Knygnešys Vincas Bielskus sugrįžo į Tėviškę

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,3 / 5 (33 balsai)

Virginija Bielskuvienė

Vincas Bielskus

Knygnešys Vincas Bielskus

Vincas Bielskus gimė 1871 metais rugsėjo 7 dieną Marijampolės apskrityje Balsupiuose. Jis mokėsi Šunskų pradžios mokykloje, o vėliau Suvalkų ir Marijampolės gimnazijose. 1889 metais, kai jis baigė 4 klases, neteko tėvo todėl teko ūkininkauti gimtinėje. Jo ūkis buvo draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo svarbi vieta. Knygnešys Kancleris čia tgabendavo spaudą vežimais, o iš čia ji plito plačiose apylinkėse. V.Bielskus slapyvardžiu Kurtas skelbė daugybę žinių Prūsų Lietuvos ir Amerikos spaudoje , o taip pat „Vienybėje Lietuvninkų“ bei Marijampolės moksleivių laikraštyje „Kur bėga Šešupė“. 1892 m. Marijampolėje įsteigė pirmą lietuvių krautuvę, kuri buvo priedanga susieiti čion lietuviams veikėjams. 1894 metais jis tapo slaptos draugijos „Sietynas“ iždininku. Po keleto metų žandarų viršininkui įsakius jis buvo suimtas, bet už piniginį užstatą buvo paleistas iki teismo ir toliau vertėsi prekyba. 1907 m. drauge su kitais Marijampolėje įsteigė vieną pirmųjų Lietuvoje Lietuvių ūkinininkų draugiją „Žagrė“. Jos valdyboje jis darbavosi iki karo. 1917 m. V. Bielskus dalyvavo Lietuvos tarybos rinkimuose. Kuriantis Lietuvos nepriklausomybei jis buvo išrinktas Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto iždininku ir komiteto įgaliotiniu perimti turtui iš vokiečių. 1918-1929 m. V. Bielskus buvo Marijampolės tarybos narys, vėliau Marijampolės žemės ūkio tarybos ir valdybos pirmininkas.

Rusų okupacijos laikais 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą. Mirė 1958 m. ir buvo palaidotas Parbige, Tomsko srityje.

Sugrįžimas

1958 metų vasario 11 dieną garbusis knygnešystės atstovas mirė Tomsko srities Parbigo gyvenvietėje. Ir tikrai nežinojo Vincas Bielskus, kad jo žemiškoji kelionė pasibaigs būtent ten, Parbige, nors leidimo grįžti jis taip laukė nuo pat 1941 metų tremties dienos. Nežinojo jis tada, kad praeis dar kiek metų, ir Lietuva pradės atgimti. Kad jam, „Sietyno“ knygnešiui, gimtuosiuose Balsupiuose prie Marijampolės iškils stogastulpis, o jo dukros ir anūkai prisieks parvežti jo palaikus į Lietuvą. Tokia buvo knygnešio paskutinė valia.

Vinco Bielskaus palaikai

1990 metų liepos 8 dieną vienišame Balsupių sodybvietės medžių guote suplevėsavo trispalvė, perrišta gedulo juosta. Tai gimtoji sodyba pasitiko iš Sibiro grįžtančio savo šeimininko knygnešio Vinco Bielskaus, jo žmonos Agotos ir sūnaus Vinco palaikus. Gimtinė pasitiko bažnytinėmis vėliavomis, procesija ir pamaldomis Keturvalakiuose. Palaikai buvo perlaidoti šeimos kape Balsupių kapinaitėse.

Kai numirsiu, parvežkit gimtinėn,

Kad pragaras žlugs, aš tikiu.

Vinco Bielskaus bei jo žmonos ir sūnaus palaikai perlaidoti senosiose Balsupių kapinėse

Jo prašymas buvo įvykdytas. Šviesiam knygnešio atminimui 1989 m. birželio 18 d. Balsupiuose pastatytas skulptoriaus Kęstučio Balčiūno ąžuolinis stogastulpis, kuriame išpjaustyti žodžiai: „Sietyno“ draugijos knygnešiui Vincui Bielskui ir pirmasis Lietuvos himno posmas. „Sietynas“ buvusiam knygnešiui Sibire teikė dvasinės stiprybės.

Tegul tad Vinco Bielskaus prisiminimuose minimi knygnešių vardai lyg Sietyno žvaigždės iš aukštos padangės ateina ir nušviečia mūsų Atgimimo laiką. Tegul ir mums teikia dvasinės stiprybės.

Ąžuolinis stogastulpis V.Bielskaus atminimui

Eilės_knygnešiui.jpg.bmp