Kalvarija: Bukevičių šeimos tremtis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Sovietinė valdžia tremtiniams kankinti ir pažeminti surasdavo įvairiausių būdų ir priemonių. Viena iš tokių priemonių buvo vežiojimas po įvairias Sibiro vietas. Kai žmonės apsigyvendavo vienoje vietoje, čekistai vėl liepdavo ruoštis kelionei. Tik po ilgų klajonių tremtiniai pagaliau gaudavo nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą. Į darbus žmonės buvo gabenami sunkvežimiais, traktorių priekabomis, jaučių traukiamais vežimais, plukdomi Sibiro upėmis įvairaus dydžio baržomis ir laivais. Tokių „kelionių" metu žmonės susirgdavo, atsitikdavo įvairių nelaimių, o ypač kentėjo maži vaikai ir pagyvenę žmonės. Apie vieną šeimą, kuri išgyveno tokias nežmoniškas keliones iš vienos vietos į kitą kol pasiekė nuolatinę gyvenamąją vietą, yra šis pasakojimas. Štai ką prisimena Vaclovas Kazimieras Bukevičius, gimęs 1934 m. kovo 31 d. Trobiškių kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. „Tėvai turėjo trisdešimt vieną ha žemės ir pagal sovietinius standartus buvo buožės. Tai buvo tvarkingi ir darbštūs ūkininkai, augino tris vaikus. Be jauniausio sūnaus Vaclovo šeimoje dar augo sūnus Bronius (1927 m.) ir dukra Zuzana (1928 m.). Įsikūrus Tauro apygardai, partizanai iš mūsų apylinkės ir gretimų kaimų lankydavosi pas mus. Slėptuvės namuose nebuvo, bet kuo galėdavome, tuo jiems padėdavome. Kai motina paklausdavo, ar nesunku nešioti ginklus, jie atsakydavo, jog nieko nėra sunkiau kaip kovoti už laisvę. Stribai ir partizanai aktyvistai nujautė, jog padedame partizanams. Dienomis dažniau lankėsi, darė kratas ir vis ieškojo pasislėpusių vyrų ar slėptuvės. Po tokių jų apsilankymų galvojome, kad reikia laukti blogiausio. Ir tikrai buvome įrašyti į tremiamųjų sąrašus kaip nepatikimi sovietinei santvarkai ir kaip buožės. Atėjo 1951 metų ruduo. Spalio 2 dieną jau iš vakaro kareiviai ir stribai apsupo sodybą. Ankstų rytą buvo įsakyta greitai ruoštis kelionei į Sibirą. Kareiviai buvo gana žmoniški, nes, matyt, žinojo į kokį „turtingą" kraštą yra vežami žmonės. Leido pasiimti, ką norėjome, net padėjo sukrauti viską į vežimą. Nei vienas lietuvis stribas nepadėjo, o tik ragino kuo greičiau suktis. Galbūt norėjo, kad kuo daugiau jiems visko liktų. Susodinę senus tėvus, seserį ir mane išvežė į Kalvarijos geležinkelio stotį, kur jau radome daug raudančių žmonių. Kareivių raginami buvome skubiai susodinti į gyvulinius vagonus. Vagone buvo apie keturiasdešimt penki žmonės". Vyriausias Vaciaus brolis Bronius buvo vedęs, gyveno ir mokytojavo Pravieniškėse. Jis buvo suimtas ir išvežtas 1952 m. sausio 23 d. Į tėvų trėmimo vietą nebuvo nuvežtas, nes buvo užšalusi Obės upė. Paliko jį Tomske, kur jam teko dirbti pabėgių gamykloje. Po kiek laiko pas jį atvažiavo žmona su dukrele. Abu grįžo į Lietuvą 1958 m. pavasarį. 1996 m. mirė jo žmona. Apie savo tolimesnį gyvenimą tremtyje Vacius pasakoja: „Kelionė iki Tomsko tęsėsi dvylika parų. Normalaus poilsio vagone nebuvo. Jokio valdiško maisto mums nedavė. Valgėme iš namų pasiimtą maistą. Kartais stotyse duodavo vandens. Gamtinius reikalus atlikdavome vagono grindyse padarytoje skylėje arba ešelonui sustojus -po vagonu. Po tokios košmariškos kelionės ešelonas sustojo ant Obės upės kranto. Išlaipino gryname lauke. Sušlapusius ir sušalusius nuvarė prie Obės ir susodino į dideles baržas. Kelias paras plukdė iki Kargasoko rajono. Iš nevilties žmonės verkė. Kai kurie dainavo ir giedojo. Ypač kentėjo maži vaikai ir ligoniai. Kiek galėjome vieni kitiems padėjome. Iš vietinių prižiūrėtojų jokios pagalbos ar užuojautos nepatyrėme. Man labai į atmintį įstrigo dviejų metukų vaikučio verksmas. Verkė jis ilgai, o paskui staiga nutilo. Ryte išnešė verkdama motina tą vaikutį ant rankų ir „atidavė" Obės žuvims. Pasiekus Kargasoką, visiems liepė išlipti. Kai kuriuos dar vežė toliau, o mus liepė pasilikti. Po kelių dienų susodino į mažesnes baržas ir Pižino upe (Obės intaku) plukdė iki Karanako gyvenvietės. Čia vėl teko išlipti ir po trijų dienų jaučių traukiamais vežimais atvežė į Ustijamos gyvenvietę, kurioje buvo parduotuvė, mokykla, pirtis, nameliai ir barakai. Iš pradžių apgyvendino barakuose. Vėliau, kai atvežė daugiau žmonių, apgyvendino pas vietinius gyventojus. Jie buvo draugiški žmonės. Juos čia 1933-34 metais atvežė ir „išmetė" ant gryno lauko. Vėliau jie sugebėjo pasistatyti namelius. Vietiniai gyventojai mus labai užjautė, kiek galėdami mums padėjo. Apsigyvenome rusų šeimoje pas Vasilijų Nikuliną. Tai buvo spalio 29 d. Nikulinas buvo brigadininkas, dirbo elektropjūklininku miškuose, esančiuose už trisdešimt kilometrų nuo Ustijamos gyvenvietės. Kai su juo susipažinau, mane ir mano seserį jis priėmė dirbti į savo brigadą. Tėvai nedirbo ir gyveno Ustijamoje, o mes į darbą eidavome trisdešimt kilometrų, bet ne kasdien. Šeštadienį dirbdavome iki 18 vai., per naktį pareidavome „namo", aplankydavome tėvus, šiek tiek pamiegodavome, o sekmadienį po pietų ruošiamės kelionei atgal. Pirmadienį ir vėl reikėdavo būti darbe. Ir taip kiekvieną savaitę. Ši miško gyvenvietė vadinosi Nigija. Čia dirbome vasarą, o žiemą varydavo į pelkėtą gyvenvietę, kuri vadinosi Dalnyje Čimželka. Visą laiką su elektropjūklu pjoviau medžius, o moterys genėjo ir degino šakas. Elektra pjūklams buvo tiekiama iš kilnojamos elektros stoties (peredvižnaja elektrostancija). Supjautus rastus vežikai veždavo ant Čiuželkos upės kranto (Obės intako) ir kraudavo į štabelius. Pavasarį, patvinus upei, rąstus plukdydavo iki Obės. Čia juos kraudavo į baržas ir plukdydavo toliau į medžio apdirbimo gamyklas. Už darbą mokėdavo. Už pinigus „ant kortelių" buvo galima nusipirkti duonos. Vėliau turėjome daržą ir bado nejautėme. Stalinui mirus, vietiniai darbų vykdytojai gal pagerbdami Stalino atminimą ar partijai paliepus, įsakė visiems tremtiniams dirbti kasdien po dešimt valandų be išeiginių. Šis katorginis darbas be poilsio visiškai mus išsekino. Daug žmonių apsirgo, daug mirė, o medicininės pagalbos nebuvo. Tik po kelių savaičių, kai partija išaiškino Berijos ir Stalino nusikaltimus liaudžiai, vietiniai bolševikai atsikvošėjo ir „atleido vadžias". Pagal K. Vorošilovo įsakymą šeštadieniais darbas sutrumpėjo keturiomis valandomis, gavome poilsio dieną parduotuvėje padaugėjo maisto produktų ir pan.". Po septynerių sunkaus darbo metų Sibiro tremtyje Bukevičių šeima 1958 m. birželio 8 dieną grįžo į Lietuvą. Vacius pasakoja: „Važiuodami namo galvojome, ką rasime namuose, ar galėsime juose apsigyventi, kas mus priglaus, jei neteksime namų. Namuose radome apsigyvenusias tris šeimas. Tuomet ypač daug padėjo Birutės ir Jono Butanavičių šeima. Kiek galėjo jie mus šelpė, maitino. Buvome jiems labai dėkingi. Per vasarą su tėvu miegojome kluone ant šieno, motinai su sese Butanavičiai leido miegoti savo namuose. Kai dvi šeimos išsikraustė, pradėjome gyventi laisviau". Kai prisiregistravome, Vacius gavo darbą brigadoje, o sesuo - laukininkystėje. Kadangi Vacius buvo pareigingas darbuotojas, 1959 m. tapo kolchozo „Stalino keliu" brigadininku. Juo dirbo metus. 1960 m. su Onute Jaseliūnaite sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Tėvai jau seniai mirę. Nuo 1972 metų Vacius Bukevičius pradėjo dirbti dujininku. Teikia dujas ne tik kaimo vietovėse, bet ir Kalvarijos miesto gyventojams. Savo iniciatyva Deivoniškių kaime, „Skausmo kalnelyje", yra pastatęs koplytėlę. Šalimais jos stovi pasatyti keli paminklai žuvusiems partizanams atminti. Prie šios koplytėlės kasmet per Sekmines yra aukojamos Šv. Mišios.

                                                                                        Sigitas Mičiulis