Kairių kryžiai

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,7 / 5 (114 balsai)

Kairių seniūnijos kryžiai

(Šiaulių rajonas)

Mielas skaitytojau, kviečiu Tave į kelionę. Į kelionę po nedidelį žemės kampelį. Manau, jis Tau yra brangus, nes Tu čia gimei, augai, dirbai, svajojai. Į vingiuotą kelią žiūrėdamas laiminai einančius savo vaikus, laukei jų grįžtant. O gal kažkada buvai priverstas palikti tai, ką daugel metų kūrei... O gal kažkada atėjai į nepažįstamą ir svetimą žemę ir pradėjai čia kurtis. Dabar ji tapo Tau sava ir miela... Ir dabar į žemę krinta Tavo beriamas grūdas, šakas į saulę tiesia Tavo rankomis sodintas medis.

Kelionė mūsų bus neįprasta. Keliausim po Kairių seniūniją nuo kryžiaus prie kryžiaus. Kryžius – tai Meilės, Vilties, Tikėjimo, Kančios simbolis. Žmonės, kuriuos aplankiau, mielai priėmė, leido fotografuoti, pasakojo, kodėl statė kryžių, rodė ir aiškino, kur dar galiu kryžių rasti. Ir stovi kryžiai nauji ir senstelėję, tvirti ir gerokai pasvirę. Vieni su padėkos žodžiu, vardu, pavarde, kiti be jokio teksto. Stovi jie saugodami kažkieno meilę, viltį, skausmą, tikėjimą. Tikiuosi, mielas skaitytojau, kad rasi čia žinomą pavardę, prisiminsi girdėtą istoriją, ir gal kils noras tai papasakoti. Bendromis pastangomis Kairių seniūnijos istorija praturtės prisiminimais, pasakojimais. Žinodami istoriją, matysime ateitį.

Kryžių statymas Lietuvoje sąlygojamas daugelio įvairių priežasčių, paskatų ir intencijų. Anot Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko prof. Vacio Miliaus kryžiai yra žmonių tikėjimo pasireiškimas. Kryžių statymą jis sieja su: asmens, šeimos gyvenimu; kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla; atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, ypač istorinių lūžių metais.

Anot Balio Buračo lietuviai turėjo gražų paprotį įvairių švenčių proga pastatyti kryžių. Dažniausiai juos statė prie kelių, kryžkelių, upelių, laukuose, įvairių įvykių vietose. Kryžiai statomi ir kokiam nors paminėjimui, pavyzdžiui, blaivybės, 1901 jubiliejinių metų, Lietuvos nepriklausomybės sukaktims paminėti. Gindamiesi nuo maro epidemijos statė šv. Benedikto kryžius, dažnai vadintus karaviko vardu. Šios rūšies kryžiai su dviem skersiniais statyti aukštesnėse vietose, kad iš tolo maras „matytų“. Kryžius statė pavieniui ir susidėjus. Kaimai tarpusavy lenktyniaudavo, kieno kryžius gražesnis. Statymo ir šventinimo proga vykdavo bendra šventė. Okupacijų metais kryžių statymas buvo draudžiamas. Lietuvio draudimai negąsdino. Akivaizdžiausias to įrodymas Kryžių kalnas. Lietuvis kryžiui reiškė pagarbą. Važiuodamas ar eidamas pro kryžių nusiimdavo kepurę, sukalbėdavo poterį. Sodyboje kryžius statomas garbingiausioje vietoje. Lietuviams kryžius buvo ir yra meilės, vilties ir tikėjimo simbolis. Kairių seniūnijoje yra trejos kapinės, kuriose laidojami žmonės, ir 8 senosios kapinės. Jos paženklintos mediniais stogastulpiais su iškaltais kapinių vardais.

Seniūnijoje išlikę ir įvairoms sukaktims statyti kryžiai. Žadžiūnų kaimo gale stovi šimtmečio pradžiai skirtas kryžius.

Minint 10 – ąsias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metines kryžių pastatė pavasarinikų sąjungos Kairių skyrius. Prie Kairių bažnyčios veikė „Pavasario“ sąjungos vyrų ir moterų kuopos. Pavasarininkai turėjo salę (buvusi pradinė mokykla, vėliau pieninė). Jie organizuodavo vakarus, susitikimus, paskaitas.

Kaip padėkos ir atminimo ženklą Antrojo pasaulinio karo dalyviams kryžius pastatė Mumaičių, Šiubaičių, Žadžiūnų kaimų gyventojai. Tremtinių ir politinių kalinių atminimui lauko akmenų paminklas stovi bažnyčios šventoriuje. Kryžiai pastatyti minint Lietuvos krikšto 600 – ąsias metines ir Kairių bažnyčios 200 metų jubiliejų. Kairių parapijos tikintieji savo kryžių turi ir Kryžių kalne. Keletas kryžių ir koplytstulpių, skirtų įvairioms progoms, stovi bažnyčios šventoriuje. Skaudų išgyvenimą ir netektį saugo tragiškai autoavarijoje žuvusių akmeniečių artimųjų pastatytas kryžius. Ilgosios Lovos miškuose sušaudytiems žydams pastatytas paminklas.

1792 metais Kairių parapijiečių lėšomis pastatyta mūrinė bažnyčia. Minint Marijos Belaisvių vaduotojos bažnyčios 200 metų jubiliejų Kaštonų ir Plento gatvių sankryžoje pastatytas medinis kryžius. Tarybiniais metais toje vietoje stovėjo „Liaudies kovotojo“ kolūkio stendai. Kryžiaus statymu rūpinosi klebonas Vytautas Radzevičius. Kryžių šventino kardinolas Vincentas Sladkevičius 1992 metų birželio 28 dieną. Kryžiaus aplinkos tvarkymu rūpinasi mokytoja Jadvyga Baškienė.

Atgimimo metais išnykusių kaimų gyventojai kryžius statė buvusių kaimų ir kaimo gyventojų atminimui. Kryžiaus šventinimo dieną vyko ir kaimo gyventojų susibūrimas. Periodiškai organizuodami kaimo gyventojų susitikimus, žmonės po mišių aplanko ir savo kaimo kryžių. Tokius kryžius pasistatė Gudelių, Kirbaičių, Liutkūnų, Mumaičių, Šilėnų kaimų gyventojai. Kiekvienas norėjo, kad kryžius būtų gražesnis, kad žmonių į šventę daugiau susirinktų. Kryžiaus statymui pinigus paprastai aukoja visas kaimas.

Išnykusį Dočkių kaimą mena bažnyčios šventoriuje stovintis kryžius.

Bertužių kaimo atminimui prie senųjų kapinių pastatyta skulptoriaus Stepono Lukoišaičio skulptūra „Sėjėjas“

Ne vieną seniūnijos sodybą puošia kryžius, koplytstulpis ar rūpintojėlis. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Jie statyti karo ir pokario metais išblaškytų šeimų ir artimųjų atminimui, prašant Dievo malonės ir globos. Dėl įvairių priežasčių keitėsi sodybų šeimininkai. Žmogus išėjo, o kryžius liko. Kryžius saugo ir kažkada buvusių sodybų atminimą. Taip ir vadina žmonės: Matuzų, Šniolių kryžius. Sodybos sunyko, o kryžiai išliko. Kiti kryžiai pastatyti naujai ir įvardija, kad čia gyveno Aleksadravičiai, Stungiai, Špokai.

Kryžius Janinos ir Alfonso Jurgaičių sodyboje pastatytas 30-ųjų Kairiuose gyvenimo metinių proga. Dzūkijos miškus palikęs Edvardas Grigelevičius savo rankomis pastatė metalinį kryžių ir sakė, kad kiekvieno dzūko sodyboje kryžius stovėjęs. Pranas Gutkauskas kieme stovinčiame kryžiuje įamžino Žemaitijos miškuose žuvusios sesers partizanės ir tremty mirusios mamos atminimą. Prano Janušausko rankomis daryti koplytstulpiai ir stogastulpiai puošia ne vieną sodybą ir bažnyčios šventorių. Laimutė Laugalienė kryžių pastatė po sėkmingo sūnaus gimimo, o Julija Mileikienė norėjo, kad kryžius saugotų vaikus nuo paklydimų ir atitolintų vyro ligą. Zitos Norvaišienė, Onos Birutės ir Prano Petrevičių , Adelės Valentukevičienės noras, kad kryžius primintų gimtuosius namus. Izabelė Grigaitienė norėjusi, kad Marija saugotų jos namus.

Ir stovi kryžiai nauji ir senstelėję, tvirti ir gerokai pasvirę. Vieni su padėkos žodžiu, vardu, pavarde, kiti be jokio teksto. Stovi jie saugodami kažkieno meilę, viltį, skausmą, tikėjimą.

Priedai

Lentelės.doc

Literatūros sąrašas

BURAČAS B. 1993: Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis.

Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. 1925. Kaunas.

Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas. 1959. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Mediniai ir metaliniai kryžiai: konferencijos, vykusios 1996 m. gruodžio 20 d. Šiaulių „Aušros“ muziejuje, pranešimų tezės.1996. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus.

MILIUS V. 1992: Kodėl statyti ir statomi kryžiai ir koplytėlės, Liaudies kultūra, 5.

POČIULPAITĖ A. 2000: Liaudies mažoji architektūra. Kryždirbystė: anketos, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.

PUODŽIŪNAS A. 2005: Šiaulių rajonas [Šiauliai district]. Šiauliai: Titnagas.

Алфавитный списокъ населенныхъ местъ Ковенской губернии. 1903. Ковна: Въ Типографии Губернскаго Правления.

Parengė Nijolia Kasparavičienė