Kas tas Sąjūdis?

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:


Utenos ir Molėtų sąjūdiečiai prie observatorijos

Nuotr. V. Breivos


G. Kakaras

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (3 balsai)


Vidutinis rajono Sąjūdžio narių skaičius yra apie dešimt kartų mažesnis už partijos komiteto ir vykdomojo komiteto darbuotojų skaičių. Be to, valdančiajam aparatui pavaldžios visos įmonės, įstaigos, kolūkiai, visi direktorija, vedėjai, vadovai ir viršininkai.

Tuo tarpu Sąjūdžio tarybos nariai dirba tik po darbo ir išeiginėmis dienomis. Sąjūdžio tarybos nariai niekam negali įsakinėti ir nurodinėti.

Visa tai kalbu ne todėl , kad Jūs nevargintumėte Sąjūdžio narių, bet todėl, kad nelaikytumėte Sąjūdžio geresnius teisėjus, geresne milicija ir teisingesne valdžia. Mes neišrūpinsime kiekvienoje parduotuvėje daugiau mėsos, nepagausime už rankos sukčiaujant pieno priėmimo punktuose, nesuorganizuosime kolūkio pirmininko perrinkimo, nesutramdysime ir neišgydysime girtuoklystėn puolusių Jūsų vyrų, tėvų ir brolių, nesugaudysime ir daugybės vagių, kurie statosi namus, perka mašinas, kaupia turtus, dirbdami mėsos ir pieno kombinatuose, trikotažo ir kailių fabrikuose, paprastose valgyklose ir restoranuose.

– Tai ką jūs veikiate ir kam jūs reikalingi? – girdžiu klausimą.

Ir tokių klausiančiųjų yra labai daug. Dalis jų daro taip pat nedideliais nuodėmes, vagia po truputį ir ne kasdien, bet griežia dantį ant tų, kurie gali vogti kasdien ir po daug. Bet didesnioji dalis tų klausiančiųjų yra sąžiningi varguoliai, kolūkiečiai, darbininkai, tarnautojai.

Jie laukia. Laukia, kada Sąjūdis duos mėsos, švaraus pieno, atstatys teisingumą, nubaus skriaudėjus, sutramdys valdininkus ir kyšių ėmėjus, pasodins į kalėjimą tuos milicininkus, kuriems seniai ten vieta. Tie žmonės nuoširdžiai laukia, kada Sąjūdis pakeis partinius sekretorius, kurie dabar vaizduoja persitvarką, o naudojais tomis pačiomis mafijos priemonėmis (kyšiai, šmeižtas, šantažas, atleidimas iš darbo, sufabrikuotos bylos, uždraudimas įdarbinti it t.t.) savo postams išlaikyti.

Žinau ir suprantu, kad toks laukimas yra žmogiškas ir pateisinamas. Per daug kančių ir neteisybių patyrė lietuviai, ir jau sunku patikėti geresne ateitimi.

Bet aš esu tikras, kad šiandieninis laukimas sunokins gražius vaisius., net jei laukiantieji ir tebelauks. Todėl visa širdimi norėčiau, kad tie laukiantys, kurie už Sąjūdį, liautųsi laukę.

Dirbkime kartu – bus greičiau. Pabandykime nugalėti baimę prieš viršininkus. Stokite prieš neteisybę dviese ar trise. Sunku? Žinoma, bus sunku.

Burkitės į naujas Sąjūdžio rėmėjų grupeles savo darbovietėse. Ne tam, kad mūsų skaičius būtų didesnis, bet tam, kad Jūs pečius suglaudę, galėtumėte daryti tai, ko nedrįsote daryti iki šiolei. Reikalaukite iš direktorių, kolūkių pirmininkų ir viršininkų savo demokratinių teisių. Reikalaukite drąsiai, tvirtai ir atvirai, bet be triukšmo ir barimosi. Pradžia bus sunki. Bet nesisielokite, kad Jūsų mažai. Į pirmus steigiamuosius susirinkimus būtinai kvieskite rajono Sąjūdžio tarybos narius. Mes palaikysime kiekvieną Jūsų žingsnį. Bet dirbti reikės patiems. Jeigu kreipsitės su reikalavimu ar prašymu į valdžią – vieną rašto nuorašą siųskite rajoninei Sąjūdžio tarybai. Jeigu žinote skriaudas, apgavystes ar kitus nusikaltimus, surašykite protokolus, surinkite parašus. Tik nugalėkite tą prakeiktą baimės jausmą. Jūs nebūsite vieni. Rašykite mums, rašykite į Sąjūdžio spaudą, rašykite į ką tik gimusį „Aukštaičio“ leidinį. Kvieskite mus, Sąjūdžio tarybos narius, į kolūkius, į mokyklas, įstaigas ir įmones, į šventinius vakarus, į ataskaitinius – rinkiminius susirinkimus arba tiesiog dalykiniam pasikalbėjimui.

Burkimės, kelkimės ir žadinkime kaimynu. Atsiminkite, kad Jūsų baimė ir laukimas yra patogus tiems, kurie iki šiol galėjo pelnytis iš jūsų darbo ir jūsų tylėjimo.

Atskirai kreipiuosi į kolūkio pirmininkus, direktorius, viršininkus, vedėjus ir vadovus. Dažniausia Jūs esate labiau išsilavinę, negu Jūsų pavaldiniai, Jūs geri savo darbo specialistai. Jūsų rankose valdžia ir didelės galimybės. Žinau, kad Jūs esate įsipareigoję ir planų voratinkliuose. Bet neramu ir negera, kai matau, kaip tyliai ir suokalbiškai Jūs irgi laukiate, kaip glaudžiatės ir pataikaujate aukštesnei valdžiai, kaip Jums nemalonu išgirsti atvirą ir kartais aštrų kritikos žodį Jūsų atžvilgiu.

Daugeliui vertėtų susimąstyti – argi mūsų tautos likimas nėra bendras mums visiems? Argi mūsų tarpusavio nesutarimai nepažymėti kapų kapais Lietuvoje, Sibire net Ledinuotojo vandenyno pakrantėse? Argi maža suluošintų likimų ir kančios pėdsakų mūsų tėvų veiduose ir tremtinių sielose?

Baigti registruoti kandidatai TSRS Aukščiausios Tarybos deputatus. Sąjūdžio atstovai aiškiai pirmauja. Tai byloja apie tautos pasitikėjimą Sąjūdžiu. Šiuose rinkimuose Sąjūdžio kandidatai pirmiausia atstovauja Lietuvos savarankiškumui, tautos ateičiai. Tuo tarpu kai kas rinkiminėje kovoje mato tik vieną tikslą – nugalėti Sąjūdžio kandidatus. Jie negalvoja apie tai, kas mums atstovaus Maskvoje, kas ant savo pečių išneš ir pagins Lietuvos ateitį.

Mums reikalinga nepriklausoma Lietuvos valstybė, laisva ir išdidi lietuvių tauta, atgimusi jos kultūra, save ir kitus gerbiančios tautinės mažumos su savo kultūros židiniais Lietuvoje, santarvė su gamta ir ekonominis nepriklausomumas , tautinė mokykla, daug kartų sumažintos kartinės išlaidos.

O visa tai laiduos nauja demokratiška Lietuvos Konstitucija ir svarbiausi jos punktai – suverenumas, Lietuvos žemė – mūsų tautos nuosavybė ir referendumo teisė – tautos ir kiekvieno žmogaus galimybė balsavimo keliu spręsti svarbiausius valstybės reikalus. Štai tokią Konstituciją mes turime apginti Maskvoje. Tuo tarpu kai kurių kandidatų į TSRS AT deputatus pažadai padėti savo rajonams pasatyti ligonines, gyvenamuosius namus, padidinti mėsos kiekį parduotuvėse ir t.t. tėra tik rinkiminiai pažadai, nes atskirų rajonų rūpesčius reikės patikėti Lietuvos TSR AT deputatams, kuriuos rinksime rudenį. Apie tai jau taip pat reikia galvoti.

Šiame sudėtingame Lietuvos istorijos laikotarpyje kovo 26 dienos rinkimai – tai pirma tikra kiekvieno Lietuvos gyventojo galimybė išreikšti savo valią dėl Lietuvos ateities, dėl mūsų ir mūsų vaikų ateities.

Aukštaitis, 1989, vas. 16