Kauno anykštėnų kelionė po protėvių aisčių žemes

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (37 balsai)



Kauno anykštėnų draugija suorganizavo ir vyko į įdomią kelionę po protėvių aisčių žemes šiaurės Lenkijoje. Pasak profesorės Onos Voverienės, ekskursijos spiritus movens buvo istorijos mokytoja Irena Eigelienė, šio krašto puiki žinovė.



Keliautojai turėjo galimybę įsitikinti, kad istorija yra nuostabus mokslas, prikeliantis mirusiuosius gyvenimui, juos įkvepiantis kalbėti, pasakoti, tartis, ieškoti paralelių tarp praeities ir dabarties, kartu tiesti kelius į ateitį. Tik istoriją reikia mokėti prakalbinti. Ši įnoringa dama nuoširdžiai ir atvirai nori kalbėti tik su ją mylinčiais, ją pažįstančiais žmonėmis, siekiančiais savo žinias panaudoti dorai ir sąžiningai savo Tėvynės ateičiai.


I. Eigelienė puikiai atrado kalbą su Lietuvos istorija ir ji atsivėrė – kaip gražiausia romantinė legenda, išaukštinanti mūsų protėvių didybę ir jų dvasios tvirtumą, skatinanti ir vedanti į tos dvasinės didybės atkūrimą.

Ši kelionė buvo istorijos pamoka ir dvasinė atgaiva, skatinanti, kad ir kas beatsitiktų čia ir dabar, visada išlikti savimi, ištikimu savo Tautos ir savo Valstybės idealams, nes Tėvynė visų žmoniškųjų vertybių sistemoje yra pati aukščiausia. Tik gindami ir kurdami ją, remdamiesi jos idealais, mokydamiesi iš jos istorijos ir kultūros, mes esame stiprūs, nepalaužiami savo dvasia ir nenugalimi, nors kartais ir pralaimėję mūšį.


Pirmoji ekskursijos stotelė buvo Beržininkai. Aplankytos kapinės, kur palaidoti 1918–1920 metais už Lietuvos nepriklausomybę kovoje su lenkais žuvę Lietuvos kariai. Kelionės dalyviai klausėsi prisiminimų apie generolą Kazimierą Ladigą jo vaikaičio, profesoriaus Tomo Ladigos ir I. Eigelienės pasakojimų. Lietuvos himnu, giesmėmis ir malda aplankė ir pagerbė kovojusius didvyrius, padėjo lietuviškų gėlių vainiką , trispalvę, uždegė žvakutes.


Antroji istorijos pamoka buvo Seinai, lietuviška žemė, klastingai plėšrių kaimynų lenkų užgrobta ir atplėšta nuo Lietuvos 1918–1919 metais. Čia nuo 1818 m. iki pat 1919 metų buvo Seinų ir Užnemunės vyskupijos centras; čia 1897–1902 m. vyskupavo didysis „Anykščių Šilelio“ autorius vyskupas Antanas Baranauskas.




Dabar Seinuose liko tik puiki skulptoriaus Jakubonio sukurta vyskupo Antano Baranausko skulptūra, vieniša našlaitė, kaip istorijos priekaištas nusilpusioms lietuvių buvusių didvyrių kartoms, per ginčus, rietenas, susmulkėjimą ir raudonliges, nesugebėjusioms apginti savo gimtųjų žemių nuo plėšraus ir agresyvaus kaimyno. Per lietuvių-lenkų karus dešimt kartų Seinai ėjo iš rankų į rankas. Lenkai buvo stipresni, geriau ginkluoti.



Liko šiame krašte ir lietuvaitės Pliaterytės-Strikulskienės funduota ir 1703 metais pradėta statyti Seinų bažnyčia, joje dabar ir vyskupo Antano Baranausko palaidojimo kripta ir lietuvių šviesuolių Vinco Kudirkos, kun. A. Švogžlio-Milžino, Antano Tatarės, Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Butelaičio, Jono Totoraičio, Petro Kriaučiūno, Maironio ir kitų įmintos pėdos šioje žemėje. Jiems lankant, dėstant arba studijuojant Seinų kunigų seminarijoje (1826–1919), čia veikė lietuviška „Žiburio“ gimnazija, buvo leidžiami periodiniai kultūros leidiniai „Šaltinis“(1906–1914), „Vadovas“ (1914–1919). Dabar Seinuose nedaug beliko lietuvių.

Trečioji ekskursijos stotelė – Vygriai, antrieji lietuviški Trakai. Šioje vietovėje buvo įsikūrę vienuoliai kamanduliai (katalikų vienuolių ordinas), iš Romos atsiųsti į Vygrius 1326 metais kovai su reformacijos plitimu. Jie čia įkūrė kamandulių vienuolyną. Vienuoliai dirbo žemės ūkio darbus, gražino savo gyvenamąją vietovę, švietė kaimus. Aplink Vygrius esantys kaimai šimtmečius nemokėjo lenkiškai kalbėti, kalbėjo tik lietuviškai. XVIII amžiuje Vygriai tapo stambiu lietuvių kultūros centru, čia 1798 metais net Vygrių vyskupija įsikūrė ir gyvavo iki pat 1818 metų, kol persikėlė į Seinus. Paskutinysis vienuolyno kamandulis vienuolis Vinikaitis (g.1927), karštas Lietuvos patriotas mirė 1994 metais. Dabar Vygriuose – turistinė bazė ir nuostabiai graži bažnyčia, kurioje tebesaugomi lietuvio dailininko Smuglevičiaus tapyti paveikslai.


Pagal Lietuvos – Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartį Vygriai atiteko Lietuvai, lygiai taip pat, kaip ir Suvalkai. 1920 m. rugpjūčio 30–31dieną, jų kaip ir Suvalkų, netekome per Lietuvos – Lenkijos karą, nors Lietuvos kariuomenė juos narsiai gynė, tačiau jėgos buvo nelygios. Suvalkai iki tada buvo lietuviškas miestas. Jų mokyklose mokėsi lirtuviai šviesuoliai Jonas Kriaučiūnas, Vincas Pietaris, Tomas Žilinskas, Antanas Lastas. 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta tarp Lietuvos ir Lenkijos Suvalkų sutartis, nustačiusi abiejų valstybių demarkacijos liniją ir pagal ją du trečdaliai Suvalkų apskrities atiteko Lenkijai. Spalio 9 d. Pilsudskis įjojo į Vilnių, o su juo kartu ir 80 000 generolo Želigovskio vadovaujamos kariuomenės. Visoje Lietuvoje buvo iškabintos Trispalvės su juodais kaspinais.


Kai 1938 m. Lietuvos vyriausybė priėmė lenkų ultimatumą, visai spaudai buvo uždrausta užsiminti „žodžiu, ar daina“. Tik drąsesni mokytojai suklupdę klasėje pirmokėlius, tada tepasakė „Pasimelskime už Vilnių paskutinį kartą. Visos pasaulio tautos turi savo valstybės širdį, tik Lietuva dabar jau jos neturės“.


Ketvirtoji istorijos pamoka – Šventoji Liepa, aisčių kultūros ir katalikybės sandūra. Žalia, kaip smaragdas, tarp miškų ir protarpiais pievų, primenančių lietuvišką kraštovaizdį, ji užburia savo paprastumu. Tai buvusi prūsų žemė. Kas žino, gal čia ir Herkus Mantas rinko sukilėlius prieš kryžiuočius ir vedė juos į garbingą mūšį už Tėvynę. Šventojoje Liepoje – garbinga Švč. Marijos šventovė, kuri jau nuo viduramžių traukia maldininkus ne tik iš Lenkijos ir Lietuvos, bet ir iš visos Europos. Tai labai vertingas saugotinas objektas, priskiriamas prie puikiausių vėlyvojo baroko šedevrų. Architektūros ansamblį sudaro bažnyčia, galerija ir vienuolynas. Beveik nepakitusi išliko turtinga, auksu tviskanti sienų tapyba ir puošyba: akmeninės ir medinės skulptūros, auksakalių, stalių ir raižytojų dirbiniai, unikalūs kalvystės ir šaltkalvystės kūriniai.


Šventoji Liepa – senosios lietuvių deivės Laimos buveinė. Lietuvoje jos sostapilis – Rambynas. Manoma, kad bažnyčia pastatyta XIV a. pirmoje pusėje (apie1300 m.), kai šiuose kraštuose buvo įvesta krikščionybė. Jos vidaus prabanga, judančių mechaninių skulptūrėlių, grojančių įvairiais muzikos instrumentais ant puošnių auksu tviskančių vargonų, skambant Bacho, Šopeno muzikai, bei Oginskio ilgesingam „Polonezui“ gausa, stebina ir žavi, net nelygintina su kuo nors. Ji unikali. Švč. Marijos paveikslą bažnyčiai padovanojo Vilniaus miesto jėzuitai.


Istorijos pamokos, kaip ir pati kelionė baigėsi. Bet jos paliko neišdildomą įspūdį ir norą dar geriau pažinti šitą kraštą, atrandant lietuvių pėdsakų. Taip gyvu žodžiu, vaizdu ir įspūdžiu galima prisiliesti prie istorijos ir ją prakalbinti. Vadovo žodis, jo patriotizmas ir meilė savo krašto istorijai, ko gero kiekvienoje ekskursijoje svarbiausias veiksnys.


Kano anykštėnai džiaugėsi nuoširdžiomis istorijos pamokomis, kurioms vadovavo 1863 metų sukilimo dalyvio anūkė, kraštietė, mokytoja gerb. Irena Semaškaitė-Eigelienė ir puikiai organizuota kelione, kuria rūpinosi Virgilija Randienė.


Romas PAČINSKAS