Kai matoma ne tik akimis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (38 balsai)
Vygandas RAČKAITIS




Biologas, gamtininkas, gamtos Riteris, biomedicinos mokslų daktaras, publicistas, literatas, fotomenininkas... Tinka jam ir tokios pravardės: miško klajūnas, mokslo kankinys, keistuolis. Tai daug kur save įprasminęs Bronius Šablevčius. Jo našią veiklą liudija daugiau kaip dešimt knygų apie paukščius, vabalus, drugius, augalus. Kad atsirastų šios knygos, reikėjo daug laiko praleisti akistatoje su gamta, išvaikščioti miškus, pelkes, daug naktų nemiegoti stebint pelėdas, valandų valandas pratupėti medžių viršūnėse, akis įsmeigus į erelių lizdus, domintis šių retų paukščių gyvenimu. Net trisdešimt metų prireikė, jog Bronius pažintų pelėdą lututę ir galėtų parašyti įdomią ir šiltą monografiją apie šį savo mylimiausią paukštį. Gausu, labai gausu Broniui Šablevičiui pažįstamų gamtos pasaulyje, su kuriais jis gali bendrauti mintimis.


Mokslo darbai, rašomos studijos, monografijos, gamtininko kasdienybė Aukštaitijos Nacionaliniame parke neužgožė literato talento. Neužsigulėjo knygynuose Broniaus Šablevičiaus vaizdelių apie paukščius knyga „Paklausyk griežlės“ (1982 m.), kur autorius, pasitelkęs epitetus, palyginimus, metaforas bei kitas poetines priemones, tekstus nuspalvinęs emocija pažindina skaitytojus su dažniausiai Lietuvoje sutinkamais sparnuočiais. Knyga „Paklausyk griežlės“ – tai jau grožinė literatūra. Po ilgos pertraukos išėjusi Broniaus Šablevičiaus miniatiūrų knyga „Dugne pasaulis kitoks“ tai autoriaus išpažintis, vienatvėje gimusios mintys, idėjos, vedančios prie išvados, kad žmogus naikina gamtą, kad visi gyvūnai turi ribas, o žmogus – ne... Ši knyga nebuvo nepastebėta skaitytojų.



Ką tik pasirodžiusi Broniaus Šablevičiaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“ išskirtinė ne tik turinio, bet ir žanro atžvilgiu. Miniatiūros, trumpoji proza, esė, į praeitį grąžinantys prisiminimai? O gal dienoraštis, skausmingai atviras, rašytas sau, galop patikėtas skaitytojui? „Brisdamas per gyvenimo dienas, su kaupu patyriau žmonių bjaurasčių ir gerumo. Man vienam tokį krūvį nešioti per sunku. Bent mažą dalelę šio įgyto turto dovanoju ir jums, mieli skaitytojai,“ – prisipažįsta autorius. Knygoje autoriui rūpi išsiaiškinti, kas yra žmogus, kodėl žmonių moralė nesutampa su jų fiziologija, kalba apie vienatvę, nelaisvę savyje ir tarp savų, apie nutautėjimą ir meilės išdavystę... Liūdina tai, kad valstybė yra, o tautos nėra, kad vis stiprėja susvetimėjimas, žmonės labiau gėdijasi rodyti savo jausmus. Kai kur Bronius remiasi savo kaip gamtininko požiūriu. Pavyzdžiui, vyro ir moters santykius grindžia hormonais, meilei prieš pastato draugystę. Ne visi autoriaus teiginiai priimtini polemikai provokuojamam skaitytojui. Tačiau to ir siekiama. „Žinau, daug skaitytojų nepritars man, pasipiktins, apkaltins nuodėmėmis. Ypač dėl tų „draudžiamų“ temų. Pabandžiau užgriebti tas, kurios giliai užslaptintos, nematomos, lyg antroji Mėnulio pusė. Nesibaiminu, jei skaitytojus nustebins, supurtys, šokiruos; aš noriu pažadinti iš „normalaus“ gyvenimo snaudulio,“ – rašoma knygos pradžioje. Autoriaus gėlą, ironišką toną, sarkazmą keičia lyrika, kai prisimenami buvimo gamtos prieglobstyje epizodai, rašoma apie jos grožio ir galybės pajautas. Čia Bronius pasirodo ir kaip žodžio meistras.


Nematomoji žmogaus pusė...Stropiai maskuojamas egoizmas, savanaudiškumas, veidmainystė, gobšumas, pavydas... Tai nematoma akimis, bet tai jaučiama. Broniaus gyvenimiška patirtis, intelektas, jautrus santykis su pasauliu leido įžvelgti tą nematomą, tamsią žmogaus pusę ir aprašyti ginčytinoje knygoje.