Kas po to? Kas dabar? Persitvarkymo sąjūdis Marijampolėje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,1 / 5 (9 balsai)

Antanas Jakšys

Lietuvos Krikščioniškosios Demokratijos partijos Marijampolės skyriaus pirmininkas

Ką man reiškė „Sąjūdis“? Kodėl aš tapau jo dalyviu? Jo dalyviu ne prieš 20 metų, bet žymiai anksčiau. Kodėl man komunizmas tapo ne tik Lietuvos, bet ir asmeniniu priešu?

Jau 1940 m. aš, kaip ir kiti mokinukai buvau kalbinamas tapti spaliuku. Netapau aš juo, kaip netapau nei komjaunuoliu, nei KP nariu. Kodėl? Būdamas vaikas supratau, kad ši ideologija yra melas, paremtas teroru. Pasipriešinimas rusų imperijai turi ilgą istoriją. Aš atsimenu 1941 metus, kai „baltaraiščiai vijo sovietus į didžiąją tėvynę“,tai lietuviams sukėlė siaubą trėmimas į Sibirą.

Atsimenu, kai Plechavičiaus armija norėjo kovoti prieš „raudonąjį terorą“, kai tūkstančiai partizanų žuvo už norą laisvai gyventi Lietuvos žemėje.

Antrą kartą sovietinį rojų komunistai atnešė 1944-1945 metais, kai baigėsi karas prieš kitą pasaulinį košmarą – fašizmą, tačiau kaip nebūtų keista 1941 m. lietuviai laukė, kad kuo greičiau prasidėtų karas. Kodėl? Todėl, kad trėmimai į Sibirą buvo sukėlę visuotinį siaubą. 1945 m. karas baigėsi beveik visoje Europoje, bet ne Lietuvoje. Sovietai kūrė kolchozus, voros vežimų , „palutorkų“ ir „štutbekerių“ vežė nelaimėlius į geležinkelio stotis, o iš ten į šaltąjį Sibirą. Tai kėlė siaubą ir pasibjaurėjimą tarybų valdžia ir komunistais. Nepamiršau ir KGB, tardytojo A.Greiso, kuris tardė mano tėvą, grasino Sibiru iki tol, kol jį nušovė partizanas, J.Jablonskio mokyklos mokinys. Todėl ir klausiau „Amerikos balsą“, perduodamas ištraukas iš „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Sužinojau apie R. Kalantos žūtį liepsnose. Gerai žinojau, kaip persekiojami tikintieji. Ir nepritariantys komunizmo idealogijai.

Tuo metu dirbau „komunizmo tvirtovėje“ Marijampolės „Lenino ordino Černiachovskio „ kolūkyje., kuriame dažni svečiai buvo M. Šumauskas Iir A. Sniečkus. Kolūkiui lyg ir vadovavo TSRS Aukščiausios Tarybos narys Vincas Adomavičius, nors iš tikrųjų visą vadovaujamą darbą atliko agronomas Kęstutis Štreimikis. Pastarajam panorus išeiti, V.Adomavičius apkaltino jį nacionalizmu ir apskundė jį tikrajam Lietuvos valdovui Charazovui. Nors daugelis kolūkiečių (apie 80) iš 300 kolūkio narių buvo TSKP nariai parašus nuvežė į Kremlių. Nuo tada kolūkyje prasidėjo maištas prieš A.Sniečkaus draugą V. Adomavičių ir tai tęsėsi apie metus. Norėjo jį sustabdyti Lietuvos KP ir vyriausybė. Kodėl taip yra aiškinosi ir Kremliaus atstovas, net pasakydamas, kad „po Spalio revoliucijos TSRS nebuvo taip, kad paprasti partijos nariai nepaklustų CK nurodymų“.

Aš nutariau maištininkus paremti, nors nebuvau partijos nariu, supratau, kad atsivėrė galimybės parodyti paprastiesiems mirtingiesiems, kad galima kovoti atrodytų prieš tokią galingą jėgą, kaip komunizmas. Apie šią „lokalinę revoliuciją“ tuo metu ir juo labiau dabar nelabai kas žino. Kodėl?

Pavartykime 1972 m. Marijampolės laikraštį „Naujas kelias“ ir nieko nerasime, išskyrus tai, kad į Marijampolę buvo atvykęs A.Sniečkus ir, kad jis lankėsi „Černiachovskio“ kolūkyje.

Kolūkiečiai laimėjo, bet nevisiškai: „maištininkai“ tame skaičiuje ir aš parašėme pareiškimus, kad „savo noru paliekame darbą".

Vėliau, jau dirbant Marijampolės Statybos treste, moksleivių kūrybos centre teko dirbti neetatiniu ekskursijų vadovu Marijampolės ekskursijų biure. Turėjome visokeriopai šlovinti tarybų valdžią ir komunizmą. Tačiau ne visi tam pakluso. Buvo ir labai aktyvių, kai kurie kairiaisiais liko iki dabar. Kiti „Šlovino“ priešingai: stengėsi „apdoroti“ tiek vietos gyventojus ir dar labiau svečius iš Sąjungos. Tai darė ne tik marijampoliečiai gidai, bet ir jų kolegos iš Vilniaus , Kauno ir kt.

Buvo stengiamasi, kiek galint palankiau papasakoti rusų ir kitų tautybių piliečiams apie Lietuvą.. Nemažai rizikavome. Kartą ekskursijos metu į Druskininkus išgirdau klausimą: "Что вы Антон против советской власти ?“ ("Ar jūs, Antanai, prieš tarybų valdžią?“) paaiškindavau ir Marijampolės karių kapuose sakydamas, kad apie 40 ℅ čia palaidotų žmonių žuvo ne fronte kovose prieš fašizmą, bet kovose, kurios tęsėsi 10 metų po karo. Ir taip dirbo tūkstančiai Lietuvos piliečių įvairiose srityse iki Sąjūdžio, iš pradžių vadinto „Persitvarkymo sąjūdžiu“, apgavusio ir patį M.S.Gorbočiovą ir komunistus.

Prisimenu Sąjūdžio įkūrimą Marijampolėje. Tuomet miestą vadino Kapsuku. Antras mitingas Lietuvoje vyko Marijampolės J. Jablonskio mokyklos stadione. Plaikstėsi vėjyje trispalvės, buvo giedamas Lietuvos himnas, sakomos kalbos. Dalyvavo Vytautas Landsbergis, MAP gamyklos aktyvistai, mokyklos, vietos gyventojai, bet ramu nebuvo, nors buvo platinamos „Sąjūdžio žinios“, renkamos aukos. Viskas praėjo ramiai, niekas nebuvo sulaikytas, gal tai įvyko dėl to, kad Sąjūdį iš vidaus sekė KGB. Net Marijampolės taryboje buvo „“Žaneta“ ir kt.

Sąjūdį atėjo žmonės, siekdami pačių įvairiausių tikslų (Pareigų, turto, griauti sąjūdį iš vidaus). Vieni jų (dauguma) galvojo, kaip atgauti Nepriklausomybę, kiti, kaip pralobti, o „penktoji kolona“ veikė tada. Tebeveikia ir dabar įvairiose instancijose. Nereikia būti naiviems ir galvoti, kad rusiškasis imperializmas atsisakė Baltijos šalių.

Vieno Sąjūdžio susirinkimo metu Maisto Pramonės Automatų gamykloje (MPAG) metu P. Uleckas paskelbė, kad atkuriama Lietuvos Krikščionių Demokratų partija. Kvietė įstoti, tada ir tapau ir iki dabar esu jos nariu.

Mieste, kaip grybai po lietaus kūrėsi Sąjūdžio grupės. Aš dalyvavau M. Valančiaus Blaivybės Sąjūdžio grupės veikloje, priklausiau Marijampolės parapijos katalikų grupei, buvau savotiškas ryšininkas su MPAG grupe. 10 metų buvau miesto tarybos narys.

Blaivybės sąjūdis organizavo kryžiaus nešimą už blaivią Lietuvą. Marijampolės parapijos katalikų grupė vienu iš tikslų siekė, kad miestas atgautų senąjį Marijampolės pavadinimą. 1955 m. Marijampolės dramos teatre komunistai paskelbė, kad miestas vadinsis Kapsuku. Mes tada neplojome, o protestavome (tai nebuvo nepavojinga), trypėme kojomis, kėlėm triukšmą. Todėl, kad gautume Dievo palaiminimą, atgaunant miesto pavadinimą, parapijos katalikų sąjūdžio grupė organizavo kryžiaus nešimą į Kryžių Kalną su Marijampolės simboliu, su vėliavomis. Kryžius buvo pastatytas ir kun. T.Valliano iniciatyva. Dalyvavo apie 800 marijampoliečių:

1989.0321 kaip padėką Dievui pastatėme kryžių Marijampolės ŠV. Archangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje, kai atgavome Marijampolės miesto pavadinimą:

Viename renginyje pasakiau, kad, jei pavyks susigrąžinti miesto pavadinimą (tam priešinosi to laiko miesto valdžia), tai galim tikėtis, kad atgausim Nepriklausomybę. Visa tai – jau istorija. Deja, daug kas laiko ją suklastota. Labai gražiai apie tai yra parašęs akademikas Z. Zinkevičius. Ką matome šiandien?

Sąjūdis, kaip ir reikėjo tikėtis, prarado buvusią jėgą, nes į sąjūdį atėję žmonės buvo labai skirtingi. Susikūrė eilė partijų ir visuomeninių- politinių organizacijų: skautai, ateitinininkai, Caritas ir kt. Deja, įsitikinau, kad beveik visur jos labai silpnos. Partijų irgi gausybė, kai kurios skaitlingos, kaip socdemų, TS-LKD, deja, jų veiksmai ne visada pagrįsti ir logiški, doroviškai: pavyzdžiui, Vilniaus mero leidimas gėjams organizuoti akiplėšiškas demonstracijas, norint savo gyvenimo būdą, iškrypėlišką būdą įpiršti kitiems. Jiems pritaria „teisių“ gynėjai, jie gina tai, kad Lietuva, kaip valstybė išnyktų, kiti susižavėję „euru“, nori sunaikinti litą ir nemato, kad euras nėra išganymas, net Anglija jo atsisako. Gal jie kvailesni už mus?

Lietuvą šiandien į pražūtį veda žmonių abejingumas ir dalinai baimė, likusi iš sovietų laikų.

Yra norinčių sunaikinti partijas (K.Pūkas su „Karštu komentaru“). Ar tai gerai? Partijų yra : labai blogų, blogų, pakenčiamų ir normalių. Jos paprastai valdo pasaulį ir net blogiausios partijos valdymas geriau, nei mafijų, masonų ar diktatorių viešpatavimas, nes labai geras ir tobulas yra tik Dievas, o be to kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių. Tad šiandien sąjūdžio vaidmenį perėmė partijos.


2010 05 17