį: dirbo ne tik Gegužinėje, bet ir Vievyje, vėliau – net Obeliuose prie Rokiškio. Gal ir būtų praleidę gyvenimą svetur, bet prasidėjo neramumai, karai. 1942 metais šeima grįžo į Klūsus pas dėdę Stasį Grendą, nes vokiečiai vyresniuosius vaikus įtraukė į sąrašus darbams reiche. Antanui tada buvo tik devyniolika, o Pranui – dar mažiau. Mama, pasitarusi su vyru, susodino vaikus ant dviračių ir išsiuntė vaikus iš Obelių namo. Greitai ir jiedu su vyru patraukė į gimtąsias vietas. Balys dirbo Palomenės urėdijoje apskaitininku, paskui buhalteriu, glaudėsi miškininkų name Pasode. Mama nuo pergyvenimų dėl vaikų, nuolatinio streso pasiligojo. Negalėjo vaikščioti, nebent ramentais pasiramstydama.


Vaikai buvo labai nagingi. Tėveliai kiekvieną jų pagal išgales stengėsi pramokyti. Antanas, kuris turėjo pomėgį menui, technikai, gražiai drožinėjo, baigė Kauno meno mokyklą – norėjo tapti keramiku. Pranas mokėsi Rokiškio prekybos mokykloje, tapo prekybininku, dirbo Obeliuose pardavėju. Deja, šeimos planus, svajones sujaukė antroji sovietinė okupacija.


Danutė Dzimidavičiūtė prisimena, kai Antanas, ruošdamasis išeiti į mišką, buvo rekonstravęs sugadintą rusišką automatą, mokėsi šaudyti. Buvo jauni vyrai, Lietuvos kariuomenėje netarnavę, tad visko teko išmokti patiems.


Būdama ir taip be sveikatos, nelaimės motiną visai prikaustė prie lovos. Pirma, kad vos atėjus rusams, 1944 metų liepos mėnesį visi trys vyrai (tėvas ir sūnūs) gavo šaukimus į sovietinę kariuomenę. Per giminaitį, o vėliau žinomą Didžiosios Kovos rinktinės kūrėją Stasį Misiūną – Senį, tėvui pavyko gauti dokumentus, kuriuose Balys buvo septyniais metais pasendintas, tad į kariuomenę jau netiko. Deja, jų sūnums teko garbingas, bet negailestingas likimas. Jie tapo partizanais. Lietuvos Ypatingajame archyve išlikę dokumentai byloja apie tokius jų likimus:


Dzimidavičius Antanas – Riteris, gimęs 1923 08 29. Nuo 1944 metų – DKR Jurgino būrio partizanas, 1945 metais – DKA štabo ryšininkas (Žalio Velnio su batalionų vadais) ir orgbūrio, vėliau A rinktinės bataliono vadas. 1947 08 10 Lomenių miške, prie Neprėkštos k., pasaloje sunkiai sužeistas, o tardant nukankintas. Palaikai niekinti Kaišiadoryse. Manoma, kad kūnas užkastas Kaišiadorių m. pakraštyje, durpyne prie pieninės.


Dzimidavičius Pranas – Puntukas, gimęs 1925 09 27. Nuo 1944 metų gruodžio mėn. – DKR, vėliau DKA A rinktinės 2-o bataliono Klevo būrio, 1-os kuopos 1-o būrio, 2-os kuopos Perkūno būrio partizanas. Paimtas gyvas, sužeistas 1947 02 26 Kalniškių k., K. Savicko sodyboje. Tada partizanas K. Bauras – Varguolis žuvo. Karo tribunolo 1947 05 19 nutarimu nuteistas 10 m. lagerių ir 5 m. tremties. Kalėjo Omsko lageriuose. 1955 04 13 paleistas į tremtį Kudymkare, Permės sritis. 1964 07 02 paleistas, 1965 metais grįžo į Lietuvą. Mirė 1980 04 08 Trakų rajone, Vievyje, ten ir palaidotas.


Balys Dzimidavičius, matydamas artėjančius okupantus iš Rytų, agitavo šeimą bėgti į Vakarus. Motina buvo prikaustyta prie lovos, o gal dėl patriotinių jausmų, liko Lietuvoje. Balys žinojo, kad dėl to, kad jis priklausė šaulių organizacijai, bus įkalintas. Net nepagalvojo, kad nelaimės priežastimi galės būti radijo aparatas. Atsivežė jį iš Obelių ir paliko pas brolį Stasį Antanaičių k. Kai kareiviai kratos metu aparatą surado, brolius suėmė ir nuvežė net į Karaliaučių teisti. Iš ten grąžino į Trakus. Balys grįžo iškankintas, žaizdotas. Teisme Trakuose pasisekė įrodyti, kad aparatu nesiklausė Amerikos balso, net laiko neturėjo, gyveno kitur, tad paleido. Tuo metu prie sergančios mamos buvo likę tik penkiolikmetė dukrelė Danutė ir vienuolikmetis sūnelis Vytautas. Prasidėjo naujas pragaras ir pas Dzimidavičius: motiną Marcelę nuolat lankė stribai, krėtė, stovėjo pasalose. Kitą kartą tėvą Trakuose kankino jau ne dėl radijo aparato, o dėl miške kariaujančių sūnų. Grasino, mušė, sakė, kad laikys kameroje tol, kol anie ateis užsiregistruoti. Kai kartą paleido, kad perduotų vaikams žinią apie kvietimą registruotis, Balys išbėgo iš tėviškės ir pradėjo slapstytis prie Kruonio.


Motina labai ilgėjosi savo vaikų, tačiau tie pasirodyti tėviškėje bijojo. Tik kartą, pas Marcelės seserį Dubeliuose, pasirodė Antanas ir pamatė Motiną. Visus tuos metus juos jungė tik malda.


1945 metų liepą prie Dzimidavičių namų pasirodė stribai ir kareiviai. Liepė ruoštis, sakė, kad visus juos greitai veš į Sibirą. Rado namuose nevaikščiojančią Motiną, Danutę ir atsitiktinai atėjusią pusseserę. Mergaites suėmė ir išsivežė į Kasčiukiškių dvaro trobesius. Motinai pasisekė pasiekti savus Dubeliuose ir ten prisiglausti. Išvežė visus iš namų tam, kad apiplėštų sodybą. Stribai viską išvogė, susirinko sunkiai užgyventą turtelį. Tik motinos ramentus paliko. Kai Danutę paleido, ji nukeliavo į Dubelius, kur pas tetą Juzefą Čėsnienę gyveno motina ir brolis.


Už poros savaičių, 1945 07 17 prie sodybos privažiavo kareiviai ir stribai. Sako, kad į sąrašus įrašytų tremtinių gyvenamą vietą išdavė pažįstami, kaip ir žuvusį brolį. Kaip kartas Čėsnos, pas kuriuos šeima gyveno, neturėjo nei vieno kepalo duonos kelionei, nes ją tik ruošėsi kepti. Visi su siaubu stebėjo, kai Motiną nunešė į automašiną, paguldė kėbule, o prie jos atsisėdo dukra Danutė (gimusi 1930 metais) bei jauniausiais sūnus Vytautas (gimęs 1933 metais). „Bėgsit – šaudysim“, – perspėjo kareiviai. Atvežė į Kaišiadoris ir įkėlė Motiną į vagoną tremtiniams. Jame 31 su puse žmogaus tilpo, – toji pusė ir buvo Marcelė...


– Galėjau Kaišiadoryse pabėgti, – atsimena dabar Danutė Dzimidavičiūtė – Karanakevičienė. – Nuklydau savais reikalais nuo vagono, o kai susiruošiau atgal, stovi kareivis su šautuvu ir sako: „Tut nelzia“ (čia negalima – rus.). Bet grįžau pas mamą, nes negalėjau sergančios palikti. Ir to niekada nesigailėjau.


Partizanų Motina Marcelė Dzimidavičienė su vaikais atsidūrė Permės srities Kudymkaro rajone, Galiaševo gyvenvietėje. Sunkiai dirbti negalėjo, vaikai maži, tad nereikia nei sakyti, kokias kančias iškentė šeima. Visa laimė, kad Motina mokėjo siūti, bet neturėjo siuvamos mašinos. Tad siuvo moterims sukneles rankomis, už tai gaudavo bulvių lupenų ir kitų valgomų likučių. Kai vaikai sužinojo apie brolio Antano žūtį, Motinai dar ilgai nieko nesakė. Bet nujautė Jos širdis sūnaus žūtį... Pranas atsiliepė iš lagerio, ilgai susirašinėjo, kol po bausmės atvyko pas mamą atlikti tremties.


Nors Boleslovas Dzimidavičius nuo trėmimo išsisuko, tačiau jau 1953 metais pats išvyko pas savus į Permės sritį. 1960 metais jie visi iš tremties buvo paleisti ir sugrįžo į Lietuvą. Tik Pranas dar liko ketveriems metams. Boleslovas mirė 1973 metais, Marcelė – 1975 metais, Vytautas – 1992 metais, visi palaidoti Vievyje. Vievyje gyvena ir Danutė, patikslinusi mums Dzimidavičių šeimos istoriją. Belieka pridurti, kad šiuo metu Jačiūnuose ir Klūsuose, kur kažkada gyveno Dzimidavičiai, jau niekas negyvena... Danutė su didele širdgėla kalba apie šeimos istoriją...


Danutė Domicelė Dzimidavičiūtė – Karanakevičienė išsaugojo brolio, Didžiosios Kovos apygardos (DKA) partizano Antano-Riterio, gimusio 1923 metais, laiškus, rašytus jai ir Motinai iš Kaišiadorių apylinkių, kai kartu su motina Marcele ir broliu Vytautu jie gyveno tremtyje Permės srityje. Žinoma, savo vardu susirašinėti partizanas negalėjo, tai pasirašydavo drauge Antose, draugėmis Antose ir Prane ar Jaronimu. Paskutinis laiškas Antano rašytas 1947 metų liepos 28-ąją, tik 12 dienų iki žūties. Klausdamas apie Motinos sveikatą, sūnus tegalėjo paklausti, kaip jūsų mamos sveikata... Partizanų laiškų ištraukos gal padės suprasti, kuo gyveno jauni vyrai, okupanto suvaryti į miškus, vargę, šalę – vardan Lietuvos Laisvės. Iš spausdinamų ištraukų suprasite, kad laisvu laiku Antanas partizanaudamas piešia ir iš medžio drožia rožančius... Žinoma, rašant saviesiems į tremtį, partizanas negalėjo tiksliai aprašyti vykusių mūšių, tačiau išlieti širdį apie gamtos grožį, sunkumus, kartais net apylinkių naujienas, bandė. Juk negalėjo išsiduoti, kad kovoja partizanų gretose, o Motinai, seseriai ir broliui taip perduodavo žinią, kad dar gyvi... Spausdinamų laiškų ištraukų kalba kiek pataisyta.



1946 metų birželio 17 diena. ...Šiandien pas mus atlaidai – Devintinės, žmonės eina į bažnyčią. O mes, kaip žinai, negalime nueiti, nes nėra laiko?.. Kai kur jaunimas linksminasi, vakaruškas daro, nors turėtų liūdėti, žiaurus karas daug jaunų širdžių atskyrė nuo savų ir visai nuo šio pasaulio. Dabar neseniai grįžo iš kariuomenės Adulis, paskui Belapetravičiaus Vacys. Tiktai Vytuko nesigirdi. Vacys sakė, kad juos Pabradėj išskyrė ir Vytuką išvežė į frontą. Tai gal kur vargšas žuvo, kad po to nuo jo nei vieno laiško negavo... Parašykit, kaip jūs gyvenat, ar sveiki, kaip jūsų mamos sveikata. Jau jūs su Vytuku turbūt pasikeitėt, nes jau beveik metai, kaip jūs tenai vargstat. Mes tai kol kas sveikos žiemą pragyvenom, nesušalom, tai dabar pavasarį jau visai gerai jaučiamės.

Sudievu, bučiuojame visus šimtą kartų ir pasiliekame čia su kartumu širdyje, kad dar negalime tikrai prispausti prie krūtinės.

Iki pasimatymo, tavo geriausios draugės Antosė ir Pranė.



1947 metų sausio 24 diena. ...Dabar pas mus slenka dienos niūrios ir liūdnos, kiekvieną dieną pamąstai apie ateitį, koks likimas dar laukia, ar lemta bus mums dar pasimatyti, bet Dievo valia, Danut, turėkime vilties, o Jis mūsų neapvils.

Kalėdas mes praleidom neblogai, buvo pas mus Adulis atėjęs... Kūčias visi bendrai valgėme „savo namuose“, bet mintys buvo ten, pas jus, kaip jūs praleidžiate tą baisų vargą vargdami. Gavom nuo Vytuko laišką su Trispalviuke, kurį visiems parodėm... Atsiųsčiau dar kokią fotografiją, bet abejoju, kad kartais nežūtų, nes aš manau, kad tu žinai, kokios jos yra.

Tavo geriausia draugė Antosė.



1946 metų vasario 25 diena. Mylima drauge Danut! Likimas negailestingai mus išskyrė, bet turėkime vilties ir prašykim Aukščiausiojo, kad vėl kada nors pasimatytume. Ar sveika tavo mamytė, tegu saugojas kaip galėdama, kad tik labai nesusirgtų... Pabučiuok už mus savo mamą ir Vytuką... Mes su Prane tai kol kas vidutiniškai gyvenam, kol kas dar nesergam ir nesirgom. Savo tėtės nuo tada, kai išvažiavo tai dar nematėm. (Boleslovas Dzimidavičius nuo trėmimo pasislėpė, o jau 1953 m. pas šeimą išvyko savanoriškai. A. S.) Tai sudievu. Bučiuojam jus visus šimtą kartų ir meldžiam, kad galėtume kada tikrai pabučiuoti. Tu, Danute, ramink savo mamą, kad labai nesigraužtų, nes jai labai nesveika...

Tavo draugės Antosė ir Pranė.



1947 metų kovo 8 diena. ...Kai atgims gamta, tada visiems bus linksmiau, malonu bus klausyti paukštelių balsų. Iki vasario žiemos kaip ir nebuvo, bet paskiau kad prisnigo, tai beveik iki kelių brendame po sniegą. Tikra rusiška žiema pasidarė, visą laiką šaltis spaudė, buvo tarpais net iki 30 laipsnių šalčio. Su pavasariu, su bundančia gamta, gal ir mes sulauksime to, ko laukiame, gal tada vėl pamatysim vieni kitus ir galėsim toliau gyventi kaip anksčiau gyvenom.

Kaip sakei apie fotografiją, tai gal reikės įdėti, todėl saugok siuntinių dėžutes, vėliau bus paaiškinta. (Vėliau Antanas siuntė į Sibirą siuntinėlį dvigubu dugnu, kur paslėpė savo partizaniškas fotografijas. Deja, šeima bijojo jas laikyti, tad sunaikino. A. S.)

Kai ateis pavasaris, tai paėmęs iš Olesytės dažus ką nors nupiešiu, nes dabar tai negaliu, dabar gyvenam jau kitoje vietoje...

Tavo b. A. ir P.



1947 metų balandžio 27 diena. ...Miškas ošia, vaitoja ir rauda vėjo siūbuojamos eglės ir pušys, o širdy taip liūdna, nei didžiausios vėtros ar uraganai negali to liūdesio išrauti. Jau greit bus dveji metai, sesut, kai mus išskyrė, o dar mūsų padėtis nepasikeitė... Pas mus jau pavasaris. Pradėjo jau žaliuoti, žibutės žydėti, darosi visur linksma ir gražu, tik krūtinėje audra siaučia. Bet ateis ta diena ir tos audros prasiverš ir pradės siausti visur... Buvom nuėję pas tą, kuris pas jus buvo, gavom viską, ką siuntėte ir daug sužinojau apie jūsų gyvenimą.

Tad iki kito karto. Pranas S. verda bulves ir sako, jeigu rašai panai laišką, tai įduok linkėjimus nuo to, kuris verda bulves, taip pat ir nuo kitų linkėjimai...

Sudie, Jaronimas.



1947 metų liepos 3 diena. ...Apie Auksę yra žinių, kad ji Lukiškėse, gal kartais ją paleido, nes jau dauguma buvusių toje byloje yra paleisti, o Stefka net Tolimuose Rytuose... Daviau Olesytei porą rožančių, kad jums pasiųstų. Jie yra Sam. ir Prano Č. dirbti, vienas padarė poteriukus, o kitas juos sukabino ir nudažė. Jie bus pašventinti ir galėsit melstis (Sam. – Kazys Leikauskas – Samanis, partizanas, suimtas ir nuteistas, Pranas Č. – partizanas Pranas Čiurinskas – Lašas, žuvo 1948 08 01. A. S.). Mes kol kas visi sveiki, kaitinamės prieš saulę, tiktai kai kada nuo uodų negalim apsiginti, tiesiog puola jie be jokios komandos. Taip ir slenka diena po dienos, kai kada liūdna, kai kada ir ne.

Sudievu, tavo pažįstamas Jaronimas.



1947 metų liepos 28 diena. Brangiausioji Danut! … Pas mus dabar rugiapjūtė. Jau kai kur žmonės ir pabaigtuves kelia. Klūsų k. tai turbūt jau visi pabaigė. Ir mes dar pataikėm ant pabaigtuvių pas Jasių.

Artinas ruduo, vėjas medžių šakas kedena ir lapai šlama amžiną savo dainą. Tą dainą, kurią prieš šimtmečius klausėsi mūsų senoliai istoriniais laikais ir kurios mes dabar klausomės... Kazio Stefka žadėjo jums medaus nusiųsti, tai kai rašysi jiems laišką, irgi apie tai paminėk, aš taip pat dar nuo savęs priminsiu, kad greičiau nusiųstų, nes šiemet gera vasara nešt bitėms medų.

Kai tau dėdė B. rašė apie tarnybą, tai kai kas gavo, gal greit ir mes gausim, bet dar kol kas senose vietose. (Turėta galvoje išdaviko A. Markulio – Erelio netikrų pasų išdavimas ir apgyvendinamas miestuose. A. S.)

Tavo pažįstamas Jaronimas.


Marcelė ir Balys Dzimidavičiai su vaikais tremtyje, 1950 m.


Partizanai Antanas ir Pranas Dzimidavičiai, 1944 m. liepos mėn.

Antanina Lekavičienė

Didžiosios Kovos apygardos partizanų gretose kovojo ištisos šeimos. Kaip paprastai, broliai buvo partizanai, seserys – ryšininkės, gailestingosios seselės, tėveliai – rėmėjai. Sunku pasakyti, kaip išlaikydavo Motinų širdys, kai miestelių aikštėse buvo niekinami jų vaikų kūnai, kai į kiekvieną susišaudymą, žinią iš vietovių, kuriose kovotojai slapstėsi, kai ištisi batalionai raudonžvaigždžių karių juos gaudė...


Tai buvo paprasta, neraštinga Joniliškių kaimo, buvusio netoli Kruonio (Kauno apskr.), moterėlė. Jos visas turtas – karvutė ir gražiai augantys vaikai. Kaimynai ją vadino Antose. Buvo kantri, darbšti, su vyru Petru sunkiu Lietuvai metu augino 8 vaikus. Ištekėjo už Petro nė dvidešimties neturėdama (g. 1901 m.), vaikai vienas po kito pabiro per vedybinio gyvenimo dešimtmetį: Juozas, gimęs 1921 metais, Zigmas, gimęs 1922 metais, Vytautas, gimęs 1923 metais, Anelė, gimusi 1924 metais, Genutė, gimusi 1925 metais, Albinas, gimęs 1926 metais, Marytė, gimusi 1929 metais, ir Pranas, gimęs 1932 metais. Pokaryje Motina prarado ramybę, kai 1944 metų liepos mėn. pabaigoje į A. Praškevičiaus – Narsuolio būrį išėjo keturi vyresnieji broliai, o kiek vėliau paskui juos buvo priversta išeiti ir Žiežmarių progimnazijos moksleivė Genutė už tai, kad mokyklos sienlaikraštyje patalpino patriotinių eilėraščių, buvo savo brolių ryšininkė.


Pokaryje Kruonio apylinkėse buvo daug partizanų. Antanina Lekavičienė įdėmiai seka vykius, lieja ašaras po kiekvieno laisvės kovotojų susidūrimų su kareiviais. Štai 1946 metų vasario 16-ąją sužino, kad trys partizanai iš Užnemunės ėjo į Kruonį iškelti Trispalvės, tačiau žuvo, pakliuvę į NKVD ir stribų pasalą. Vienas tarp jų esą yra Lekavičiukas. Tai vyko ties Lapainios upeliu, prie Nemuno, šaltą speiguotą naktį. Besiginantys spėjo nušauti tik čekistų šunį. Atvežė tada visus keturis ir numetė Kruonio aikštėje. Bėga Motina į Kruonį per ašaras kelio nematydama, tačiau neapsidžiaugia, kad tarp jų nėra jos sūnaus: tai darsūniškietis Pranas Žukauskas – Šalmas, Stasys Lekavičius-Gulbinas iš Ručkakiemio, prie Anglininkų, o kitas jai nepažįstamas Jurgis Krušinskas-Žiedelis iš Prienų vlsč. Greitai nelaimės pasibeldė ir į jų šeimos duris.


Albinas žuvo pirmasis iš brolių, 1946 metais Gojaus miške prie Kruonio. Jo kūnas buvo niekintas miestelio aikštėje, paskui užkastas šio miško bendrame partizanų kape.


Zigmas – Kurapka su broliu Juozu ir draugais buvo užklupti kareivių 1947 metais Ąžuolynės k., kai jiedu priklausė Spurgos būriui. Broliai nelygiame mūšyje žuvo. Motina apie sūnų palaidojimo vietą taip ir nesužinojo...


Ir Vytauto žūties vieta ir data nežinoma...


1948 05 27 Baltaraistynėje, netoli tėviškės, kartu su partizanais L. Krasausku – Žalgiriu ir P. Gervicku – Papračiu žuvo Genutė Lekavičiūtė – Saulutė – penktoji partizanė iš Lekavičių šeimos. Jų kūnai buvo niekinti aikštėje, paskui palaidoti Gojaus miškelyje. O šeštoji Lekavičių šeimos auka – pati Motina.


Okupantui negaliojo jokie moralės principai. Anelė Lekavičiūtė ir jos brolis Vytautas irgi slapstėsi. Jau 1948 metų gegužės mėn. Vytautą stribai sugavo pasaloje. Sumuštas, bet budriai saugomas buvo nuvarytas į stribyną. Džiaugėsi anie didelį žygdarbį atlikę, sako, net vardines dovanas gavo už „bandito“ sugavimą. Tada Petriukui ėjo šešiolikti metai. Po kankinimų jį paleido namo, tačiau neilgam. Ir štai 1948 metų liepą MGB pavyko nustatyti, kad Kruonio gyventojas Kazys Karenga paslėpė žuvusios Genės Lekavičiūtės kūną ir jį slapta palaidojo. Žmogus buvo suimtas, kankintas, vėliau prisipažino ir sutiko išduoti savo giminaitę Anelę Lekavičiūtę, kuri gyveno nelegaliai. Taip K. Karenga buvo užverbuotas ir gavo agentūrinį slapyvardį „Akis“. Jis padėjo MGB darbuotojams susitikti su Anele, kuri buvo suimta. Anelė prisipažino, kad nuo 1948 metų gegužės mėnesio buvo su žuvusia seserimi Gene „nelegalioje padėtyje“, tačiau neigė, jog veikė partizanų būryje. Po sesers žūties slapstėsi viena, dokumentus buvo praradusi. Išvardijo kelis pažįstamus partizanus. Padėjo išaiškinti, kad kartu su Gene žuvo partizanas Gervickas Vytautas – Papartis (gimęs 1924 metais). Kadangi Anelė Lekavičiūtė labai sielvartavo dėl 1948 metų gegužės mėn. suimto šešiolikmečio brolio Prano, jai buvo pažadėta, kad už pagalbą brolį paleis. Anelei už paslaugą nurodoma nustatyti Narsuolio ir Jupiterio partizanų grupių slapstymosi vietas, tačiau mergina laiku suprato, koks slidus išdavystės kelias ir užkariautojams nedirbo...


1949 04 14 Motiną su likusiais šeimos nariais (tėvas Petras jau buvo miręs anksčiau) sūnumi Petru, dukra Maryte ištrėmė į Irkutsko srities Kirovo rajoną. 1958 metais be sveikatos sugrįžo tik Marytė bei Petras. Motina mirė tremtyje 1955 metais.


Aplankiau Marytę Lekavičiūtę, vienintelę likusią iš gausios šeimynos, dar 1988 metais, kai ji, Dievo ir žmonių apleista, gyveno tame pačiame Saulučių kaime. Susijaudinusi pasakojo tragišką šeimos istoriją, tačiau be didelės nuoskaudos, gal net pasididžiuodama, kad gali didžiuotis savo gimine, nors dar buvo laikas, kai ir durys bei langai turėjo ausis. Apie Motiną kalbėjo, kaip apie šeimos tvirtybės simbolį, kurios nei tremtis, nei sūnų ir dukrelės netektis nesugniuždė. Sakė, kad turėjo nemažai nuotraukų, bet laikmečio sunkumai privertė jas sunaikinti. Neišliko ir Motinos nuotraukos... Žinoma, tai buvo laikai, kai galima buvo rašyti tikras partizanų šeimų istorijas. Tuo metu jau leidome Kaišiadorių r. laikraštį „Sąjūdis“, aprašėme šios šeimos tragediją. Deja, moteris greitai mirė, tad gražesnio gyvenimo nesulaukė. Sako, buvo pasidėjus mūsų laikraštį po pagalve ir nuolat jį skaitė. Kruonyje gyveno kita sesuo Anelė, tačiau ji, matyt, jautė kaltę, tad susitikti nenorėjo. Tik jos tos kaltės nebuvo, nes sovietinis saugumas žinojo kaip žmogų palaužti, kankino fiziškai ir dvasiškai, o ne kiekvienas gali būti didvyriu... Ji nieko neišdavė, o ko MGD jos klausė, patys gerai žinojo.


1988 metais varčiau Kaišiadorių rajono civilinės metrikacijos biure 1946–1948 metų Kruonio parapijos gyventojų mirčių registracijos knygą. Deja, Kruonio apylinkėje žuvusių Lekavičių mirtys neužregistruota. Lyg būtų gyvi iki šiol...


Antaninos dukra žuvusi partizanė (dešinėje) Genutė – Saulutė apie 1945 metus, motinos nuotrauka neišliko.