Kalvarija: Gydytojas už spygliuotų vielų

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:
Nerasime nei vieno kalvarijiečio, kuris nežinotų namo Gėlių gatvėje, kuriame gyvena garbaus amžiaus sulaukęs gydytojas Henrikas Sinkus su žmona Valerija. Nors šis žmogus yra pensijinio amžiaus, atšventęs 93 metų sukaktį, bet iki šiol yra žvalus, minimas geru žodžiu daugybės moterų, kurioms jis savo švelniomis rankomis išgelbėjo gyvybę, padėjo ateiti į pasaulį daugybei kūdikių. Per visą savo gyvenimą gydytojui teko patirti ne tik malonių padėkos akimirkų už atliktą darbą, bet skaudžių ir žiaurių pergyvenimų.

Gimė H. Sinkus 1916 m. rugpjūčio 26 d. Kudirkos Naumiestyje, paprasto darbininko šeimoje. Nuo šešerių metų tėvai išleido pas apylinkės ūkininkus piemenauti. Žiemomis lankė K. Naumiesčio pradinę mokyklą. Rytais eidavo patarnauti šv. Mišioms.

Ganydamas pamilo Zanavykijos lygumas ir stengėsi įtikti savo šeimininkams, o jų per devynias piemenavimo vasaras pasitaikydavo visokių. Vieni, kai nusikalsdavo bausdavo, pastatydami į trobos kampą, kiti liepdavo klūpoti, bet buvo ir tokių, kurie pančio ir diržo nepagailėdavo. Geriausiai elgdavosi ūkininkai Grinčinaičiai. Pas juos net trys darbo vasaros prabėgo. Kai Henrikas buvo šešiolikos metų, mokytojo J. Čepurnos padedamas, 1932 m. įstojo į Kauno T.T. Jėzuitų gimnazijos antrą klasę. Kol baigė penkias gimnazijos klases, tėvai jėzuitai labai rūpinosi sūnumi. Nuo tada užsidirbo pats pragyvenimui, mokydamas turtingesnių tėvų vaikus, kuriems sunkiau sekėsi mokslai. Gimnazijoje mokėsi kartu su J.E., būsimuoju Lietuvos kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. 1939 metais įstojo į Lietuvos karo mokyklos kariūnų - aspirantų kursus.

Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, kariuomenė ir karo mokykla buvo inkorporuota į Raudonosios armijos sudėtį. Karo mokykla iš Kauno perkelta į Vilnių ir pavadinta „Darbininkų - valstiečių Raudonosios armijos pėstininkų" karo mokykla. Kariūnų mokymas turėjo vykti pagal Raudonosios armijos programas, skirtas karo mokykloms. Aspirantų rengimas jose nebuvo numatytas, todėl 1940 m. spalio 2 d. buvo išleista paskutinė XV aspirantų laida, kurioje mokėsi ir H. Sinkus. Per iškilmes, kurių metu XV laidos kariūnams - aspirantams turėjo būti suteikti karininkų laipsniai, baigiantis ceremonijai, visa salė (284 kariūnai) atsistojo ir giedojo giesmes „Lietuviais esame mes gimę", „Marija, Marija" bei Lietuvos himną. Tai lėmė, kad XV laidos kariūnams - aspirantams nebuvo suteikti karininkų laipsniai. Jie gavo tik pažymas rusų kalba, kad baigė karo mokyklą ir yra atsargos karininkai.

Baigęs karo mokyklą, H. Sinkus įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Okupavus vokiečiams Lietuvą, studijas tęsė toliau ir kartu dirbo Vilijampolėje „Gumos" fabriko buhalterijoje, o vėliau alaus tresto kasoje. 1944 m. besitraukiant vokiečiams iš Lietuvos, H. Sinkus jau buvo penktame kurse ir dirbo Kauno II moterų ligoninėje gydytoju stažuotoju. 1945 metais, gavęs gydytojo diplomą, tęsė darbą ten pat, tik dabar jau dirbo gydytoju ordinatoriumi.

Studijuodamas 1941 m. vedė to paties kurso studentę, medikę Valeriją Bulotaitę, g. 1921 metais ir kilusią iš valstiečių šeimos. Susilaukė dviejų sūnų: Algimanto 1942 m. ir Rimgaudo - Silvestro g. 1944 m. Dirbdamas Kauno II moterų ligoninėje, susipažino su bendradarbe gydytoja Elena Taunyte Su ja pasikalbėdavo ne tik medicininiais klausimais. Jiems abiems rūpėjo tėvynės reikalai ir jos ateitis. Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, buvo areštuojami ir šiaip nežinia kur dingdavo žmonės. Įsiviešpatavo baimė ir netikrumas. Vyrai, kurie buvo šaukiami į Raudonąją armiją, dažnai neatvykdavo į susirinkimų punktus ir buvo priversti slapstytis. Juos gaudydavo, persekiodavo tėvus ir gimines. Pasitraukę į miškus, būrėsi į ginkluotus būrius. Taip prasidėjo ginkluotos partizaninės kovos prieš okupantus.

Kartą gyd. E. Taunytė papasakojo, kad jos brolis, Lietuvos kariuomenės karininkas, lakūnas kapitonas Leonas Taunys, yra vienas iš Suvalkijos rezistentų štabo narių ir, kad jam niekaip nepasiseka užmegzti ryšio su LLA (Lietuvos Laisvės armijos) judėjimu.

Apie tai prisiminęs H. Sinkus, pasakoja: „Tada aš prisiminiau, kad pažįstu vieną iš LLA veikėjų t.y. K. Naujūną. Tai buvo nepasiturinčio valstiečio sūnus, gyvenantis arti Kauno, Girstupio kaime. Pasibaigus karui, jo čekistai ieškojo. Jis slapstėsi ir keletą kartų buvo priėmęs jį darbe pernakvoti. Aš jį supažindinau su gyt. E. Taunyte, o ji pristatė jį savo broliui, kapitonui L. Tauniui.

Pasibaigus karui, buvau paskirtas Kėdainių apskrities ligoninės, akušerijos – ginekologijos skyriaus vedėju. Padirbęs Kėdainiuose penkias savaites, 1946 m. vasario 8 d. atvykau į Kauną aplankyti savo šeimos. Čia tą pačią naktį, trečią valandą į mūsų butą įsiveržė čekistai. Jų vizitas buvo netikėtas, todėl visi išsigandome. Namuose „nakties svečiai" atliko kratą. Nieko neradę, mane areštavo. Areštui vadovavo čekistas Stokas. Įstūmė mane į vieną saugumo rūsių kamerų. Kamera buvo pilna įvairaus amžiaus žmonių. Ryte duodavo stiklinę virinto vandens ir gabalėlį duonos, vakarienei įpildavo 200 g. skystos kruopų sriubos. Tardymai vykdavo tik naktimis. Trečią naktį po suėmimo išvedė tardyti ir mane. Čekistas, surašęs oficialius duomenis, paklausė ar seniai aš pažįstąs Kazį Naujūną. Atsakiau, kad kartu mokėmės gimnazijoje. Tada Stokas paklausė, ar jis praėjusią vasarą nebuvo apsilankęs. Atsakiau, kad neprisimenu. Dar buvau paklaustas, ar Naujūnas man davęs skaityti antitarybinio turinio lapelių. Šitą taip pat paneigiau, ir po kelių tardymo naktų perkėlė mane į Kauno kalėjimą".

1946 m. kovo 13 d. NKVD karo tribunolas H. Sinkui pateikė maždaug tokio turinio kaltinimą: „Kaltinamasis yra buržuazinės Lietuvos karininkas, antitarybiškai nusiteikęs, skaito antitarybinę literatūrą, palaiko ryšius su nacionaliniu pogrindžiu, supažindino K. Naujūną, kurio slapyvardis buvo "Monti", su gydytoja Elena Taunyte, o ši suvedė K. Naujūną su savo broliu, buržuazinės Lietuvos karininku slapyvardžiu „Kovas", veikusiu antitarybiniame pogrindyje. Už išvardintus „nusikaltimus" yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 17-58-la, 58-11 straipsnius. Taip gyd. H. Sinkus buvo nuteistas aštuoniems metams laisvės atėmimo. Motina, žmona studentė ir du maži vaikai neteko maitintojo.

Iš Kauno kalėjimo buvo išvežtas į Pravieniškių lagerį. Padirbęs Pravieniškių durpyne ir miškuose, buvo perkeltas į Vilniaus Rasų antrą lagerį. Čia darbas buvo lengvesnis - daržuose, bet jau sveikata seko, kojos tino, savijauta blogėjo. Pagaliau išvežė į Gorkio kalėjimą. Tai prisiminęs pasakoja: „Čia bebūnant liepos antroje pusėje keletą kalinių skiepijo. Vienoje kameroje mūsų jau laukė „daktaras‘‘. Tai buvo jaunas vyras, apsirengęs įjuodusiu, gal kada buvusiu baltu chalatu. Pritraukęs kiekvienam po dešimtgramį švirkštą skysčio, kaip jis sakė „nuo visų užkrečiamų ligų", nesivaržydamas suleisdavo po oda tarp menčių kiekvienam pašauktajam. Kai kurie kaliniai nuo skausmo parkrisdavo. Aš apsvaigau, susvyravau, bet nepargriuvau. Kartu kalėję kriminalistai mums aiškino, kad paskiepytieji bus ruošiami ilgai ir tolimai kelionei. Jų pranašystė pasitvirtino - po poros dienų mus jau grūdo į „Stolypino vagonus", ir traukinys pajudėjo Kirovo miesto link, toliau į Kotlą. Pirmomis rugpjūčio dienomis atsidūrėme Vorkutoje. Buvome labai išsekę nuo troškulio ir bado. Dauguma atvežtųjų buvo paskirstyti po įvairias šachtas. Mane paliko paskirstymo punkte. Dienos tada buvo saulėtos, bet pūtė stiprus ir šaltas šiaurės vėjas. Ypač šalta būdavo naktį. Neturėjome ko pasikloti ir kuo užsikloti. Po kelių dienų mane egzaminavo specialiai atsiųsta gydytojų komisija. Sužinoję, kad esu dirbęs gydytoju akušeriu - ginekologu, paprašė nubraižyti moters lytinių organų topografinę anatomiją ir parašyti keletą receptų. Aš dar nemokėjau rusų kalbos, o jie buvo žydai, tai šnekėjomės vokiškai. Egzaminus, matyt, išlaikiau, nes po poros dienų mane nulydėjo į trečiosios ir ketvirtosios šachtos lagerį. Čia moterų kalėjo mažai, todėl buvau paskirtas dirbti gydytoju - chirurgu". Lageryje kaliniai buvo kviečiami ne pagal pavardes, o pagal numerius, prisiūtus ant šimtasiūlių. Gydytojo numeris buvo IŪ-137. Šio lagerio zonoje buvo aptverti 44 barakai. Juose gyveno apie 5000 kalinių. Beveik pusė kalinių kalėjo už kriminalinius nusikaltimus, o kiti - įvairių tautybių politiniai kaliniai. Maždaug pusę jų sudarė lietuviai. Politiniai kaliniai dirbdavo šachtose, kur kasė akmens anglį. Jų viršininkai t.y. brigadininkais bei darbų vykdytojais skirdavo nubaustuosius už kriminalinius nusikaltimus. Pastarieji jausdavosi politinių kalinių valdovais ir dievais, nes jie buvo nepadarą baisiausio „nusikaltimo" - neišdavė sovietinės tėvynės. Gydytojas ligonius priiminėdavo ambulatorijoje. Čia nuolat gydėsi apie 150 pacientų. Vienoje barako pusėje buvo gydomi sunkiai sergantys, o kitoje lengviau. Stipresnieji gulėdavo ant dviaukščių narų, o silpnesnieji lentinėse lovose. Kalinius kankino įvairios ligos, o ypač skorbutinės flegmonos dėl vitamino C trūkumo. Liga pasireikšdavo odos pakitimais. Oda pasidarydavo sausa ir pleiskanota. Vėliau kraujas išsiliedavo akių junginėse, dantenos išopėdavo, dantys klibėdavo ir iškrisdavo. Iš burnos sklisdavo nemalonus gendančios mėsos kvapas. Tai buvo pirmoji skorbuto stadija. Kadangi vitamino C nebūdavo, ligonius atleisdavo nuo darbo. Atleidimus nuo darbo administracija labai ribodavo ir kontroliuodavo. Tekdavo nuolat laviruoti tarp noro padėti žmogui ir rizikos, kad už per didelį gailestingumą gali nubausti lagerio valdžia. Už tai ne kartą teko gydytojui ir karceryje pabūti, ir būti išsiųstam į bendrus darbus šachtose.

Apie ligonių, sergančių skorbutu, gydymą H. Sinkus pasakojo: „Kartą kelis sergančius antrąja skorbuto stadija iš priėmimo kabineto nusivedžiau pas vyr. gydytoją. Jam pasakiau, kad vaistinėje, kiek žinau, vitamino C dar yra, bet vaistininkas atsisako duoti šiems beveik mirštantiems žmonėms. Vyr. gydytojas nuėjo pasikalbėti su vaistininku. Man jo belaukiant, į kabinetą įlėkė įraudęs vaistininkas ir smogė kumščiu į nosį. Nuo kirčio apsvaigau, o griūdamas jaučiau smūgius į galvą. Jis mušdamas šaukė: „Še, tau vitamino C! Gydyk dabar!" Kai atgavau sąmonę, kabinete nei vyr. gydytojo, nei vaistininko, nei mano ligonių jau nebuvo. Gulėjau ant suolo, skaudėjo galvą, nosies kremzlės buvo sutraiškytos, ausyse spengė, chalatas buvo kraujuotas. Šalia manęs stovėjo felčeris, latvis Karlas Jakovlevičius. Viena ranka jis laikė man ant galvos uždėtą ledą, o kita ranka sausino iš burnos ir nosies tekantį kraują. Kitą dieną vaistininkas vitamino C vis dėlto davė. Nors tas vaistas ir brangiai man kainavo, bet jis buvo mielas, nes žinojau, kad vitaminas C padėjo mano pacientams, gal net juos išgelbėjo nuo mirties".

Kalinius šachtose dažnai ištikdavo nelaimės. Griūdamos uolienos užmušdavo ar sužalodavo angliakasius. Nuolat būdavo ir traumuotų ligonių, dėl nuolatinių skerdynių tarp kriminalinių kalinių. Bado išsekintas žmogus apsivalgydavo atsitiktinai sugriebto maisto, po to ką nors sunkiai pakeldavo ir tekdavo operuoti tokį žmogų dėl mechaninio žarnų nepraeinamumo. Labai paplitusi buvo infekcinė gelta, kurios neišvengė ir pats gydytojas. Ligas ir traumas komplikuodavo sunkios klimatinės sąlygos. Žiemą pūgos siausdavo po kelias paras, šaltis siekdavo -50 -60 laipsnių C. Sunkus fizinis darbas, moralinis žeminimas sekino žmones, todėl jie iš gyvųjų tarpo pasitraukdavo pačiame amžiaus brandume. Baigęs kalėti tuos aštuonerius metus, 1954 m. H. Sinkus sužinojo, kad Vorkutos komendantūroje buvo priimtas nutarimas, jog gydytojas yra paliekamas amžinai tremčiai Vorkutoje. Įsidarbino tada jis Vorkutos gimdymo namuose. Kadangi neleido grįžti į Lietuvą, į Vorkutą atvyko žmona su dviem vaikais, atsiveždama ir savo pasenusią motiną. Vaikai lankė vidurinę mokyklą, o žmonai, pasitelkus visas pastangas pavyko įsidarbinti gydytoja.

1956 m. buvo panaikintas trėmimas ir H. Sinkaus šeima grįžo į Lietuvą. Tai pačiais metais, liepos 16 d., buvo paskirtas Kalvarijos rajono ligoninės: akušerijos - ginekologijos skyriaus vedėju. Šį darbą dirbo daugiau kaip trisdešimt metų. Nuo 1987 m., pablogėjus sveikatai, ligoninėje jau nedirba, bet gydo namuose.

1968 m. gydytojui suteikta I-oji kvalifikacinė akušerio - ginekologo kategorija. 1989 m. Aukščiausiasis teismas raštu Nr. 8-3024 visiškai reabilitavo gydytoją ir atsiprašė už padarytą moralinę ir materialinę skriaudą.

Lietuvos respublikos vyriausybės 1992 m. lapkričio 20 d. potvarkiu Nr. 1120 jam suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, kuris nebuvo išduotas kariūnų - aspirantų laidai 1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą. Gydytojui H. Sinkui suteiktas garbės šaulio vardas. Jis aktyviai dalyvauja Kalvarijos šaulių kuopos veikloje, visuomeniniame gyvenime. Šis žmogus - tai puikus taktiškumo pavyzdys senajai ir jaunajai kartai. Visų kalvarijiečių gerbiamam gydytojui ir jo žmonai Valerijai linkime Dievo palaimos ir ilgų gyvenimo metų.

                                                           Sigitas Mičiulis

Nuotrauka Vaidos Kasimovienės