Kalvarija: Staniukynai - tremtinių šeima

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Vyresniosios kartos kalvarijiečiai ir mokiniai turbūt dar prisimena ilgai Kalvarijoje dirbusį vargonininką Petrą Staniukyną. Šalia pagrindinio darbo bažnyčioje jam teko būti ir muzikos mokytoju. Gimė Petras 1911 m. Krosnėnų kaime, Lazdijų rajone, 30 ha žemės turinčio ūkininko šeimoje. Baigęs mokslus vargoninkavo keliose parapijose. 1934 m. vedė Juliją Pečiulytę iš Palucmargių kaimo, Liubavo valsčiaus. Klebono M. Krupavičiaus paragintas atvyko į Kalvariją. Pradžioje gyveno parapijos name prie bažnyčios, o 1945 m. iš žydo Kogano nusipirko namą Laisvės gatvėje 10 (dabar Nr. 8). Čia gyveno iki ištrėmimo. Dėl ko ši šeima buvo ištremta, nežinia. Kaip žinoma, dažniausiai trėmimų neišvengdavo vadinami „buožės“, buvę partizanų ar jų ryšininkų šeimos, bet, kad būtų ištremta daugiavaikė vargonininko šeima - tai Lietuvoje turbūt vienintelis atvejis. Petro Staniukyno tėvai buvo vadinamuose „buožiniuose“ sąrašuose, bet trėmimo išvengė. Nepavyko tik broliui Jonui. Matyt, blogos valios žmonių Petro šeima buvo įvardinta „buožėmis“, nors, mieste nusipirkę namą, teturėjo tik 22 arus žemės. Buvo skundžiama, kad jis išnaudojo samdomąją darbo jėga, kad spekuliuoja, šmeižia tarybinę santvarką ir pan. Juk reikėjo vykdyti trėmimų planus. Tad spragoms užpildyti, matyt, buvo pasirinkta ir vargonininko šeima. 1951 metų spalio 2 dieną, kareivių ir stribų verčiami, kartu su tėvais į platųjį Sibirą iškeliavo ir penki vaikai: Aldona - 17 m. (iš 10 kl.), Joana - 16 m. (9 kl.), Algis - 12 m., Petras - 5 m. ir Dalia - dviejų metukų. Po ilgos ir varginančios kelionės šeima pasiekė Tomsko srities, Kargasoko rajono Belyj-jar (Baltasis skardis) kaimą. Iš viso buvo atvežti 44 žmonės iš Lietuvos (dešimt šeimų), tarp kurių buvo aštuoniolika mažažemių „nusikaltėlių“ (iki 16 metų). Atvykusias mažesnes šeimas teko priglausti vietiniams gyventojams, o Staniukynus ir dar tris šeimas įkurdinio kaimelio „klube“. Apie atvykimą duktė Aldona pasakojo: ,,Prekiniais vagonais buvome atvežti į Tomsko prekių stotį. Čia turėjome iš vagonų persinešti savo mantą į didžiulę metalinę baržą. Buvo šlapdriba, slidu. Į laivą teko lipti mediniais laipteliais, o paskui kopėčiomis leistis į triumą. Ir taip visą dieną vieni kitiems padėdami krovėme baržą. Plaukėme apie 500 kilometrų Obės upe žemyn iki Kargasoko. Atplaukus baržai tuoj prisistatė „pirkliai“. Darbingas šeimas greitai išsirinko ir išgabeno į miško pramonės barus (lestopus), o mus apžiūrinėjo kaip vergus, klausinėdami, ką kas moka dirbti. Taip mes patekome į mažesnę baržą, kuri plaukė aukštyn kairiuoju Obės intaku Vasiuganu, nes kaimas, į kurį mus atplukdė, yra ant šios upės kranto. Tuo metu ten gyveno apie penkiasdešimt šeimų: rusų, totorių, čiuvašų, mordvių, vokiečių, basarabų, viena šeima estų ir mes - dešimt šeimų iš Lietuvos. Kiek teko kalbėti su vietinias gyventojais, dauguma jų taip pat buvo tremtiniai. Viena rusų šeima ištremta dėl to, kad tėvas buvo caro vežikas, o kratos metu namuose rastas caro padovanotas suvenyras už gerą darbą. Kaime buvo pramonės artelė (pramartel, imeni Ždanova). Tos pramonės buvo tik tiek, kad moterys drožė lenteles statinėms, sausiems kroviniams gabenti. Visa įranga - drožtuvas su dviem rankenom ir į sieną atremtas suolelis. Drožti reikėdavo atsisėdus ir į save įrėmus kirviu atskeltą ruošinį. Vyrų gyvenvietėje beveik nebuvo, tik keletas iš karo grįžusių invalidų. Jie jaučiais iš miško veždavo medieną, kurią ruošdavo jaunesnės moterys. Apsigyvenus lietuviams, pastatyta lentpjūvė, kurios mechaniku buvo tremtinys Petras Radžiūnas, kilęs iš Jungėnų kaimo. Jaunesnės lietuvės moterys ir vyrai dirbo miške, o pagyvenę - lentpjūvėje ir gamino lenteles. Miške rankiniais pjūklais ruošdavome medieną. „Benzopjūklų“ neteko net matyti. Pjauti medžius buvo moterų darbas, o vyrau jaučiais vešdavo juos ant užšalusios upės, kur statydavo sielius. Pavasarį patvinus upei, tuos sielis reikėdavo stumti kartimis į gilesnes vietas, iš kur srovė nešdavo juos į užtvarą, vadainamą „gavani“. Ten jie buvo rūšiuojami ir kraunami į laivus. Darbas vyko visą parą, kol vanduo nuslūgdavo. Gyvenvietėje buvo pradžios mokykla, parduotuvė ir kontora, kur kas dešimt dienų reikėdavo atvykti ir prisistatyti komendantui. Uždarbis buvo labai menkas, nes artelė labai prastai vertėsi“. Kaimas Belyj-jar buvo viena iš pačių nuošaliausių vietų Sibiro taigoje. Transporto nebuvo. Prasidėjus pavasario navigacijai, šiek tiek suaktyvėdavo susisiekimas su kitais rajonais upėmis. Siuntiniai ir laiškai retai tepasiekdavo. Medicinos punkto nebuvo. Apsisaugoti nuo skorbuto padėjo vietinių žmonių naudojamos žolės, panašios į česnakų lapus, ir gausiai valgoma žuvis. Pasirodo, žmonės buvo vežami į tokias Sibiro vietas, kur kuo greičiau išmirtų. Nei apavo, nei spec. drabužių niekas nedavė. Po Stalino mirties lietuviai važinėjo kas į Kargasoką, kas į Tomską mokytis. Tomske medicinos seserų mokyklą baigė ir Joana Staniukynaitė. Jos broliai mokėsi mokykloje, kur buvo pravardžiuojami fašistais, kartais net mušami. Vaikų darbas namuose buvo paruošti kuro ir žvejoti Vasiugano upėje, kuri buvo labai žuvinga. Kaip daugiavaikė motina Julija Staniukynienė su mažąja dukra Dalia buvo paleista iš tremties ir 1956 m. balandžio 4 d. grįžo į Lietuvą, kiti vaikai su tėvu parvyko liepos mėnesį. Prasidėjo nauji vargai. Namuose gyveno trys svetimos šeimos. Motinai teko glaustis net po sodo krūmu, vėliau - apsigyveno pas pažįstamus, bet prisiregistruoti tuometinė valdžia neleido. Parvykęs į Kalvariją Petras Staniukynas kreipėsi į Kalvarijos rajono DŽD tarybos vykdomąjį komitetą, į LTSR prokuratūrą ir Lietuvos AT prašydamas grąžinti konfiskuotą turtą: gyvenamąjį namą, muzikos instrumentus, baldus, du bičių avilius ir kitus namų apyvokos daiktus. Atsakymas iš visur buvo vienodas - turtas konfiskuotas negrąžintinai. Įdomiai pakrypo dviejų bičių avilių lemtis. Staniukynų šeimą išvežus, jau rytojaus dieną pasirodė pilietis Steponas Buniejevas (rusas), kuris sudaužė avilius, medų išvogė, o bites išnuodino. Už tai vietinės valdžios buvo griežtai nubaustas. Štai toks paradoksas: už bičių išnaikinimą buvo baudžiama, o už šeimos išvežimą, niekinimą, nekaltų trėmimą jokia bausmė nebuvo taikoma. Prašydami visiškai reabilituoti bei atkurti teisę į konfiskuotą turtą Staniukynai rašė prašymą net Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui. Tačiau ir tai nepadėjo. Tik po daugelio metų susirašinėjimo su vadovaujančiomis biurokratinėmis įstaigomis, remiantis liudininkų parodymais, 1962 metais buvo grąžintas konfiskuotas turtas. Dar teko tris mėnesius laukti, kol pavyko iškeldinti buvusius nuomininkus. Išgyvenęs tremtį ir kančias Sibire, o namuose išvargintas žmonių ir valdžios abejingumo Petras Staniukynas susirgo ir 1977 metais mirė. Žmona nukeliavo pas vyrą 1985 metais. Duktė Joana gyvena buvusiuose tėvų namuose (Laisvės gatvė 8). 43 metus išdirbusi Kalvarijos ligoninėje, pelniusi Kalvarijos gyventojų pagarbą, dabar būdama pensininke, rūpinasi gražiai sutvarkytais tėvų namais, dainuoja tremtinių chore. „Artimiesiems lankant tėvų namus, nuolat kyla mintis - už ką gi mes buvome ištremti? Niekam nelinkėčiau to siaubo, kurį teko patirti mūsų šeimą tą naktį, kada atvykę kareiviai ir stribai liepė kuo greičiau susiruošti ir keliauti į nežinią“ - atsidūsta Joana. Linkime šios šeimos palikuonims, nugalėjusiems Sibiro tremtį ir artimųjų praradimą, geros sveikatos ir stiprybės.

                                                                    Sigitas Mičiulis