Kalvarija: Prie Laptevų jūros

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

1941 birželio 14 d. daugeliui lietuvių šeimų liko kaip liūdniausių išgyvenimų kupina diena. Tai buvo pirmoji masinių deportacijų diena, pirmas masinis gyventojų išvežimas iš gimtojo krašto. Niekas tokiems įvykiams nebuvo pasiruošęs, niekas net neįsivaizdavo, kad taikiems krašto žmonėms galėtų būti tokios bausmės nežinia už ką. Pirmiausia nukentėjo mokytojai, gydytojai, visuomenės veikėjai. Apie šeimą žiauriai nukentėjusią per pirmąjį trėmimą, gyvenančią Kalvarijoje bus šis pasakojimas. Tai Juodeškienė Anelė, gimusi 1918 m. vasario 25 d. Akmenynuose, penkiasdešimt ha turinčio ūkininko šeimoje. Turėjo penkias seseris - Marijoną, Magdaleną, Juliją, Genovaitę, Onutę ir du brolius - Joną bei Jurgį. Tėvai su vaikais, išskyrus seserį Magdaleną, buvo pasitraukę į Vokietiją, todėl trėmimo išvengė. Tik sesuo Magdalena po karo su vyru buvo ištremta į Altajaus kraštą, kur ir mirė. Jos vaikai motinos palaikus 1991 metais parsivežė į Lietuvą. Juodeškienės Anelės vyras Jonas, baigęs mokytojų seminariją, pradėjo dirbti Akmenynų pradinėje mokykloje. Žmona Anelė augino penkių mėnesių sūnų Gintarą, todėl niekur nedirbo. Birželio 14 d., šeimai dar miegant, vos pradėjus švisti, kieme pasigirdo sunkvežimio burzgimas, ėmė loti šuo. Tuojau prasidėjo smarkus beldimas į duris ir reikalavimas tuoj atidaryti. Įsiveržę į vidų, kareiviai mokytoją Joną greitai pasodino į kampą ant kėdės ir liepė nejudėti, o žmonai įsakė ruoštis išvežimui. Apie tai prisiminusi pasakoja: „Aš sutrikau, nežinojau, už ko pirmiausia griebtis. Vyrui neleido padėti. Galvojau, jei veža netoli, tai vėliau galėsiu grįžti ir pasiimti visko, ko prireiks. Maisto ir drabužių leido pasiimti nedaugiau kaip penkiasdešimt kilogramų. Aprengus sūnelį, su vyru buvome įsodinti į sunkvežimį ir atvežti į Kalvarijos geležinkelio stotį. Labai skaudu buvo peržengti namų slenkstį. Stotyje laukė kelių dešimčių vagonų ešalonas. Išlaipinę iš sunkvežimio, kareiviai mus nuvarė prie vagonų. Čia radome daug žmonių: vyrų, ir moterų, vaikų ir senelių. Aidėjo moterų ir vaikų verksmai, persipynę su kareivių keiksmais ir šūkaliojimais. Aplinkui stovėjo sargyba su šautuvais ir durtuvais. Minioje taip pat vaikščiojo ginkluoti ir uniformuoti žmonės. Tai buvo speciali NKVD kariuomenė. Daugumos vagonų durys buvo atidarytos, prie kiekvienų stovėjo po kareivį su šautuvu. Karininkai šaukė žmones pagal sąrašą ir sodino juos į vagonus. Stotyje reikėjo laukti tris dienas, kol buvo užpildyti visi vagonai". Pagaliau pilni vagonai pajudėjo Vilniaus link, o Naujoje Vilnioje sustojo. Čia tremtiniai patyrė baisius išgyvenimus. Jau nuo ankstyvo ryto uniformuoti pareigūnai su sąrašais rankose lakstė aplink ešaloną. Jiems paskelbus, kad vyrai, pasiėmę baltinius ir maisto, privalo išlipti iš vagono, tarp tremtinių kilo didelis šurmulys ir triukšmas. Moterys ėmė verkti, o vaikai tiesiog klykė. Nepaklususieji įsakymui buvo mušami ir kankinami. Sumuštus, kruvinus, suplėšytais baltiniais vyrus kareiviai tempė iš vagonų. Vaikai, apkabinę tėvus, klykė iš baimės ir nevilties. Girdėjosi šauksmai: „Tėveli, nepalik mūsų!" Netrukus buvo gautas įsakymas nutraukti vyrų atskyrimą nuo šeimų, nes artinasi karas. Vyrai buvo įsodinti į kitą ešaloną ir išvežti nežinoma kryptimi. Juodeškienė su vyru liko neišskirti. Po kiek laiko ešalonas skubiai pasitraukė iš Lietuvos. Trečią kelionės dieną Oršos stotyje pirmą kartą buvo gautas maistas. Ne vis puolė valgyti šį „kruopienės skanėstą", nes dar beveik visi turėjo maisto iš namų. Traukinio ratai, monotoniškai skaičiuodami bėgių sandūras, nešė tremtinius plačiais Rusijos laukais. Vaizdai skurdūs. Pro šalį bėgo į žemę sulindusios pilkos bakūžės, kur dūmtraukio vietoje styrojo apverstas kiauru dugnu kibiras arba puodas. Ešalonas ilgai stovėjo stotyse ir stotelėse, praleisdamas į vakarus riedančius karinius traukinius. Vagono kampe buvo išpjauta skylė tualetui, tremtinių praminta „raudonuoju kampeliu". Moterys iš paklodžių ties ta gera vieta padarė palapinę. Po varginančios ir monotoniškos kelionės pravažiavo Tiumenę, Omską. Stotyse buvo leidžiama atsinešti šalto ir karšto vandens. Pakeliui pradėjo mirti daug senyvo amžiaus žmonių, kurie buvo išmetami traukiniui sustojus prie miškų. Mažasis Gintaras taip pat pradėjo sirguliuoti. Nuo Novosibirsko ešalonas pasuko į pietus ir vėlų vakarą sustojo Barnaule. Čia Juodeškų ir kitas šeimas išlaipino ir apgyvendino laikinuose barakuose. Vyras pradėjo dirbti miško darbus, o Juodeškienė rūpinosi susirgusiu vaiku. Kreipėsi į Barnaulo ligoninę pagalbos, bet išgelbėti vaikučio gyvybės nepasisekė. Palaidoję sūnelį (1941-07-23) ir pagyvenę pusę metų Barnaule, gavo įsakymą ruoštis tolimesnei kelionei. Kur veš, niekas nežinojo. Po ilgos kelionės pateko į Altajaus kraštą (gyvenvietės neprisimenė). Vyras dirbo prie medžio krovimo darbų, o žmona ligoninėje. Uždarbis buvo gana menkas, teko badauti. Nuo bado gynėsi agurkų lupenomis. Pagyvenę kelis metus, Juodeškai galėjo pasisodinti kibirėlį bulvių (jų gavo iš vietinių gyventojų), bet nuimti derliaus negalėjo. Atėjo skubus įsakymas ruoštis kelionei. Labai džiaugėsi, kad už pasodintas bulves gavo penkis kilogramus druskos. Susigraudinusi moteris pasakoja toliau: „Nuvežė mus prie Janos upės ir susodino į baržas. Čia radome suomius su kirviais, kastuvais, matyt jie žinojo, kur plaukia, o mes nieko neturėjome. Aplink kiek akys užmatė - vien vanduo. Kilo baisi audra. Vanduo liejosi per baržos kraštus. Šeimos nariai susikibę rankomis, buvo pasiryžę žūti kartu. Aidėjo verksmai ir klyksmai. Po košmariškos kelionės išlaipino gryname lauke. Aplinkui tundra, jokio medelio, tik žemaūgiai karklai. Laikinai, kol pasistatėme savo ledo namelius, leido apsigyventi pas jakutus jurtose. Užliejamose vietose radome daug rąstų, geležinių statinių, išmestų jūros potvynio. Iš jų tremtiniai statėsi žemus namelius (zemliankas), apdėdavo juos velėnomis. Iš statinių darė krosneles, iš rastų konservų dėžučių darė kaminus, į langus dėjo ledo gabalus. Taip ir pradėjome gyventi..." Visi tremtiniai ruošėsi žvejybai, todėl buvo suskirstyti į brigadas po septynis žmones. Kiekviena brigada gavo po didelę valtį, vadinamą kungasu. Šiek tiek pamokyti, kaip reikia žvejoti, buvo išsiųsti į salas netoli Trofimovskos. Tremtiniams nedavė jokios tinkamos aprangos, nei guminių batų, nei šiltesnio drabužio. O vanduo buvo šaltas, nes šalia buvo Šiaurės jūra. Po vasaros žvejybos prasidėjo žvejyba ir žiemą po ledu. Tai buvo katorginis darbas - šaltį leisti tinklą po ledu, o paskui išnarplioti žuvis iš tinklo. Uždarbis buvo menkas, nes ne visada pasisekdavo sėkmingai žūklė. Žuvis veždavo į Trofimovską, kur jas sūdė, dėjo į statines ir siuntė į frontą. Vietinių jakutų pamokyti, žuvis Kandiovkas (kaip silkė), slaptai pavogtas, valgydavo žalias, taip gelbėjosi nuo skorbuto. Nei bulvių, nei duonos niekur nebuvo galima gauti. Tokiomis sąlygomis Juodeškų šeima ir kiti tremtiniai išgyveno penkiolika metų, žvejodami žiemą ir vasarą. Čia gimė jų du sūnūs - Jonas 1943 m., Gintaras -1946 m. Daug vaikų mirė, bet Juodeškų sūnūs laimingai išgyveno. Apie vieną atsitikimą, kuris išgelbėjo jų vaikus ir šeimą nuo bado šmėklos Juo¬deškienė pasakojo: „Tundroje veisdavosi kurapkos. Joms pagauti statydavome kilpas, bet labai retai pasisekdavo tai padaryti. Kartą išėjau tikrinti kilpų, nes savo vaikučiams neturėjau, ką paduoti. Einu, verkiu, suklumpu ir vis maldauju Dievą, kad nors vieną kurapkėlę rasčiau. Kilpoje randu kažkokį žvėrelį. įsimetu į maišą ir grįžtu. „Namie" išverčiu iš maišo, ogi - šiaurinė lapė. Jakutai už kailį man sumokėjo du šimtus rublių. Už juos galėjau nusipirkti maisto. Nuo to laiko mes jau nebadavome. Per visą metų medžioklę aš sugavau dvylika lapių. Dėkojau Dievui, kuris išklausė mane maldas". Po Stalino mirties gyvenimas šiek tiek pagerėjo. Tremtiniai daugiau uždirbo, žvejybai davė gumine avalynę, aprangą, buvo galima persikelti į kitas vietas. Nors ir sunkiomis sąlygomis, bet buvo įsteigta mokyklėlė kurioje tremtiniai mokytojai mokė vaikus lietuvių kalbos, Lietuvos geografijos ir kitų dalykų. Daug buvo kalbama vaikams apie Lietuvos gamtą, istoriją. Po penkiolikos metų ir penkiolikos dienų, 1956 metais, Juodeškai su vaikais Jonu ir Gintaru grįžo į tėvynę. Vyro brolis davė namelį Jurgežeriuose, kuriame ir apsigyveno. Mokytojauti Juodeškai neleido, nes buvo grįžęs „iš ten". Praėjus keliems metams Juodeška apsirgo gerklės vėžiu. Po operacijos nebegalėjo kalbėti. Mirė 1984 metais. Anelė Juodeškienė - 2004 metais. Šiuo metu sūnus Jonas gyvena Kalvarijoje. Jis - vienas iš geriausių Kalvarijos šaškininkų. Dažnai dalyvauja varžybose ir užimu prizines vietas. Linkime gerb. Jonui Juodeškai, pergyvenusiam 1941-ųjų metų deportacijų baisumus amžino įšalo žemėje, sveikatos.

                                          Sigitas Mičiulis