Kinderis Juozas: Tremtinio užrašai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Padrikos mintys iš tremtinio užrašų knygelės „Pasakyk, parašyk- pailsau,- Blėsta akys, sunkėja rankos, Visą amžių gyvenus ne sau, Tiktai saulės kaitriais spinduliais Pasakyk- aš mačiau kitą veidą, Saulę tekančią, kuri nenusileis...“ /Juozas Kinderis/

Vartydamas tėvelio rankraščius, radau mažą užrašų knygelę su jo mintimis, kuriomis norėčiau pasidalinti .... „Polinkis rašyti, savo mintis patikėti kitiems, slypėjo mano prigimtyje. Dar Skaudvilėje, tarp rašančiųjų, buvau ne vienas. Niekada negalvojau apie poeto kelią- jis visada ir dabar man liko nepasiekiamas. Yra tik vienetai, dešimtys- liekantys vadovėliuose, žmonių atmintyje, įrėžtomis eilutėmis, tikruoju žodžiu.“ „Poezija- ne gyvenimas. Ir gyvenimas - ne poezija, ypač šiandien. Iš kur ta nepagarba poezijai? Ji dūlėja knygų lentynose....O poezija juk- jėga, didi jėga. Paimkime Maironį, Brazdžionį, Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių.... „Buvau jaunas, neteikiau didelės reikšmės savo pirmiesiems rašinėjimams, nors juos branginau ir saugojau. Iš lagerių neparsivežiau nieko. Viskas dingo kratų ir etapų metu, bet niekas nepajėgė sunaikinti to, kas liko širdyje, giliai išjausta jausmais, protu. Niekas nesunaikino 1953 metų vasaros tragiškų įvykių, sukilusių šachtininkų-kalinių represijų, šūvių ir mirties siaubo....“ Ir po ilgų metų liko toks jausmas, kad tu buvai niekas, niekam nereikalingas. „Niekas nesunaikino Olžeraso vasaros, vienintelės, nepakartojamos. Susitikimai su poetu Antanu Miškiniu, A. Kučingiu, su jaunystės polėkiu kurti bendri planai ir didelės svajonės. Buvome vienas kumštis tundros platybėse... Atmintyje amžiams liko lageriai, kameros, nenusileidžianti saulė, mirusi tundros gamta, sniegas, šaltis, badas ir... pažeminimas.“ „Mes buvome geležinė karta, jauna karta. Iki nukritimo dirbusi anglies šachtose, ėjusi per „būrus“ bei „kūmus“. Mes buvome orūs, nepalūžę dvasia ir idealais, nebijantys nei kulkų, nei šalčio, nei mirties. Mes sau buvome Tėvynės patriotai, nepraradę kovos dvasios ir niekas iš mūsų nesugebėjo to tikėjimo atimti, išmušti, sunaikinti, sutrypti. Viskas mumyse, mūsų kraujyje ir širdyse...“ „Dabar ši mūsų rašliava kartais būna tokia „vargšė“.., bet ji autentiška, nesumeluota...Argi galima tokius dalykus sumeluoti?...Ji grynuolis, kaip gintaras...“ „Manęs klausia - ar lengva rašyti Rusnėje? Ne, nelengva. Nelengva todėl, nes esi toli nuo didžiųjų centrų, vilnių, kaunų. Sunku, nes nėra tos aplinkos, to literatūrinio pasaulio, nėra terpės tobulėti, augti...Čia niekas su tavimi net nesiginčija... O lengva, nes čia gyvena geri žmonės. Jie tave ir tu juos pažįstate, nereikia veidmainiauti vieniems prieš kitus, pripranti prie jų, esi mylimas,...sulauki liaupsių, komplimentų, gal ir ne visai pelnytų, bet juk tai taip malonu...Dar pasakysiu, kad parašytos eilės ne vienos vasaros ir ne vienų metų vaisius. „Senai jau nėra tų, kurias nedrąsia plunksna užrašiau dar būdamas moksleivis, nėra ir lageriuose rašytų ant tošies ar cemento maišelių. Čia - laisvės metų ir laisvos dvasios išraiška. Viskas čia permąstyta, suvokta iš daugelio metų nuotolio. Nuo tikrovės nebėgu, o stengiuosi viską pasverti, įvertinti širdimi, protu...“ „Šiandien daug rašančių...Yra rašančių iš nuobodulio, iš noro sužibėti, kad juos pastebėtų, kad jo vardas liktų knygoje, laikraštyje...Tokia kūryba tampa žaidimu, laisvalaikio pomėgiu, savęs realizavimu... Į tokią kūrybą žiūriu skeptiškai...“ „Aš tikiu - su Laisve ateis ir poezijos metas. Išnyks tas abejingumas parašytai minčiai, su laiku atsisijos iš laiko rėčio tai, kas nepuošia poezijos, sugrįšime į Maironio eilių skambesį, didžiuosimės savo tautos grynuoliais. Tikiu. Tauta grįš prie savo ištakų ir tikrųjų vertybių. Šventai tikiu ir noriu, kad ir mes visi tuo tikėtume“

Šios mintys perskaitytos paskutinės ir jau pomirtinės Juozo Kinderio poezijos knygos „Už metų kalno“ pristatymo metu Rusnės bibliotekoje, 2010 01 22 Kinderis Dainius