Kanklininkė, tautodailininkė Ona Patronaitienė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (15 balsai)
= Kanklininkė, tautodailininkė Ona Patronaitienė
=

Pražilusios kanklės, prikelkite dvasią
Iš tūkstančių bočių kapų,
Naujieji vaidilos, užgaukite drąsiai
Stygas sidabrinių garsų!
       (Pranas Lembertas)


Gimiau 1940 metais lapkričio 7 dieną Skriaudžiuose, Prienų rajone, Kauno apskrityje. Visi mano talentai užsimezgė dar įsčiose, dainingame Suvalkijos krašte.
Tėtis buvo stalius, dirbo baldus, grabus, langus, duris, statė namus ir labai gražiai dainavo. Žiemą varstotą įnešdavo į stubą ir ten tašydavo, kaltuodavo, obliuodavo.

Visą laiką jo darbą į taktą lydėjo ar tai giesmės, ar tai dainos melodija.
Mama – audėja. Troboje užteko vietos ir staklėms. Dažnai mama su tėčiu pasiginčydavo, kad „ tu paėmei mano dainą“.

„Vario stygoms gaudžiant, dainelę sudėsiu...“


Kai gimiau, Skriaudžių kaime ansamblis „Kanklės“ jau skaičiavo ketvirtąjį dešimtmetį Kanklininkus į ansamblį 1906 metais subūrė Pranas Puskunigis, kuris daug nuveikė, kad šis lietuviškas tautinis instrumentas neišnyktų iš mūsų kultūrinio, dvasinio gyvenimo, būtų išsaugotos tradicinės suvalkietiškos kanklės, skambinimo būdai.
Kaip ir toje dainoje, aš „...vos tik suskambėjo kanklės, tuoj viską užmiršdavau“. Taip nuo septynerių metų pradėjau kankliuoti suvalkietiškomis pusseserės kanklėmis, ir pasislėpusi po krūmu braukydavau stygas. Tas kankles pusseserei padarė bernelis. Mūsų kaime buvo paprotys, kad vaikinas mylimai merginai padirbina kankles, o paskui vienas kankliuoja, kitas – dainuoja. Šiukštu, jei pamato savo mergelę su kitu – gali atimti kankles ir sudaužyti.
Ansamblis pokario laikotarpyje veiklą buvo sustabdęs. Atkurtos „Kanklės“ buvo, kai man ėjo septyniolikti. Nuo tada esu ansamblio dalyvė. 1956m. įstojau į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, dabartinę konservatoriją, kur baigiau styginių instrumentų klasę. Su ansambliu „Kanklės“ mano gyvenimas susietas jau 54 metai. Net gyvendama už šimto kilometrų nuo gimtinės likau ištikima kanklėms. Ilgus metus kartą per savaitę važiuodavau į repeticijas, koncertus, o 1991–2008 m. buvau šio ansamblio vadovė.

  "Auskit staklelės mano rankelėmis"


Ausk, močiute, drobeles,
O aš jauna – juosteles...


Neatmenu, nuo kurio laiko, tikriausiai, kai koja pasiekė sukti ratelio pakoją, mamai ‚, trynėme‘‘ (vijome) audimui šeivas (rites). Mama visą šeimą rengė, audė audinius storus ir plonus, spalvotus ir baltus. Sovietiniais metais jos darbai yra pabuvoję Liaudies Ūkio Pasiekimų parodoje, Maskvoje. Ji išaudė daug audeklų.
Gyvenimas nestovi vietoje, audimą pamiršau.
1985 metais atsirado daugiau laisvo laiko, ir pradėjau austi. Tėviškėje mamos staklėmis. Nemoku apsakyti, koks buvo mamos džiaugsmas! Pradžioje audžiau tautiniam kostiumui sijonus, liemenes, po to sugalvojau išausti kilimą. Siūlų nebuvo kur gauti, o mano sumanymas buvo grandiozinis – išausti kilimą smirnos mazgu, jam reikia daug siūlų, nes turėjo būti su ilgu plauku.
Nuvažiavau į Rygą (ten turėjau draugę), parduotuvėj suradau visokiausių spalvų siūlgalių. Man pasisekė. Iš Rygos grįžau su dviem didžiuliais maišais kaip kupranugaris. Ir pradėjau darbą. Jis pavyko. Kilimas (1,6 x 2,5 m) gražiai atrodė, aplankė daug parodų. Nuo tada ir pradėjau austi. Po truputį, neskubėdama. Išaudžiau keletą tautinių kostiumų. Kai kurie iškeliavo į JAV. Audžiu aštuonnyčius rankšluoščius, keturnytes staltieses, užuolaidas, kaišytines prijuostes. Labai patinka austi tautines rinktines juostas.
1996 metais buvau priimta į tautodailininkų sąjungos narius.
Paskutiniu metu ausdama naudoju savo pačios išaugintą žaliavą – linų stiebelius. Patinka ieškojimai. Pati auginu, nuraunu, išdžiovinu ir audžiu. Gerai atrodo ir širdžiai miela. Daugelis nežino, kaip linai atrodo, tai čia būna proga susipažinti. Šiuo audimo būdu buvau pakviesta apipavidalinti lietuvišką restoraną ,,Linelis“ Erfurte, Vokietijoje.

Apdovanojimai


2004 metais Respublikinėje derliaus dienos šventėje ,,Ievaro giesmė“ Šiauliuose apdovanota nominacija už etnografiškiausią menininkų plenerio kūrinį – jis buvo atliktas su linais.
2005 m. dalyvavo tarptautiniame Velykiniame konkurse-parodoje Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijoje. Juostų kategorijoje – II vieta.
2005m. „Ievaro juosta“, Respublikinė derliaus dienos šventė Marijampolėje - nominacija už lietuvių liaudies tradicijų puoselėjimą.
2005 m. ansamblis „Kanklės“, vadovaujamas O. Patronaitienės, gavo Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo įsteigtą apdovanojimą „Aukso paukštę“, nominacijoje „Geriausias tradicinių liaudies instrumentų ansamblis“.
2011m. O.Patronaitienė apdovanota Vilniaus apskrities didžiojo kunigaikščio Gedimino vardo III laipsnio nominacija „Už vietinių senųjų amatų tradicijų puoselėjimą“.
2011 m. Ona Patronaitienė išrinkta Veiverių krašto šviesuole bei gavo nominaciją „Tautiškumo puoselėtoja“.


Šaltiniai ir literatūra:

1. Per amžius kanklės skambės dėl Lietuvos garbės. Utena: UAB „Utenos Indra“, 2006.
2. Leonovienė E., Brundza L. Paskolinkit laiko. Šeimininkė 2011, Nr.38 (1016).
3. Žmonės ir darbai. Prienų krašto šviesuoliai. – Vilnius; „Trys žvaigždutės“, 2007.
4. 2012.01.21 Via Vera – 2011. kvitrina.com