Kaip gyveno žemaičiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (22 balsai)

Libertas Klimka


Konstantinas Bružas. Apie tai, kas neturi išnykti: „XIX a. pabaigos – XX a. 8 dešimtmečio etnografinė Žemaitijos apylinkių medžiaga. I knyga. Klaipėdos universiteto leidykla, 2017, 367 p.





Pačioje praėjusių metų pabaigoje knygynuose pasirodė 500 egzempliorių tiražu išleista visiems žemaičiams įdomi kraštotyros knyga. Juolab naudinga etnologams, folkloristams, istorikams, kalbininkams. Tai Gardų - Žemaičių Kalvarijos apylinkių uolaus tyrinėtojo Konstantino Bružo (1912-2005) paveldas, atrinktas į pirmąjį tomą. Leidinį sudarė Klaipėdos universiteto etnologijos profesorius Rimantas Balsys. Įvadiniame profesoriaus straipsnyje pristatoma iškilaus šviesuolio K.Bružo asmenybė, aptariama jo darbo metodika; nusakomi ir kriterijai, pagal kuriuos iš archyvų buvo atrinkta medžiaga knygai. Bet turbūt svarbiausi čia yra savamokslio kraštotyrininko darbo vertinimai mokslo požiūriu. Etnografiniai, tautosakiniai ir istoriniai K. Bružo užrašai taip pat palydimi išsamiais prof. R. Balsio komentarais bei retesnių ar tarmiškų žodžių paaiškinimais. Tad knyga bus suprantama ir platesniam skaitytojų ratui, jaunesniajai kartai. Dar knygoje tilpo pluoštelis artimų K. Bružui žmonių prisiminimų apie jo gyvenimą bei tai iliustruojančios nuotraukos iš Žemaičių muziejaus „Alkas“. O „užrašų“ puslapiai papuošti paties autoriaus piešinėliu. Išties įdomu skaityti apie žmogų, taip gražiai reiškusį meilę savo gimtinei, Šarnelės kaimui... Ir aiškiai regėjusio, kad nesurinkus praeities ženklų, „greit viskas virs pelenų krūvomis ir vėjas bešvilpaus ant etnografinės tautos praeities“.
Kraštotyrininkas, žemaičių etnokultūros tyrinėtojas ir puoselėtojas, poeto Vytauto Mačernio atminties saugotojas K.Bružas savo raštuose sukaupė klodus žinių apie žemaičių materialinį ir dvasinį gyvenimą. Jie užfiksuoti autentiškų pastatų ir nykstančių sodybų, kraštovaizdžio kaitos, vietovardžių ir asmenvardžių, darbo papročių, kalendorinių švenčių, tautosakos, tradicinių amatų, žmonių tarpusavio santykių, archeologinių radinių aplinkybių, atsiminimų apie žymius krašto žmones ir dar daugelio kitų svarbių dalykų aprašymuose. Vaizdinguose ir jausminguose; su pasvarstymais, kas iš to paveldo gali išlaikyti gyvastį ateičiai. Pasak K.Bružo, visa tai – žinotina praeitis. Ir išties taip, nes medžiaga labai papildanti tai, kas buvo žinoma iš kitų tyrinėjimų . O daiktiniai rinkiniai vos tilpo į Konstantino „Žaliąją trobelę“, kurią lengvai surasdavo Žemaičių Kalvarijos lankytojai. Ten kambarėlių sienos buvo ištisai nukabinėtos žymiųjų žemiečių portretais, religiniais oleodrukais. Apylinkės archeologinių paminklų, kultūros paveldo objektų ir vietovardžių schema užėmė visą verandos sieną. O kraštotyrininko išrašytai „Medinei knygai“ prireikė statyti atskirą namelį. Kūrybingo, originalaus mąstymo žmogaus būta, kraštotyros veikloje radusio gyvenimo prasmę. Tam apie 1966 m. paskatintas Telšių „Alko“ muziejininko Vito Valatkos, darbavosi patylomis, tarsi pats sau. Vengti viešumos, neskubėti su publikacijomis - šios kraštotyrininko nuostatos gal iš skaudžios tremtinio patirties... Tačiau „Žaliosios trobelės“ durys visada buvo atviros besidomintiems V.Mačernio asmenybe, Gardų praeitimi, žemaičių etnografija. O juk ir ta paveldo schema, ir „Medinė knyga“ – iš esmės buvo skirti lankytojams. Kurių tarpe – profesoriai Č.Kudaba, A.Miškinis, V.Kubilius, V.Milius... Save Konstantinas Bružas juokais įvardydavo „paskutiniuoju žemaičiu“. Ir svajoklis, kuriantis viziją apie Šarnelės „Karšinčių sodybą“, kurios gyventojai pamiltų XIX a. pradžios gyvenimo būdą. Kilni buvo jo dvasia, ori ir santūri laikysena, gilus vidinis inteligentiškumas, neabejotinas savo darbo vertės supratimas...
Šiandien „Alkos“ muziejuje Telšiuose saugoma K.Bružo sudarytų 17 aplankų (iš viso apie 1500 puslapių su iliustracijomis, nuotraukomis, brėžiniais, piešiniais), o Lietuvos istorijos institute – net 21 aplankas (apie 4000 puslapių) medžiagos. Šis milžiniškas kraštotyrininko palikimas – vertingas šaltinis tautos dvasingumo ištakoms pažinti. Aptariamosios knygos tituliniame puslapyje žyma „I knyga“ teikia vilčių matyti ir tolimesnį šio lobyno iškėlimą visuomenei.
Neabejotinai knyga bus pravarti ne tik specialistams, bet ir Žemaitijos mokytojams bei kultūros darbuotojams. Juk šiuo metu Vyriausybės vykdomoje darbo programoje kaip viena svarbiausių veiklos gairių nurodomas vertybinis, ideologinis švietimo matmuo. Esminis lūžis čia bus pasiektas, jei pavyks perkelti ugdymo turinio paradigmos svorio centrą nuo „Lietuva pasaulyje“ į „pasaulis Lietuvoje“. Taigi ieškoma atsakymų į pasaulio raidos iššūkius tautai ir valstybei, švietimo sistemoje sustiprinant tautinės savimonės bei pilietinės kompetencijos puoselėjimą. Neabejotinai šios ugdymo siekiamybės tarpusavyje susijusios, nes tik iš tautinės tapatybės išauga meilė Tėvynei ir pilietinė atsakomybė. Tad šiandien labai reikalingi leidiniai, visuomenei ir švietimo įstaigoms pateikiantys metodologiškai tinkamai, su palydinčiais etnologų komentarais parengtus etninės kultūros šaltinius.